• 

Miškus mums paliko mūsų protėviai

Dangerutė KIŽYTĖ, savaitraštis ŠIANDIEN

Jie juos laikė šventais, juose meldėsi dievams, be reikalo nenulauždavo nė šakelės. Tą meilę miškams mes gavome su motinos pienu.

Miškus – kaip didžiausią turtą – paveldėjome iš protėvių ir turime palikti savo vaikams, nes tai yra mūsų prigimtinė teisė ir pareiga.

Miškai mūsų tėvams ir protėviams padėjo gintis nuo kryžiuočių, sovietų ir kitų priešų antpuolių, mus gydė, saugojo, maitino, glaudė. Mano dėdė kaip partizanas padėjo galvą miškuose dėl Lietuvos laisvės.

Mano tėvelis, politinis kalinys, 10 metų dėl Lietuvos laisvės kalėjęs Sibiro lageriuose, labai mylėjo Lietuvos gamtą ir jos nuostabius miškus, kūrė apie juos gražias poemas ir nebūtų patikėjęs, kad patys broliai lietuviai, atėjus tai išsvajotajai laisvei, savo rankomis iškirs, išnaikins ir parduos didžiausią tautos turtą – mūsų miškus!

• 

Lietuvos valdžia ir jos nestabdomi privatūs asmenys, miškų verteivos, plynai, negailestingai, masiškai dieną ir naktį kerta visus Lietuvos miškus, taip pat draustinius ir regioninius parkus: 700 metų senumo reliktinę Labanoro sengirę, įtrauktą į Europos Sąjungos “Natura 2000” saugomų teritorijų projektą, Punios šilą, Kuršių nerijos nacionalinį parką ir kitas nuostabias, unikalias Lietuvos vietas.

Lietuvos vyriausybė iš Europos Sąjungos gavo milijoninį finansavimą tų miškų apsaugai, pinigus paėmė, o dabar tas saugotinas teritorijas kerta plynai, negailestingai ir parduoda medieną kaip žaliavą užsieniui. Tai yra nusikaltimas tautai, nes MIŠKAI YRA ne valdžios, o MŪSŲ VISŲ, tautos TURTAS!

Mums, paprastiems žmonėms, nuo tos iškertamos medienos per metus tenka tik 6 eurocentai pelno. Tai gal imkim ir susimeskim po tuos 6 centus ir tegu jie nekerta!

Mokslininkai paskaičiavo, kad dabar dar likę Lietuvos miškai yra pajėgūs perdirbti išmetamą anglies dvideginį į mums gyvybiškai svarbų deguonį, bet jei tokie kirtimai vyks ir toliau, medžiai jau bus nebepajėgūs jo perdirbti ir mes Lietuvoje atsidursime kaip dujų kameroje.

• 

Jie kerta dieną ir naktį, 7 dienas per savaitę, be išeiginių – įsivaizduokime, jei per minutę krinta vienas medis, tai per dieną nukertama 1440, per savaitę 10 080, per mėnesį 43 200, o per metus – 518 400 medžių!

Negi mes, lietuviai, miško tauta, leisime vykti šiam nusikaltimui? Nemanykime, kad mes, paprasti Lietuvos žmonės, nieko negalime – jei pakilsime visa tauta ir stosime ginti savo prigimtinės teisės – Lietuvos miškų, mes sustabdysime šį nusikaltimą!

• 

Nes be miško mes būsime niekas – žmonės be šaknų, be tautos dvasios, be ateities!