Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Miškininkų Truskauskų dinastija: kartos keičiasi, rūpestis giria išlieka

Miškininkų Truskauskų dinastija: kartos keičiasi, rūpestis giria išlieka

Stasys Truskauskas.

Gintautas KNIUKŠTA

Lietuvoje  esama ir netradicinių miškasodžių, kurių metu, tarkim, pasodintas  parkas ,,ŽALGIRIS 600“. Amžinatilsį, buvusio generalinio urėdo pavaduotojo Zdislovo Truskausko iniciatyva sužaliavo Jaunimo parkas Justinui Marcinkevičiui atminti. Šiam iškiliam poetui pagerbti Trakų urėdijoje pasodinta giraitė. Nors neišskirdavęs kurio nors medžio, poetas, pasak jo dukros Jurgos Marcinkevičiūtės, labai mėgo Dzūkijos pušynus.

Lietuvos rašytojų ir miškininkų iniciatyva ošia jau ne vieno rašytojo – Pauliaus Širvio, Antano Miškinio, Anzelmo Matučio ir kitų – vardais pavadinti šilai. Generalinė miškų urėdija kartu su Rašytojų sąjunga šiemet Žemės dienai paminėti organizavo poezijos ir publicistikos  vakarą „Mes, motinos žemės vaikai:  prisimenant miškininką ir gamtosaugininką Zdislovą Truskauską“.Ankstesniuose devyniuose Žemės dienai skirtuose renginiuose, kuriuos organizuodavo Rašytojų sąjunga, visuomet dalyvaudavo ir miškininkas Zdislovas Truskauskas. Jo pasisakymuose jausdavosi susirūpinimas miškų išsaugojimu bei jų puoselėjimu. Vakaro metu prisiminimais apie brolį dalijosi ir Kaišiadorių miškų urėdas  Stasys Truskauskas. Esame nuo Ignalinos, tėviškė yra Minčios  girioje, Rukšteliškių kaime. Buvome keturi vaikai – du broliai: vyriausiasis ir aš, jauniausias, ir dvi seserys – per vidurį. Tėvukas visą gyvenimą dirbo miškų ūkiuose mechaniku – Ignalinos miškų ūkyje, vėliau Švenčionėlių miškų pramonės ūkyje. Kartu su tėvuku mokėsi jo pusbrolis Dalius Truskauskas.Aš, kaip ir brolis Zdislovas, pasukau į miškus, vėliau tuo pačiu keliu nuėjo tėvo  brolio sūnus, mano vienmetis Antanas, dabar mūsų urėdijoje dirba Zdislovo sūnus Tomas. Tai tokia ta mūsų miškininkų dinastija“, – „Verslui ir politikai“ pasakojo Stasys TRUSKAUSKAS, kuris Kaišiadorių miškų urėdijoje triūsia  nuo 1982 m. 2003 m. gegužės 9 d., laimėjęs konkursą, iki šiol dirba šios urėdijos miškų urėdu.

Kas nulėmė tokį Jūsų pasirinkimą?

Tėvukas dirbo miškų ūkiuose, gyvenome prie pat Ignalinos miškų, mūsų gyvenvietė buvo kaip ir miškų ūkio. Aplink gyveno žmonės, dirbantys miškų ūkyje. Gal tai turėjo įtakos?

Kodėl miškininkystę pasirinko  Zdislovas? Į šį klausimą man sunku atsakyti. Jis už mane vyresnis aštuoneriais metais, nelabai aš atsimenu mūsų bendravimą vaikystėje. Išvažiavo Zdislovas būdamas 14 metų, dar labai jaunas. Man tebuvo tik 6 metai. Mano motyvas – buvau labai arti miškų, nuolat girdėjau kalbas apie miškų ūkio darbus, apie rūpesčius. Įstojau į Kauno miškų technikumą. Jį baigęs gavau paskyrimą į Trakų miškų pramonės ūkį, padirbau pusantro mėnesio ir išėjau į kariuomenę.

