Jūs esate
Pagrindinis > Politika > Migrantų krizė: ,,Klaida, kuri mus ilgam užims“

Migrantų krizė: ,,Klaida, kuri mus ilgam užims“

Vokietijos kanclerės Angelos Merkel svetingumas pabėgėliams atsidūrė pasaulio dėmesio centre.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel svetingumas pabėgėliams atsidūrė pasaulio dėmesio centre.

Vokietijos kanclerės Angelos Merkel svetingumas pabėgėliams atsidūrė pasaulio dėmesio centre. Migrantų krizė įvairias šalis paliečia vis aštriau ir skaudžiau.

10 milijardų eurų daugiau

…Sutemus Vengrijos Hedješhalomo kaimelis visiškai ištuštėja. Čia esančią gyvybę išduoda tik keletas ilgiau dirbančio baro kieme rūkančių vyrų, visai šalia geležinkelio stoties. Šviesiaplaukė barmenė, skaičiuodama miligramus „iš akies“, jiems pilsto alų, naminį vyną, ,,unikumą“ ar vietinę samanės užpiltinę palinką.

Susibūrę prie dailylentėmis iškalto baro, su taurelėmis rankose, garsiai diskutuoja. Jų pokalbiuose vis pasigirsta nesunkiai suprantamas vengrų kalbos žodis emigrans.

Hedješhalomas – jaukus pasienio kaimelis, paskutinė Vengrijos geležinkelio stotis, nuo kurios trijų kilometrų atstumą iki Austrijos pasienio nesunkiai galima įveikti pėsčiomis…
…Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Ban Ki-moonas teigė esąs šokiruotas, jog Vengrijos policija panaudojo ašarines dujas ir vandens patrankas, kad nustumtų migrantus nuo savo sienos.

Ban Ki-moonas sakė, kad toks elgesys su prieglobsčio ieškančiais žmonėmis yra nepriimtinas, rašė bbc.com. Vengrija gina savo veiksmus, teigdama, kad migrantams mėginant prasiveržti pro tvorą, buvo sužeista 20 vengrų policininkų. Vienas atstovas spaudai taip pat apkaltino migrantus, kad šie naudoja vaikus kaip „žmogiškuosius skydus“.

Vengrijos teisėsauga panaudojo ašarines dujas, kad suvaldytų grupę migrantų, kurie mėgino prasilaužti pro užtvarą, blokuojančią šalies sieną nuo Serbijos, pranešė valstybinė naujienų tarnyba.

„…Mes norime į Vokietiją, nes Merkel sakė, kad mus priims. Mes Tave mylim, Angela Merkel. Aš Tave myliu!“ Toks ir panašūs pabėgėlių pasisakymai prieš kameras kasdien pradeda naujienų reportažus per Vokietijos televizijų žinias, duoda peno ir satyrinėms laidoms, socialiniams tinklams.

Ne tik Vokietijos valdžia, bet ir daug piliečių rodo didžiulį svetingumą – labdaros iniciatyvų per akis, kai kuriems pabėgėlių tema tapo svarbiausiu laisvalaikio užsiėmimu. Tiek rūšiuojant paaukotus daiktus, tiek kilnojant alaus bokalą po futbolo rungtynių su bičiuliais…

Apie dvi savaites A. Merkel ir jos sąjungininkai drąsiai tvirtino, kad jie sugebės suvaldyti migrantų krizę.Tvyrant euforijai ir tūkstančiams savanorių mobilizavusis prisidėti prie didžiausios po karo pagalbos pabėgėliams programos, ministrai tryško tokiu pačiu optimizmu.Tačiau tikrovė netruko apie save priminti.

Vietos valdžia, ypač klestinčioje ir konservatyvioje Bavarijos žemėje, daug mėnesių skundėsi neįstengianti susidoroti su rekordiniu migrantų antplūdžiu.

Kai neslopstantis srautas staiga virto milžiniška banga, o per savaitgalį į šio regiono sostinę Miuncheną atvyko apie 20 tūkst. žmonių, pačios A. Merkel konservatyviojoje stovykloje kilo maištas, o jos sąjungininkai Bavarijoje – Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) – pareiškė, kad kanclerės politika yra didžiulė nesėkmė.

CSU vadovas Horstas Seehoferi sakė, kad sprendimas atverti Vokietijos sienas precedento neturinčiam migrantų skaičiui buvo „klaida, kuri mus ilgam užims“.

„Žengiame į nepaprastąją padėtį, kurios greitai nebeįstengsime suvaldyti“, – jis sakė savaitraščiui „Der Spiegel“.

Darbingiausius migrantus susišluos Vokietija?

A dinghy overcrowded with Afghan immigrants lands at a beach on the Greek island of Kos after crossing a part of the south-eastern Aegean Sea between Turkey and Greece early May 27, 2015. Despite the bad weather at least a dingy with over thirty migrants made the dangerous voyage to Greece. REUTERS/Yannis Behrakis

Lietuvos valdžia iš pradžių skelbė, kad ir 300 pabėgėlių – šaliai pernelyg sunki našta. Dabar jau sutinka per porą metų priglausti 1 105 į bėdą patekusius žmones. Verslo atstovai svarsto, kaip išpešti iš atvykėlių naudos.

Aišku, kad 1 105 žmonės – vien pradžia, nes po ES bus paskirstyta tiktai 120 tūkst. pabėgėlių, o jų Europoje jau susikaupė 340 tūkst. Manoma, kad iki metų pabaigos atvyks dar 850 tūkstančių.

Pabėgėliams patraukliausia Vokietija tiek atvykėlių priimti neketina ir jau pradėjo grasinti finansinėmis sankcijomis, atsisakant prisidėti sprendžiant šią sudėtingą problemą ES šalims.

Tad ar Lietuva pasielgė apdairiai ir nepritardama privalomoms pabėgėlių kvotoms, ir jų nesikratydama, nes jeigu ne savo noru, tuomet prievarta Briuselis vis tiek juos įpirš? Gal dabar geriau vengti atviro konflikto su EK ir stebėti, kas bus ateityje?

Juk šalies verslo per tūkstantis pabėgėlių, atrodo, visai nebaugina. Kai kurie verslininkai net jų laukia. Tačiau ar pagrįstos viltys, kad nuosaikus atvykėlių skaičius Lietuvai gali duoti ir naudos?

Sėkmingiausiai migrantus į savo darbo rinką įtraukusių Vokietijos ir Švedijos pavyzdys tarsi rodo, kad šie žmonės gali skatinti ūkio plėtrą. Mat demografinės problemos – senstanti visuomenė, mažėjantis jaunimo, ypač sutinkančio dirbti paprastus darbus, skaičius – slegia visas ES šalis. Atvykėliai tuomet tampa rimta paspirtimi.

