Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo ANDRIUKAIČIO išskirtinis interviu „Verslui ir politikai“

Gintautas KNIUKŠTA

Vytenio Povilo ANDRIUKAIČIO pilna visur, jis  savo kadenciją pradėjo kaip tikras reformatorius revoliucinierius. Kol kiti jo kolegos Vyriausybės nariai atsargiai rinko žodžius, ką žada nuveikti, jis iš karto pasiūlė Lietuvos sveikatos sistemą pertvarkyti iš esmės.

V. P. Andriukaitis iškart pasiūlė Seimui svarstyti keletą Sveikatos draudimo įstatymo pataisų. Pagrindinė jo mintis buvo ta, kad privačioms medicinos įstaigoms suteiktos paslaugos būtų apmokamos iš PSDF tik tokiu atveju, jei tokių paslaugų toje teritorinių ligonių kasų zonoje būtų suteikiama bent 10 procentų mažiau nei vidutiniškai šalyje (be keleto išimčių).

  „Kad nebūtų situacijų, kai į valstybinę įstaigą ateina žmogus, o gydytojas siūlo vėliau ateiti pas jį konsultuotis privačiai. Kodėl jis negali tos paslaugos suteikti valstybinėje įstaigoje? Reikalingas kontrolės mechanizmas, kad nebūtų schemų, kaip galima pinigus pernešti iš vienos vietos į kitą, keliskart paimti pinigus už tą patį“, –  aiškino V.  Andriukaitis.

Vytenis Andriukaitis visada kalba be užuolankų:  „Vaistai nuolat brangsta. Štai ir pernai  jie pabrango 1,2 proc.“ Jis atkreipė dėmesį į tai, kad pastaruoju metu daug privačių gydymo įstaigų registruojasi tuo pačiu adresu kaip ir vaistinės. „Manote, mes nematome, koks verslo bendradarbiavimas vyksta tarp gydytojų kabinetų ir vaistinių? Matome! Ir dėl to reikia kelti audrą visuomenėje. Gal toje audroje rasime ir normalių sprendimų“, – vylėsi V. P. Andriukaitis.

„Nesant standartinių gydymo schemų, neįmanoma susigaudyti, kokius vaistus ir kodėl ligoninės perka, kurioje ligoninėje kiek vaistas kainavo – ir ten iššvaistomi didžiuliai pinigų srautai. O tiekdamas vaistus privatus sektorius taip pat dalyvauja ir susižeria kasmet apie 600 mln. litų. Kartu su ligonių kasų apmokėjimu už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas privatininkams suplaukia kone milijardas litų sveikatos draudimo ir valstybės pinigų“, – skaičiavo ministras žurnalistams.

Pasak V. Andriukaičio, sveikatos sistemą reikia inventorizuoti ir aiškiai nustatyti, į kokią valstybinio finansavimo dalį gali pretenduoti privačios medicinos įstaigos. Ministras tikisi, jog konkrečių žingsnių reformuojant sistemą bus galima imtis Konstituciniam Teismui  pasisakius dėl sveikatos draudimo sistemos.

Praėjusią kadenciją su grupe Seimo narių V. Andriukaitis kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų, pagal kurias valstybės sveikatos draudimu nedraudžiami asmenys, už kuriuos nemoka draudėjai, įmoką moka patys, konstitucingumo.

 „Kas yra dabar – didžiulė sumaištis, žmogus nebesupranta, kaip, už ką ir kodėl moka, nors yra apsidraudęs sveikatos draudimu, nes ir valstybinėje poliklinikoje yra prašoma susimokėti už tą arba aną, reikia inventorizuoti ir susisteminti“, – kalbėjo V. Andriukaitis.

Tuo pačiu ministras planuoja kurti strateginės reformos biurą, į kurį būtų įtraukti ir konstitucinės teisės, draudimo ekspertai, finansininkai, sociologai. Jis taip pat sakė, jog kol nėra KT išaiškinimo, nėra prasmės teikti teisės aktų pataisų, kartu pridūrė, jog dėl jų bus diskutuojama su visuomene.

„Niekas negriauna jokio privataus verslo, bet reikia atsakyti, ar visos privačios įstaigos laikytinos nacionalinės sveikatos sistemos dalimi. Turi būti vienodos sąlygos ir privačiam, ir valstybės sektoriui“, – kalbėjo V. Andriukaitis, tuo pačiu tvirtinęs, jog jo pagrindinis siekis – kad sistema veiktų skaidriai ir būtų užtikrinta medicinos paslaugų kokybė.

Tačiau sveikatos apsaugos ministras kartu nurodė tą problemą, jog dalis medikų dirba ir valstybiniame sektoriuje, ir privačiame, aiškino, jog taip sudaromos schemos, kai iš valstybinio sektoriaus į privatų pervedami pacientai, kartu paimant ir finansavimą.

,,Košmaras…“  – atsiduso V. P. Andriukaitis, iš „Respublikos“ išgirdęs, kaip save apibūdina privatininkų nusamdyti propagandistai.

 „Žinote, kaip dirba samdomi žudikai? Mes dirbame taip pat. Vienintelis skirtumas – nežudome žmonių“, – taip interneto tinklalapyje prisistato komunikacijos agentūra, platinanti pranešimus apie V. P. Andriukaičio keliamas grėsmes Lietuvai ir jos demokratinei santvarkai.

„Prisipažinsiu, nemaniau, kad privačios gydymo įstaigos taip neprofesionaliai stengsis save pateikti. Operuoja tik trimis dalykais: kad jų brangios paslaugos užtikrina kokybę, kad nėra eilės ir kad jie garantuoja konkurenciją. Bet juk duomenys yra visai kiti“.

Gerbiamas ministre, 30 Lietuvos pacientų organizacijų vienijančios atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė skeptiškai vertina Jūsų  pažadus, kad pažabojus privačią mediciną gydymas Lietuvoje bus prieinamas visiems vienodai. Anot jos, žinant dabartinę sveikatos apsaugos sistemos padėtį, tie, kurie turės pinigų, tarsis su mediku dėl konsultacijos siūlydami vokelį, o neturintiems pinigų teks laukti ilgoje eilėje, o gal ir visai nesulaukti paslaugos. Būkit atviras – kokius Jūs ministerijai keliate tikslus, kad neleidžiate ramiai miegoti ne tik oponentams, bet ir kai kuriems bendražygiams?

Tenka paaiškinti, kad aš iškėliau labai paprastą klausimą – pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis pacientų teises, yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 53 straipsnis skelbia: ,,Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą.Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių“. Taigi  visos valdžios nuo Nepriklausomybės atkūrimo privalėjo šį straispnį įgyvendinti.

Niekas negriauna jokio privataus verslo, bet reikia atsakyti, ar visos privačios įstaigos laikytinos nacionalinės sveikatos sistemos dalimi. Turi būti vienodos sąlygos ir privačiam, ir valstybės sektoriui. Pagrindinis siekis – kad sistema veiktų skaidriai ir būtų užtikrinta medicinos paslaugų kokybė.