Paskui daugiau nei pusei metų išvažiavau į Sibirą, į Irkutsko Pribaikalės miškotvarkos įmonę. Ten matavome miškus. Grįžęs į Lietuvą dirbau Vilniaus miškų ūkyje, po to perėjau dirbti į Žemės ūkio valdybą vyresniuoju žemės ūkio inžinieriumi, ten praleidau ketverius metus. Sukūriau šeimą, gimė duktė, reikėjo gyvenamojo ploto.

Vilniuje būtų tekę labai ilgai laukti buto, todėl nusprendžiau važiuoti į girininkiją ir dirbti. Suradau  Kaišiadorių miškų pramonės ūkį – kadangi dar neakivaizdžiai studijavau Žemės ūkio akademijoje, tai nutariau, kad bus netoli važinėti.

Ketverius metus dirbau girininku, paskui  mane paskyrė miško ruošos punkto viršininku. Tada tai buvo didžiulis padalinys – vairuotojai, medienos ruošos brigados, mechaninės dirbtuvės ir visa kita. Po to dirbau vyriausiuoju inžinieriumi, vėliau tos pareigos pasikeitė į urėdo pavaduotojo gamybai ir prekybai pareigas. Dalyvavau konkurse urėdo pareigoms užimti ir dirbu urėdu nuo 2003 metų.

Ar brolis teikė Jums patarimų ir pamokymų?

Be abejo. Jo kelias buvo kiek kitoks, jam neteko dirbti miškų ūkio gamybos srityje. Baigęs Kauno miškų technikumą, dirbo miškotvarkos įmonėje techniku, vėliau – projektavimo ir konstravimo biure, kuris buvo Vilniuje, Ševčenkos gatvėje, ir priklausė Miškų ūkio ministerijai.

Paskui buvo pakviestas dirbti į Miškų ūkio ministeriją.  Dirbo joje, kol buvo panaikinta, vėliau buvo aplinkos viceministras, tapo generalinio urėdo pavaduotoju.

Teko girdėti, kad jis Jums buvo labai reiklus.

Visada užvažiuodavo pasikalbėti,  juk buvo vyriausias brolis, daugiau patyręs. Susidurdavo su daugeliu problemų, į jas žvelgdavo plačiau. Mes, dirbantys urėdijose, tas problemas matydavome kitokiu kampu, kaip jos atrodo gamybiniu požiūriu.

Kadangi esame gamybininkai, į visus dalykus žiūrime per racionalumo prizmę: galima kirsti ar negalima, kokios bus sąnaudos, ar kas nors pirks ir panašiai. Brolis į tuos pačius dalykus žiūrėjo kaip kontroliuojančios organizacijos atstovas – tą ir aną darote negerai, kitos urėdijos tuos pačius klausimus sprendžia kitaip. Per jį kaip per filtrą pereidavo ir akademiniuose sluoksniuose gimstančios idėjos, kaip turi būti tvarkomi valstybiniai miškai. Skaičiai yra skaičiai, jais lengva manipuliuoti rodant savo erudiciją ir išmanymą, tačiau skaičius sunku patikrinti ir paneigti. Mums, gyvenantiems arčiau žemės, viskas atrodo daug paprasčiau.

Kaip yra sakoma, jei netiki – eik patikrinti. Šitaip ,,metami“ įtarinėjimai mums. Mes, tiesiogiai dirbantys miškuose, žinome, kas gali būti, o kas negali. Medis – toks dalykas, kurio nei į kišenę įsidėsi, nei suvalgysi, nei nusineši. Urėdijoje – griežta apskaita, vidaus kontrolės sistema. O ir darbuotojai yra pasišventę savo profesijai. Jei ir atsiranda toks, kurio pirštai į save lenkti, jis greitai išaiškėja, su tokiais mums nepakeliui.