Bet akivaizdu ir tai, kad būtina atvykėlius sėkmingai integruoti į visuomenę, padėti rasti tinkamos veiklos, jie turi norėti dirbti, o ne gyventi iš socialinės paramos. Vokietijai ir Švedijai iki šiol gana neblogai sekėsi tai daryti, nors taip pat kilo integracijos problemų, kurios paskatino radikalių politinių jėgų stiprėjimą.

Kad ir kaip būtų, apie 80 proc. migrantų tose valstybėse dirba, ir skaičiuojama, jog jie ekonomikai duoda daugiau naudos, negu kainavo biudžetui.

Neatsitiktinai Vokietija dabar pasisako ne prieš pabėgėlių priėmimą, o prieš pernelyg spartų jų skaičiaus augimą. Ši šalis, pernai priglaudusi 284 tūkst. migrantų, baiminasi, kad šįmet prognozuojama 850 tūkst. lavina pernelyg perkraus jų integravimo sistemą. Lietuvos priimamų pabėgėlių kvota atrodo visiški niekai, palyginti su Vokietijos skaičiais. Tačiau nepalyginamas ir šalių dydis, ekonominės galimybės, pasirengimas integruoti migrantus.

Juk iš pradžių migrantai tik ima, bet nieko neduoda – reikia juos apgyvendinti, išlaikyti, teikti sveikatos, švietimo paslaugas, mokyti kalbos ir tik tada jau galima padėti jiems susirasti darbo.

Vokietija tam negaili pinigų – kitais metais šios šalies biudžete pabėgėliams gali būti skirta iki 10 mlrd. eurų daugiau nei šįmet. Žinoma, juos integravus ilgainiui šios milžiniškos lėšos sugrįžtų.

Lietuvai atvykėlių naštą turėtų palengvinti Europos Sąjunga – vienam pabėgėliui išlaikyti numatyta atseikėti 6 000 eurų per metus. Bet šito nepakaks. Lietuva turės prisidėti ir iš savo biudžeto. O kiek – kol kas nežino net šalies valdžia.

Šiuo metu nežinomybės labai daug. Neaišku netgi, kiek iš viso pabėgėlių priims Lietuva per artimiausią penkmetį, nes 1 tūkst. – tik poros metų norma. Dar mažiau aiškumo, kokios bus pabėgėlių priėmimo pasekmės Lietuvai. Kai kurių verslininkų viltys turėti iš jų naudos gali pasirodyti nepagrįstos.

Pirmiausia absoliuti dauguma atvykėlių greičiausiai nepageidaus pasilikti Lietuvoje, nenorės čia nei integruotis, nei dirbti ir tik ieškos progos kuo greičiau išvykti į turtingesnes Vokietiją ar Švediją.

Tuomet pabėgėliams skirti pinigai būtų paleisti vėjais, o problema vis tiek slėgtų šalį, nes į išvykusiųjų vietą Briuselis atsiųstų kitus ir dar duotų pylos, kad Lietuva nesugeba jų integruoti. Neatmestina, kad atsirastų ir trinties tarp lietuvių ir čia pasilikti nenorinčių migrantų.

Vadinasi, būtina kuo skubiau turėti parengtas programas, kaip bus priglaudžiami ir integruojami pabėgėliai. Bet kol kas gausu tik politikų kalbų ir visuomenės bauginimų, o realių veiksmų nematyti.

Žinoma, įdarbinti tūkstantį pabėgėlių šalies verslas sugebėtų – Lietuvoje dabar yra 34 tūkst. laisvų darbo vietų, o lietuviai neskuba jų užimti, nors oficialus nedarbas ir siekia 10 proc. Bet ar norės ir migrantai dirbti už algas, kokios šiuo metu netenkina pačių lietuvių?

Kai kurie verslininkai netgi baiminasi, kad darbingiausius migrantus susišluos Vokietija, kitos turtingosios ES šalys ir dėl to Lietuva praras svarbiausią savo konkurencinį pranašumą – pigią darbo jėgą. Tai iš tiesų reali problema. Juk viena priežasčių, kodėl ir Vakarų Europoje žmonės nenoriai įsileidžia migrantus, – baimė, kad jie sutiks dirbti už mažesnę algą ir taip nusmukdys darbo jėgos kainą.

Bet ar tikrai turtingosioms ES šalims nebereikės lietuviškų prekių, nes pasitelkusios pabėgėlius, jos pačios pigiai viską pasigamins? Atrodo, baimės akys per daug didelės, nes migrantai būtent į Vakarus traukia tik dėl kelis kartus didesnių nei Lietuvoje algų ir socialinių garantijų, o šie skirtumai dar labai negreitai sumažės.

Blogiausia būtų,  jei mūsų verslas orientuotųsi tik į pigią darbo jėgą. Tai nieko gera nežadanti strategija. Jos laikantis ne tik migrantai iš Lietuvos pabėgs, bet ir lietuviai dar sparčiau išsivažinės.

Policija nebespėja registruoti

…Maždaug 4–5 tūkst. migrantų, atvykusių į Kroatiją iš Serbijos,  rytiniame Tovarniko miestelyje mėgino įsėsti į traukinius, vykstančius į šalies sostinę Zagrebą, – pranešė JT pabėgėlių agentūra.

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (UNHCR) atstovas spaudai Janas Kapičius apgailestavo: „Traukiniai atvyksta, bet jie negali paimti visų šių žmonių“.

AFP korespondentas sakė, kad stotis visiškai perpildyta ir kad daug žmonių įsitaisė miegoti palei bėgių kelius. Tik saujelė Raudonojo Kryžiaus darbuotojų dalijo maistą ir kitas atsargas šimtams čia esančių kūdikių ir vaikų.

J. Kapičius nurodė, kad laukiama atvežant daugiau būtinų reikmenų, tarp jų ir tualetų. „Sunku pasakyti, ar tai netaps kita tranzitine stovykla. Tai reikės nuspręsti Kroatijos vyriausybei“, – pažymėjo J. Kapičius.

Jis pridūrė, kad migrantai tiesiai traukė į geležinkelio stotį ir nebeužsuka į policiją užsiregistruoti, be to, anot jo, ir pati policija nebespėja jų registruoti.

Šimtai beviltiškoje padėtyje atsidūrusių žmonių liko įkalinti kitapus aukštos tvoros, kurią savo pasienyje su Serbija skubiai pastatė Vengrija, vildamasi šitaip pažaboti migrantų, keliaujančių per Balkanų šalis, srautą. Vengrijos konservatyvių pažiūrų premjeras Viktoras Orbanas paskelbė apie planus statyti tokią pat spygliuotą užtvarą pasienyje su Rumunija.

