Kokie ženklai liudija, kad Lietuvos gyvulininkystė pagaliau atsigauna ir kas šios šakos atstovams teikia daugiausia vilčių? Kas leidžia tikėti, kad Lietuva išliks pieno kraštu? Kas mums gali garantuoti pieno kokybę? Šie klausimai Lietuvai, kuriai suteikta garbė 2015 m. rengti Pasaulinį pienininkystės kongresą, jo išvakarėse, šiais 2014-aisiais metais, ypač aktualūs.

,,Verslo ir politikos“ pašnekovė  – žemės ūkio viceministrė Živilė   PINSKUVIENĖ.

Ar jau galima teigti, kad Lietuvos gyvulininkystė pradeda atsigauti? Kokiais faktais tai pagrįstumėte? Gal daugėja paramos gyvulininkystės šakai?

Gyvulininkystė – tai žemės ūkio šaka, kurios teigiamiems pokyčiams atsirasti reikia laiko. Kadangi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos įgyvendinimo laikotarpiu gyvulininkystė patyrė didelį nuosmukį, šiuo metu stengiamasi šiam sektoriui skirti ypatingą dėmesį. Kaimo plėtros lėšų likutis buvo perskirstytas, ir gyvulininkystės sektoriui 2013 m. papildomai skirta 60 mln. Lt. Be to, Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programoje prioritetai taip pat teikiami gyvulininkystės sektoriaus plėtrai.

Teigiamų pokyčių gyvulininkystės sektoriuje jau matosi – superkama daugiau pieno (7 proc.), daugėja grynaveislių mėsinių ir mišrūnų galvijų, nebėra toks ryškus karvių skaičiaus mažėjimas, kontroliuojamų karvių skaičius išaugo (nuo 42 proc. iki 45 proc. ).

Žemės ūkio ministerija ir Vyriausybė nužengė reikalingus žingsnius. Patvirtino Nacionalinę 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programą, numatė konkrečias paramos kryptis ir būdus gyvulininkystės veiklai palaikyti, per pirmuosius trejus metus paskiriant daugiau kaip 1 mlrd. litų paramos programoms finansuoti.

Naujuoju finansiniu  laikotarpiu numatyta, kad susietosioms papildomoms tiesioginėms  išmokoms iš nacionalinių tiesioginių išmokų sumoms skiriama 13 proc., iš kurių net 80 proc. bus atseikėjama gyvulininkystei (2014 m. pagal susietosios paramos schemą pieninei galvijininkystei numatoma skirti  beveik 41 mln. Lt, mėsinei galvijininkystei – 42,7 mln. Lt ir mėsinei avininkystei – 4,7 mln. Lt.). O bendrai 2014–2016 metams  – beveik 400 mln. Lt.

Žinoma, dabar viskas priklausys nuo kaimo žmonių, galinčių ir norinčių laikyti gyvulius ir uždirbti pinigus iš šios veiklos. Paramos gyvulininkystei tikrai daugėja, bet per vienerius metus šiame sektoriuje ryškių rezultatų sunku pasiekti.

Kokių vilčių teikia Vyriausybės patvirtinta Nacionalinė 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa? Kokiems ūkiams teikiamas prioritetas? Mūsų gyvulininkystės plėtros galimybės – kokios jos? Kuriomis kryptimis ieškoma rinkų?

2013 m. pabaigoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinta Nacionalinė 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa 7-erių metų laikotarpiui. Ilgalaikė programa leis užtikrinti stabilią ir nuoseklią viso gyvulininkystės sektoriaus plėtrą, neišskiriant atskirų gyvulininkystės šakų.  Programos strateginis tikslas – sustiprinti į vidaus ir užsienio rinką orientuotą konkurencingą gyvulininkystės sektorių, ūkinių gyvūnų augintojams užtikrinantį pajamas, o vartotojams – geros kokybės produktus.

