Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laiškas prezidentams:„Prašome skirti pasididžiavimo vertą Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą“

Laiškas prezidentams:„Prašome skirti pasididžiavimo vertą Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą“

www.siandien.info

22 aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos kreipėsi į LR Prezidentus Gitaną Nausėdą ir Valdą Adamkų . „Prašome skirti pasididžiavimo vertą Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą“, – rašoma laiške prezidentams.

‚Pastarieji ketveri metai Aplinkos ministerijos sistemos žmonėms, ypač saugomose teritorijose, buvo be galo sunkūs. Valstybinių parkų ir rezervatų pareigūnai drąsiai priešinosi dabartinės ministerijos vadovybės destruktyviam elgesiui, nebijodami grasinimų, tarnybinių patikrinimų ir net teismų už kitokio požiūrio išsakymą. Taigi, Lietuvoje dar yra pasišventusių ir patyrusių aplinkosaugininkų, kuriems vertybės yra aukščiau jų užimamų pareigų“, – pažymima laiške.

„Simonas Gentvilas neturi jokių mums žinomų nuopelnų aplinkosaugos srityje. Priešingai: nuolat atstovaudamas verslo interesus – gamtosaugininkų argumentus ignoruodavo. Turime didelę patirtį dalyvaujant sprendimų priėmime LR Seime, ypač Seimo Aplinkos apsaugos komitete, kurio pavaduotoju buvo Simonas Gentvilas.

Kai kurios gerosios iniciatyvos dėl griežtesnės saugomų teritorijų ir miškų apsaugos taip ir užstrigo šiame komitete, ir ne be Simono Gentvilo pagalbos, ieškojusio kliūčių, o ne galimybių.

Todėl mūsų neįtikina dabartiniai Simono Gentvilo pažadai ir net kai kurių gamtosaugininkų persiviliojimas į savo komandą, kai dabartiniams jo žodžiams nėra jokio patvirtinimo iš jo darbų per praėjusią Seimo kadenciją. Gamtoje reiškinys, kuomet kažkas apsimeta tuo, kuo nesąs, vadinamas mimikrija.

Ar įtikins Jus Simono Gentvilo mimikrija? Ar neužteko tos karčios patirties, kai davėte antrą šansą Kęstučiui Mažeikai toliau eiti Aplinkos ministro pareigas, melagingai pažadėjusiam netapti miškų kirtimo ministru ir suteikti Punios šilui aukštesnį apsaugos statusą?

Apie kirtimų normos sumažinimą ir Punios šilo rezervato įsteigimą nenori girdėti ir Simonas Gentvilas. O juk tas Punios šilas teužima tik 0,1 proc. Lietuvos miškų ir prie dabar rezervatuose saugomo 1 proc. šalies miškų pridėjus šį, valstybinį miško masyvą, už kurį nereikėtų niekam mokėti jokių kompensacijų, būtų nedidelis bet labai svarbus žingsnis saugant Europos biologinę įvairovę.

Kaip mums išaiškino buvęs Valstybinės miškų tarnybos vadovas Albertas Kasperavičius, valstybiniuose miškuose iki 2023 metų numatyta likviduoti visą brandžių miškų rezervą.

Brandžių miškų liks tik nedideli ploteliai griežčiausios apsaugos draustiniuose (II miškų grupė, 8 proc. šalies miškų). Bet ir antroje miškų grupėje labai daug miškų jau iškirsta, o didelė dalis yra nebrandūs.
Taigi nesiėmus neatidėliotinų priemonių mes labai greitai praktiškai visai nebeturėsime brandžių miškų valstybiniuose miškuose.

O juk būtent brandūs miškai yra patys vertingiausi tiek rekreaciniu, tiek ekologiniu požiūriu. Tos pačios Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, kurie buvo pateikti parlamentarui Linui Balsiui, per praėjusius ketverius metus išduota leidimų iškirsti beveik 7000 ha draustinių miškų.

Visa tai vyksta minint Lietuvos draustinių įkūrimo 60 metų jubiliejų. Įsivaizduokite, kad turite vertingiausių, antikvarinių knygų biblioteką, saugote ją pusę amžiaus ir staiga pritrūkus malkų – visa tai paverčiate biokuru. Tokia yra dabar Lietuvos saugomų teritorijų realija. Bet žmonės ne vien tik saugomose teritorijose gyvena. Miškas jiems reikalingas visur, nes tai yra jų gyvenamoji aplinka.

Todėl su mišku reikia elgtis tausojančiai ir pagarbiai, nesvarbu kokiai miškų grupei jis būtų priskirtas. Yra daugybė pavyzdžių, kad toks priskyrimas yra neteisingas.