Už neteisėtą sienos kirtimą – iki trejų metų kalėjimo

Budapeštas taip pat jau įvykdė pirmuosius migrantų areštus pagal naujus griežtus įstatymus, numatančius iki trejų metų kalėjimo už „neteisėtą sienos kirtimą“ ar pasienyje esančios tvoros gadinimą.

„Kodėl jie tai daro?“, – klausė viena vaiką laikanti afganė užtvaros Serbijos pusėje, kur Vengrijos riaušių policijai stebint padėtį iš kitos pusės susirinko apie 300 žmonių, bergždžiai ieškojusių spragų užtvaroje.

Kroatijos policija pranešė, kad jie registruoja migrantus, kurie patenka į šalį iš Serbijos, ir kad po to pabėgėliai bus vežami į priėmimo centrus netoli sostinės Zagrebo.

Policijos atstovas prie rytinės pasienio Vukovaro-Srijemo apskrities patvirtino, jog nenurodomas skaičius migrantų kirtę sieną pateko į Kroatiją.

Raitųjų policininkų ekipažas lauke, netoli spygliuotos sienos, sulaikė 14 žmonių grupę iš Afganistano, tarp kurių buvo penkios jaunos mergaitės ir viena pagyvenusi moteris.

Taip pat kartais sutinkamos nedidelės vyrų grupelės, einančios keliais, vedančiais tolyn nuo Vengrijos sienos. Vengrijos policija jau sulaikė mažiausiai 174 migrantus, kaltinamus nelegaliai kirtus Vengrijos sieną.

100 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų paliko savo namus

Šiemet beveik 100 tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų paliko savo namus karo niokojamose valstybėse Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Pietų Azijoje ir susigrūdę į gumines valteles leidosi į pavojingą kelionę per Egėjo jūrą, kad pasiektų Graikiją ir išsilaipintų Lesbaso salos krantuose, rašė „medium.com“.

Pabėgėlių manta yra lengva, nes jų kelias į saugų gyvenimą pavojingas ir sekinantis. Dažnai migrantus sučiumpa pareigūnai, jie kelią pirmyn skinasi išbadėję, ne vieną migrantą perveria kulkos.

Žmonių kontrabandininkai juos negailestingai išnaudoja. Už žvėrišką kainą jie šiems žmonėms žada saugumą, tačiau sugrūda juos lyg šprotus į mažus laivelius.

Daugeliui nelieka jokio kito pasirinkimo ir tenka atsikratyti net ir tais keliais daiktais, kuriuos jiems pavyko išsaugoti kelionės metu.

Tie žmonės, kuriems buvo leista pasiimti papildomo bagažo, dažnai plaukdami per jūrą meta jį per bortą, kad atsikratytų papildomo svorio, kai į nesandarias valtis ima plūsti vanduo.

Labai mažai kam pavyksta pasiekti tikslą turint daugiau nei pačius būtiniausius daiktus, kurie reikalingi išgyvenimui.

Antai šeima iš Alepo, Sirijos, prarado viską. Kai bėgo iš Sirijos, kiekvienas jos narys pasiėmė po vieną ar du krepšius. Bet kelionės į Turkiją, o po to į Graikiją metu, jų valtis ėmė skęsti. Joje buvo septynios moterys, keturi vyrai ir 20 vaikų.

Šiems pabėgėliams pavyko išsaugoti tik vieną krepšį su daiktais, kuriame yra vieni marškinėliai, džinsai, pora batų, tualeto reikmenys, vienos sauskelnės, du maži pakeliai pieno, sausainių pakelis, asmens dokumentai, pinigai, šukos.

„Tikiuosi, kad mirsime. Gyventi – nebeverta. Visi mums prieš nosį užtrenkė duris. Nėra jokios ateities“, – nevilties apimtas sakė vienas šeimos narys.

Vokiečiai nėrė į krūmus

Vokietijos kanclerė Angela Merkel pelnė pagyrimų nuo Vašingtono iki Velingtono dėl drąsaus sprendimo atverti savo šalies duris pabėgėliams, pasitraukusiems iš Siriją krečiančio žiauraus pilietinio karo.

Lygiai taip pat netikėtai Berlynas paskelbė apie staigų savo politikos posūkį,  pareiškęs, kad atkuria sienos kontrolės procedūras ir vėl taikys prieglobsčio suteikimo tvarką, kuri sirams faktiškai nebegaliojo.

Analitikai kritikavo šį netikėtą sprendimą: kairiosios pakraipos dienraštis „Tageszeitung“ rašė, kad tai yra „absurdiškas persigalvojimas“, o konservatyvusis „Die Welt“ kėlė klausimą, ar „Vokietijos pabėgėlių politika iš tikrųjų buvo gerai apgalvota“.

„Angela Merkel rizikuoja sugriauti tą patį įvaizdį, kurio spinduliuose šildėsi: nebiurokratiškos rūpestingos Vokietijos, atskleidžiančios kitų ES šalių veržiančią politiką“, – rašė „Tageszeitung“.

Henri Guaino, buvęs Prancūzijos Prezidento Nicolas Sarkozy padėjėjas, taip pat kritikavo A. Merkel ankstesnį planą, kad Vokietija priims 800 tūkst. pabėgėlių.

„Ji tai padarė nepasikonsultavusi su savo partneriais, nepasitarusi su kaimynais, nesirūpindama dėl pasekmių“, – teigė jis.

Atėjo metas bendriems sprendimams

Danijos vyriausybė pranešė, kad savanoriškai sutinka priimti tūkstantį pabėgėlių iš 120 tūkst. migrantų, kuriuos planuojama paskirstyti po Bendrijos valstybes, kad būtų palengvinta našta toms šalims, į kurias plūsta daugiausia pabėgėlių.

„Atsižvelgdami į susiklosčiusią ypatingą situaciją, informavome parlamentines partijas, kad Vyriausybė siūlys priimti ribotą skaičių prieglobsčio prašytojų. Tas skaičius – 1 000 žmonių“, – sakė integracijos reikalų ministrė Inger Stojberg per bendrą spaudos konferenciją su Vyriausybės vadovu Larsu Lokke Rasmussenu.

Danija taip pat papildomai skirs 750 mln. kronų (100 mln. eurų) humanitarinėms reikmėms tuose rajonuose, kurie ribojasi su konflikto zonomis, ir Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrai (FRONTEX), informavo L. L. Rasmussenas.

„Atėjo metas bendriems sprendimams Danijoje ir Europoje. Tai nelengva. Nėra lengvų sprendimų“, – pabrėžė premjeras.

