Romaldas Abugelis, laikraštis ŠIANDIEN, www.siandien.info

• 

Valstiečio ūkio įstatymo priėmimas 1989 metais buvo esminių pokyčių Lietuvos žemės ūkyje pradžia. Praėję trys dešimtmečiai iš esmės pakeitė mūsų žemės ūkio ir apskritai kaimo veidą.

Šį laikotarpį galima suskirstyti į du ryškius etapus – iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (ES) ir laikotarpį narystės sąlygomis.

Skausmingų reformų keliu buvo pereita prie rinkos ekonomikos pagrindais grįsto ūkininkavimo. Vietoje beveik 1,2 tūkst. kolūkių ir tarybinių ūkių dabar turime apie 115 tūkst. ūkininkų ūkių ir maždaug tūkstantį žemės ūkio bendrovių ir kitų įmonių. Sektoriaus pagrindas yra šeimos ūkiai, pagaminantys apie 80 proc. augalininkystės ir apie 60 proc. gyvulininkystės produkcijos.

Atkūrus nepriklausomybę kurį laiką tarpusavyje varžėsi vietinės didesnio ar mažesnio žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo politikos. Nuo 2004 m. mūsų žemės ūkis pradėjo gyventi po ES bendrosios žemės ūkio politikos „skėčiu“, kuris suteikė daugiau stabilumo.

ES paramos lėšomis ūkiai modernėjo ir augo. Vidutinis deklaruojamas plotas per penkiolika narystės metų padvigubėjo – iki 23 hektarų, o deklaruojančiųjų žemės ūkio naudmenas sumažėjo beveik 90 tūkstančių. Narystė atvėrė ir pusės milijardo vartotojų bendrą rinką mūsų produkcijai. Žemės ūkio ir maisto produktai jau pasiekia beveik 150 pasaulio šalių, uždirbdami šalies ekonomikai beveik penktadalį viso eksporto pajamų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Lietuva sėkmingai pasinaudojo istoriniu šansu. Šiandien galime vadintis valstybe, turinčia šiuolaikišką žemės ūkį. Tačiau vis labiau ryškėja ir nerimą keliantys dalykai. Jeigu nebus imtasi konkrečių priemonių, iš virš kaimo apniukusio dangaus gali trenkti perkūnas.

Nors kaime vis dar gyvena trečdalis mūsų šalies gyventojų, jis pavojingai išretėjęs. Per 30 metų kaimas neteko maždaug tiek žmonių, kiek jų gyvena Kaune. Tuštėjant ūkininkų sodyboms, iš kaimo pasitraukė ir daug švietimo, medicinos, kultūros, buitinio aptarnavimo, pašto, bankų ir kai kurių kitų profesijų darbuotojų.

• 

Kaime skurdo rizikos lygis yra apie tris kartus didesnis negu didžiuosiuose miestuose. Kaimas sparčiai sensta, jaunieji ūkininkai sudaro 15 proc. visų ūkininkų skaičiaus.

Kyla pagrįstas pavojus naujos technikos ir technologijų, reikalingų ateities žemės ūkiui, įsisavinimui. Kamšydami žemės ūkio darbuotojų spragas atvykėliais iš svetur susilauksime tik naujų bėdų.

Esant tokiai padėčiai visiškai nesuprantamas švietimo sistemos užsispyrimas neįsileisti motyvuotų kaimo moksleivių į aukštąsias mokyklas. Potencialūs kaimo šviesuliai yra tiesiog išstumiami į miestus ir svetimas šalis, nors kaimo gyventojų su aukštuoju ir aukštesniu išsilavinimu santykinė dalis yra du kartus mažesnė nei miesto. Kol pas mus dominuoja toks supratimas, Kinija jau kurpia planus visuotiniam aukštajam išsilavinimui.

Gaivinkime kaimą dalindami gyventojams gyvulius ir paukščius, „įdarbinkime“ dirvonuojančias žemes, kvieskime emigrantus ir miestiečius už simbolinę kainą įsigyti jas, o taip pat ir kaimuose, miesteliuose esančius tuščius butus ir namus, sugrąžinkime prarastus darbo įgūdžius į šeimas, gyvenančias iš įvairių pašalpų.

