Esame vienintelė Europos šalis, kurioje centralizuotai vandentiekai naudojamas tik požeminis vanduo.

Jonas SATKŪNAS

Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas

Žemės gelmėse slypi naudingosios iškasenos, požeminis gėlas ir mineralinis vanduo. Be šių plačiai žinomų naudingųjų reiškinių yra ir kitų savybių, svarbių kasdieniam gyvenimui. Tai – geologinės aplinkos kokybė (švara ar užterštumas), nepalankūs procesai,  ekologinis saugumas.

Dažnai girdime, kad Lietuva neturi naftos ir mineralinių išteklių, todėl ir  yra neturtinga. Tačiau tai ne bėda, o netgi tam tikra Lietuvos geologinė privilegija. Lietuvos žemės gelmėse slypi tai, kas yra svarbiausia. Be to, nesant rūdų kasybos ir metalurgijos pramonės, Lietuvos žemė yra neužteršta sunkiaisiais metalais, o ir požeminis vanduo – labai švarus…

Žemės gelmių ištekliai – naudingosios iškasenos

Naudingosios iškasenos ir pirmiausia statybinės medžiagos yra ypač svarbios ekonominės plėtros požiūriu. Šiuo metu Lietuvoje įvairiu lygiu yra ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų, iš kurių 9 rūšys (klintis, dolomitas, smėlis, žvyras, molis, kreidos mergelis, durpės, sapropelis ir nafta) – eksploatuojamos.

Daugiausia tai statybinių medžiagų pramonei ar kelių tiesimui skirtos naudingosios iškasenos, kurios pagal sunaudojamą kiekį ir ekonominę vertę yra vienos svarbiausių.

Atskirų rūšių naudingieji ištekliai šalies teritorijoje pasiskirstę nevienodai. Akmens druskos yra Klaipėdos ir Tauragės apskrityse. Vienintelis išžvalgytas anhidrito telkinys – Kauno rajone. Visi surasti dolomito telkiniai išsidėstę šiaurinėje šalies dalyje, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse.

Durpių telkinių esama visoje šalies teritorijoje, o daugiausia – Šiaulių, Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos ir Alytaus apskrityse. Geležies rūdos telkinys glūdi Varėnos rajone. Gėlavandenės klinties (klinties tufo, ežerų klinties, mergelio) išteklių daugiausia randama Alytaus ir Vilniaus apskrityse. Gipso išteklių yra Kauno rajone esančiame anhidrito telkinyje ir Pasvalio rajone. Glaukonitinio priesmėlio rasta Alytaus ir Vilniaus apskrityse.

Visi ištirti klinties ištekliai yra šiaurinėje Lietuvos dalyje – Šiaulių apskrities teritorijoje. Kreidos mergelio išteklių turtingos Alytaus ir Marijampolės apskritys. Molio randama beveik visoje šalyje, išskyrus Klaipėdos apskritį. Daugiausia jo išteklių išžvalgyta Šiaulių, Marijampolės, Kauno ir Utenos apskrityse. Naftos išteklių turtingiausia yra Klaipėdos apskritis, nedaug jos rasta Marijampolės, Telšių ir Tauragės apskrityse.

Vienintelis išžvalgytas opokos telkinys yra Tauragės apskrityje. Sapropelio aptinkama visoje Lietuvos teritorijoje, o išžvalgyti yra Šiaulių, Alytaus, Tauragės ir Telšių apskričių ištekliai. Plačiausiai paplitę –  žvyras ir smėlis, o daugiausia išžvalgytų jų išteklių esama Vilniaus, Kauno, Utenos, Alytaus, Klaipėdos ir Tauragės apskrityse.

Vien tik detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų ir požeminio vandens vertė 2012 metų pradžioje sudarė apie 64 mlrd. Lt. Tai būtų apie pusę viso nacionalinio Lietuvos Respublikos turto.