„Voxmeter“ viešosios nuomonės apklausos rezultatai parodė, jog 78 proc. danų nori, kad šalis prisijungtų prie ES plano dėl pabėgėlių paskirstymo po Bendrijos nares.

Tuo tarpu Europos Sąjunga paskelbė apie  rengiamą neplanuotą ES šalių lyderių susitikimą, kuriame būtų aptarti migrantų krizės reikalai ir nagrinėjama labai skirtinga reakcija į planus paskirstyti 120 tūkstančių pabėgėlių visoms bloko narėms.

Spaudimas imtis veiksmų ypač padidėjo, kai Europos Parlamentas pritarė planams, kaip paskirstyti 120 tūkst. pabėgėlių Bendrijos šalyse.

Vokietijos vidaus reikalų ministerija pranešė, kad  „dėl asmeninių priežasčių“ atsistatydino Vokietijos migracijos ir pabėgėlių tarnybos prezidentas Manfredas Schmidtas, vadovavęs šiai institucijai nuo 2010 metų.

Susidurs su tam tikromis rizikomis

Pastebėjus naują pabėgėlių maršrutą iš Pietų į Skandinavijos šalis, Lietuva sustiprino patruliavimą pasienyje su Lenkija, taikomos ir kitos slaptos priemonės, interviu BNS pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas Renatas POŽĖLA.

Interviu telefonu iš Graikijos, kurioje stebima prieš nelegalią migraciją nukreipta jūrinė operacija, pasieniečių vadovas pripažino, kad atrinkdama į Lietuvą atvyksiančius pabėgėlius šalis susidurs su „tam tikromis rizikomis“.

Vizito metu susitikote su „Frontex“ misiją vykdančiais Lietuvos VSAT pareigūnais. Kokia šiuo metu yra pabėgėlių situacija Graikijoje?

Esame Lesbo saloje, kurią nuo Turkijos krantų skiria 20 kilometrų Egėjo jūros. Kelionė per jūrą trunka apie tris valandas, kol asmenys pasiekia Europos Sąjungos teritoriją. Mūsų funkcijos – vykdyti stebėseną, filmuoti ir užfiksavus minėtus atvejus perduoti informaciją, paskui reaguoja pakrančių apsaugos tarnybos.

Situacija yra labai sudėtinga: kiekvieną dieną salą papildo maždaug po 3 tūkst. pabėgėlių. Neseniai skridau su vyrais, per keturias valandas užfiksavome devyniolika valčių, kurių kiekvienoje vidutiniškai buvo po 40 žmonių. Iš esmės jokios šių asmenų kontrolės nėra: jie išlipa į krantą ir tiesiog patraukia jiems jau žinomais keliais. Jų tikslas – pasiekti registravimo centrus, kuriuose jie gauna pažymas, bandoma identifikuoti, kas jie tokie, iš kur jie atvyko ir su tomis pažymomis vyksta toliau į Europą.

Yra du centrai: pirmoji stovykla – sirams, kita – visiems kitiems, kurioje  yra įvairaus plauko asmenų iš įvairių šalių (Irakas, Eritrėja, Bangladešas, Pakistanas). Pavyzdžiui, asmenys prisistato, kad yra sirai, bet yra tokių, kurie meluoja, nesako tiesos.

Ar Lesbo saloje dėl pabėgėlių kyla socialinių neramumų, susirėmimų su vietiniais gyventojais, pareigūnais?

Įsivaizduokite – beveik visos pakrantės nusėtos gelbėjimosi liemenėmis ir pradurtomis valtimis. Valtys praduriamos, kad būtų užkertami visi galimi keliai atgal.

Paprastai šias valtis valdo vienas iš asmenų, kurio tikslas taip pat yra iš pradžių papulti į Graikiją. Valtimis pasiekiamas krantas, ji praduriama, variklis labai staiga dingsta. Schemose veikia ir vietiniai gyventojai, kurie tuoj pat prisistato, paima tuos variklius, kurie kainuoja ir apie 1,5 tūkst. eurų.

Varikliai tiesiog operatyviai dingsta.Tų žmonių pilna salos sostinėje, tiesiog nusėti šaligatviai – jie ten gyvena, miega. Iš pirmų lūpų girdėjau, kad vyko neramumai, kad vietiniai gyventojai yra pasipiktinę.

Situacija tokia – saloje gyvena 90 tūkst. piliečių, vietinių gyventojų, o atvykėlių šiuo metu yra apie 7 tūkst., daugiausia, pagal turimą informaciją, buvo 15 tūkstančių. Šie asmenys, laukdami tolesnio likimo, kol vyks į kitas šalis, galbūt kelia pyktį vietiniams.

Ar mūsų pareigūnams tenka matyti ir žuvusių per kelionę jūra?

Tenka – pačioje piko pradžioje pamatę sraigtasparnį, gelbėjimo laivą jie tiesiog pradurdavo valtį viduryje jūros ir šokdavo į vandenį. Tuomet jau prasidėdavo gelbėjimo operacija. Kaip sakė kolegos, iš iššokusių dvidešimties išgelbėjama buvo ir 15–16.

Tie žuvusių vaikų vaizdai matyti ir prie Italijos krantų – tokia realybė. Lietuvoje planuojama sudaryti darbo grupę pabėgėlių atrankai ir vertinimui dar migrantų stovyklose.

…Lietuvos VSAT Aviacijos rinktinės pilotai su sraigtasparniu „Eurocopter 145“ operaciją „Poseidon 2015“ Graikijos ir Turkijos pasienyje buvo numatę baigti spalio pradžioje. Prieš nelegalią migraciją nukreiptą jūrinę operaciją rengė ir koordinavo Operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos išorės sienų valdymo agentūra „Frontex“.

Lietuvių įguloje – 13 žmonių – mechanikai aviatoriai bei kitas aptarnaujantis personalas.Tokiose tarptautinėse operacijose Viduržemio jūros regione VSAT Aviacijos rinktinės orlaivių įgulos jau yra dalyvavusios 2008–2012 metais. R. Požėla neatmeta, kad Lietuva tęs dalyvavimą panašiose operacijose regione.

Pabėgėlė iš Sirijos verčiau grįžtų į Stambulą nei vyktų į Lietuvą

Ar Lietuva pasirengusi priimti ir padėti nuo karo bėgantiems žmonėms? Kiek tai kainuos mūsų valstybei? Kiek pabėgėlių pasiliks mūsų šalyje ir kaip jie čia pritaps? LNK laidos žurnalistai pakalbino Vokietijoje pabėgėlių stovykloje prisiglaudusią sirę Farah. Gumine valtimi visą naktį iš Turkijos į Graikiją plaukusi mergina papasakojo, kiek teko sumokėti nelegaliems pervežėjams ir atskleidė požiūrį į Lietuvą. Į klausimą, kaip ji pasielgtų, jei tektų važiuoti, sirė atsakė atvirai.