Demografiniai pokyčiai kaime susiję ir su žemės ūkio įvaizdžiu, kuris per tris dešimtmečius gerokai sumenko. Tam įtakos turėjo ir sumažėjęs sektoriaus „svoris“ šalies ekonomikoje.

Agrarinio sektoriaus (įskaitant ir perdirbimo pramonę) sukuriama vertė šalies bendrajame vidaus produkte, sparčiai plėtojantis paslaugų sferai, smuko nuo 24 iki 7 procentų. Žemės ūkio, žuvininkystės ir miškininkystės sektoriaus darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 18 iki 7 procentų. Žemės ūkis jau prarado kaimo stuburo vardą, nes šiame sektoriuje dabar užimta tik penktadalis visų kaimo darbuotojų.

• 

Turėtume rimtai sunerimti ir dėl žiniasklaidos menkinamo žemės ūkio įvaizdžio. Būtina imtis priemonių, parodant visuomenei žemės ūkio svarbumą, taip pat ekonominius, socialinius, kultūrinius ir gamtinius kaimo privalumus.

Reikia sugrąžinti nuo kaimo reikalų nutolusius vaikus, prie darželių ir mokyklų įrengiant daržus, sodus ir uogynus, įveiklinant prie profesinių mokyklų esančią žemę, mokymą labiau susieti su praktinių įgūdžių formavimu ūkiuose, Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje įrengti „kampelį“ mažiesiems.

Ieškokime ir nestandartinių projektų. Lietuva garsėja akropoliais. Kodėl neįkūrus AGROpolio? Tai būtų vieta, skirta žemės ūkio švietimo, informavimo, turizmo bei laisvalaikio reikmėms.

Daugiafunkciniame parke galėtų įsikurti mini ūkis, muziejus, supažindinantis lankytojus su Lietuvos ir pasaulio žemės ūkio istorija, ūkininkų turgelis, kaimo amatų dirbtuvės, restoranas… Savaitgaliais tiktų organizuoti įvairius šou renginius su žirgų pasirodymais, avių kirpimu ir kitais tokio pobūdžio užsiėmimais.

Vienas iš esminių pokyčių mūsų šalies žemės ūkyje – iš pagrindų pasikeitusi bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūra. Gyvulininkystė, 1989 m. sudariusi net 66 proc. bendrosios produkcijos, 2018 m. nesiekė ir 40 procentų.

• 

Pagal šį rodiklį Lietuva patenka į pietinių ES šalių grupę. Panašioje geografinėje platumoje kaip mūsų šalis esančiose Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje gyvulininkystės produkcijos dalis siekia 61 – 77, o Lenkijoje ir Estijoje – 55 procentus.

Bendrosios produkcijos struktūros pasikeitimai turi įtakos ir kitiems rodikliams. Visuose ūkiuose sukuriama produkcija, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, pastaruoju metu tesiekia 37 proc. ES vidurkio.

Nagrinėjamu laikotarpiu kiaulių skaičius sumažėjo apie penkis (prisidėjo ir afrikinis kiaulių maras), o karvių – 3,5 karto ! Mažiau auginama ir paukščių. Tiesa, ženkliai pagausėjo avių ir ožkų bandos. Be to, atsirado ir egzotiškų gyvūnų ūkių – stručių, sraigių, sliekų, svirplių. Žinoma, jie žemės ūkio neišgelbės, bet atskiroms šeimoms – pajamų šaltinis.

Dėl gyvulininkystės sektoriaus susitraukimo prarasta daug darbo vietų. Kaime tai ypač aktualu, nes bedarbystė jame yra du kartus didesnė nei mieste. Prarasti šimtai milijonų, parduodant išaugintus grūdus kaip žaliavą, vietoj to, kad būtų kuriama pridėtinė vertė juos sušeriant.

Prarasta galimybė didinti žemės derlumą organinėmis medžiagomis. Galiausiai, pievų ir ganyklų ploto sumažėjimas turėjo įtakos ne tik drėgmės balansui dirvožemyje, bet ir bioįvairovei.

Palankios kviečių ir rapsų kainos, tiesioginės išmokos, parama ūkių modernizavimui ir kai kurios kitos objektyvios priežastys bei noras turėti daugiau laisvalaikio žiemą paskatino šių kultūrų plotų auginimo bumą.

