Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Liūdnos mintys stebint JAV politiką

Liūdnos mintys stebint JAV politiką

Mykolas Drunga. Liūdnos mintys stebint JAV politiką

Amerikos, iš dalies ir Europos, spaudoje tarp vasaros griaustinių, liūčių ir sausrų vyrauja tema – o kas bus su JAV Respublikonų partija ir jos į prezidentus iškeltu Donaldu Trumpu? Ar jis ištvers iki kadencijos pabaigos? Štai du komentarai – ir būtent iš dviejų jam mažiausiai priešiškų, taigi konservatyvių, žurnalistų.

M. Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Kol kas „Donaldas Trumpas ir jo kritikai puldinėja vienas kitą, nesusitelkdami į vienintelį dalyką, kuris svarbiausias: tai Jungtinių Amerikos Valstijų gerovė“, – rašė istorikas Victoras Davisas Hansonas nuosaikių konservatorių žurnale „National Review“.

„Amerikos politinė sistema dar niekada nematė nieko panašaus į dabartinę opoziciją prezidentui D. Trumpui ir neįprastą jo reakciją į tai. Mes nebesame įprastiniame politiniame kraštovaizdyje.

Paprastai valdžios netekusi opozicija – šiuo atveju Demokratų partija – pateikia didžiąją dalį kritikos ir visus alternatyvius pasiūlymus tam, kad laimėtų būsimuosius rinkimus.

Tačiau vietoj to D. Trumpą apsupo visas ratas įvairių kritikų ir į jį šaudo, dažnai pataikydami tik viens į kitą ar netgi į save.

Žiniasklaida vis labiau nepasitikima ir jos reitingai net žemesni nei D. Trumpo. Žurnalistai atsisako žinias pateikti nešališkai. Kai kurie jų net paskelbė, kad D. Trumpas taip peržengė visas ribas, jog nusipelno tik absoliučiai kritiško traktavimo. Tyrimai parodė, jog didžiųjų televizijos tinklų nusistatymas dėl D. Trumpo yra perdėm neigiamas.

Demokratai kol kas neturi ryškių kandidatų į prezidentus ar netgi patikimus, prieš D. Trumpą įtikinamai argumentuoti sugebančius savo partijos atstovus.

Yra vienas dalykas giriant save badyti pirštu į D. Trumpo menamą klounadą, visai kitas – pasiūlyti tokį kandidatą su savo programa, kuris įtikintų svyruojančius amerikiečius nebekartoti 2016-ųjų metų rinkimų klaidos.

Žiniasklaida vis labiau nepasitikima ir jos reitingai net žemesni nei D. Trumpo. Žurnalistai atsisako žinias pateikti nešališkai. Kai kurie jų net paskelbė, kad D. Trumpas taip peržengė visas ribas, jog nusipelno tik absoliučiai kritiško traktavimo. Tyrimai parodė, jog didžiųjų televizijos tinklų nusistatymas dėl D. Trumpo yra perdėm neigiamas.

Šių ugnies linijų centre yra ekstravagantiškasis, kartais poliarizuojantis, bet dažnai gudrutis D. Trumpas. Tai ne statiškas taikinys. Jis tai staiga pasilenkia ir sprunka, tai rangosi ir vingiuoja, išleisdamas visokius įsakus, supurtydamas Baltųjų rūmų komandą, leisdamasis į keliones skersai išilgai Europos ir Artimųjų rytų, kur neretai drožia geras prakalbas ir yra šiltai priimamas.

Respublikonų daugumos Kongresas dar nepopuliaresnis nei nepopuliarusis D. Trumpas. Konservatyvūs rinkėjai gal atsimins, jog D. Trumpas, priešingai visoms prognozėms, Baltuosius rūmus grąžino respublikonams, o šie, nors turėdami Kongrese aiškią daugumą tiek Atstovų Rūmuose, tiek Senate, sau palankias prognozes iššvaistė neprastumdami žadėtų įstatymų.