Problema yra ta, kad  dalis medikų dirba ir valstybiniame sektoriuje, ir privačiame, taip sudaromos schemos, kai iš valstybinio sektoriaus į privatų pervedami pacientai, kartu paimant ir finansavimą.

Daug kilo ginčų dėl Sveikatos draudimo pataisų, kuriomis būtų nustatomos sąlygos dėl ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų sudarymo. Pataisomis siūlyta, kad teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių teikimo išlaidos praėjusiais kalendoriniais metais tai asmens sveikatos priežiūros įstaigai nebuvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų, būtų sudaromos,  jeigu atitiktų tam tikras sąlygas.

Sąlygos nurodytos trys: pageidaujamų teikti stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, brangiųjų tyrimų ir procedūrų teritorinės ligonių kasos veiklos zonos paslaugų vartojimo rodiklis būtų bent 10 procentų mažesnis nei šalies paslaugų vartojimo rodiklis; asmens sveikatos priežiūros įstaiga pageidautų teikti kompensuojamas paslaugas, kurių teikimą nutraukė kita asmens sveikatos priežiūros įstaiga; asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti ar jų plėtrai būtų skiriamos papildomos PSDF lėšos.

Jūs puikiai išmanote teisinius medicinos reikalus, nes dalyvavote  kuriant Lietuvos nacionalinę sveikatos apsaugos koncepciją. Taigi, kokia situacija susiklosčiusi šiandien?

Dabar, kaip žinome, Lietuvos sveikatos sistemą sudaro trys lygiai: pirmas – šeimos gydytojai, poliklinikos, slaugos ligoninės, antras – rajono ligoninės, trečias – Kauno bei Santariškių klinikos. Jų teikiamos paslaugos gali būti dvejopos – stacionarinės, kai ligonis gydymui hospitalizuojamas į ligoninę, ir ambulatorinės, kai pacientas atvyksta tik gydytojo konsultacijai, ar reikalinga procedūra atliekama, vėliau pacientą išleidžiant į namus.

Sveikatos priežiūros įstaigos gali būti valstybinės (pavyzdžiui, poliklinikos, rajonų ligoninės) ir privačios (tarkim, privatūs šeimos gydytojų ar odontologų kabinetai).

Sistema finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, kurio įmokas moka mokesčių mokėtojai, ir iš biudžeto už tam tikrus valstybės draudžiamus asmenis, pavyzdžiui, pensininkus ar studentus. Taip pat piliečiai gali savanoriškai draustis papildomai. Šį fondą administruoja Valstybinė ligonių kasa, kurioje dirbantys administratoriai prižiūri, kad lėšas gydytojai ir ligoninės naudotų racionaliai.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pradėta vykdyti sveikatos apsaugos reforma. Iš pradžių LR Konstitucijoje užtikrinta mokesčių mokėtojų teisė į nemokamą gydymą, vėliau sukurta Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija, teisinė bazė, suteikusi galimybę vystytis privačioms gydymo įstaigoms. Kaip plėtosime mūsų šalies sveikatos apsaugos sistemą, nustatė darbo grupė, sudaryta iš to meto garbių Lietuvos gydytojų ir tautos išrinktųjų.

Taip jau susiklostė, kad aš nebuvau vykdomojoje valdžioje. Tačiau man teko dalyvauti Atkuriamojo Seimo ir dviejose Seimo kadencijose. Tuomet socialdemokratai buvo opozicijoje, o valdžioje – LDDP, buvo kuriama sveikatos apsaugos reformos koncepcija, ir LDDP sutiko, kad aš rengčiau sveikatos sistemos, sveikatos įstaigų, sveikatos draudimo bazinius įstatymus, nes buvo suburtas geras kolektyvas, kuriam vadovauti patikėta man.

Mūsų darbo grupė,  iki 1996 metų parengusi pagrindinius įstatymus, tikėjosi, kad dermė su Konstitucijos 53 straipsniu bus išsaugota. Lietuva buvo viena iš valstybių, kurioje įgyvendinta nuostata, kad ne tik asmuo, bet ir valstybė rūpinasi sveikata. Šiuose žodžiuose slypėjo aktyvi sveikatos profilaktikos politika.

Turėjo būti visuotinė profilaktinė gyventojų patikrinimo aprėptis, turėjo būti numatytos sveikatos tausojimo, sveikatos išsaugojimo ir sveikatos sugrąžinimo priemonės. Taip pat tai reiškia, kad sveikatos apsauga įgyvendinama visuose politikos lygiuose.

Sveikata apima kelis komponentus – žmogaus genetinę sudėtį, aplinką (mityba, vanduo, gyvenamojo būsto standartai, supratimas apie sveikatą ir t. t.), aplinkos, t. y kelių, transporto infrastruktūros saugumas, darbo saugumas, žemės ūkio produktų neužterštumas ir kt. – visa tai įeina į aktyvios sveikatos politikos doktriną ir įpareigoja visas ministerijas tai daryti.

Ministerijų nuostatuose privalėjo būti skyriai apie jų įsipareigojimus savo kompetencijos rėmuose aktyviems sveikatos politikos veiksmams. Akcentas buvo nukreiptas į sveikatos priemonių veiklą.

Konstitucijoje aiškiai pasakyta: ,,Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“. Kaip Lietuvoje yra iš tikrųjų?

Tai reiškia, kad  valstybė turi  imtis aktyvios atsakomybės ir už ligą, už susirgusius žmones. Čia yra dvi dalys – ansktyva profilaktika  arba ansktyva ligos diagnostika. Toliau – ankstyva dispanserizacija, ankstyvas aktyvus išaiškinimas ir ankstyvas gydymas.  Žodžiu, kad po to nereikėtų milžiniškų finansų komplikacijų gydymui. Taigi viena vertus – sveiko žmogaus globa ir sveikatos išteklių didinimas, sveikos tautos ugdymas, kita vertus – ankstyva ligos prevencija. Tai skirtingi, netapatūs dalykai, tačiau susieti.

Įstatymas numato nemokamos medicinos pagalbos teikimo piliečiams valstybinėse gydymo įstaigose tvarką. Dar vienas svarbus Konstitucinio 53-ojo straipsnio komponentas pasako, kad valstybėje privalo būti valstybinės gydymo įstaigos.

Neužkertamas kelias būti ir privačioms gydymo įstaigoms, tai  jų reikalas. Tačiau konstitucinė Seimo ir vyriausybių pareiga – išlaikyti valstybinių gydymo įstaigų tinklą, tame tinkle išsaugoti nemokamą pagalbą, šiuo atveju – numatyti bendruosius biudžetinius asignavimus, taip pat nustatyti, kokia tvarka piliečiui suteikiama nemokama medicinos pagalba. Žvelgiant iš laidavimo pozicijos, galima kalbėti apie draudiminį principą, o jeigu vertiname iš nemokamos medicinos pagalbos pozicijų, – kalbame apie biudžetinį finansavimo principą.