Tiesa, prie augalininkystės plėtros prisidėjo ir gerokai apsunkintos gyvulininkystės vystymo sąlygos dėl itin griežtų aplinkosaugos, ūkinių pastatų statybos ir kai kurių kitų reikalavimų. Tačiau monokultūrų auginimas yra rimtas rizikos veiksnys, juolab, kad pasėlių draudimu pasirūpina tik kas dešimtas ūkis.

Kai kurios tradicinės kultūros išnyko arba yra prie išnykimo ribos. 1989 m. dar buvo auginama 28 tūkst. ha pluoštinių linų, 180 tūkst. ha rugių. Praėjus trims dešimtmečiams pluoštiniai linai išnyko, auginama tik apie 450 ha sėmenims, o rugių plotas sumažėjo penkis kartus.

O juk dar neseniai pagal rugių išauginimą buvome pirmame pasaulio šalių dešimtuke. Daugiau kaip dvigubai sumažėjo ir cukrinių runkelių pasėlių, mažiau turime sodų ir uogynų bei daržovių plotų.

Prieš 30 metų ariama žemė sudarė du trečdalius žemės ūkio naudmenų ploto, o pernai – jau beveik 90 procentų. Toks intensyvus žemės dirbimas, gausus mineralinių trąšų ir kitų chemikalų naudojimas bei didžiulė organinių trąšų stoka privedė prie to, kad turime apie pusę milijono hektarų erozijos pažeistų žemių.

Keliaujant po Lietuvą jau galima regėti nuo kalvelių vėjo gainiojamų smiltelių debesis. Dar verta prisiminti, kad melioracijos įrenginių priežiūrai ir renovacijai skiriami tik simboliniai asignavimai, dirvų kalkinimas irgi pamirštas.

Beje, išnyko ir žemės irigacija, kuri prieš tris dešimtmečius buvo naudojama 43 tūkst. ha plote. Be to, dar turime daugiau kaip 50 tūkst. ha apleistos žemės ūkio paskirties žemės.

Gaila, kad mūsų šalyje trūksta tinkamo požiūrio į gamtai draugiškesnio ūkininkavimo plėtrą. Pagal ekologiškų pasėlių plotą Lietuva gerokai atsilieka net ir nuo Estijos bei Latvijos. Chemizuotu būdu pagamintų produktų pasaulio rinkoms gali patiekti bet kas, tuo tarpu ekologiškų produktų poreikis yra smarkiai augantis, o pasiūla kol kas labai ribota.

Per pastaruosius tris dešimtmečius pastebimai padidėjo paslaugų ir gamybos koncentracija pasaulio maisto grandinėje ir šalia jos. Penkiose firmose jau sutelkta 90 proc. pasaulio agrocheminių prekių rinkos, tokią pat rinkos dalį jau atsiriekę dešimt maisto ir gėrimų koncernų bei dešimt prekiautojų žemės ūkio produktais.

Dešimtukas stambiausių technikos pardavėjų užima 65 proc., o veterinarijos preparatų gamintojų – 75 proc. pasaulinės rinkos. Ūkininkai galią rinkoje bando išlaikyti taip pat vienydamiesi. Kai kurių šalių pieno gamintojai kooperuojasi net ir turėdami vidutines 300 karvių bandas.
Mūsų šalyje vidutinė karvių banda 11 karvių, bet rimtų vienijimosi ženklų nesimato.

Tenka eilinį kartą pasamprotauti, kad mūsų ūkininkai arba tokie turtingi, arba …neišmintingi. Bet ar gali būti kitaip, jei pati žemdirbių skėtinė savivaldos organizacija, kurios viena iš svarbiausių priedermių yra bendrystės ugdymas, pati suskilo į gabalus.

Mūsų agrarinio sektoriaus reikalus įtakoja ir bendra šalies ekonomikos būklė, valdysenos kokybė, apskritai vyraujanti kultūra. Nenuneigdamas finansinių, ekonominių svertų svarbos, norėčiau akcentuoti požiūrį į vertybes.