„Jeigu man lieptų važiuoti į Lietuvą, geriau aš grįžčiau atgal į Stambulą. Aš nekalbu apie Lietuvos tradicijas, kultūrą, aš kalbu apie jūsų žmones. Jie juk emigruoja, palieka savo šalį, kad rastų darbo ir galėtų išgyventi. Taigi ką man reikėtų daryti Lietuvoje? Noriu susikurti gerą gyvenimą, gauti gerą išsilavinimą. Neįsižeiskite, bet aš nenoriu keliauti į vieną iš skurdžiausių ES šalių, tokia tiesa. Jauni lietuviai negali išgyventi Lietuvoje, tai kaip mums ten reikėtų gyventi?

Mes norime gero gyvenimo, būti naudingi, trokštame būti visuomenės, kuri gali mus paremti, dalis. O ne būti toje visuomenėje, kurią pačią reikia remti finansiškai. Lietuvoje, Makedonijoje žmonės dirba ūkiuose. Apie tokias šalis galima galvoti tik kaip apie vietą atostogoms.“

Pabėgėlė Farah, paklausta, ar jai neužtenka tiesiog taikos ir ramios aplinkos, sakė, kad jos svajonė yra užsidirbti daugiau pinigų ir gerai gyventi, o to Lietuvoje pasiekti, anot sirės, neįmanoma.

Seimo narys Kęstutis Masiulis griežtai pasisako prieš Europos Sąjungos reikalavimą priimti daugiau nei tūkstantį pabėgėlių. „Lietuvoje nesusitvarkoma su girtavimu, su „kelių ereliais“, su smurtu šeimose, tai ar mūsų visuomenė ir valstybinės struktūros yra pasiruošusios dirbti su imigrantais?“, – klausė Seimo narys.

K.Masiuliui paprieštaravo jo kolegė Aušrinė Marija Pavilionienė, kuri kaip tik džiaugėsi netrukus pagausėsiančiu gyventojų kiekiu Lietuvoje. Seimo narė tikino, kad padaugės vyrų, Lietuvos moterys turės kur kas didesnį pasirinkimą, o ateityje gims itin gražūs, skirtingų tautybių tėvų vaikai.

„Nereikia galvoti, kad mes, lietuviai, esame kažkokie grynuoliai, kad mūsų genofondas ypatingas. Pabėgėliai gali integruotis ir tapti naudingi. Galbūt jie netgi kompensuos milžinišką emigravusių lietuvių skaičių“, – tikisi Seimo narė.

 Ekonomistė R. Vainienė: „Didelė bėda bus pabėgėlių užimtumas“

,,…Socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė prisipažino, kad integruoti pabėgėlius nebus lengva – bus susidurta su dviem didelėmis problemomis. Viena – trūksta lėšų. Antra didele bėda bus pabėgėlių užimtumo užtikrinimas.

„Mes žinome, kad šiandien susiklosčiusi tokia situacija, jog net ir mūsų Lietuvos piliečiai ne visada turi darbo ir neranda jo pagal savo kvalifikaciją“, – sakė ministrė.

(…) Darbo kodeksas čia yra labai daug kuo dėtas, nes jis trukdo įdarbinti tą, kuris nori darbo. Jis puikia tinka įdarbinti tą, kuris nori garantijų. Jei Seimas nesiteiks priimti naujojo Darbo kodekso, tegu bent daiktus pavadina savais vardais ir pakeičia Darbo kodekso pavadinimą į Nedarbo.

Profsąjungų mitingas tikrai buvo iškalbingas. Vienas plakatas gąsdino teigdamas „Patys plausit savo indus“, nors tai iš tikrųjų nėra taip jau baisu.

Migrantų kontekste minčių kyla daugiau. Tūkstančiai lietuvių išreiškė solidarumą su pabėgėliais, sutikdami juos priimti į savo namus. Puikiai žinome, kad tai – simbolika, o tikrai – ir kiek daugiau.

Į savo lovą pabėgėlio tūlas pilietis gal ir nepriims, bet kai kuriems darbams tikrai pasamdytų, ypač tiems, kuriems nereikia gerai mokėti kalbos. Kad ir plauti indus, kodėl gi ne, svarbu – kad atvykėliai dirbtų.

Ir tada pabandykime įsivaizduoti, kaip tai turėtų vykti pagal dabartinį Darbo kodeksą?

Įsivaizduoti nepavyko, bet aplankė išganinga mintis. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė galėtų išvengti net dviejų galvos skausmų, jei pabėgėlių klausimus įpareigotų išspręsti… profsąjungoms. Pagaliau pastarosios papildytų tragiškai išretėjusias gretas tų, kuriems atstovauja.

Antra, turėtų rimtos veiklos. Trečia, galėtų pasitikrinti sąžinę, ar savo siūlomų gėrių visiems trokšta vienodai. Mes savo ruožu įsitikintume, ko siekia pabėgėliai – ar profsąjunginių garantijų, ar taikos ir darbo.“

Ministrui S. Skverneliui svarbus parapijiečių vaidmuo

Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, susitikęs su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu, aptarė galimą bendradarbiavimą pabėgėlių atrankos bei integracijos srityse.

Ministras svečiui pristatė Vidaus reikalų ministerijos planus organizuojant prieglobsčio prašytojų patikrą bei atranką, taip pat numatytas integracijos Lietuvoje priemones, kurias vykdys kitos institucijos.

„Mums labai praverstų jūsų parama ir pagalba sprendžiant šią sudėtingą situaciją –  tiek šiandien, tiek žiūrint į ateities perspektyvą. Kalbu ir apie jūsų įtaką, ryšius, įdirbį užsienio valstybėse, ypač Italijoje ir Graikijoje, kur bus vykdoma pabėgėlių atranka. Juolab, kad mūsų prioritetas – būtent krikščionys, krikščionių šeimos“, – Vidaus reikalų ministerijos išplatintame pranešime cituojamas S. Skvernelis.

Arkivyskupas pažymėjo, kad labai svarbu atskirti ekonominius pabėgėlius nuo asmenų, kuriems iš tikrųjų reikalinga pagalba, t. y. žmonių, bėgančių nuo karo, persekiojimo ir pan.

Susitikime aptartos ir pabėgėlių integracijos Lietuvoje perspektyvos. Ministras akcentavo, jog atvykę asmenys turėtų kuo sparčiau įsilieti į bendruomenes, išmokti kalbą, susirasti gyvenamąją vietą, darbus ir t. t. Pasak S. Skvernelio, itin svarbus parapijiečių vaidmuo: jų požiūris, susitelkimas, supratimas bei parama.