Programos strateginiam tikslui pasiekti numatyti dar keturi tikslai: didinti ūkinių gyvūnų skaičių ir gyvulininkystės produkcijos gamybos apimtis, užtikrinant aplinkos apsaugą, diegti inovatyvias technologijas bei mokslo pasiekimus gyvulininkystės ūkiuose, užtikrinti aukštos kvalifikacijos gyvulininkystės ūkiui būtinų specialistų rengimą; tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės sistemą, saugoti ūkinių gyvūnų genetinius išteklius, užtikrinti ūkinių gyvūnų gerovę ir sveikatingumą.

Gyvulininkystės sektoriaus plėtrai labai svarbus eksporto skatinimas. Kadangi tiesiogiai remti eksporto neleidžia ES teisės aktų nuostatos,  minėtoje programoje yra numatyta, kad Lietuvos gyvulininkystės produktų gamintojai dalyvautų tarptautinėse parodose, mugėse, rengti išskirtinės kokybės ir ekologiškų gyvulininkystės produktų pristatymus Lietuvos regionuose, parodose.

Numatyta skatinti ir palaikyti visus gyvulininkystės ir mišrius ūkius, auginančius gyvulius ir paukščius. Siekiama kokybinių permainų, produktyvumo didinimo, sveikatingumo gerinimo, stengiantis palengvinti tvartų statybos ir rekonstravimo reikalavimus ūkiams, laikantiems iki 300 sutartinių gyvulių vienetų, nekoncentruojant didelio skaičiaus gyvūnų vienoje vietoje, tuo pačiu nekoncentruojant ir mėšlo, nemalonių kvapų. O rinkų ieškoma visomis kryptimis, tai visų mūsų rūpestis.

Kaip Lietuva atrodo pasaulinės pieno rinkos kontekste?

Lietuvoje pieno gamyba yra viena svarbiausių žemės ūkio šakų. Pieno gamyba sudaro apie penktadalį visos žemės ūkio produkcijos. Lietuvoje pieną parduoda apie 35 tūkst. pieno gamintojų (2013–2014 kvotos metų duomenimis).

2013 m. Lietuvos pieno perdirbimo įmonės perdirbo apie 1,65 mln. tonų pieno, apie 60 proc. perdirbto pieno yra eksportuojama įvairių pieno produktų pavidalu.

Nors mūsų šaliai pieno gamyba yra labai svarbi, tačiau, palyginus pasauliniu mastu, Lietuvos pieno gamyba užima labai mažą dalį. Europos Sąjungos kontekste Lietuvos pieno gamyba tesudaro vos 1 procentą visos ES pieno gamybos. Bet mūsų pieno gaminiai yra kokybiški ir skanūs.

Žinoma, būtina gaminti ir parduoti pieno gaminius konkurencingomis pasaulinėmis kainomis. Kaip teigia ekspertai iš užsienio, rinkoje išsilaikys tie gamintojai, kurie sugebės gaminti pieną už 30 euro centų. Tikiuosi, kad Lietuvos pieno gamintojai bus tokių gamintojų gretose.

Su kokiomis problemomis šiandien susiduria pieno gamintojai? Kokios jų perspektyvos?

Lietuvos pieno ūkis – į eksportą orientuota žemės ūkio veiklos sritis, tad pokyčiai Europos Sąjungos ir pasaulinėje rinkoje labai smarkiai sąlygoja pieno supirkimo kainų lygį Lietuvoje.

Šiuo metu pasaulinėje ir Europos Sąjungos pieno produktų rinkoje fiksuojamas pieno produktų kainų mažėjimas, tai paliečia ir Lietuvos pieno gamintojus, kuriuos labai neramina šiuo metu vykstantys procesai. Nuo šių metų pradžios pieno supirkimo kainos sumažėjo apie 12–15 proc., pieno produktų kainos Europos Sąjungos rinkoje sumažėjo taip pat labai panašiai: sviesto – 14 proc., lieso pieno miltelių – 10 proc., sūrių – 8–10 proc.

Praėjusiais metais Lietuvoje žalio pieno supirkimo kainos buvo pasiekusios rekordines aukštumas. 2013 m. vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 1092,6 Lt/t, t. y. 21,7 proc. didesnė nei 2012 m. vidutinė kaina. Pirmaisiais šių metų mėnesiais pieno kaina vis dar kilo. Š. m. vasarį vidutinė pieno supirkimo kaina pasiekė viršūnę – 1 277,5 Lt/t, o stambiesiems pieno gamintojams buvo mokama dar daugiau – 1 475 Lt/t. Tačiau nuo kovo mėnesio pieno supirkimo kainos Lietuvoje ėmė mažėti.