Pažymėtina, kad naudingųjų iškasenų telkiniai užima tik 4,3 proc. Lietuvos teritorijos, todėl jų plotai jokiu būdu neturi būti užstatyti ar panaudoti kitoms reikmėms, kurios apribotų galimybę anksčiau ar vėliau naudingųjų iškasenų telkinius naudoti. Rekultivavus karjerus, jie apsodinami mišku ar paverčiami vandens telkiniais, praturtinančiais kraštovaizdį, taigi žemė nedingsta.

Išsivysčiusiose šalyse kiekvienam gyventojui kasmet tenka apie 20 t iškasamų įvairių rūšių naudingųjų iškasenų. Lietuvoje prieš du dešimtmečius šis kiekis siekė 10–12 t, o pastaruoju metu – apie 4 t vietinių naudingųjų iškasenų.

Naudingųjų iškasenų, ypač smėlio ir žvyro, gavyba labai sparčiai augo nuo 2001 iki 2008 metų. Jei būtų išlikę šio laikotarpio statybos pramonės ir infrastruktūros darbų augimo tempai, tai išžvalgytų smėlio bei žvyro išteklių greitai būtų pradėję stigti. Todėl reikėtų naujų smėlio ir žvyro telkinių, tačiau jų suradimą ir gavybą labai komplikuoja aiškėjanti laisvos žemės kasybai stoka.

2011 m. duomenys rodo, kad šalyje vėl didėja naudingųjų išteklių gavyba. Daugiausia išgaunama žvyro, dolomito, durpių, klinčių. 2011 metais  išgauta 6 590 tūkst. kubinių metrų žvyro – 400 tūkst. kub. m daugiau negu 2010 m., 1 447 tūkst. kub. m dolomito (297 tūkst. kub. m daugiau), 1 247 tūkst. kub. m mažaskaidžių durpių (330 tūkst. kub. m daugiau), 890 tūkst. kub. m kitų durpių (133 tūkst. kub. m daugiau), 572 tūkst. kub. m klinčių (118 tūkst. kub. m daugiau).

Leidimai naudoti naudinguosius išteklius 2012 m. pradžioje buvo išduoti 279 šalies įmonėms. Penkios įmonės turi leidimus naudoti ir žvalgyti naftos telkinius.

  Požeminis vanduo – Lietuvos privilegija

Lietuvos žemės gelmės yra sukaupusios didelius geros kokybės požeminio vandens išteklius. Lietuva – vienintelė Europos šalis, kurioje centralizuotai vandentiekai naudojamas tik požeminis vanduo. Požeminio vandens kokybė beveik visuomet yra geresnė nei bet kokio paviršinio vandens. Taip esti todėl, kad požeminis vanduo yra daug geriau apsaugotas nuo mikrobiologinės ir cheminės taršos. Net ir tuomet, kai dėl požeminio vandens kokybės jis nėra visai tinkamas naudoti kaip geriamas, jį paruošti gėrimui yra gerokai paprasčiau ir ekonomiškiau.

Lietuvoje išžvalgyti ištekliai siekia 2,2 mln. m3/d, t. y. tokį kiekį požeminio vandens galima siurbti per parą, ir šis kiekis natūraliai žemės gelmėse nuolat atsistatys. Net 1989 metais, kai požeminio vandens suvartojimas buvo pasiekęs aukščiausią lygį, Lietuvos didžiuosiuose miestuose buvo naudojama 50–75 proc. išžvalgytų išteklių (vos ne iki 1 mln. m³/d).

Požeminio vandens išteklių užteks ir ateityje. Bendras prognozuojamas paros geriamojo vandens poreikis 2025 metais sudarys 564 997 m3/d ir tai bus tik 26 proc. dabartinių išžvalgytų išteklių.

Dideli požeminio vandens ištekliai sudaro labai palankias prielaidas ekonomikos plėtrai, investicijoms.

