„Verslo ir politikos“ pokalbis su Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktoriumi Valdu VAIČIŪNU

Gintautas KNIUKŠTA

Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas šalies miškų ateitį regi šviesią. Lietuvos miškingumas ir ateityje turėtų didėti, tik gal ne taip sparčiai, kaip pastaruoju metu.

Šis interviu atskleidžia, kokių naujų vėjų ir pokyčių šiandien reikalauja medienos išteklių situacija, sunkiai pakeliamų mokesčių našta, kokių grimasų miškams parodė žemės reforma, kiek gerų vilčių teikia Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa.

Kodėl miško kirtimų klausimas yra vertinamas prieštaringai ir dėl ko kartais yra taip sudėtinga surasti bendrą sutarimą?

Todėl, kad miške susipina daug funkcijų, ir mes negalime kalbėti vien apie ekonomiką, t. y. apie pajamas ir racionalų miško išteklių naudojimą, tik ekonominę naudą. Ne mažiau svarbi yra aplinkosaugos funkcija, biologinės įvairovės išsaugojimas ir labai reikšmingas dalykas – miško socialinės funkcijos, žmonių poilsis, rekreacija. Kirtimai yra miškų tvarkymo aspektas, kuris vienaip ar kitaip paliečia visas tris minėtas funkcijas.

Kai mes, miškininkai, diskutuojame tarpusavyje, racionalaus požiūrio yra daugiausia. Tuose miškuose, kurie skirti medienai auginti, t. y. ketvirtos grupės miškuose,  užaugusi mediena turi būti iškirsta, racionaliai panaudota ir patekti į mūsų medienos perdirbimo pramonės įmones, būti perdirbta, kurti darbo vietas ir t. t.

Kita vertus, kai mes keliame miškams aplinkosaugos reikalavimus, biologinės įvairovės išsaugojimo klausimus, kalbame apie europinės svarbos saugomų teritorijų steigimą, miško naudojimas yra antraeilis uždavinys.

Mišką galima naudoti tiek, kiek tai nekenkia miškų funkcijoms, susijusioms su biologine įvairove plačiąja prasme, su aplinkosauginėmis miškų funkcijomis. Taip pat ir rekreaciniuose, priemiesčių, miestų, pajūrio miškuose – jų pagrindinė funkcija yra pritaikymas poilsiui.

Kai sudedame visas tris savybes, kyla diskusijų, ginčų, kartais gana aštrių. Jūs turbūt žinote, kaip visuomenė vertina kirtimus. Deja, vertina labai neigiamai. Nors visi nori sėdėti ant medinės kėdės, prie medinio stalo ir turėti medinius baldus…

Lietuva nėra išimtis, diskusijų vyksta visame pasaulyje – su socialiniais partneriais, tarp įvairių interesų grupių.

Jei kalbame objektyviai, ką leidžia mūsų miškų kiekybiniai parametrai, tai yra brandžių medynų kiekis, kuris po truputį didėja, amžiaus klasių struktūra. Tai skatina mus daryti tam tikras prielaidas ir prognozuoti. Objektyviai vertinant, kirtimai turi potencialo šiek tiek didėti. Tas didėjimas nėra beatodairis.

Mes kalbame apie 5–10 procentų maksimalų kirtimų apimčių didėjimą artimiausiais metais. Tačiau su viena sąlyga –  naujai Vyriausybei padedant bus išspręsta įsisenėjusi ir skaudžiausia miškinkams problema, t. y. rezervuotų nuosavybės teisių atkūrimas – valstybinių miškų statuso klausimas. Dar turime apie 12 procentų tokių miškų, kurie lyg ir nebebus naudojami savininkams grąžinti, tačiau, kita vertus, miškų urėdijoms jie galutinai neperduoti.

Urėdijoms neracionalu tvarkyti tuos rezervuotus miškus, kurie yra toli, smulkūs, išsibarstę, įsiterpę tarp privačių miškų. Mūsų siūlymas išsakytas ir anksčiau galiojusioje miškų politikoje, jos įgyvendinimo srategijoje, kuria prieš tai vadovautasi dešimt metų. Tai yra ir naujojoje Nacionalinėje miškų ūkio sektoriaus plėtros programoje.