Pavyzdžiui, šiomis dienomis internete buvo plačiai dalintasi vaizdais, kaip buvo plynai iškirsta ežero pakrantė Vidiškėse, Ignalinos rajone. Ten buvo 140 metų amžiaus eglynas (sengirė), inventorizuota europinės svarbos buveinė, šlaite augantis priešerozinis miškas, bet oficialiai priskirtas ūkiniams miškams (IV grupei)…

Tokių pavyzdžių daugybė ir pagrindinė priežastis ta, kad ežerai ir upės jau nebeturi tikrų apsaugos zonų, kuriuose miškas būtų saugomas. Paprašėme Premjerės Ingridos Šimonytės, kad šios problemos imtųsi neatidėliotina tvarka, kad bent ežerų pakrantės būtų apsaugotos.

Svarbiausi darbai, susiję su gyvosios gamtos apsauga ir miškais, būsimajam Aplinkos ministrui būtų šie:

1) Miškų kirtimų normos sumažinimas, kuris atitiktų ne medienos prieaugį, o ataugusį po kirtimo miškų plotą;
2) Žymiai griežtesnė apsauga visiems draustiniams, ypač hidrografiniams, apimantiems ežerus, nes hidrografiniai draustiniai įkurti pačiose gražiausiose vietose, o ūkininkavimo režimas juose tolygus ūkiniams;
3) Draustinių plotų atstatymas išimant iškirstas teritorijas ir vietoj jų įtraukiant neiškirstas, kad bendras saugomas miškų plotas nesumažėtų;
4) Realių vandens apsaugos zonų įteisinimas pakrantėse ir miškų saugojimas jose;
5) Realių rezervatų apsaugos zonų įteisinimas ir miškų saugojimas jose;
6) Visų išlikusių inventorizuotų europinės svarbos buveinių įtraukimas į saugomas teritorijas ir apsauga, nepriklausomai nuo nuosavybės formos;
7) Pagaliau sutvarkyti saugomų, į Raudonąją knygą įrašytų rūšių sistemą taip, kad nebūtų išduodami leidimai kirsti mišką sklypuose, kur yra saugomų rūšių; Atstatyti buvusį saugomų rūšių sąrašą, nes dabar aiškėja, kad 200 (ketvirtadalį) Raudonosios knygos rūšių praėjusi valdžia išbraukė ne dėl to, kad šios rūšys staiga tapo dažnos, bet daugiau dėl valstybės ekonominių priežasčių.
8) Panaikinti rekordinę 175 vilkų sumedžiojimo kvotą, padaryti realią vilkų apskaitą, kuri nevyksta jau keletą metų, intensyviau naudoti Europos Sąjungos paramą ūkininkams ir vilkų medžioklę taikyti tik kaip paskutinę naminių gyvulių apsaugos priemonę;
9) Riboti medžioklę saugomose teritorijose, kadangi, Seimo parlamentinių tyrimų departamento duomenimis, Europos Sąjungoje tik Baltijos šalys leidžia medžioklę nacionaliniuose parkuose be jokių apribojimų;
10) Galutinai uždrausti verslinę žvejybą vidaus vandens telkiniuose, taip pat ir specializuotą (o iš tikrųjų verslinę) ungurių žvejybą, kuri labai dažnai tampa priedanga brakonieriavimui ir nesuderinama su sparčiai mažėjančiais ungurių, kurių neįmanoma veisti dirbtinai, ištekliais pasaulyje;
11) Punios šilo rezervato įsteigimas, kaip buvo numatyta ministro Kęstučio Navicko, bet buvo sustabdyta ministro Kęstučio Mažeikos bei Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pastangomis;
12) Nacionalinio parko statuso suteikimas Labanoro giriai, kaip buvo numatyta Vyriausybės nutarimu, bet buvo sustabdyta ministro Kęstučio Mažeikos tyčiniu neveiklumu;
13) Miškų kirtimo ir medžioklės veiklos turi būti derinamos su visuomene. Apie numatomus kirtimo darbus turi informuoti stendai ir duotas laikas pateikti pretenzijas. Miškotvarkos projektai turi būti derinami su visuomene ne atmestinai, kaip dabar, bet išsamiai ir pakviečiant dalyvauti aktyviai šioje srityje veikiančias organizacijas bei asmenis;
14) Keisti institucinį požiūrį į patį medį, kaip į gyvą, jaučiantį, didžiausią ir ilgaamžiškiausią organizmą, kuris atlieka atraminę funkciją biologinei įvairovei, kuris kuria ir palaiko ekosistemas, teigiamai veikia aplinką, puošia kraštovaizdį ir didina vietos vertę, nesvarbu, kur augtų ir kokia būtų jo paskirtis. Šiuo metu įsigalėjęs priešingas, ydingas požiūris į medžius, kai medis dažnai vertinami kaip trukdis, o medžio vertė atsiranda tik jį nupjovus. Prioritetas išsaugoti medį turi lydėti visus infrastruktūros projektus. Tai turėtų būti įteisinta Želdynų įstatyme, kuris, kaip ir Miškų įstatymas, yra kelis metus įstrigęs Seimo Aplinkos apsaugos komitete“.

22 organizacijų vardu:
Labanoro klubo prezidentas, gamtininkas Andrejus Gaidamavičius

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN.

Parašykite komentarą

Top