Kita vertus, pažiūrėkime, kiek girininkų, urėdų ar  eigulių yra nuteistų už turto grobstymą. Palyginti su kitomis verslo šakomis, tokių lyg ir nėra, tačiau pramonės grupuotėms, kurios norėtų valstybinius miškus suardyti siekdamos naudos sau, tokios klampios mintys yra labai patogus dalykas politikams paveikti. Girdi, čia yra kažkas ne taip, nėra apskaitos ir t. t. Reikia kažką iš esmės keisti, sunaikinti valstybinius miškus  –  tik todėl, kad privati nuosavybė yra geresnė.

Kaip sakydavo akademikas Eduardas Vilkas? „Kodėl Jūs, profesoriau, teigiate, kad privati nuosavybė yra geresnė? Todėl, kad geresnė“. Argumentų daugiau nėra.

Laisvosios rinkos institutas siūlė parduoti didžiąją dalį valstybei priklausančių miškų, kurių vertė – maždaug 6 mlrd. litų. Jūsų brolis yra sakęs, kad jei tokių žingsnių Lietuvoje įvyktų, tai potencialūs pirkėjai būtų ne iš Lietuvos, o iš kitų šalių, jie matytų čia didelę investiciją.

Matome, kas vyksta šiuo metu. Valstybinių miškų yra 1 mln. 50 tūkst., privačių miškų – 750 tūkst., rezervuotų miškų – 350 tūkst. Iš valstybinių miškų 2010 metais buvo į biudžetą surinkta 113 mln. Lt, o iš privačių miškų – tik 13 mln. Lt. Taigi galima skaičiuoti labai paprastai, kiek į biudžetą būtų surinkta privatizavus miškus.

Manau, ir tas klausimas dėl valstybinių miškų vertės yra diskutuotinas. Kaip teigiama A. Stulginskio universiteto mokslininkų atliktoje studijoje, valstybinių miškų vertė vertinama nuo 5,3 iki 30,6 milijardo litų, ir tai priklauso nuo įvairių subtilių finansinių rodiklių, kaip antai diskonto norma ir panašiai. Taigi kaip norėsi, taip pasiskaičiuosi. Mums arčiau teisybės atrodo S. Mizaro (2002 m.) apskaičiuota miško kaina, vertinant  jį stataus miško kainomis pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą kainininką, kur vien medynų tūrio vertė prilyginta 17,5 milijardo litų, o kur dar miško žemės vertė? Vien metinis medienos  prieaugis valstybiniuose miškuose vertintinas per 300 mln. Lt, ir tuos  6 milijardus, kertant prieaugio ribose, būtų galima atsiimti per kokius 20 metų, o visas likęs miškas liktų kaip pelnas. Tai kiekvienam būtų pelninga investicija. Ir, matyt, esama ,,galvų“, kurios ir kurpia tokį verslo planą.