Bedvasė ekonomika ir „vamzdinė“ kultūra negali užtikrinti laimingos, klestinčios visuomenės. Gerovės pagrindu turi tapti bendruomeniškumas ir pasitikėjimas. Deja, kol kas viršų ima materializmas ir individualizmas, patogiai įsitaisę didėjančiuose biurokratizmo pataluose.

Perdėtas briuselkratiškas dėmesys procesams ir procedūroms, neretai praturtintas ir vietinėmis iniciatyvomis, pasiekė tokį lygį, kad jau tapo rimtu paprasčiausių kaimo žmogaus poreikių tenkinimo trukdžiu.

Turime perkrauti viešojo sektoriaus darbuotojų mąstymą. Būtinas perėjimas iš tikrintojų, kontrolierių, revizorių ir baudėjų į konsultantus, patarėjus, pagalbininkus. Reikia daugiau pagarbos, supratimo ir paprasčiausio žmogiškumo.

Siekdami užtikrinti tvarią žemės ūkio plėtrą, turime nuolat sekti pokyčius pasaulyje. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atlikta analizė rodo, kad jos narių valstybių žemės ūkiui suteikta tiesioginė ir netiesioginė parama ženkliai sumažėjo.

Tiesioginės paramos žemės ūkio produkcijos gamintojams intensyvumas sumažėjo maždaug dvigubai. Pernai ši parama sudarė 18 procentų visų ūkių pajamų. Tai reiškia, kad ateityje ūkininkams vis daugiau pajamų teks užsitikrinti iš rinkos.

Tiesioginė parama iškreipia rinkos santykius, todėl dėl jos dar ženklesnio sumažinimo vyksta aštrios diskusijos Pasaulio prekybos organizacijoje. Tuo tarpu žemės ūkio rėmimas bendrosiomis paslaugomis yra toleruojamas. Tai parama šio sektoriaus inovacijoms, infrastruktūrai, inspektavimui (kontrolei), rinkodarai, valstybės maisto atsargų kaupimui ir kitoms panašioms priemonėms.

• 

Kitas dėmesio vertas faktas – nedviprasmiškas EBPO pasisakymas jau 2006 m. už tai, kad būtina nuo šakinio požiūrio pereiti „į vietą orientuotos“ politikos. Dabar akcentuojamas ne ūkių, o kaimo vietovių konkurencingumo didinimas,

Kuo veiksmingesnis vietinių išteklių panaudojimas, subsidijų keitimas investicijomis. Atsiranda ir nauji iššūkiai – klimato kaita, skurdo ir atskirties mažinimas, bioįvairovės išsaugojimas, gėlo vandens taupymas, bioenergetikos plėtra, naujų technologijų ir krizių suvaldymas.

Lietuvai įstojus į ES mūsų parduotuvėse ženkliai padidėjo maisto produktų įvairovė, bet teko priprasti prie naujomis technologijomis pagaminto maisto. Su genetiškai modifikuotais organizmais (GMO), gausybe maisto priedų ir kitų neįprastų medžiagų.

Priedai, naudojami technologijos (gamybos, pakavimo, gabenimo ir laikymo) tikslais iš esmės pakeitė maisto sampratą. Oficiali jo sąvoka dabar skamba taip: „Maistas – perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas produktas ar medžiaga, skirta žmogui nuryti arba pagrįstai tikintis, kad ji bus nuryta“.

Maistui taip pat priskiriama bet kuri kita medžiaga apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant. Dalai Lama yra pasakęs, kad piktnaudžiavimo technologijomis pavojus toks didelis, jog visai žmonijai gresia tikra katastrofa.

Mokslininkai pataria maitintis vietiniu, savo aplinkoje išaugintu maistu. Kas dar ypač svarbu – apsirūpinimas savo šalyje išaugintais produktais yra svarbus nacionalinio saugumo elementas. Tai suvokdamos valstybės užsibrėžia pasiekti tam tikrą apsirūpinimo konkrečiais savo produktais lygį.