Požeminio vandens kokybė yra gera, tačiau vanduo gali būti natūraliai prisotintas kai kurių druskų ar mikroelementų, kurių koncentracijos viršija geriamajam vandeniui nustatytas vertes. Tokio vandens prietaka (vadinamosios intruzijos) susidaro kai kurių vandenviečių intensyvios eksploatacijos metu.

Dėl mineralizuoto vandens prietakos padidėja gėlo vandens mineralizacija, kietumas, išauga natrio chlorido arba / ir sulfatų koncentracija, vandenyje gali formuotis kiti nepageidaujami junginiai (sieros vandenilis). Pažymėtina fluoridų anomalija Šiaurės Vakarų Lietuvoje (Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Plungės, Telšių ir Kelmės raj.).

Gruntinis vanduo dažniausiai yra teršiamas azoto junginiais – amoniu (NH4), nitritais (NO2) ir nitratais (NO3).

Didesni nitratų kiekiai gruntiniame vandenyje siejami su išsklaidyta ir sutelktąja (koncentruota) tarša. Išsklaidytos taršos sąlygomis besiformuojančiame gruntiniame vandenyje apie 30 proc. stebėtų gręžinių nitratų koncentracija yra didesnė už gamtinio fono ribines reikšmes ir dažnai kelis kartus viršija foninę (~6 mg/l) reikšmę.

Turimi duomenys įpareigoja rūpintis požeminio vandens kokybe, diegti taršos prevencijos priemones.

2011 metais mineralinis vanduo buvo išgaunamas 16 vandens telkinių. Iš viso Žemės gelmių registre yra  29 mineralinio vandens telkiniai.

Ar tvirta Lietuvos žemė?

Lietuvoje žemės gelmės ir paviršius pasižymi dideliu stabilumu, lyginant su tektoniškai aktyviais regionais. Pasaulio banko vertinimu, pagal galimus ekonominius nuostolius dėl gamtinių nelaimių Lietuva tarp Europos ir Centrinės Azijos šalių užima žemiausią vietą. Tai reiškia, kad galimi potencialūs ekonominiai nuostoliai dėl gamtinių nelaimių yra mažiausi, tačiau būtina pažymėti, kad tai buvo įvertinta prieš 2004 metų žemės drebėjimą Kaliningrado srityje.

2004 metais rugsėjo 21 d. žemės drebėjimas Kaliningrado srityje buvo netikėtai didelės galios – 4,4–5,0 magnitudžių stiprumo. Pagal makroseisminės analizės duomenis, stipriausias žemės drebėjimas sukėlė 6 balų intensyvumo žemės paviršiaus virpesius seisminių įvykių epicentruose Kaliningrade. Drebėjimo sukelti virpesiai buvo juntami ir didelėje Lietuvos teritorijos dalyje. Klaipėdoje grunto virpesių intensyvumas siekė 4–5 balus, Kaune ir Vilniuje – apie 3 balus.

Žemės drebėjimo sukelti ekonominiai nuostoliai vien tik Kaliningrado mieste buvo įvertinti apie 10 mln., skaičiuojant litais.

Kaip parodė žemės drebėjimai Kaliningrado srityje, Lietuvos ir kaimyninių kraštų žemės gelmių tektoninės ir seisminės sąlygos ištirtos nepakankamai. Todėl reikia toliau vykdyti ir plėsti seisminius stebėjimus. Pažymėtina, kad panašių lūžių, kaip Šiaurės Priegliaus lūžis, kuris sukėlė Kalinigrado žemės drebėjimą, esama ir Lietuvos teritorijoje – tai pirmiausia Telšių lūžis (zona), kuris kerta Lietuvą nuo Baltijos jūros pakrantės (kiek piečiau Palangos) iki Pasvalio ir užsibaigia Latvijos teritorijoje.