Apskritai reikėtų diskutuoti ir apie tai, kokiu būdu valstybės turtas kuria naują vertę ir kokią grąžą turi duoti. Manau, nėra teisingas ir Ūkio ministerijos požiūris skaičiuojant, kokią grąžą turi teikti valstybės turtas, miškus prilyginant gamyklai su gamybos priemonėmis, ir reikalauti tos pačios grąžos būtinai pinigine išraiška. Tai yra iš esmės skirtingi dalykai. Sutinku, kad visa urėdijos materialinė bazė skirta medienos ruošai ir prekybai, kad tam priskiriama kapitalo dalis turi būti pelninga ir teikti nustatyto dydžio grąžą. Su mišku yra kitaip. Aš jį palyginčiau su pensijų ar kitokio fondo administravimu. Piniginiai fondai uždirba savininkui palūkanas. Miškas gi teikia savininkui metinį prieaugį. O dar tiksliau būtų sakyti, kad miško žemė uždirba prieaugį. Jei pažiūrėsime, kiek lėšų suryja pensijų fondų administrvimo išlaidos, siekiančios 20 proc. fondų vertės, prieš šias išlaidas miškų administravimo išlaidos atrodytų juokingai mažos. Visos kitos investicijos į mišką tik didina jo vertę – leidžia suformuoti našesnius medynus ir panašiai. Kitas dalykas – kad miško teikiama grąža nėra iš karto gryni pinigai. Kad miško savininkas, šiuo atveju – valstybė, iš šio turto gautų grynų pinigų arba tiesioginės apčiuopiamos naudos, kurią galėtų panaudoti savo reikmėms čia ir dabar, reikalinga įdėti tam tikras lėšas, organizuoti medienos ruošos ir prekybos procesą bei kontroliuoti šį procesą, kad jis vyktų maksimaliai efektyviai. Ar būtų įmanoma kontrolė, jei šį procesą vykdytų privačios struktūros? Labai abejoju. Dalis gaunamos naudos vėl investuojama atgal į mišką, miško infrastruktūrą, o tai leidžia sumažinti miško administravimo bei medienos ruošos kaštus bei padidinti miško vertę. Lietuvos valstybiniuose miškuose, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, dirbama pakankamai efektyviai.

Nuosavo kapitalo grąža valstybinėse miško įmonėse 2010 m., proc.

Valstybės Kapitalo  (be miško vertės) grąža Kapitalo (su metine iškirsto miško verte ir specialiaisiais mokesčiais) grąža 2011 m.
Lietuva 16,1 20,3
Latvija 11,6 X
Estija 8,7 X
Lenkija* 10,4 X
Švedija (Sveaskog‘s) 11 X
Suomija** 13,9 X
Žemutinė Saksonija* 10,5 x

 

Reikia galvoti apie ekonominį efektą, apie valstybinių miškų neišmatuojamą naudą. Negalima lyginti su tuo, kas darosi privačiuose miškuose. Aš pats turiu privataus miško ir kaip fizinis asmuo neturiu galimybių nei kelio ten įrengti, nei dar ką nors nuveikti.

Taigi ta priešprieša tarp valstybinių ir privačių miškų vis dar egzistuoja, ji nuolat sąmoningai eskaluojama, norint pakenkti valstybiniams miškams. Interesų esama visokių.

Mes dirbame stabiliai, nors, tiesą sakant, per pastaruosius metus mus vis labiau spaudžia, dabar jau labai sunku, nežinau, kiek mums pavyks atsilaikyti. Mūsų mokami mokesčiai per pastaruosius trejetą metų nuo penkių procentų pakilo iki penkiolikos procentų mokamų mokesčių nuo pajamų. Dar yra mokesčių nuo pelno – penkiolika procentų, o nuo likusios sumos – dar penkiasdešimt procentų nuo pelno.

Kol dar turime sukaupę pinigų (praėjusieji metai buvo pelningi), tai dar laikytis galime. Tačiau kaip bus toliau? Kai kurios medienos kainos mažėja, kai kurios – dar laikosi, tačiau jei ir toliau mažės, pasikartos 2009 metų scenarijus. Atėjus krizei mes, miškininkai, susiveržėme diržus, nieko neatleidome, nutarėme, kad dirbsime keturių darbo dienų savaitę. Todėl sumažėjo algos, nemokėjome jokių priedų. Darbo užmokesčio fondas sumažėjo 47 procentais.

Dabar dirbame stabiliai, vykdome visas reikalingas investicijas, miškotvarkos darbus, investuojame į kelius – kaip ir pernai, 700 tūkst. Lt, atkuriame savo parką, remontuojame girininkijų pastatus.

Ir valstybės gaunama nauda iš miškų stabiliai didėja.

Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus veiklos efektyvumo didinimo rezultatai

Rodikliai

1995 m.

2009 m.

2010 m.

2011 m.