53-asis Konstitucijos straipsnis numatė mišrų finansavimo modelį. Vienu atveju žmogui siūloma dalyvauti privalomoje sveikatos draudimo programoje, kuri dažniausiai būtų skirta planinei terapijai, planinei chirurgijai, brangesniai medicinos aparatūrai ir t. t. Kitu atveju – nemokama medicinos pagalba valstybinėse medicinos įstaigose, kuriose kasmet būtų suformuojami medicinos pagalbos mastai, apimtys ir biudžetas.

Žmogus turi būti gydomas, nepriklausomai nuo to, ar jis apsidraudęs, ar ne. Tokia buvo 53-ojo straipsnio samprata, tokie buvo įstatymai, galioję iki pat 2007 metų. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas buvo formuojamas iš gyventojų pajamų mokesčio bendrųjų atskaitymų, neįvedant papildomų mokesčių už sveikatos draudimą.

Buvo galima numatyti tvarkingą sistemą, kur ekstra atvejais visiškai gydoma iš biudžeto, o planinė chirurgija, planiniai instrumentiniai tyrimai planuojami priklausomai nuo to, kiek sveikatos draudimo fonde yra pinigų.

Pinigai gali būti pervedami į valstybinį sektorių, tačiau jei valstybinis sektorius neturi reikalingos aparatūros, negali diegti pažangių technologijų, tuomet į pagalbą gali ateiti privatus sektorius, kuris sudaręs sutartį su ligonių kasa, bus finansuojamas sutartiniu pagrindu. Taip pat tai padėtų viešajam sektoriui tuo metu, kai jis nesuspėja visko atlikti.

Esate sakęs, jog gydytojai negalėtų tuo pačiu metu dirbti valstybinėse poliklinikose ir ligoninėse bei užsiimti privačia praktika, siekiant išvengti privačių ir viešųjų interesų konflikto ir valstybės ,,pinigų nutekėjimo“ į privačias įstaigas per įvairias neteisėtas schemas.

Taip, sakiau, kad ateityje galimas scenarijus, jog finansavimą iš biudžeto galės gauti tik valstybinės ir savivaldybių įstaigos, bet ne privačios gydymo įstaigos. Dabar privačios įstaigos nesteigiamos atokiuose rajonuose, kur šių paslaugų tikrai trūksta, o visos nori koncentruotis centruose.

Įstatyme  turi būti pasakyta, kokias paslaugas gali teikti privačios gydymo įstaigos ir kaip už tas paslaugas bus apmokama. Esant analogiškai situacijai Lietuvos švietime, Konstitucinis Teismas nustatė, kad valstybė gali sudaryti sutartis su privačiomis aukštosiomis mokyklomis ir teikti joms finansavimą tik tuo atveju, kai yra valstybinis užsakymas, o valstybinės aukštosios mokyklos nerengia reikalingų specialistų.

Tam, kad gautum būtiniausias medicinos paslaugas, gali nebebūti privaloma draustis privalomuoju sveikatos draudimu – nemokamą sveikatos priežiūrą turės garantuoti valstybė.

Vadinasi, jeigu valstybė nesuspėja, jai į talką gali ateiti privatus sektorius? Gražus abipusis bendradarbiavimas…

Rodos, viskas buvo aišku, tačiau nuo 2007 iki 2012 metų buvo žengta keistų žingsnių. Aktyvi sveikatinimo veikla iš esmės buvo nuneigta ir kuo toliau, tuo mažiau finansuojama. Cholesterolio tikrinimo, sveikos gyvensenos ugdymo, sveikų produktų gamybos, sveikatos švietimo, tabako ir alkoholio prevencijos, krizių valdymo, psichologinės pagalbos ir t. t. – šių programų biudžetinis finansavimas ėmė mažėti.

Šiandien jis yra susitraukęs iki 100 mln. litų. Dar blogiau – visose ministerijose, išskyrus vienintelį faktą, kai Susisiekimo ministerija ėmėsi aktyvios kovos programos prieš karą keliuose, programos buvo nukarpytos ir finansavimas sumažintas. Tai, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, ši dalis pavirto tuščia deklaracija.

Nemokamos medicinos pagalbos teikimas valstybinėse medicinos įstaigose taip pat buvo susiaurintas nuo 2009 metų 500 mln. litų finansavimo iki 21 mln. litų 2012 metais. Nutarta geriau nekreipti dėmesio į valstybės įsipareigojimą iš bendrųjų asignavimų finansuoti visą ekstra medicinos pagalbą, nebūtinąją – iki visiškojo pagijimo (insultas, infarktas, tuberkuliozė, gimdymai).

Taip pat nuspręsta įvesti draudiminę įmoką, 2009 metais tai buvo padaryta. Gyventojas, kuris yra aktyvus darbo santykiuose, per metus įmoka 2 336 litus, arba 9 proc. savo pajamų. Už pensininką ir moksleivį valstybė moka 700 litus – už kiekvieną asmenį.

Tokių įmokų pavidalu buvo suformuotas Privalomasis sveikatos draudimo fondas, viskas sudėta į bendrą katilą, biudžetinis asignavimas, skiriamas nemokamai medicinos pagalbai, valstybinėse įstaigose „išplautas“ ir sumažėjęs, ir mes gauname bendrą 4 mlrd. 100 mln. biudžetą, kuriame viskas susimaišę į vieną draudiminę dalį, nieko nekalbame apie bendruosius  asignavimus ir nemokamą medicinos pagalbą, tik pradedama reikalauti iš žmonių: jei apsidraudęs – rodyk dokumentus, jei ne – eik į kasą susimokėti.

Kyla klausimas – kaip tuomet su nemokama medicinos pagalba?

Buvo rastas atsakymas, kad nemokama pagalba susiaurėja tik iki būtinosios pagalbos. Susipainiojo ir ta dalis, kur yra nemedicininės paslaugos ligoninėse – lova, patalynė, šlepetės, maistas, plaukų apkirpimas, skutimas ir kt. Buvo manoma, kad tai gali būti mokamų paslaugų  krepšelis. Kai visa tai buvo suplakta į krūvą, žmogus pradėjo nebesuprasti, kas yra nemokama medicinos pagalba valstybinėse gydymo įstaigose, ėmė suvokti, kad yra reikalaujama mokėti už nežinia ką.

Kai paklausi, kokios yra gydymo metodikos, pasirodo, kad standartizuotų gydymo metodikų nėra, kad būtų aišku, koks turi būti gydymas, kokia jo trukmė, kokie vaistai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo turi būti kompensuojami. Susidarė labai geros sąlygos piktnaudžiauti. Kai įvedė tą įmoką, privačios kompanijos pareikalavo, kad įsigaliotų taisyklė, jog nemokamo gydymo valstybinėse medicinos įstaigose kaip ir nebelieka.