Vyriausybėje nuspręsta sukurti darbo grupę migracijos klausimams koordinuoti. Komisijai vadovauja Vyriausybės vicekancleris Rimantas Vaitkus, joje – įvairių ministerijų atstovai.

Premjeras Algirdas Butkevičius mano, kad Lietuva susitvarkys su pabėgėlių integracija ir neįžvelgia jokių rizikų.  „Nematau jokios rizikos. (…) Visada iškyla kažkokių problemų, bet,manau, kad tikrai nebus jokios rizikos“, – teigė jis.

Kai kuriose Lietuvos miestuose pabėgėliai būtų mielai priimami, o kai kur renkami parašai prieš jų įsileidimą.

Kas priims pabėgėlius Lietuvoje?

Uždarius pagrindinę miesto maitintoją – atominę elektrinę, Visaginas mažėja, o mieste vis daugiau atsiranda tuščių butų. Dalis elektrinės darbuotojų emigravo į kitas šalis arba grįžo į Rusiją. Gerai išvystyta infrastruktūra, puikus kraštovaizdis ir pakankamas skaičius švietimo įstaigų pabėgėliams čia sudarytų tinkamas sąlygas kurtis. Juo labiau, kad Visaginas, regis, nuoširdžiai laukia pabėgėlių.

Neseniai Visagino merė Dalia Štraupaitė pareiškė, kad jei nė viena savivaldybė nenori priimti pabėgėlių, tai Visaginas gali juos priimti visus. Tiesa, tąkart kalbėta tik apie 325 atvykėlius. Ir esą problemų dėl būsto neiškils – atominei elektrinei priklausę butai priimami į socialinio būsto fondą. Šie butai gali būti panaudoti pabėgėliams.

Akmenės rajonas taip pat yra pasiruošęs priimti pabėgėlius. Rajono meras Vitalijus Mitrofanovas teigė, kad jų priėmimas gali būti naudingas regionui. Meras jau nurodė ieškoti vietos pabėgėliams, kurioje būtų galima priimti mokyti vaikus ir įdarbinti tėvus. Akmenėje jau dabar gyvena apie 50 šeimų iš Donecko ir Luhansko, tad miestas teigia galintis priimti ir daugiau pabėgėlių. Akmenės rajone ypač trūksta statybininkų, apdailininkų.

Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas informavo Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, kad Klaipėdos rajono savivaldybė galėtų pasiūlyti gyvenamąsias patalpas Judrėnų miestelyje.

„Zombių miestu“ pramintoje Didžiasalio gyvenvietėje netrūksta visiškai tuščių arba pustuščių daugiabučių. Anksčiau čia veikė didelis plytų fabrikas, tačiau po jo bankroto dingo ne tik čia dirbę žmonės, bet ir pati įmonė – dabar telikę tik jos griuvėsiai. Vietiniai gyventojai sako, kad Didžiasalyje klesti natūrinis ūkis – viskas, ko reikia, užsiauginama, nes darbo vietų beveik nėra. Užtat vietų gyventi čia netrūksta, tiesa, reikėtų dar investuoti į jų remontą.

Sovietmečiu Linksmakalnis (Kauno raj.) buvo slapta gyvenvietė, kurioje veikė KGB radijo žvalgybos centras. Iš ten buvo skleidžiami trikdžiai užsienio radijų transliacijoms. Buvo pastatyti daugiabučiai dviems tūkstančiams kariškių, tačiau jie liko tušti, kai kariuomenė pasitraukė, o gyvenvietė visiškai ištuštėjo. Tačiau dabar miestelis yra atnaujintas. Pabėgėliai galėtų rasti darbo Kaune, o gyventi Linksmakalnyje.

Rukla – pirmasis miestelis Lietuvoje, kuris tikrai sulauks pabėgėlių srauto – nori to ar nenori. Būtent čia, Pabėgėlių priėmimo centre, atvykėliai bus laikinai apgyvendinti. Jie čia turėtų gyventi 3–4 mėnesius, o tik po to išskirstyti po kitas savivaldybes. Tiesa, pabėgėlių priėmimo centre nėra tiek vietų, kiek planuoja Lietuva priimti žmonių.

Vilniaus pakraštyje esanti Naujoji Vilnia galėtų pritraukti dalį pabėgėlių dėl mažesnės nuomos kainos ir geresnių galimybių sostinėje rasti darbą.

Alytiškiai, regis, pabėgėlių nesutiktų plojimais – neseniai miesto gatvėse buvo renkami parašai po peticija Seimui prieš pabėgėlių apgyvendinimą.

KTU ekspertas J. Urbanavičius: „Europos Sąjungoje neveikia vieninga imigracijos politika“

KTU Europos instituto direktoriaus Jono Urbanavičiaus teigimu, sprendimai, priimami Europos Sąjungoje, turi būti priimti visoms valstybėms.
KTU Europos instituto direktoriaus Jono Urbanavičiaus teigimu, krizės sprendimai, priimami Europos Sąjungoje, turi būti priimti visoms valstybėms.

„Panašu, kad Europoje egzistuojančios problemos mastas Lietuvoje suprantamas tik teoriškai“, – pastebėjęs Kauno technologijos universiteto (KTU) Europos instituto direktorius Jonas URBANAVIČIUS. Jo teigimu, lietuviams derėtų prisiminti pokario metus, kai iš mūsų šalies buvo priverstos pasitraukti daugybė šeimų. J. Urbanavičius sako, kad Europa krizes spręsti moka, o vadinamasis neryžtingumas tereiškia, jog siekiama atrasti sprendimą, kuris būtų priimtinas visoms valstybėms.

Kaip žvelgiate į pabėgėlių krizę – ar ji kelia realią grėsmę vieningai Europai?

–  Kiekviena didesnė krizė kelia grėsmę Europos vienybei, kita vertus, kartu tokios krizės dažniausiai būna postūmis ieškoti sprendimų, tik sustiprinančių tą vienybę.

Ir pats Europos Sąjungos projektas atsirado kaip saugumo ir taikos krizės praėjusio amžiaus viduryje sprendimas – tarp ES valstybių nesutarimai sprendžiami tik taikiu būdu. Finansų krizė Graikijoje ir kai kuriose kitose eurozonos valstybėse taip pat atvedė prie šiomis dienomis svarstomų taisyklių, reiškiančių didesnę ES integraciją finansų politikos srityje.

Pabėgėlių krizė parodė, kad Europos Sąjungoje neveikia vieninga imigracijos politika. Taigi Europos Sąjunga turi du kelius – pripažinti Europos projekto pralaimėjimą arba imtis veiksmų, kurie reikštų didesnę integraciją šioje srityje.