Pelnas (nuostolis), mln. Lt

Faktinis prieš apmokestinimą

6

5

47

72

Faktinis grynasis**

5

3

40

61

Mokesčiai, mln. Lt

Mokesčiai iš viso

111

123

143

225

veiklos ir pelno mokesčiai, pelno įmoka (dividendai)

7

31

52

107

iš jų:

pelno mokestis

2

2

7

11

turto mokestis už savininko (valstybės) kapitalą

0

5

5

6

5 proc. privalomųjų atskaitymų miškų ūkio reikmėms (1996 m. įnašai į centralizuotąją miško fondo dalį)

4,4

15

19

25

5 (10 nuo 2011 m.) proc. privalomųjų atskaitymų valstybės biudžeto  reikmėms

0

8

19

50

pelno įmoka  (nuo 2011 m.) į valstybės biudžetą (50 proc.)

0

0

0

14

kiti mokesčiai*

0,6

1

2

1

kiti mokesčiai į valstybės biudžetą ir Sodrą

104

92

92

118

iš jų:

PVM (pridėtinės vertės mokestis)

35

47

46

66

GPM (gyventojų pajamų mokestis)

29

15

15

17

Sodra (socialinio draudimo įmokos)

40

30

31

35

*mokesčiai už krovininio transporto priemones, už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą, už aplinkos teršimą, už nuomojamą ne miško paskirties žemę, neatskaitomas PVM

Visi miškų urėdijų mokami mokesčiai nuo gautų pajamų 2011 m. sudarė daugiau kaip 40 procentų.

Miškų urėdijų valstybei mokami dividendai per 17 metų padidėjo 15 kartų (nuo 7 mln. Lt 1995 m. iki 107 mln. Lt 2011 m.). Kirtimai gerokai sumažinti, darbų padaugėjo, degalų kaina padidėjo daugiau nei 400 proc.

Kaišiadorys yra tarp Vilniaus ir Kauno, tačiau daugelis pastebi, kad verslui ši vieta  neišnaudojama. O kaip atrodo jūsų miškai, lyginant su kitomis urėdijomis?

Mūsų miškai prasideda nuo Vilniaus ir baigiasi prie Kauno marių. Yra Neries regioninis parkas prie Vilniaus ir Kauno regioninis parkas prie Kauno, daug valstybinių ir savivaldybės draustinių. Manome, kad turistinės plėtros struktūrai sąlygos –  neblogos.

Turime įrengę nemažai rekreacinių objektų, 20 km ilgio turistinę trasą palei Neries kairįjį krantą. Yra kur pakviesti tiek Kauno, tiek Vilniaus gyventojus, jų sulaukiame tikrai gausiai. Kai kuriuose miškuose žmonių galime sutikti ne tik vasarą, bet ir žiemą. Turime dvi upes, taigi yra kur atvažiuoti ir pailsėti. Grybingų vietų taip pat užtektinai.  Esame pakankamai urbanizuotoje teritorijoje – magistralė, geležinkelis, tačiau turime daug saugomų teritorijų.

Šiais metais turėtų prasidėti miškotvarkos darbai, bus įvertinta mūsų dešimties metų ūkinė veikla.

Neries regioniniame parke iš pradžių viską vykdėme savo lėšomis, kadangi tuo metu regioniniai parkai dar neturėjo galimybių gauti Europos Sąjungos paramos. Pastaraisiais metais Neries regioninis parkas, matyt, gavo daug paramos, jos tikrai nemažai yra skiriama. Kauno regioninis parkas, matyt, daugiau veiklos vykdo kitoje marių pusėje, kur yra Dubravos mokomoji miškų urėdija.

Ar patiriate problemų, kurios būtų kitokios nei kitų urėdijų? Gal vilniečiai ar kauniečiai labiau niokoja miškus?

Didžiąją savo gyvenimo dalį dirbau čia, todėl sunku man įvertinti, kas vyksta kitose urėdijose. Iš esmės visos 42 urėdijos yra labai panašios. Galbūt išsiskiria Panevėžio urėdija, turinti stumbryną, Telšių – su savo „Žvėrinčiumi“.