2014 m. kovo mėnesį vidutinė natūralaus (4,16 proc. riebumo ir 3,24 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina buvo 1 250 Lt/t, 2,1 proc. mažesnė, palyginti su 2014 m. vasario mėnesiu. Balandį pieno supirkimo kaina dar buvo sumažinta apie 10 proc. Didžiosios pieno perdirbimo įmonės pieno supirkimo kainas sumažino 7,5–9,5 proc. Kooperatyvams pieno kainos sumažėjo daugiau – 10–15 proc., kai kuriems net 22 proc. Tačiau vidutinė pieno supirkimo kaina š. m. balandžio mėnesį išliko daugiau kaip 10 proc. didesnė nei praėjusių metų balandį.

Pieno produktų rinkos analitikai prognozuoja, kad pieno produktų kainų mažėjimas ilgai neužsitęs, nes pasaulyje pieno paklausa viršija pieno pasiūlą.

Lietuvos pieno gamybos sektoriuje vyksta didelių struktūrinių pokyčių: ūkių, užsiimančių pieno gamyba, skaičius mažėja, ūkiai stambėja ir plečiasi, didėja karvių produktyvumas.  2013–2014 kvotos metais Lietuvoje vidutiniškai buvo 34,8 tūkst. pieno gamintojų, parduodančių pieną perdirbimui, auginančių 270 tūkst. karvių. Vidutinis statistinis ūkio, parduodančio pieną perdirbimui, dydis – 8 karvės.

Struktūriniams pokyčiams didelį teigiamą postūmį daro Europos Sąjungos teikiama investicinė parama, kuria pieno gamintojai puikiai naudojasi: modernizuoja ūkius, diegia aplinką tausojančius ūkininkavimo metodus. Lietuvoje didelis dėmesys teikiamas kooperacijos pieno sektoriuje plėtojimui, plačiai veikia kooperacija pieno supirkimo lygmeniu.

Silpnesnė Lietuvos pieno ūkio vieta yra tai, kad pieno gamintojų derybinės galios, derantis su pieno perdirbėjais dėl pieno supirkimo kainų, yra silpnos: pieno gamintojai neturi pieno perdirbimo įmonių akcijų (visos pieno perdirbimo įmonės yra akcinės bendrovės), derybos dažnai yra vykdomos nepasitikėjimo atmosferoje.

Tikimasi, kad padėtį labai pagerins kooperatinės pieno perdirbimo įmonės veikla, kurios statybai 2010 metais buvo skirta 50,8 mln. Lt investicinė parama (statybos darbus numatoma užbaigti 2015 m. balandį). Tai bus vienintelė Lietuvoje pieno gamintojų valdoma pieno perdirbimo įmonė. Tikimasi, kad ši įmonė padidins pieno gamintojų konkurencinę padėtį pieno sektoriuje, sustiprins derybines jų galias. Tuo pačiu pieno perdirbimo pramonė bus labiau diversifikuota, išplėstas gaminamos produkcijos asortimentas, pramonė labiau prisitaikys prie rinkos poreikių.

Be to, pieno gamintojai nėra išnaudoję galimybės kurti pieno gamintojų organizacijas ir pieno gamintojų organizacijų asociacijas, kurios galėtų derėtis dėl savo narių parduodamo pieno visų sutarties sąlygų, iš jų ir kainos.

Ministras prof. Vigilijus Jukna, siekdamas ieškoti bendro sprendimo, susidarius sunkumams pieno sektoriuje, buvo sukvietęs visus „pieno grandinės“ (pieno gamintojus, perdirbėjus ir prekybininkus) atstovus į pasitarimą dėl situacijos pieno ir pieno produktų rinkoje. Nestabili situacija pieno rinkoje kelia grėsmę pasiektiems pieno ūkio rezultatams. Buvo pažymėta, kad visi pieno rinkos dalyviai turi jausti atsakomybę ir matyti bendrą tikslą išsaugoti ir sėkmingai plėtoti pieno ūkį, nes net ir trumpalaikis pieno sektoriaus susilpnėjimas gali suteikti ilgalaikių bėdų dėl prarasto gamybos masto.