Kadangi viskas yra mokama, tuomet mes taip pat galime apeliuoti į Privalomojo sveikatos fondo biudžetus. Pacientas draudžiasi, pinigai ,,vaikšto“ paskui pacientą. Jei pacientas nusprendžia sukti į privatų sektorių, jo pinigai taip pat turi atitekti privačiam sektoriui. Jie paskelbė, jog kadangi privatus sektorius yra pelno siekiatis, be to, ką gauna iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, turi teisę imti dar ir papildomus mokėjimus.

Kita bėda ištiko, kai ėmė steigtis antro ir trečio lygio privačios uždarosios akcinės bendrovės, kurios ėmė kaupti aparatūrą, pradėjo kurtis šalia valstybinių poliklinikų ar stacionarų, vilioti gydytojus iš valstybinio sektoriaus pas save, ir jiems, ypač tiems, kurie dirba su echoskopais, magnetiniu rezonansu, endoskopais ir kita aparatūra, tartis su jais, kad kažkiek valandų gydytojai dirbų valstybiniame sektoriuje, kažkiek laiko – pas juos.

Ligonis juk gali pats pasirinkti, kur jam geriausia gydytis…

Buvo atimta teisė iš savivaldybių planuoti įstaigų išsidėstymą teritorijoje. Įstaigos gali kurtis bet kurioje teritorijoje, ligonis taip pat gali važinėti į bet kurią įstaigą. Nebeliko jokios tvarkos. Didžiosios miestų poliklinikos ėmė gaudyti pacientus, kad kuo daugiau pas juos jų prisirašytų. Lygiai taip pat ėmė elgtis ir privatininkai.

Tačiau privatininkai puikiai suprato, kad jiems pensininkas, už kurį valstybė moka tik 700 litų, kaip ir neapsimoka. Pirma – jie daug dažniau serga, antra – jis ateina dažnai, tiek, kiek jam reikia, trečia – jis apkrauna visokiais receptais. Tai yra našta.

Jie ėmė apeliuoti į jaunesnį klientą, nes mokėjimas skiriamas ne už ligos sudėtingumą, o už prisirašiusį asmenį. Pavyzdžiui, prisirašei  2 000 studentų. Kiek kartų per metus jie ateis? Tačiau tu gauni už kiekvieną prisirašiusįjį. Taip tu gali įsigyti geresnės aparatūros, prisivilioti gerų gydytojų ir siūlyti geresnes paslaugas.

Siuntimų išdavimo tvarka yra tokia, kad juos galima išduoti į bet kurią gydymo įstaigą. Sakykim, šeimos gydytojas duoda siuntimą echoskopui į valstybinę gydymo įstaigą. Čia atėjęs pacientas pamato didelę eilę, o echoskopuotojas, išvydęs, kad pacientas yra mokus, pasikviečia jį pas save į privatų kabinetą jau rytoj, be jokios eilės, tereikia persirašyti siuntimą pas šeimos gydytoją. Atėjus jau į privačią gydymo įstaigą, pasiūloma įvairių papildomų tyrimų, „kad būtų aiškiau“, tačiau už juos jau reikia susimokėti pačiam pacientui.

Jis nesiaiškina, kiek tyrimų pagal Privalomojo sveikatos draudimo fondo sutartį  jam turėjo būti atlikta nemokamai. Tuomet susiformuoja labai keista situacija – moka ir Privalomojo sveikatos draudimo fondas, ir pats pacientas.

Šioje situacijoje nukenčia pensinio amžiaus žmonės, ,,biednesni“, su įvairiomis negaliomis žmonės. Tuo tarpu aktyvesni, labiau pasiturintys žmonės pasinaudoja greitesne paslauga, tačiau jie nepagalvoja, kad sumoka dvigubai – įnašą į draudimo fondą ir dar sumoka už tyrimus privačioje gydymo įstaigoje.

Dar įdomiau, kai pasiaiškini, kas atsitinka su etatais. Didžiosiose miesto poliklinikose yra 1 400 su trupučiu gydytojų etatų (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje). Dirba daugiau nei  1 900 gydytojų. Klausimas – kaip jie sutelpa? Dirba mažesniais nei viso etato krūviais. Paprastai aukštos specializacijos specialistai, dirbantys su aparatūra, dažniau valstybiniame sektoriuje dirba ne visu krūviu. Tačiau  jie turi galimybę sukaupti visą naujausią informaciją, susirinkti ligonius, nusivesti juos į privatų sektorių, gauti atlyginimą tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje.

Atlyginimai valstybiniame sektoriuje svyruoja nuo 2 000 iki 7 000–8 000 Lt, privačiame sektoriuje – nuo 2 000 iki 34 000 Lt. Šioje situacijoje kažkas yra negerai.

Iš kur imami tie pinigai? Iš bendro Privalomojo sveikatos draudimo fondo?

Dar kartą priminsiu Konstituciją, kuri kalba apie nemokamą gydymą,  deja, Lietuvoje pasidarė taip, kad reikia už viską mokėti. Kita vertus, sunku suprasti, kodėl vienoje medicinos įstaigoje tyrimai trunka kelias dienas, o kitose – kelis mėnesius. Juk gydytojas – tas pats, kuris dirba dviejose, trijose vietose. Mano klausimas: „Kaip jis visur suspėja?“ Vadinasi, vienoje ligoninėje jis dirba gerai, o kitoje – blogai. Kodėl daktaras, perėjęs iš vienos gatvės pusės į kitą, pasikeičia?

Taip sudaroma galimybė užsidirbti ir valstybinėje, ir privačioje įstaigoje. Kita vertus, turime kalbėti apie šešėlinius ekonomikos svertus. Kai viskas pasidaro mokama, atsiranda dar viena problema – atlyginimai vokeliuose. Su tuo susijusi dar didesnė problema – medicinos įstaigos pradėjo ne gydyti, o teikti paslaugas. Viskas kaip autoservise. O juk  gydymas – nepaprastai sudėtingas procesas, jis apima mokslines žinias, moralinį apsisprendimą, etinius sprendimus ir meną, nes gydymas yra menas. Kiekvienas gydytojas vadovaujasi savo intuicija, gydymo metodais.

Esu sutikęs gyvenime daug gydytojų, kurie patys savaip nustato ligą, jais žaviuosi, užtat medicina ir yra menas, mokslas ir etika. Dėl to medicina ir reikalauja būtinojo faktoriaus. Tai yra viena iš nedaugelio profesijų, kuri reikalauja priesaikos, be jos tu negali užsiimti šia veikla, kadangi gali žmogų paversti įrankiu, priemone, bet ne tikslu, kad tu jam padedi.

Vartotojiškoje visuomenėje pirmame plane atsiranda paslaugų teikimas. Vadinasi, nereikalaukite iš manęs gydytojo meno ar morališko apsisprendimo. Tada lengva pasakyti: norite paslaugų – mokėkite pinigus.