Mes ypatingais akcentais negalime pasidžiaugti. Kai pradėjau urėdauti, naujoje, logistikos požiūriu labai patogioje vietoje, prie autostrados, įsteigėme medelyną.

Kaip, palyginus su kitomis urėdijomis, galima išmatuoti Jūsų vadovaujamos urėdijos ekonominę naudą?

Pelnu. Tačiau vėlgi labai sunku pasakyti, nes kiekvienai miškų urėdijai miškotvarkos metu dešimčiai metų yra nustatoma kirtimo biržė. Dešimt metų pagal ministro patvirtintą biržę ir kertame. Tame kirtimų fonde gali būti labai įvairi struktūra – daugiau lapuočių ar spygliuočių, svarbu, kokia mediena tuo laikotarpiu yra geriau perkama, vėlgi ta urėdija gali turėti daugiau naudos.

Miškas yra toks dalykas, kad nepriklauso nuo mūsų kartos gero ar blogo darbo. Svarbu, kokį palikimą turime iš anų laikų. Ką mes dabar sodiname, to jau nepamatysime. Priklausomai nuo medžių rūšių, jie užaugs po 60–120 metų.

Nuo 1959 iki 1969 metų Lietuvoje naujų miškų buvo įveista 600 tūkst. hektarų. Iš šių miškų mes jau gauname ekonominės naudos. Visuomet svarbus klausimas: o ką mes paliksime kitoms kartoms? 2002 metais aplinkos ir žemės ūkio ministro buvo  patvirtinta miškingumo didinimo programa.

Numatyta iki 2020 metų Lietuvos miškingumą padidinti 3 procentais. Tačiau akivaizdu, kad ši programa „buksuoja“. Viešojoje erdvėje buvo kalbama apie tą problemą, tačiau visi žinome, kad apskritys neskuba mums atiduoti plotų, kuriuose galėtume veisti miškus. Žmonės taip pat turi norėti savo žemėse mišką veisti. Dabar jau pradėjo gauti išmokas iš Europos Sąjungos, tai galbūt  žmonės labiau bus tuo suinteresuoti.

Vien tik Kaišiadorių rajone turėjo būti naujų miškų įveisiama 120 ha, Elektrėnų rajono dalyje, kuri priklauso mūsų urėdijai – dar apie 120–140 ha. Galiu pasakyti, kad nė vienais metais tokie plotai nebuvo įveisiami. Vėl klausimas – ką mes paliksime po savęs.

Kitas dalykas – kad miškai ne tik pinigais matuojami. Visos kitos miško vertės labai skirtingai vertinamos. Vieni jas vertina du kartus daugiau, kiti – tris, o japonai – šimtą kartų. Manau, kad ateityje visa ši miškų vertė dar labiau didės, nes gyvename gana urbanizuotoje Europos dalyje. Taigi šis klausimas bus vis aštresnis ir aštresnis.

Pagrindinė miškininko priedermė yra gausinti mišką. Prieš karą miškingumas buvo tik 17–18 procentų, tarybiniais laikais – 27 procentai, dabar – 33,1  procento. Galima spėlioti, kokia pelno dalis yra miškininkų.  Žinoma, yra miškų, kurie savaime plečiasi, kur yra nedirbamos žemės.

Daug padaryta tvarkant miškus po  praūžusio škvalo. Tuo metu labiausiai nukentėjo dvi girininkijos – Kruonio ir Pravieniškių. Iš viso per škvalą Kaišiadorių urėdijoje buvo suniokota apie 100 tūkst. kubinių metrų medžių. Jau 2010 metų pabaigoje buvo sutvarkyta apie 50 tūkst. m3 išverstų medžių.

Kodėl tarpukario Lietuvoje miškingumas taip  buvo sumažėjęs?