Rinkos svyravimai neišvengiami, tačiau visi rinkos dalyviai turi juos amortizuoti, kad pieno ūkis sėkmingai plėtotųsi. Svarbiausia nepasiduoti inercijai smukti žemyn, nekurti nesantaikos tarp gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. Turime bendromis jėgomis išsaugoti pieno sektoriaus stabilumą ir gyvybingumą, konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose, nežengti jokių skubotų žingsnių, kurie gali būti nuostolingi visai šiai žemės ūkio sričiai.

Nepaisant iškylančių problemų, tikiu, kad Lietuva buvo ir bus pieno kraštas. O Žemės ūkio ministerija skirs daug pastangų, kad šalies pieno ūkiai toliau stiprėtų ir būtų konkurencingi Europos Sąjungos ir pasaulinėje rinkoje.

Kas daroma geresnės pieno kokybės labui? Kaip vertinate valstybinės įmonės ,,Pieno tyrimai“ darbą?

Lietuvoje superkamo pieno kokybė vertinama vadovaujantis Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose nustatytais reikalavimais.

Pieno kelyje iki vartotojo yra keletas etapų, ir kiekvienu etapu  rūpinamasi pieno kokybe. Pirmiausia patys ūkininkai yra skatinami gaminti kuo geresnės kokybės pieną. Pieno perdirbimo įmonės skatina sąžiningai dirbančius ir kokybei didelį dėmesį skiriančius ūkininkus. Vienos jų moka priemokas už kokybišką pieną, kitos dar ir pagerbia bei pasveikina joms ypač geros kokybės pieną parduodančius ūkininkus. Norėtųsi, kad visi pieno supirkėjai ir perdirbėjai skatintų itin kokybišką pieną parduodančius ūkininkus.

Ūkininkams parduoti ypač kokybišką pieną yra ne tik garbės reikalas, bet tai teikia ir ekonominės naudos, o už nustatytų reikalavimų neatitinkantį pieną taikomos sankcijos (nuoskaitos nuo kainos, pieno supirkimo nutraukimas).

Superkamo žalio pieno kokybę vertina akredituota, nepriklausoma laboratorija VĮ „Pieno tyrimai“. Įmonės atliekama kasdienė veikla – svarbi visos pieno grandinės dalis. Pieno, kaip maisto produkto, saugumas ypač reikšmingas visiems pieno gaminių vartotojams, todėl „Pieno tyrimų“ indėlis į maisto saugą ir jos kontrolę yra išties svarus.

Taip pat siekiant, kad vartotoją pasiektų tik saugus ir kokybiškas pienas, šiame procese dalyvauja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ši tarnyba atlieka valstybinę maisto kontrolę, kad būtų įvertintas atitikimas pašarus ir maistą reglamentuojantiems teisės aktams, gyvūnų sveikatos ir gyvūnų gerovės taisyklėms. Pašarų, maisto ir gyvūnų bei gyvūninių produktų kontrolė atliekama iš anksto neįspėjus bet kurių gamybos, perdirbimo ir platinimo etapų metu. Taigi, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užtikrina, kad galutinį vartotoją pasiektų tik kokybiškas pienas.

Žemės ūkio ministerija jau daugelį metų vykdo pieno žaliavos saugos ir kokybės stebėseną bei kontrolę. Jau treti metai atliekama superkamo pieno ir šio pieno mėginių tapatumo kontrolė. Šias priemones vykdo VĮ „Pieno tyrimai“, kurią tikrai galima vadinti šiuolaikiška, profesionalia, moksline tyrimų laboratorija. Laboratorijoje įdiegta ir nuolat tobulinama tarptautinius standartus atitinkanti kokybės vadybos sistema. Čia atliekami ypač aktualūs žalio pieno sudėties ir kokybės tyrimai atsiskaitymo su pieno gamintojais tikslais, svarbūs minėtai saugos ir kokybės stebėsenai, pieno kvotų sistemos administravimui bei gyvulių produktyvumo kontrolei. Įmonės veikla neapsiriboja vien Lietuvos teritorija, nes teikiamos paslaugos ir kaimyninių šalių užsakovams.