Taip šaudymas visu ratu į visas puses ir tęsis tol, kol dar vienas liks stovėti – ar visi bus jau nugriuvę. Šioje 360 laipsnių ratu besisukančioje savižudikiškoje šūvių krušoje vienas, pats svarbiausias dalykas pamirštamas – tai Jungtinių Amerikos Valstijų gerovė.

Juk jei D. Trumpas pagerins ekonomiką, sukurs daugiau darbo vietų ir valstybės turto, pasieks energetinio nepriklausomumo ir atkurs amerikiečių atgrasomąją galią svetur, tai visas tas laukinis šaudymasis į visus galus liausis.

O jeigu ne, tai jis ir jį puolantieji vienas kitą pribaigs“, – rašė V. D. Hansonas konservatyvios minties žurnale „National Review“.

Šiaip kairiųjų liberalų pažiūroms atstovaujantys dienraščio „New York Times“ leidėjai ir redaktoriai leidžia savo puslapiuose pasisakyti ir kitų, pvz., konservatyvių pažiūrų komentatoriams. Vienas tokių yra žurnalistas Rossas Douthatas.

Jis savo straipsnyje „Tuščiavidurė dauguma“ rašė, jog „dabartinė Respublikonų partija, nors turi daugumą, elgiasi tarytum būtų atsidūrusi politinėje dykvietėje. Tai rinkimus laimėjusi mašina, kuri visiškai nenutuokia, ką su savo įsigyta valstybine valdžia daryti.

Ją krečia tarsi opozicinės partijos tikai, nevalingi trūkčiojimai, ji nešioja atviras sumuštos koalicijos žaizdas, jos idėjos tarsi gimusios iš subankrutavusios jėgos.

Į respublikonų partijos bandymus priimti sveikatos apsaugos įstatymo projektą vietoj dabar galiojančio B. Obamos įstatymo – ne tik skausminga žiūrėti. Tai kelia tą patį nejaukų jausmą kaip ir veršelio su dvejomis galvomis gimimas – lyg žiūrėtumei į kažką tokio, kam politikos ar gamtos dėsniai neturėtų leisti egzistuoti.

O vis dėlto tai egzistuoja. Ta pati nieko doro nuveikti nesugebanti respublikonų partija, kamuojama nuolatinio žemo lygio vidaus karo, kontroliuoja ne tik Kongresą ir Baltuosius rūmus, bet ir daugumą valstijų gubernatorų bei seimelių.

Visi dabar kalbantys respublikonų partijos kritikai – o jų daug, tai ir kairieji, ir centristai, ir konservatyvūs dešinieji – jie visi teigia, kad respublikonų partija žlugusi ir plūduriuoja“.

„Kad taip iš tiesų yra, patvirtina ir metų metais besitęsusių netikusių respublikonų veiksmų, ar tai dar prezidentaujant demokratui Barackui Obamai ir jiems, respublikonams, valdant tik Kongresą, bet porą sykių privedus prie vyriausybės uždarymo dėl nemokumo, ar tai dabar prezidentaujant D. Trumpui ir respublikonams valdant viską, bet nieko savito nepasiekiant“, – brėžė liūdną išvadą dešiniosios pakraipos komentatorius R. Douthatas kairiųjų liberalų dienraštyje „New York Times“.

M. Drunga. Ką respublikonai galvoja apie D. Trumpą?

Visiškai nestebina, kad JAV prezidentą Donaldą Trumpą negailestingai kritikuoja demokratai. Bet iki šiol beveik negirdėta, kad jį aštriau kritikuotų jo paties partijos nariai, respublikonai. Vis dėlto neseniai bent du tą ir padarė. Kodėl tai svarbu?

Į šį klausimą netrukus atsakysiu. Bet pirmiausia pastebėsiu, kad labai greit po to, kai 2016-ųjų birželį D. Trumpas paskelbė kandidatuosiąs į Amerikos prezidentus, tarp respublikonų jam atsirado negausi, bet atkakli opozicija.