Mišką labai kirto ir vežė vokiečiai į Vokietiją. Kitas dalykas – kad miškai buvo išdalinti privatininkams, kurie taip pat kirto iš peties. Kai valstybė pradėjo miškus glausti prie savęs, miškingumas pradėjo nuosekliai didėti. Dabar didėja ne tik miškingumas, bet ir koncentracija viename hektare, vidutinis tūris viename hektare.

Pakalbėkime apie politinį stabilumą, nuo kurio labai priklauso ir miškininkų darbas. Kiekvieni Seimo rinkimai suteikia vis naujų problemų. Kaip reikėtų to išvengti?

Generalinei miškų urėdijai kiekvieną kartą reikia smarkiai padirbėti, norint visus Seimo narius įtikinti, kad miškai yra ekologinio stabilumo garantas ir nereikia atlikti drastiškų invazijų  į juos. Visa tai reikalauja ir daug laiko, ir sveikatos. Tačiau jei to nepadarysi, gali būti priimti žalingų sprendimų.

Esama tvarka gali būti suardyta. Po kiek laiko būtų atsipeikėta, kad miškus turi turėti valstybė. Ir ne tik miškus, bet ir naudos gavimą iš jų. Tačiau ištaisyti klaidą būtų reikalingos milžiniškos lėšos. Nė vienoje Vakarų Europos  šalyje miškai nėra išparduodami, atvirkščiai – miškus stengiamasi supirkti, visi tai supranta. Matėme, kaip buvo Latvijoje, kur 20 metų kirtimo norma buvo parduota privačioms struktūroms, ir su kokiomis didžiulėmis problemomis buvo susidurta.

Manau, kad kiekvieną kartą į Seimą ateina protingesnių, daugiau išmanančių, žinančių ir plačiau mąstančių parlamentarų. Aš gana optimistiškai žvelgiu į ateitį.

Teisinėse demokratinėse valstybėse paprastai egzistuoja valdžių perimamumas. Ką viena valdžia padaro, perima kita, – turėtų būti stabilumo.

Susitarimų būna, tačiau niekas jų nesilaiko. Nauja valdžia tik sako, kad ana valdžia viską darė blogai, o jie viską darysią gerai. Tas ratas sukasi nuolat. 20 metų valstybės nepriklausomybės yra vaikiškas amžius, dar nesame suaugę. Viskam reikia laiko. Mes turime daryti viską, ką galime ir kas nuo mūsų priklauso, prisiimti už tai atsakomybę.

Kita problema – urėdijų ekonominis stabilumas. Ką reikėtų daryti, kad kiekvienais metais nedidėtų  mokesčiai?

Mes suprantame, kad miškai yra valstybės nuosavybė, todėl valstybė ir turi teisę į juos, turi gauti naudos iš jų. Dabar, sunkesniu laikotarpiu, galbūt reikia daugiau paimti iš miškų. Per krizę pasispaudėme ir išgyvenome. Praėjusieji  metai Kaišiadorių miškų urėdijai buvo labai pelningi, neprisimenu tokių. Nepykstame, kad iš mūsų paims didžiąją pelno dalį. Būdami valstybės piliečiai nenorime gauti daugiau nei yra bendras lygis valstybėje. Tačiau svarbu pasakyti, kad ateis laikas, kai reikės sustoti vien tik imti iš miškų ir pradėti kažką jiems duoti. Tad reikalingas strateginis požiūris, žinoma, įvertinant ir šios dienos situaciją.

Galbūt jaučiame neteisybę, kai iš kitų valstybės įmonių neimami tokie mokesčiai kaip iš mūsų. Valstybė turėtų matyti visas sritis ir atitinkamai elgtis. Mums visiškai netinkamas pavyzdys yra Latvija. Mes taikome į civilizuotų šalių gretas, kuriose visos sritys plėtojamos  pagal visų žmonių poreikius.