O valstybė ar nesijaučia kalta, kad žmogų pastūmėjo į tokį kelią? Noriu poliklinikoje užsiregistruoti pas ausų gydytoją, o man sako, kad pirmiausia reikia registruotis pas terapeutą. Tada susimąstai – gal tikrai geriau susimokėti ir greičiau patekti pas reikalingą gydytoją?

Deja, taip ir yra. 1997 metais buvo atskirtas pirmo ir antro lygio gydymas, o  atskyrus poliklinikas nuo stacionaraus gydymo, specialistus iškėlus į ligonines, poliklinikas pavertus tik pirminės priežiūros grandimi, tai ir atvėrė takus į kvailiausias situacijas.

Iki 1997 metų viskas buvo paprasčiau – atėjęs į registratūrą, tu buvai nukreipiamas iš karto pas reikalingą gydytoją. Tiek apylinkės pediatrai, tiek terapeutai, tiek visi kiti specialistai buvo viename tinkle. Tuomet galėjai registruotis pas tą gydytoją, kurio tau reikia. Sugalvojus šeimos gydytojo profesiją, tikslas buvo kilnus –  jei prireiktų žmogui pasitikrinti ausis, šeimos gydytojas tai sugebėtų.

Bet išėjo kitaip, tai nereiškia, kad reikėjo sunaikinti ligoninės ir poliklinikos gydytojų kompleksą ir išvaikyti specialistus. Susidarė tarpinė grandis, atsirado trikdžių toje sistemoje, ir šiandien tas klaidingas sprendimas egzistuoja.

Kas atsitiko? Poliklinikose ėmė dirbti  tik šeimos gydytojai. Ligoninėse dirbantys gydytojai pradėjo priiminėti ligonius ambulatoriškai, ligoninėse steigėsi konsultacinės poliklinikos.

Aišku, kad reikėtų visą tai sujungti vėl, bet to padaryti negalima, nes reikia pakeisti daug įstatymų. Kas dabar darosi? Tu atvažiavęs pas šeimos gydytoją išgirsti, kad pas kardiologą gali pakliūti tik po savaitės, ir grįžti namo nieko nepešęs. Žmogui tampa sudėtinga vykti pas gydytoją dar sykį – dėl transporto, benzino, atstumo.

Tada tokie žmonės pradeda gudrauti, jie žino, kad ligoninės dirba  savaitgaliais, jie gali ateiti į ligoninę ir į konsultacinę polikliniką – tada jam privalės atlikti tyrimus būtent savaitgalį. Ligoninės  patenka į keblią padėtį – kadangi jos turi fiksuotą biudžetą, ir sutartinės sumos išskirtos, o naujų pacientų srautas savaitgalį  verčia  ligoninės darbą nuostolingu. Atsiranda galimybė papiktnaudžiauti ir pirminės priežiūros grandyje, be jokių tyrimų nusiųsti ligonį į ligoninės priimamąjį – taip sutaupoma lėšų, o už ligonio apsilankymą gauni pinigus.

Tarkim,  ligoniai atsiunčiami su ūmia diagnoze, o gydytojai turi atlikti tyrimus ir įsitikinti dėl ligos. Įsitikinę, kad nėra nustatytos ligos, jie siunčiami atgal. Šiame kontekste išnyko gydytojų bendradarbiavimas ir įvairių rodiklių aptarimas, pavyzdžiui, mirtingumo. Kiekviena viešoji įstaiga dirba tik sau, planuoja tik sau, kaunasi tarpusavyje dėl ligonių, čia pat – privataus sektoriaus spaudimas.

Kautynės už tuos pačius Privalomojo sveikatos draudimo fondo pinigus… Juk fondo pinigai yra tie patys  4 milijardai.  Taip atsiranda įvairių UAB‘ų, kurie siūlo įmantrias technologijas, ir susidaro paradoksali situacija, kai sveikata tampa didžiausiu farmacinių kompanijų turtu.

Paradoksalu – daugėja sudėtingesnės aparatūros, tačiau mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų nemažėja…

Kas čia blogai? Profilaktikos nebeliko, sveikatingumo programos nebeliko, nes finansavimas yra menkas. Su sveikatos politikos įdiegimu savivaldybėse, ministerijose, privačiame sektoriuje dėl sveikos gyvensenos – labai  blogai.

Lietuvoje yra daugiau kaip 14 000 taškų, kuriuose prekiaujama alkoholiu,  tuo tarpu Švedijoje, kur gyvena tris kartus daugiau gyventojų, yra tik 700 prekybos taškų, kuriuose galima įsigyti alkoholio ir tabako gaminių. Per metus tenka 11,9 litro vienam gyventojui, nesvarbu, – suaugęs ar vaikas. Surūkome trigubai didesnį kiekį rūkalų už Europos Sąjungoje esantį vidurkį.

 Na, tada neverta stebėtis, kad Lietuva pirmauja pagal savižudžių skaičių ES?

Pasaulio sveikatos organizacijos atliktų tyrimų duomenimis, Europos gyventojai yra didžiausi rūkaliai ir alkoholinių gėrimų vartotojai pasaulyje, o lietuviai visada buvo tarp pirmūnų.

Legaliai nupirktų cigarečių kiekiai taip pat dideli. 2012 m. vienam šalies gyventojui teko apie 1,1 tūkst. cigarečių, o jeigu pridėtume neapmokestintų tabako gaminių rinką, tai praėjusiais metais vienas gyventojas įsigijo apie 1,5 tūkst. vienetų.

Iš alkoholio ir tabako akcizų surenkamos lėšos nuolatos didėja, nesvarbu, ar kaina kyla, ar ne. 2012 m. kiekvienas Lietuvos gyventojas į valstybės biudžetą už cigaretes sumokėjo apie 216 Lt, o už alkoholį – 264 Lt.

Sveikatos apsaugos ministerija viena negali padėti, neturi tokių įrankių. Gal jau gana tų prekybos taškų ir alkoholio degalinėse? Nutukimas didėja net tarp vaikų, mažėja sportuojančių, o mokyklose  rūko mažametės  mergaitės. Kokį  valstybės vaizdą matysime po penkerių metų?

Grįžkime prie privačių gydytojų. Ar Jums žinoma faktų, kad jiems leidžiama naudotis valstybinių įstaigų aparatūra? Kodėl?

Jie naudojasi visomis įmanomomis galimybėmis. Tai pagaliau yra viešųjų ir privačių interesų suplakimas. Paimkim  futbolą, tarkim,  L. Messi žaidžia vieną  kėlinį už Barseloną, o kitą – už Madrid Real‘ą. Na, juk tai nesąmonė, pasakysite.

O medicinoje, pasirodo, viskas galima.  Lyginant privačių ir viešųjų įstaigų etatų struktūrą, krenta į akis, kad ten dirba kone šimtu daugiau gydytojų, negu numatyta etatų. Vadinasi, mobiliaisiais telefonais susiskambina ir gali apsisukti per kelias vietas. Ar privačiame sektoriuje kas nors reguliuoja atlyginimus? Suomijoje ir Vokietijoje reguliuoja, o Lietuvoje – ne.