Be galimų seisminių virpesių, Lietuvoje vyksta ir kitų geologinių procesų: karstas, šlaitų deformacijos ir nuošliaužos, sufoziniai proveržiai. Pastarasis reiškinys per pastaruosius metus pasireiškia vis dažniau (pvz., Aukštadvaryje).

Geologinių procesų prognozei, valdymui ir prevencijai yra kaupiami stebėjimų duomenys, rengiami rizikos žemėlapiai.

Ar švari mūsų šalies žemė?

Geologinė aplinka gali būti užteršta ar teršiama. Lietuvos geologijos tarnyba nuo 1999 metų kaupia potencialių taršos židinių duomenų bazę, ir joje dabar yra apie 12 000 objektų. Tai taršos sankaupų vietos, taršios pramonės objektai, naftos produktų sandėliavimo ar išpylimų vietos, pesticidų sandėliai, gyvulių, nugaišusių nuo juodligės, palaidojimo vietos ir kt.

Daugelis šių židinių – tai praeityje užterštos vietos (istorinės taršos), kurios dabar naudojamos visai kitiems tikslams. Kiti židiniai – dabartiniu metu veikiantys pramonės objektai, kuriuose galimas poveikis aplinkai stebimas ir kontroliuojamas.

Didžiausia tarša būdinga objektams, paveldėjusiems „istorinę“ taršą, kuriuose yra į požemį patekusių naftos produktų židinių. Ypač užteršti yra geležinkelio objektai, naftos produktų saugyklos, buvę Rusijos kariškių objektai ir kt.

Duomenų bazėje sukaupta informacija apie taršos židinius –  pagrindas aplinkos tvarkymui ir taršos prevencijai. Didžiausi taršos židiniai yra tiriami ir tvarkomi, todėl aplinkos tarša  šalinama, ir aplinkos kokybė gerėja.

Tenka pripažinti, kad Lietuvoje, laimei, nėra tokių pramonės taršos pasekmių kaip Japonijoje. Neturime nė natūralių gamtinių toksinių cheminių anomalijų (pvz., arseno).

Geologai tiria ir dirvožemių geocheminę sudėtį, ypač jų užterštumą sunkiaisiais metalais. Miestų geocheminio kartografavimo duomenys daugelyje vietų rodo didelę geocheminę taršą. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto suminės taršos žemėlapyje matyti, kad pavojingai užterštas yra Naujamiesčio ir Senamiesčio dirvožemis, o buvusių ir veikiančių įmonių teritorijos užterštos itin pavojingai.

1989–1992 metais detaliai buvo ištirtas Šiaulių miesto ir tuometinių jo gamyklų dirvožemis bei miestą drenuojančios Kulpės upės ir Talšos ežero dugno nuosėdos. Rasta teršiančių sunkiųjų metalų anomalijų, atspindinčių tuometės gamybos pobūdį (specifinis Šiaulių miesto teršalas buvo ir tebėra chromas) ir leidžiančių nustatyti gamyklų poveikio zonas.

Nors kai kurie Lietuvos miestų rajonai, ypač buvę pramoniniai, yra smarkiai užteršti sunkiaisiais metalais, tačiau, kaip rodo Lietuvos ir Europos geocheminių atlasų duomenys, Lietuvos tiek viršutinis dirvožemio sluoksnis, tiek ir podirvis, lyginant su Vakarų Europos šalimis, yra charakterizuojami nuo trijų iki šešių kartų mažesniais sunkiųjų metalų kiekiais.

Todėl Lietuva pagal sunkiųjų metalų kiekius dirvožemyje  priskirtina prie švariausių Europos šalių, kurioms priklauso Baltijos ir Skandinavijos valstybės. Taigi šis faktas turėtų kuo plačiau būti panaudotas Lietuvos ekologiniam įvaizdžiui formuoti, ekologinei žemdirbystei plėtoti ir turizmo patrauklumui didinti. Tuo tarpu informacija apie Lietuvos geocheminę švarą yra nepakankamai skleidžiama ir naudojama.