Kokie patys didžiausi iššūkiai šios krizės akivaizdoje?

– Ši krizė iškelia daug iššūkių, kurių svarba skirtingose valstybėse nevienoda: vienoms valstybėms didesnis iššūkis yra galima grėsmė jų biudžetams, kitoms – nepasiruošimas priimti daug kitos kultūros asmenų.

Tačiau visai Europai ši krizė parodė kelis dalykus. Pirma, ES ir jos valstybės nėra pasiruošusios tokio masto išorės grėsmėms, dažnai dar dirbtinai pakurstomoms, siekiant Europoje sukelti chaosą. ES ir jos valstybės nėra pajėgios užtikrinti efektyvią išorės sienų kontrolę, gyventojai ir politikai nėra pasiruošę kitos kultūros žmonių antplūdžiui.

Antra, ES valstybės skirtingai supranta vieno svarbiausių ES principų – solidarumo – turinį. Viena vertus, nesutariama, ar solidarumas gali būti privalomas (kaip bandė siūlyti Europos Komisija ir Vokietija). Kita vertus, kai kurios valstybės (pavyzdžiui, Vengrija) nesugeba ar dėl kažkokių priežasčių nenori prisidėti prie visai Europai aktualių klausimų sprendimo. Negali būti jokios prievartos paskirstant pabėgėlius į ES valstybes.

Trečia, šios krizės mastą ir rimtumą parodo ir tai, kad kai kurios ES valstybės atnaujino savo sienų kontrolę – ši priemonė apsunkina laisvą asmenų judėjimą, vieną esminių vieningos Europos simbolių. Nors tokios laikinos priemonės pagal ES teisę ir galimos, baiminamasi, jog tai turės poveikį ir ES ekonomikai – pasienio patikrinimai pailgins žmonių ir prekių judėjimo laiką.

– Europa kaltinama „minkštakūniškumu“ ir politinės valios neturėjimu, negebėjimu spręsti krizių. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

– Europa krizes spręsti moka. Mums atrodo, jog negali būti priimti radikalūs sprendimai dėl to, kad pats ES sprendimų mechanizmas yra ilgas ir sudėtingas. Sprendimai, priimami Europos Sąjungoje, turi būti priimtini visoms valstybėms. Taigi pats sprendimo paieškos ir priėmimo procesas yra ilgas.

Kita vertus, tai reiškia, jog priimamas išsamiai apsvarstytas sprendimas, kuriam pritaria visos valstybės – tik taip galima užtikrinti, kad sprendimo bus laikomasi ir jis bus vykdomas.

Koks galėtų būti šios krizės sprendimas?

– Nėra tokio sprendimo, kuris padėtų greitai išspręsti šią problemą – ją būtina spręsti kompleksiškai, ir Europos politikai tai supranta, tai parodė ir ES valstybių vidaus reikalų ministrų diskusijos rugsėjo 14 dieną. Tačiau visi sprendimo dėlionės elementai yra sudėtingi ir reikalauja glaudaus – glaudesnio nei yra dabar – ES valstybių bendradarbiavimo.

Pirmiausia būtina suvaldyti šiuo metu iš esmės nevaldomą į ES atvykstančių asmenų srautą: griežtinant išorės sienų kontrolę ir gerinant skirtingų valstybių pasienio tarnybų bendradarbiavimą, stiprinant kontrolę atviroje jūroje ir stabdant žmones į Europą gabenančius laivus, užtikrinant saugius išorinės ES sienos perėjimo taškus.

Tuo pat metu reikia pasirūpinti visais į ES jau atvykusiais žmonėmis, tarp kurių – daug moterų ir vaikų. Artėjant žiemai jų padėtis taps ypač sudėtinga.

Tik užtikrinus šių žmonių saugumą, galima kalbėti apie tolesnius ne mažiau sudėtingus žingsnius – identifikuoti, kurie atvykėliai tikrai bėga nuo karo, o kurie – situacija pasinaudoję ekonominiai migrantai, neturintys teisės gauti pabėgėlio statuso ir privalantys būti grąžinti į jų kilmės valstybę. Toks atskyrimas bus labai sudėtingas, kadangi atvykusiųjų ypač daug, o daugelis jų – skubėdami ar specialiai – yra pametę asmens dokumentus.

Ne mažiau svarbi pabėgėlių integracijos į Europos visuomenę problema. Didžioji dalis šių žmonių liks Europoje – norime mes to ar ne, todėl tam būtina tinkamai paruošti tiek juos pačius, tiek ir europiečius.

R. Karbauskis: „Būtume laimingesni, jei ne Sirijos pabėgėliai, o patys lietuviai atvyktų dirbti į Lietuvą“

,,Gyvename kažkokių kreivų veidrodžių karalystėje, kai prisiekinėjame meile ir rūpesčiu svetimšaliams, bet esame abejingi savo tautiečiams“, – pastebėjo politikas ir verslininkas Ramūnas Karbauskis.
,,Gyvename kažkokių kreivų veidrodžių karalystėje, kai prisiekinėjame meile ir rūpesčiu svetimšaliams, bet esame abejingi savo tautiečiams“, – pastebėjo politikas ir verslininkas Ramūnas Karbauskis.

„…Visame tame beprasmių pareiškimų fone nesigirdi nė žodžio apie milijoną Lietuvos piliečių, kurie tapo priverstiniais ekonominiais emigrantais. Prieš kelis mėnesius pasirašiau partijų susitarimą,  jog reikia labiau stengtis savo tautiečius susigrąžinti atgal į tėvynę. Kiek suprantu, ši aktualiausia Lietuvos problema mūsų politikų nebejaudina, nes atsirado nauja tema savireklamai.

Man atrodo, jog šiomis aplinkybėmis Lietuva gali ir turi pareikšti, jog sprendžiant imigrantų krizę Europoje, daugiausia, kuo galime prisidėti – susigrąžinti šimtus tūkstančių emigravusių lietuvių, taip atlaisvinant vietos pabėgėliams Vakarų Europoje. Būtume laimingesni, jei ne Sirijos pabėgėliai, o patys lietuviai atvyktų dirbti į Lietuvą.

Tik tam neužtenka plakatų su lozungais. Tam reikia aiškios valstybinės programos, kurią paremtų verslas, bankinis sektorius. Reikia lengvatinių kreditų su valstybės garantija būsto įsigijimui, lengvatinių kreditų verslo pradžiai. Būtina lietuvių kalbos nemokančių vaikų, kilusių iš lietuvių šeimų (!), integravimo į vaikų darželius, mokyklas programa. Turime suvokti, jog dažnai lietuvių emigrantų šeimai vaikų integracija į lietuvišką švietimo sistemą yra ne ką mažiau kebli nei pabėgėliams iš Sirijos. Lietuva nepadarė nieko, kad mūsų tautiečiai pradėtų grįžti į tėvynę, o ne masiškai iš jos bėgtų.