Beveik kaip perkūnas iš giedro dangaus 2017-ųjų rugpjūčio 1 d. iš prestižinės amerikiečių leidyklos „Random House“ trenkė į skaitytojų stalus senatoriaus Jeffo Flake`o knyga, kurios pavadinimas lietuviškai skambėtų taip – „Konservatoriaus sąžinė: atmeskime destruktyvią politiką ir grįžkime prie principų“.

Tačiau kai liepos vidury visuotinis partijos suvažiavimas oficialiai patvirtino jo kandidatūrą, tas atkaklumas iškart pradingo kaip į vandenį.

Užtat beveik kaip perkūnas iš giedro dangaus 2017-ųjų rugpjūčio 1 d. iš prestižinės amerikiečių leidyklos „Random House“ trenkė į skaitytojų stalus senatoriaus Jeffo Flake`o knyga, kurios pavadinimas lietuviškai skambėtų taip – „Konservatoriaus sąžinė: atmeskime destruktyvią politiką ir grįžkime prie principų“.

Ši knyga, teigia vienas ankstyvųjų jos recenzentų, „New York Times“ konservatyvusis komentatorius Davidas Brooksas, „išmintingai gina tradicinį konservatizmą ir nuplėšia kaukę nuo būdo, kuriuo Donaldas Trumpas jį išduoda“.

O savo straipsnyje „Respublikonų protestas prieš D. Trumpą“ Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ bendradarbis, žurnalistas Martinas Ganslmeieris rašo, jog nors „nuo atviro priešinimosi savo prezidentui respublikonams dar toli, po paklode jau rūgsta“.

„Įstatymą už aštresnes sankcijas Rusijai respublikonų senatoriai savo prezidentui tiesiog primetė, taip jau jie nepasitiki jo artumu Rusijai. O D. Trumpo reikalavimą B. Obamos sumanytą sveikatos apsaugos įstatymą daugiau mažiau sugriauti nepateikiant jam pakaitalo jie paprasčiausiai ignoravo.

Vietoj to jie drauge su savo kolegomis demokratais stengiasi B. Obamos įstatymą reformuoti, ištaisant jo trūkumus. „Mes dirbame Amerikos piliečiams, ne prezidentui“, – pabrėžė respublikonas senatorius Timas Scottas.

Nuo savęs pridursiu, kad, pirma, tai vienintelis JAV Senate tarnaujantis respublikonas juodaodis, o antra. kad viešai kritikuoti D. Trumpą drįstančių respublikonų, nesvarbu, kokios rasės, šalia jau minėto, knygą parašiusio baltaodžio J. Flake`o, yra vos vienas kitas. Tarp jų ryškus pastarojo vyresnysis kolega iš Arizonos – Johnas McCainas.

Savo knygoje senatorius J. Flake`as ir nori savo bendrapartiečius respublikonus išjudinti ir sugėdinti: „Kaip konservatoriai juk negalime iš pašalių tik stebėti ir tylėti. Chaotiška padėtis vyriausybėje – tai nėra gerai nei vidaus politikai, nei tuo labiau užsienio politikai.“

Pokalbyje su Amerikos nacionaliniu transliuotoju „PBS“ J. Flake`as ir reikalavo nusigręžti nuo D. Trumpo dešiniojo populizmo ir vėl susitelkti ties tradicinėmis respublikonų vertybėmis. Anot senatoriaus, „populizmas, protekcionizmas, izoliacionizmas – nemanau, kad tokia galėtų būti respublikonų partijos programa ateičiai“.

Senatoriaus knygą perskaičiusio vokiečio žurnalisto Martino Ganslmeierio žodžiais, „J. Flake‘as kaip ypač didelę klaidą sukritikavo D. Trumpo pasitraukimą iš Ramiojo vandenyno partnerystės ir joje numatytos laisvosios prekybos sutarties, nes iš to pasitraukimo naudos peš tik Kinija, o respublikonai juk visada buvo už laisvąją prekybą pasisakanti partija.