Pavyzdžiui, Kinija išsikėlė tikslą iš esmės apsirūpinti kviečiais ir ryžiais, Indonezija – ryžiais, kukurūzais, soja, cukrumi ir jautiena, Rusija – grūdais, cukrumi, augaliniu aliejumi, mėsa, pienu ir žuvies produktais. Panašius tikslus sau kelia ir Japonija, Korėja, Meksika, Šveicarija, Turkija ir kai kurios kitos šalys. Deja, svarbiausiose saugios Lietuvos raidą apibrėžiančiose nuostatose apie tai neužsimenama.

Mūsų šalyje labiausiai stinga vietinių daržovių, vaisių ir kiaulienos. Bet importuojame ne tik šiuos produktus – ketvirtadalis Lietuvos rinkoje parduodamų pieno produktų yra importiniai. Beje, įsivežame net ir žaliavinį pieną. 2018 m. importuoto tokio pieno kiekis buvo lygus net trečdaliui iš mūsų pieno gamintojų supirkto perdirbimui pieno kiekiui. Tai reiškia, kad apie 140 mln. EUR pateko ne į mūsų, bet į kaimyninių šalių pieno gamintojų sąskaitas.

Mūsų šalyje tiesioginiai pardavimai visomis formomis sudaro tik apie 5 proc. maisto prekių apyvartos.

Būtina visokeriopai skatinti vietinių produktų vartojimą, trumpinti maisto grandinę, produktų perdirbimą ūkiuose, kelti sezoninio maisto vartojimo kultūrą, rengti derliaus šventes miestuose ir miesteliuose ne tik kartą metuose, bet ir sulaukus braškių, smidrų, obuolių, bulvių…

• 

Pirkdami produktus tiesiogiai iš gamintojų, mes vienu metu atliekame tris gerus darbus: pasirūpiname savo sveikata, paremiame vietinius ūkininkus ir konkrečiai prisidedame prie klimato kaitos mažinimo.

Pasaulio žemės ūkis dabar turi tris rimtus uždavinius – pamaitinti augančią populiaciją, suteikti orų pragyvenimą ūkininkams ir saugoti aplinką. Juos būtina spręsti kartu, jei norime padaryti tvarią pažangą bet kuriame iš jų.

Be to, reikalingas apsisprendimas ir dėl kai kurių kitų dalykų. Pavyzdžiui, ar žemės ūkį laikome tik vienu iš verslų, ar specifine veikla, apimančia ne tik ekonomiką, bet ir gamtosaugą, socialinę – kultūrinę sferą?

Ar priimtina laisvoji prekyba žemės ūkio ir maisto prekėmis jos grynuoju pavidalu? Manau, kad žemės ūkio daugiafunkciškumas ir būtinybė rūpintis nacionaliniu saugumu turėtų mus vesti ir link atitinkamos politikos.

Verta turėti omenyje ir suaktyvėjusias ūkininkavimo filosofijų varžytuves. Šalia įprastinio arba chemizuoto gamybos būdo ir ekologiško ūkininkavimo nuo 1996 m. žaibiškai išplito pasėliai su GMO. Pasaulinė klimato krizė mums sufleruoja, kad būtina kuo greičiau imtis žaliosios ekonomikos politikos įgyvendinimo.

Nepaisant to, kad vykdome ES bendrąją žemės ūkio politiką, turime būti kur kas drąsesni ieškodami mūsų žemės ūkiui, mūsų kaimui ir valstybei palankesnių sprendimų. Juolab, kad per tris dešimtmečius pribrendusioms problemoms spręsti galime panaudoti nemenkus ES paramos resursus. Pagal pirminį Europos Komisijos pasiūlymą 2021 – 2027 metams Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai numatyta daugiau kaip 5 mlrd. EUR parama.

Taigi, pamirškime vis dar eskaluojamą mažų ir stambių ūkių priešpriešą. Būtina visiems be išimties bendradarbiauti ir susitelkti, kad apskritai mūsų šalies žemės ūkis išliktų negailestingoje pasaulinėje konkurencinėje kovoje.

Tobulinkime svarbiausių žemės ūkį lemiančių veiksnių – žmogaus, žemės ir žinių – sąveiką, pasirinkime tinkamus žemės ūkio ir kaimo plėtros prioritetus ir parenkime tokį strateginį dokumentą naujajam finansiniam laikotarpiui, kurį įgyvendinus netektų dairytis į juodus debesis.

Parengta pagal laikraštšį ŠIANDIEN