Privačios įstaigos dirbs tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visa nacionalinės sveikatos sistema. Tai ypač liečia šeimos gydytojų kabinetus, odontologus, hemodializės centrus, tačiau kur kas keblesnė padėtis yra su naujai besisteigiančiomis „UAB“, kurios iš esmės panašios į specializuotas poliklinikas ir siekia užvaldyti dalį brangių tyrimų bei nemažą dalį PSDF biudžeto. Kadangi šis biudžetas yra pakankamai ribotas, ir pirmiausia reikia užtikrinti normalų viešojo sektoriaus darbą, prioritetas bus skiriamas viešajam sektoriui ir nemokamai medicinos pagalbai užtikrinti.

Reikia žinoti, kad yra tik kelios įstaigos, kurios valdomos tų pačių savininkų, teikia antro ir trečio lygio specializuotą pagalbą, kuri neįeina į pirminės sveikatos priežiūros krepšelį. Būtent čia ir jaučiamas spaudimas. Kalbant apie pirminės sveikatos priežiūros dalį – privačius odontologus, šeimos gydytojo kabinetus, šis segmentas sudaro apie 100–180 mln. Lt, tačiau brangūs klinikiniai tyrimai, dėl kurių daromas spaudimas, iš esmės domina tris stipresnes kompanijas.

Mes  įvesime tvarką, kad visos lėšos būtų apskaitomos, kad tyrimai nebūtų dubliuojami, kad nebūtų daromas spaudimas atlikti nereikalingų tyrimų, kad būtų reguliuojama kokybė, būtų nustatomas tyrimo tikslingumas ir kad nebūtų gudriai apeidinėjamos eilės.

Privatus sektorius aplikuoja į didelę dalį pinigų – beveik į milijardą. Be to, daug privačių įstaigų registruojasi tuo pačiu adresu, kaip ir vaistinės. Reikia nagrinėti, kokia gi tai tendencija.

Klausantis Jūsų, susidaro nuomonė, kad sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje yra viena iš korumpuočiausių?

Turiu pripažinti, kad vokelių sistema ir galimybė daryti pajamų persiskirstymo schemas leidžia sakyti, kad korupcijos laipsnis yra nemenkas. Anoniminiai tyrimai rodo, kad ketvirtadalis žmonių yra teikę papildomų mokėjimų stacionaruose. Sunku būtų pasakyti, ar anoniminiai tyrimai atspindi tiesą. Jei žmogus pateko į bėdą, jis atiduos viską.

Klausimas – ar jis pasakys, kad taip darė. Tačiau gali būti ir priešingai – nedavė, tačiau pasakė, kad davė. Žmogiškuose santykiuose žaidžia ne du aktoriai, o daugiau. Pavyzdžiui, tu atsiguli į palatą, girdi kalbas – nežinia, tas davė, tas nedavė, ir čia jau žaidžia vidinis žmogaus balsas. Nieko negali pasverti. Ir neaišku, kaip apčiuopti tikslesnius skaičius. Šie tyrimai rodo, kad yra tokia tendencija.

Kiti tyrinėtojai ekonomistai sako, kad maždaug 4 mlrd. yra matomas biudžetas ir maždaug 3 mlrd. – nematomas biudžetas. Tiesa tai ar ne – negaliu atsakyti.

Labai sunku atsakyti, kodėl taip skiriasi gyventojų sveikatos apsaugos prieinamumo rodikliai. Šie rodikliai labai koreliuojasi su mirtingumo rodikliais tuose rojonuose. Pavyzdžiu gali būti Šalčininkai – skurdžiausias rajonas, mažiausiai prieinama specializuota pagalba ir didžiausias mirtingumas. Kai žiūri į nutolusius rajonus – Pagėgius, Zarasus, Ignaliną, jų žmonėms specializuotos pagalbos priimtinumo rodikliai pablogėja 3–4 kartus, palyginus su didmiesčiais.

Vadinasi, mūsų valstybėje yra kažkas negerai.

Šie rodikliai rodo, kad reikia kažkaip susigrąžinti sisteminį valdymą, užsiimti rimta vadyba, susisteminti ir sujungti grandis. Kalbu apie gydymo dalį. Jei šnekėtume apie sveikatos dalį, matytume liūdną vaizdą. Šie metai yra Sveikatinimo metai. Praėjusiais metais Seimas juos paskelbė, o nueinanti A. Kubiliaus vyriausybė  paskelbė sveikatinimo programą. Tačiau pamiršo biudžete numatyti nors 100 mln. papildomų lėšų sveikatinimo programos finansavimui.

Užrašė – iš vidinių ministerijų asignavimų. Dabar mėginame kalkuliuoti, ką iš vidinių rezervų turi kuri ministerija. Turime ieškoti, kaip vykdyti Sveikatinimo metų priemonių planą. Kaip tuomet pamėginti įvesti sveikatos ugdymo metodines arba privalomąsias metodines priemones į vaikų darželius arba į pradines mokyklas ir mokyklas, kaip ten pradėti dėstyti apie pagrindinius veiksnius, kuriuos reikia žinoti, norint turėti supratimą apie sveikatinimą?

Kaip Jūs sutinkate kritiką, kurios, pripažinkime, ne taip jau ir mažai? Kaip reaguojate?

Niekaip, neturiu tam laiko. Dažniausiai paskaitau ir imu vertinti rašančiojo kompetenciją. Labai sunku polemizuoti su tuo, kuris kritikuoja. Pirma – jis nedaug ką išmano, antra – kritikuoja, nes tai yra liga. Trečia – visiškai nekreipia dėmesio į užsakomąją spaudą.

Privatus sektorius dabar aplikuoja į 380 mln. Lt Privalomojo sveikatos draudimo fondo pinigų. Mano klausimas: kodėl uždaroji akcinė bendrovė, teikianti magnetinio rezonanso paslaugas, metų pradžioje sudarė sutartį už 500 tūkst. Lt, o metų pabaigoje gavo 3 mln. 500 tūkst. Lt?

Tuo tarpu gimdymo namai sudarė sutartį už 600 tūkst. Lt, tačiau, kadangi gimdymų buvo daugiau, metus baigė su  1 mln. 600 tūkst litų minusu, nes atsirado virškvotinių gimdymų. Kyla klausimas – o virškvotinių magnetinio rezonanso tyrimų būti negalėjo? Iš aštuoniolikos uždarųjų akcinių bendrovių tik viena baigė su minusu – atliekanti protezavimo darbus. Sveikas protas reikalauja, kad pirmiausia turėtume užtikrinti finansavimą viešosioms valstybės įstaigoms.

Ministras Konstantinas Dobrovolskis yra pasakojęs, – kai jis palietė keletą farmacinių kompanijų, būdamas užsienyje pajuto, kad jo gyvybei gresia pavojus. Kokie pinigai cirkuliuoja sveikatos apsaugos sistemoje?