Bet ir užsienio politikoje J. Flake`as, pasak žurnalisto, nepalieka nė vieno sveiko plauko ant D. Trumpo galvos. Jis teigia, jog prezidento „Amerika – pirma“ tipo nacionalizmas žiauriai kertasi su respublikonų užsienio politikos tarptautiškumo tradicija.

Anot J. Flake`o, „užsienio politikoje turime būti blaivūs, apdairūs, saikingi. Turime palaikyti savo sąjungininkus ir atpažinti priešininkus. O to šiandieną kaip tik trūksta“.

Iš dalies palankiai apie respublikono senatoriaus knygą atsiliepia ir Amerikos kairiųjų liberalų žurnalo „New Republic“ apžvalgininkas Alexas Shepardas.

Jo žodžiais, „Konservatoriaus sąžinė“ – kartu ir iškilmingas, ir ugningas tekstas, stipriai čaižantis paties J. Flake`o partiją ir prezidentą. Autorius apibūdina susidėjimą su D. Trumpu kaip „faustišką sandorį“, į kurį „nevertėjo leistis“, kadangi respublikonai apsigavo dėl Trumpo tikrosios prigimties.

„Mes dėjomės nematantys, jog karalius nuogas. Dar blogiau, įžengdami jo karalystėn, mes prie vartų palikome savo kritinius sugebėjimus ir apsimetėme manantys, jog nesąmonių jis netauškia“. (Suprask: tauškia, ir dar kaip!)

„Toliau, – rašo A. Shepardas, –J. Flake`as ragina savo kolegas pastebėti ir įvertinti įvairius D. Trumpo nusižengimus konservatizmui, demokratijai ir sveikam protui. Šiuo atžvilgiu knyga „Konservatoriaus sąžinė“ ko gero bus įžvalgiausias ir teisingiausias Donaldo Trumpo pažeminimas iš valstybės pareigas einančio respublikono pusės.

J. Flake`as labai aiškiai pasako, ką D. Trumpas turėtų daryti – tai daugiau ar mažiau visiškai priešinga tam, ką jis iš tikrųjų padarė. O reikia iš visų jėgų pritarti laisvai prekybai, reikia baigti meluoti apie dabar neva vykstantį 4 procentų ekonomikos augimą, reikia liautis pykdžius sąjungininkus ir gyrus diktatorius, reikia pasitikėti Amerikos žvalgybos agentūromis ir reikia nekurstyti neapykantos prieš etnines bei religines mažumas.“

Taip knygos mintis dėsto nuosaikiųjų kairiųjų žurnalo „New Republic“ bendradarbis Alexas Shepardas. Tačiau jis knygą ne tik giria, bet ir peikia dviem atžvilgiais. Pirma, jos autorius nepakankamai ar miglotai išdėsto tuos konservatizmo principus, kuriuos jis kaltina D. Trumpą išdavus.

O antra, ir tai dar svarbiau, būdamas kongresmenu ir paskui senatoriumi, jis pats mažai prisidėjo prie to, kad sulaikytų savo partiją nuo to nuslydimo nuo principų, dėl kurio jis dabar skundžiasi.

Ypač prezidentu tapus Donaldui Trumpui, jis kaip senatorius dėjo mažai pastangų, kad kitus senatorius ragintų nevykusiems prezidento žingsniams pasipriešinti.

Taip rašo žurnalistas Alexas Shepardas. Tačiau, sprendžiant iš daugelio pokalbių su J. Flake`u kitoje spaudoje, pastarasis jam taikomas priekaištas gali būti nepagrįstas.

Kiekvienu atveju, J. Flake`as nuo pat pradžių niekada nepalaikė D. Trumpo kandidatūros į JAV prezidentus, to neslėpė, ir ragino kitus nesekti jo judesiais.

Užtat drąsiai galima teigti, jog ne tik patentuoti demokratai, bet ir kai kurie respublikonai (tiesa, kol kas tik jų mažuma) dabar apgailestauja, kad Amerika išsirinko ne kitokį, o būtent tokį savo vadovą.

Mykolo Drungos spaudos apžvalgos skambėjo per LRT RADIJĄ.

Parašykite komentarą

Top