Šį klausimą reikia spręsti kuo greičiau, ir racionaliausias sprendimo būdas būtų miškų urėdijoms perduoti tuos miškus, kuriuos ūkiniu požiūriu ir atsižvelgiant į racionalumo kriterijus, galima ir tikslinga perduoti miškų urėdijoms, kad jos juose atnaujintų pilnavertį ūkininkavimą. Likusius, kurie išsidėstę toli nuo valstybinių miškų, smulkūs, įsiterpę į privačias valdas, tikslingiausia būtų parduoti.

Tuomet šie miškai turėtų tikrą šeimininką, prasidėtų normalus miškų ūkinės veiklos vykdymas ir, žinoma, būtų tam tikrų papildomų medienos išteklių rinkoje. Pirmiausia – medienos perdirbimo pramonėje ir energetikos sektoriuje.

Kodėl, Jūsų manymu, ši problema taip įsisenėjo? Ir kodėl nėra vieningos politikos?

Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, kai mes kalbame apie beveik 12 procentų likusių miškų, į juos pretendentų nuosavybės teisių atkurti nėra. Šis klausimas yra įsisenėjęs, tačiau tai – iki tol vykusios žemės reformos grimasos. Kartais galima sakyti, kad pritrūko ryžtingos politinės valios, norint užbaigti šį klausimą, kartais galima kaltinti užsitęsusią žemės reformą. Tikimės, kad dabartinei Vyriausybei pakaks ryžto užbaigti šį procesą.

Daug būta ginčų dėl spygliuočių kirtimo amžiaus padidinimo. Ko tuo norėta pasiekti?..

Siūlymų būna įvairių. Vieni siūlo didinti kirtimus, kiti – mažinti, vieni – uždrausti kirsti pavasarį, kiti – pusę metų, treti – kirsti tik žiemą. Siūlymai lieka siūlymais, sprendimai turi būti racionalūs. Kiek tai susiję su kirtimais, klausimas yra ypač jautrus.

Bet kokie siūlymai ir reikalavimai turi būti pagrįsti objektyviais kriterijais. Manau, kad kalbant apie kirtimų amžiaus keitimą, reikalingas labai pamatuotas mokslinis pagrindas. Tik tuomet galimos rimtesnės diskusijos šiuo klausimu.

Lietuvoje kirtimų amžius yra nusistovėjęs, aiškus. Visiems viskas puikiai žinoma ir suprantama. Jei ateityje kalbėtume apie kirtimų amžiaus koregavimą, tai gali būti susiję su jo tam tikru diferencijavimu pagal medžių rūšis ir augavietes. Tačiau tam yra būtinas mokslinis pagrindas, detalūs moksliniai tyrimai.

Darykime išvadą – Lietuva daug kerta ar mažai? Ar galėtume kirsti daugiau? Gal tuomet ir darbo vietų atsirastų?

Lietuva kerta tiek, kiek kirsti galima objektyviai pagal miškų kiekybinius ir kokybinius parametrus. Tai yra įvertinta tarptautinių ekspertų. Europos šalių ministrai, kas ketveri metai susirinkdami į temines konferencijas, vertina, kaip šalys naudoja savo miškus ir koks yra kirtimų intensyvumas. Lietuva yra tarp tų šalių, kurios savo miškus naudoja racionaliai.

Tačiau apie miškų kirtimo padidinimą turime kalbėti labai atsargiai, tai siedami su gerėjančia situacija miškuose, su miškų amžiaus struktūra, didėjančiu brandžių medynų kiekiu ir labiausiai – su sprendžiamu klausimu dėl rezervuotų miškų. Jei šis klausimas bus išspręstas, manyčiau, jog apie 10 procentų kirtimų apimtys galėtų padidėti.

Miškų departamentui tiek valstybiniai miškai, tiek privatūs rūpi vienodai?

Tikrai taip.

Kaip šiandien galima būtų apibūdinti privačių ir valstybinių miškų situaciją?

Tai palyginti yra ir sunku, ir lengva. Objektyviai vertinant, tenka pripažinti, kad šiandien valstybiniuose miškuose taikomos pažangiausios miškininkavimo technologijos. Jei kalbėtume apie miškų atkūrimo, jaunuolynų ugdymo kokybę, investicijas į kelius, į miško infrastruktūrą, situacija valstybiniuose miškuose yra geresnė.