Džiugu, kad ,,Pieno tyrimai“ nuolat pateikia vis naujos informacijos apie savo galimybes, apie taikomus metodus ir paslaugas žemdirbiams arba pieno perdirbėjams. Įmonė sėkmingai įgyvendina Žemės ūkio ministerijos parengtas programas, aktyviai bendradarbiauja su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba,  UAB ,,Gyvulių produktyvumo kontrolė“ ir kt.

Anot VĮ ,,Pieno tyrimai“ direktoriaus dr. Sauliaus Savickio, pieno gamintojams aktualiausia problema yra karvių mastitas ir jo sukėlėjai, kuriuos gali identifikuoti VĮ ,,Pieno tyrimai“ laboratorijos specialistai. VĮ „Pieno tyrimai“ laboratorijoje taip pat įvertinamas ir mastito sukėlėjų jautrumas efektyviausiems mastito gydymo antibiotikams. Aišku, geriausia kovos su mastitu priemonė – profilaktika.

Todėl VĮ „Pieno tyrimai“ kartu su LR Žemės ūkio ministerija inicijuoja projektą, kuris leis Lietuvos pieno gamintojams laikyti sveikesnes bandas. Projekte aktyviai dalyvauja ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai. Šį projektą, kol kas neturintį analogų visoje Europos Sąjungoje, finansuoja LR Žemės ūkio ministerija. Tai karvių sergamumo mastitu mažinimo ir pieno kokybės gerinimo programa, kurios metu nustatoma tiriamos bandos infekcijos kilmė, identifikuojamos karvės, kurias būtina gydyti, izoliuoti arba brokuoti.

Siekiamybė tokios karvių bandos būtų naudinga ne tik pieno gaminių vartotojui, bet ir duotų ekonominės naudos pieno gamintojui, nes esant sveikai bandai, iš karvės būtų gaunama ženkliai daugiau pieno, sumažėtų ūkio veterinarinių išlaidų, padidėtų veislinių telyčių vertė, pieno perdirbėjai savo produkcijai gaminti naudotų aukštesnės kokybės pieną, tai gerokai padidintų pieno produktų išeigą, o vartotojai džiaugtųsi geresne pieno produktų kokybe. Pirmieji ūkiai, kurie dalyvaus šioje programoje, bus atrenkami remiantis UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“ specialistų rekomendacijomis.

Galima būtų pristatyti dar vieną naujovę, leisiančią palengvinti karvių produktyvumo kontrolės procesą. Ūkiai, besinaudojantys automatine melžimo įranga ir kompiuterinėmis ūkio valdymo programomis, galės siųsti gyvulių produktyvumo kontrolės mėginius į VĮ ,,Pieno tyrimai“ laboratoriją be brūkšninių kodų. Kontrolinio melžimo duomenys (karvės individualus registracijos numeris, melžimo laikas, pieno kiekis) jau šiuo metu yra automatiškai perduodami į ūkių valdymo programas, o iš šių programų duomenys bus persiunčiami ir į VĮ ,,Pieno tyrimai“ duomenų bazę. Laboratorijos specialistai, atlikę tyrimus, visus duomenis apie pieno kiekius ir  kokybę persiųs VĮ ,,Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui“. ,,Brūkšninių kodų klijavimas ant kiekvieno mėginio bei rankinis duomenų suvedinėjimas į programas užimdavo išties labai daug laiko, o nauja tvarka eliminuos šiuo metu atliekamą rankinį darbą pieno ūkyje“, – tuo šiandien džiaugiasi dr. Saulius Savickis.

Kitais metais Lietuva rengs Pasaulinį pienininkystės kongresą. Ką tai reiškia mūsų šaliai – Tarptautinės pienininkystės federacijos narei? Kaip ruošiamasi šiam neeiliniam renginiui?