Taigi visos valdžios apie visas sritis turi galvoti tolygiai, o ne spausti iš tų, iš kurių galima išspausti, arba iš tų, kurie gerai tvarkosi ir dirba. Valstybiniai miškai, ko gero, tėra vienintelė gamybinė struktūra, kuri dar nėra išvalstybinta. Yra 42 miškų urėdijos – tos pačios, kurios buvo ir paskelbus šalies nepriklausomybę.

Iš esmės visa materiali nauda gaunama iš medienos ruošios ir prekybos. Jei tai išsilaikė visus 20 metų valstybės nuosavybėje, rodo, kad ši sistema garantuoja visų poreikių patenkinimą – tiek visuomenės, tiek medienos pramonės, tiek ekologinio stabilumo užtikrinimą. Ir tai pavyko išlaikyti per laukinio kapitalizmo metus, remiant visuomenei.

Todėl nemanau, kad visoms valdžioms reikėtų reaguoti į kiekvienos grupuotės nepagrįstas šnekas. Mes visi suprantame, kaip yra su tais žmonėmis, kurie gyvena dėl pinigų. Gal pasakysiu ereziškai, bet labai turtingi žmonės iš esmės nemoka mokesčių. Taip yra visame pasaulyje. Tačiau akivaizdi problema, kai jie patys ateina į valdžią.

O kodėl jie, Jūsų nuomone, eina į valdžią?

Sunku man pasakyti. Gal garbės maža? Gal jau turi milijoną, kurio užteks ir jo vaikams, tačiau yra mažai žinomas? Galbūt nori pasireikšti? Gal per mažai savo „proto“ parodęs? Be abejo, yra tokių, kurie ateina savo padėties taisyti. Tačiau jie –  jau ne tikri turtuoliai.

Kokius  darbus žadate nuveikti artimiausiu metu?

Rekreacijos srityje esame pasiekę tą lygį, kurio mums pakanka, šioje sferoje nieko nebedarysisme. Tai reikalauja nemažų išlaidų, o visuomenė ne visur tai priima – ir sulaužo, ir nuniokoja. Palaikysime pasiektą lygį. Regioniniai parkai dabar rašo projektus, gauna europinius pinigus ir gali puikiai patys tvarkytis.

Pagrindinis mūsų ateities darbas yra miško atkūrimas. Šiais metais sodinsime 300 ha miško. Neramina reikalai dėl miško darbininkų. Dirba rangovinės brigados, tačiau jų labai sumažėjo. Tose brigadose mažėja ir pačių darbininkų. Išvada yra viena – tuos darbus turime perimti patys, modernizuoti visą savo gamybą. Kitais metais esame numatę pirkti medkirtę, šiais – medvežę. Po truputį rusišką techniką keičiame kitų gamintojų produkcija, pernai pirkome vokišką automobilį medienvežį. Techniką reikia modernizuoti, norint dirbti našiau ir su mažesniu darbuotojų skaičiumi nuveikti tuos pačius darbus.

Šiuo metu diegiame kompiuterizuotas apskaitos sistemas, žmonės vis labiau įgunda dirbti su informacinėmis technologijomis. Tai leidžia taupyti personalo sąskaita. Darbo našumo didinimas yra pagrindinis pastarųjų metų akcentas.

Pernai įdiegėme automatinę gaisrų gesinimo stebėjimo sistemą. Europinių lėšų investuota 1 mln. 400 tūkst. Lt, o mūsų  urėdijos – 600 tūkst. Lt. Dabar dirbs tik du operatoriai, jie bus mūsų žmonės, o anksčiau sezonui priimdavome aštuonius budėtojus. Kelti profesionalumo lygį yra kitas svarbus mūsų uždavinys.

Ir paskutinis klausimas: ar buvo gyvenime akimirkų, kai gailėjotės tapęs miškininku?

Iš esmės kitokių minčių nebuvo. Ėjau tėvo ir brolio pramintais takais ir niekada nesigailėjau.

 

Parašykite komentarą

Top