Sunku pasakyti. 3 milijardai gali funkcionuoti šešėlinėje ekonomikoje. Maždaug 800 mln. Lt nukreipiama vaistų kompensavimui, maždaug 380 mln. patenka į UAB-ų rankas – daugiau kaip milijardas patenka į privataus sektoriaus rankas, 3 mlrd. lieka viešajam sektoriui.

Visuomenės sveikatos biurai, visuomenės sveikatos specialistai gyvena sunkiai. Tačiau pažangiosios technologijos, kurios ateina į medicinos sritį, labai patrauklios. Kuo toliau, tuo labiau yra renkamasi aukštųjų technologijų specialybė ir mažiau renkamasi įprastas bendrosios klinikinės praktikos specialybes. Kyla klausimas – kodėl Lietuvoje aparatūros įsigijimo bumas sklinda sparčiai, tačiau gydymo rezultatai ne ką geresni nei prieš septynerius metus?

Jei mes investuojame į technologijas, vadinasi, turi gerėti sveikatinimo rodikliai. Turime kovoti su ankstyvomis mirtimis, tačiau jų skaičius lieka toks pat. Kyla klausimas – kodėl yra daromas spaudimas įsigyti brangią aparatūrą, nors ji neišsprendžia problemos, ir mirtingumo rodikliai lieka tie patys? Vadinasi, ši situacija nėra gera.

Galima suprasti, kad modernių technologijų ir medikamentų tiekėjai daro spaudimą ir politikams, kad reikia visa tai pirkti. Vargana valstybė, negalėdama to finansuoti, nebeskiria pinigų elementariems dalykams, nuo kurių taip pat sėkmingai miršta, kaip ir nuo sudėtingų ligų. Sutikite,  kai mirštama nuo meningito, kai vaikas miršta nuo elemementarių vaikiškų ligų, yra tragedija. Tačiau vakcinacijos programai pinigų neužtenka, nes juos reikia išleisti brangiai technologijai.

Ką šioje situacijoje žadate daryti?

Aišku, kad šiuos procesus reikia reguliuoti. Kalbant apie ministrą K. R. Dobrovolskį, visai nenuostabu, kad jis tai galėjo pajusti. Net ir šiandien galime pasakyti, kad esama dozuoto puolimo prieš vieną ar kitą ligonių kasų vadovą ar ministerijos darbuotoją, pagaliau – prieš gydytoją, kuris gali pasipriešinti lobistiniams interesams. Ir tai yra labai akivaizdu.

Ar Jūs  jaučiate spaudimą?

Aš jaučiu ne spaudimą. Mes jau trys mėnesiai, kai pradėję aktyviai polemizuoti. Iš žurnalistų aš sužinojau, kad buvo užsakyta viešųjų ryšių kompanija, kuri turėjo nupiešti kuo juodesnį mano portretą. Tačiau dėl to aš nesikremtu.

Man svarbu, kad žmonės ima suprasti, jog yra užsakomųjų straipsnių metodika. Aš tikrai nebijau viešos ir aštrios polemikos. Suprantu, kad galiu ir klysti, kaip ir visi kiti žmonės, tačiau noriu suprasti, kas vyksta.

Nusprendžiau nesamdyti jokio mokslinio kolektyvo, kad atliktų sveikatos apsaugos sistemos auditą. Atėjus mūsų Vyriausybei, buvo premjero pavedimas atlikti išsamų auditą. Nutariau jį atlikti ministerijos jėgomis. Suorganizavome susitikimą su visų sektorių atstovais – tiek viešojo, tiek privataus, tiek farmacinio. Tris mėnesius, be perstojo, bent po tris kartus per savaitę, susitikinėjome. Įvyko apie 600 susitikimų.

Be to, siuntinėjome klausimyną ir pagal jį organizavome polemiką, ją stenografavome. Šiandien ruošiame problemų apyrašus, netrukus skelbsime esamos padėties apžvalgą. Parodysime, kad neišleidome nė cento ir jau turime apie pusantro šimto lapų. Kiekvienas skyrius turėjo padirbėti, ir mes ministerijos jėgomis atliksime darbą, kurį ir turi atlikti ministerijos.

Girdžiu kalbų, kad per pastaruosius septynerius metus niekas tokio darbo ministerijoje nedarė. Man kyla klausimas – kodėl nedarė? Lyg ir privalu. Jei tu atėjai į tam tikrą šaką, esi jos atsakingas darbuotojas, turi ją suprasti, pažinti, permanyti, sužinoti, kokiuose krumpliaračiukuose kas nesisuka – kur yra žvyro, kur rūdys, o kur krumpliaračiai nulūžę.

Dabar kaip tik ruošiame apžvalgą ir ją skelbsime. Apie tai, kur yra stiprybių, silpnybių, grėsmių, kokie galimi sprendimai. Ką darome, kodėl darome ir kaip darome… Girdžiu nuomonių, kad ministerijos darbuotojams tapo įdomu dirbti, nes jie pasijuto reikalingi.

Jaučiate bendražygių, premjero palaikymą? Kaip manote, ar pavyks įgyvendinti Jūsų paties iškeltus tikslus?

Taip, turėtų būti normalu, kad žmogus, atėjęs į valstybinę gydymo įstaigą, gautų pilnavertį gydymą. Racionalizuokime lėšų naudojimą, valdymą, administracinį aparatą. Ieškokime ekonomiškesnių sprendimo būdų. Joks biudžetas ,,nepaveš“ ekonomiškai nepagrįstų sprendimų.

Esate širdies chirurgas. Pasukęs į politiką, nepamiršote savo profesijos. Prieš dvejus metus Jums pavyko atgaivinti klinikinės mirties ištiktą kompozitorių Mikalojų Noviką. Dabar turite prisiliesti prie įvairių sveikatos problemų. Kokios bėdos yra pačios skaudžiausios?

Kalbant sektoriais, sveikatinimo veikloje skaudžiausios problemos yra: sveikatinimo veiklos koordinacinių institucijų nebuvimas – Nacionalinė sveikatos taryba tapo patariamuoju organu prie Seimo, bet ne koordinuojančia institucija, galinčia sujungti visus sektorius – gamybinį, nevyriausybinį, valstybinį – ir koordinuoti veiklą tarp visuomenės sveikatos biurų, psichikos sveikatos centrų, krizių valdymo centrų, visuomenės sveikatos centrų.

Tai be galo skaudi problema, kuri žudys tautą. Tabletė ir aparatūra negelbės, jei nėra veiksmo. Mes įpratome reikalauti – duok tabletę ir aparatą, o  jau rytoj padaryk, kad būčiau sveikas. Kad pats keturiasdešimt metų degino savo sveikatos išteklius ir varė savo kūną į karstą, nesvarbu. Kaip galima išgelbėti žmogaus prarūkytus plaučius? Neiškratysi, kaip kaminkrėtys, tabako dūmų.