Lietuva yra Tarptautinės pienininkystės federacijos asocijuota narė nuo 2008 metų. Ši organizacija rengia pienininkystei svarbius standartus, kaupia bei skleidžia informaciją visais pieno sektorių dominančiais klausimais, atstovauja pieno sektoriui kitose tarptautinėse organizacijose. Jos veikla apima visą pieno sektorių – nuo ūkio iki stalo.

2015 metais, rugsėjo 17–24 dienomis, Lietuvoje vyks Tarptautinės pienininkystės federacijos Pasaulinis pienininkystės kongresas (World Dairy Summit). Tai – kasmet vis kitoje šalyje organizuojamas svarbiausias pieno sektoriaus renginys, kuriame susitinka apie 1 500 aukščiausio lygio pienininkystės vadovų, žemės ūkio politikų ir sprendimų priėmėjų, įvairių tarptautinių organizacijų atstovų, ekspertų iš  60–70 šalių.

Taigi per šimtą metų Lietuvai pirmą kartą teko garbė rengti Pasaulinį pienininkystės kongresą. Šalis, kurioje vyks kongresas, patvirtinama prieš 4 metus. 2011 m. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija  Tarptautinės pienininkystės federacijai pateikė paraišką dėl šio kongreso organizavimo Lietuvoje 2015 metais.

Galimybė surengti šį kongresą yra labai svarbus Lietuvos pienininkystės ir žemės ūkio sektoriaus pripažinimo ženklas. Kartu tai ir suteikta puiki galimybė pristatyti mūsų šalį bei jos žemės ūkio ir pieno sektorių, o tai ypač svarbu Lietuvai, kaip pieno produktus net į 65 valstybes eksportuojančiai šaliai.

Kongresas suteiks galimybę susitikti bei užmegzti naujus kontaktus su ekspertais iš viso pasaulio, supažindinti kongreso dalyvius su Lietuvos pieno sektoriaus pasiekimais, pieno gamyba, perdirbimu, maisto saugos užtikrinimo sistema, moksline veikla. Be to, ir mūsų šalies ūkininkai, perdirbėjai, mokslo atstovai gaus naujausios informacijos apie inovacijas pieno sektoriuje, kas yra būtina, siekiant konkurencingo pieno sektoriaus vystymosi.

Siekiant laiku įvykdyti renginio šeimininko įsipareigojimus, kongreso organizavimo parengiamieji darbai jau intensyviai vyksta, glaudžiai bendradarbiaujant su Tarptautinės pienininkystės federacijos vadovybe. Praėjusių metų pabaigoje Žemės ūkio ministerijoje lankėsi Tarptautinės pienininkystės federacijos techninis direktorius Joerg Seifertas. Šiame susitikime buvo aptarta preliminari kongreso darbotvarkė ir kiti organizaciniai aspektai.

J. Seifertas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuva yra strategiškai labai geroje vietoje ir turi puikų augimo potencialą. Mūsų šalis yra pirmoji Rytų Europos regiono šalis ir Europos Sąjungos naujokė, kuriai suteikta galimybė organizuoti tokį kongresą, nors pretendentų jį rengti tikrai netrūksta. J. Seifertas neabejoja, kad renginys bus labai įdomus ir kitų žemės ūkio sektorių atstovams.

Žemės ūkio ministro prof. Vigilijaus Juknos įsakymu yra sudaryta darbo grupė dėl kongreso rengimo. Didelis darbas organizuojant šį renginį tenka Lietuvos pienininkystės nacionaliniam komitetui, kuriame yra ir Žemės ūkio ministerijos atstovas. Artėjant šiam renginiui, ministerija pakvies prisidėti ir  Užsienio reikalų, Vidaus reikalų ministerijas, Vilniaus miesto savivaldybę ir kitas institucijas.

Šiemet Lietuvos delegacija vyks į Pasaulinį pienininkystės kongresą Tel Avive, kur ne tik domėsis konferencijose skaitomais pranešimais, bet ir susitiks su Tarptautinės pienininkystės federacijos vadovybe bei pristatys, kaip vyksta pasirengimas kongresui Lietuvoje.

,,Verslas ir politika“, 2014 m. gegužė, Nr. 5 (54)