Dar liūdniau nuteikia ciniški verslo organizacijų vadovų pareiškimai, jog imigrantai mums reikalingi kaip oras. Jie nešneka apie galimybes į kuriamas darbo vietas pasikviesti tautiečius, dėl ekonominių nepriteklių išvykusius į kitas šalis.

Juos domina tik pigi darbo jėga, kuri verslui kraus milžiniškus pelnus. Aš į savo verslą niekada nepriimsiu svetimtaučio, kol yra galimybė darbą suteikti ta pačia kalba kalbančiam, tos pačios kultūros, mentaliteto žmogui.

Taip, lietuvio nepriversi dirbti už grašius, jam reikės socialinių garantijų ir t. t. Bet koks gi verslas, kuriame nebėra patriotizmo, rūpesčio savo valstybe, jos piliečiais? O  vergų ieškantiems verslininkams siūlau fabrikus statyti kur nors Graikijos salose, kur atplaukia laivai su imigrantais.

Tik abejoju, ar tie žmonės atplaukia vergauti. Europos komisarų vietoje aš šiandien užsiimčiau ne pabėgėlių kvotų dalinimu ES šalims, o įrodinėčiau, kad pabėgėlių krizę spręsti reikia pirmiausia sprendžiant vidinės migracijos problemas, tai yra susigražinant savo tautiečius į savo valstybes.

Įsivaizduokite, kad ekonominiai „pabėgėliai“ iš Baltijos šalių, Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Vengrijos gautų orų išgyvenimo šaltinį sau ir savo šeimoms savo gimtosiose šalyse. Įsivaizduokite, kad Europos Komisija dėtų tokias pačias pastangas integruoti juos į gimtųjų šalių darbo rinką, švietimo sistemą, kaip šiuo metu stengiamasi integruoti karo pabėgėlius ir investuoti į tai dešimtis milijardų eurų. Tuomet darbo jėgos stokojančiose Vakarų Europos valstybėse atsirastų šimtai tūkstančių, jei ne milijonai, laisvų darbo vietų karo pabėgėliams iš musulmoniškų šalių.

Be to, tose valstybėse dėl to nebūtų kultūrinio šoko, kadangi Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse jau dabar gyvena gausios musulmonų bendruomenės. Tačiau realybė yra tokia, kad Europos Sąjunga nėra tokia solidari ir tokia dosni savo pačios piliečiams, kaip solidariai ir dosniai priima svetimus. Kyla klausimas, kodėl pabėgėlius į savo namus pasiruošę priimti politikai neina į demonstracijas dėl lietuvių vaikų paėmimo iš globos namų?

Nesuprantu ir Lietuvos Prezidentės demonstratyvaus apsilankymo trijose Lietuvoje gyvenančiose šeimose iš Sirijos, kai šimtai tūkstančių lietuvių šeimų dėl nepritekliaus, valdžios korupcijos, abejingumo palieka gimtąją šalį. Gal pirmiausia reikėtų rasti galimybę apsilankyti Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje ir pasiteirauti, ko mūsų šalį palikę piliečiai tikisi iš Lietuvos valdžios, kas paskatintų juos sugrįžti?

Aš, kaip ir absoliuti dauguma sveiko proto žmonių, suprantu, jog mes turime padėti tiems, kurie bėga nuo karo, mes turime būti solidarūs su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Juk net mūsų Prezidentai A. Smetona, K. Grinius ir V. Adamkus –visi jie buvo karo pabėgėliai, kuriais pasirūpino pokario Vokietija, JAV ir kitos šalys. Tačiau abejoju, ar rasime tinkamų sprendimų, ignoruodami savo pačių piliečių padėtį.

Pabėgėlių krizė Europoje dar labiau aktualizavo dvigubos pilietybės įteisinimo būtinybę Lietuvos piliečiams, gavusiems kitų šalių pilietybę ar turintiems lietuvišką kilmę.

Visiškai akivaizdu, jog po pabėgėlių kvotų bus pareikalauta suteikti pilietybę naujai atvykusiems. Kaip tada reikės pažiūrėti į akis lietuviams, kuriems ta pilietybė buvo atimta ar iki šiol nesuteikta?

Gyvename kažkokių kreivų veidrodžių karalystėje, kai prisiekinėjame meile ir rūpesčiu svetimšaliams, bet esame abejingi savo tautiečiams. Matyt, politikai, kaip ir pigios darbo jėgos trokštantys verslininkai, skaičiuoja tik galimą naudą. Nenoriu tapti pranašu, bet valstybė, kurioje valdžia nemyli savo tautiečių, niekada nebus miela ir iš svetur atvykusiems.

Kalbama apie pabėgėlių integraciją, bet kas turima galvoje? Integracija, skiriant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos pašalpas, valstybės garantuotas darbo vietas su Europos Sąjungos standartus atitinkančiais atlyginimais? Pašalpas dalinti mes sugebėsime, bet dėl darbo vietų ir atlyginimų kyla abejonių. Tada iš politikų lūpų pasigirsta ciniškų pareiškimų, jog galime priiminėti, kiek tik reikia, vis tiek visi išlakstys į turtingesnes šalis. Bet lygiai tokia pat politikų pozicija galioja ir mūsų tautiečių atžvilgiu. Politikai bjaurisi bet kokiomis Lietuvos žmonių pastangomis burtis į pilietines iniciatyvas.

Profsąjungų reikalavimai kelti atlyginimus sulaukia prorusiškumo epitetų, o protestai, parašų rinkimai – baudžiamųjų bylų jų organizatoriams. Lietuvos piliečiai baigia visiškai nusivilti valdžia, tą nusivylimą  jau reikšdami ir valstybei.

Aš niekada nenusivilsiu savo tauta ir valstybe, nes valdžia, abejinga savo šalies piliečiams, atsidurs istorijos šiukšlyne ir jos vietoje atsiras tokia, kuriai rūpės tėvynė. Jei tai neatsitiks artimiausiu metu, tai atsitiks užaugus mūsų vaikams ir anūkams. Pabėgėlių krizė yra puiki proga atsigręžti į tautines vertybes, lietuvių kalbos reikšmę, gerovės kūrimą ir didesnį solidarumą su Lietuvos žmonėmis. Padėkime sau ir padėsime visam pasauliui.“

Pagal spaudos pranešimus parengė Kęstutis DIDŽIULIS

,,Verslas ir politika“, 2015 m. rugsėjis/spalis, Nr. 9/10 (70/71)

Parašykite komentarą

Top