Tai tik apie sveikatinimo sritį. O ką kalbėti apie fizinio aktyvumo, masinio sporto problemas: katastrofa.

Kita bėda – absoliučiai neracionalus ligos gydymui skiriamų pinigų valdymas, ligų valdymo administravimas. Nesurištos grandys – pirminė sveikatos priežiūra, stacionaras ir specializuota pagalba. Akivaizdu, kad yra per daug biurokratinio aparato, per daug popierizmo, nesukurta efektyvesnės vaistų kainų mažinimo sistemos.

Neracionaliai išdėstyta brangi aparatūra ir jos apkrovimas viešajame ir privačiame sektoriuje. Taip pat nebegalima sutikti su tokiu netolygiu gydymo įstaigų išsidėstymu Lietuvoje. Tarkim, Vilniuje – aplink Santariškių, Antakalnio, Lazdynų poliklinikas yra susigrūdę daugybė privačių centriukų. O žvilgtelėkime į kitus miegamuosius rajonus: tuščia.

Tai ar pensininkui nebūtų lengviau ateiti į savo rajone esančią gydymo įstaigą? Pakaktų nedidelio šeimos gydytojo centro, kad nereikėtų toli važinėti.

Visiškai nepasirūpinta profilaktika. Lietuvos gyventojų profilaktinių tyrimų aprėptis yra nepatenkinama. Automobiliams kas dveji metai yra privalomas techninis patikrinimas, o žmogui – ne. Man sako, kad žmogus pats turi tai daryti. O jei jis to nesupranta? Pasirodo, automobilis yra pavojingesnis dalykas negu žmogus, sergantis atvira tuberkulioze.

Esate nemažai pasiekęs politikoje. Ar sveikatos apsaugos ministras yra paskutinė stotelė, ar turite ir kitų ambicijų?

Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad būsiu šiame poste ir neturėjau tokios iliuzijos. Ruošiant Vyriausybės programą ir man nuo 2002 m. dirbant Seimo Europos reikalų komitete ir Užsienio reikalų komitete, po to partijoje būnant atsakingu komiteto pirmininku užsienio reikalų politikos bare, maniau, kad galėsiu aplikuoti į užsienio reikalų ministro postą.

Deja, šalies Prezidentė nutarė, kad greičiausiai mums bus sudėtinga susitarti dėl užsienio politikos, ir sakė mane matanti sveikatos apsaugos srityje.

Ir dirbate, sakyčiau, gana gerai, bent jau stengiatės parodyti sveikatos apsaugos pūlinius. Žinant Jūsų charakterį, galima prognozuoti, kad sugebėsite įgyvendinti ne vieną tikslą. Kaip, tiesa, jaučiatės po sunkios automobilio avarijos, kuri įvyko prieš Seimo rinkimus?  

Vienas mano kolega pajuokavo: „Vyteni, tu susidūrei su briedžiu, ačiū Dievui, lūžo kaklo slanksteliai, bet viskas gerai, – sprando nenusilaužei.“ Tačiau dabar labai tikėtina, kad aš jį nusilaušiu…

P. S.

,,…Ministro požiūrį į sveikatos apsaugos politiką, kurią reikėtų įgyvendinti nedelsiant ir nelaukiant, kol sveikatos apsaugos sistemos „prichvatizuotojai“ pergrupuos savo gretas naujam puolimui, palaikau visu 100 procentų. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad V. Andriukaitis elgiasi teisingai. Tik nepulkite, mielieji farmacininkai ir privačios medicinos korifėjai, šaukti nesavais balsais. Luktelėkite. O štai skaitytojui, kuris atsidūrė tarp dviejų ugnių ir vėlgi svarsto, kas geriau – privati ar valstybinė medicina, reikėtų atkreipti dėmesį keletą dalykų.

Pradėkime nuo retorikos, kurią naudoja abi pusės ir kuri nesusijusi su pacientų gydymu ar konsultacijomis poliklinikoje. Akivaizdu, kad manevro laisvės V. Andriukaitis neturi. Kaip politikas jis gali pateikti tik Sveikatos apsaugos ministerijos poziciją ir iš dalies savo asmeninį požiūrį. Kaip valstybės pareigūnas jis negali apkaltinti privatininkų korupciniais susitarimais švaistant jiems per Valstybinę ligonių kasą (VLK) skiriamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšas, tai yra, visų mūsų pinigus.

Mano nuomone, oponentai V. Andriukaitį kritikuoja pirmiausia mėgindami jam priklijuoti buvusio komunisto, socializmo puoselėtojo ir aršaus sovietmečio sistemos gynėjo etiketę. Kitaip tariant, veikiama per pasąmoninį lygmenį, kai visiems aišku, jog sovietmetis bet kuriuo atveju buvo blogybė, pasiuntusi į kapus šimtus tūkstančių mūsų tautiečių, todėl tos sistemos kratomės visais įmanomais būdais. Tačiau visa tai, pripažinkime, neturi nieko bendra su kokybiška medicina, apie kurią kalba ministras. Jis tik sako – sugrąžinkime pacientams tai, ką, mano nuomone, beveik „prichvatizavo“ privačios medicinos šalininkai, sparčiai ir lyg iš gausybės rago siekia „įsisavinti“ PSDF pinigus.

Aš manau, kad niekam ne paslaptis, jog privačios medicinos atstovai, nelygu kuriuo sveikatos apsaugos lygiu  jie veikia, pagalbos atėjusiam žmogui prirašo krūvas tyrimų, reikia jų ar nereikia, nusiųsdami pacientą ten, kur dirba tų privačių medikų draugai, giminės ir artimieji, verslo partneriai ir panašiai. PSDF dėl tokios privatininkų veiklos senka kaip upelis dykumoje, ir galų gale prieiname ribą, kai pradedama šaukti: „Skirkite daugiau pinigų sveikatos apsaugai“.

Iš kur jų gauti – atsakymo toli ieškoti nereikia. Vienintelis sprendimas – didinti mokesčius arba iš viso atsisakyti valstybei ir savivaldybėms priklausančių sveikatos priežiūros centrų. Jei pasirinktume antrąjį variantą, tuomet vis tiek prieitume ribą, kai tų pinigų trūktų ir tuomet neišvengiamai reikėtų didinti PSDF įmokas. Štai ir atsakymas tam žmogui, kuris svarsto, kas geriau – privati ar valstybinė medicina.

Mano manymu, kaip tik šią grėsmę įžvelgdamas V. Andriukaitis ir siūlo sprendimus,  jog pirmiausia finansavimas turi būti skiriamas valstybinėms gydymo įstaigoms. Kitaip tariant, ministras siekia užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintą teisę piliečiams, jog valstybė, o ne kažin kokie farmacininkai ir privatūs gydytojai „rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“…

Iš Gražinos Žiedelienės, Kauno klinikinės ligoninės gydytojos terapeutės, laiško interneto portalui