Tačiau turime puikių miškininkavimo pavyzdžių privačiuose miškuose, kur į miškų ūkio veiklą žiūrima labai racionaliai. Neseniai teko dalyvauti pažangiausių miškų savininkų apdovanojimo šventėje Trakuose, kurią organizavo Lietuvos miško savininkų asociacija. Tarp tų miško savininkų yra daug tokių, kurie investuoja į naujus miškus, jaunuolynus, į apsaugos priemones, negalvodami apie ekonominę naudą.

Sakyčiau, mūsų privatūs miškai keičiasi, formuojasi kitoks – tikrasis – miško savininkas. Problema yra ta, kad valdos yra smulkios. Vidutinė valda yra 3,3 ha. Visos Rytų Europos problemos yra panašios, vyko panaši žemės reforma.

Ar urėdijoms mokesčių našta nėra per didelė?

Valstybinių miškų sektorius dirba efektyviai. Mokestinė našta biudžetui miškų urėdijoms yra didelė. Biudžetui įplaukos – pakankamai didelės. Mes kalbame apie 15 procentų pajamų mokestį, kuris yra mokamas tiesiai į valstybės biudžetą, nuo pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Jei palyginsime šalis pagal panašius atskaitymus, tai tokie mokesčiai yra Lietuvoje ir Estijoje.

Nepaisant to, urėdijos dirba pelningai, vidutinis pelningumas siekia apie 5 procentų. Dar yra mokamas pelno mokestis į valstybės biudžetą. Tai ženklios biudžeto pajamos.

Ar mokesčių našta didelė, ar maža, kaip tai atsiliepia miškui, diskusijų nuolat vyksta. Dėl valstybinių miškų saugiklis yra privalomosios miško atkūrimo ir miškų tvarkymo darbų normos, kurios tvirtinamos aplinkos ministro, atsižvelgiant į miškotvarkos projektuose suprojektuotas darbų apimtis.

Tai leidžia užtikrinti, kad grąža į mišką, miško darbams, ne pelno siekiantiems darbams, miško auginimui, priežiūrai, apsaugai, jaunuolynų ugdymui, miško selekcijai, sėklininkystei, rekreacijai, aplinkosaugai skirtos investicijos būtų pakankamos.

Reikia nepamiršti, kad tie 15 procentų atsirado tuomet, kai valstybei buvo sunku, kai spaudė finansinė krizė. Tačiau situacija stabilizavosi, ir ekonomikai augant, biudžeto pajamoms didėjant, matyt, reikėtų sugrįžti prie to mokesčio racionalumo ir pasvarstyti, ar tikrai toji 15 procentų mokesčių našta nuo pajamų yra racionali, ar galėtų būti kažkiek mažesnė. Miškų urėdijos šiuo finansiniu požiūriu dirba labai įtemptai.

Jūsų koordinavimo sritis apima ir Generalinę miškų urėdiją, ir Valstybinę  miškų tarnybą. Kaip pavyksta darniai sutarti? Ar dažnai nuomonės nesutampa?

Kaip minėjau, valstybinių miškų veikla yra efektyvi. Tai priklauso ne tik nuo pačių urėdijų, kurios tiesiogiai plėtoja veiklą, bet ir nuo steigėjo teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos – Generalinės miškų urėdijos.

Miškų departamentas, Generalinė miškų urėdija, Valstybinė  miškų tarnyba – visi kartu diskutuojame, kartais išsakome skirtingas nuomones dėl kai kurių miškininkavimo aspektų. Tačiau visais klausimais randame sprendimą. Yra parengtas ir patvirtintas strateginis dokumentas – Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros programa.

Labai džiaugiuosi, kad tai nėra politizuotas ir politinis dokumentas. Tai vadinčiau  universaliu instrumentu, kuris nurodo kryptį miškams ir miškų tvarkymui iki 2020 metų. Manau, kad nepriklausomai nuo to, kokių politinių jėgų yra valdžioje, jos gali įžiūrėti racionalumą šioje programoje, ir ji gali būti puikiausiai įgyvendinama.

Vyko labai ilgos diskusijos su socialiniais partneriais, su aplinkosauginėmis organizacijomis, su Lietuvos miškininkų sąjunga, Miško savininkų asociacija, kelis kartus svarstyta Miškų ūkio konsultacinėje taryboje prie Aplinkos ministerijos. Tą programą ruošė patyrę specialistai, o dabar yra rengiamas programos veiksmų ir priemonių įgyvendinimo planas.

Tai, kas yra numatyta, mano požiūriu, puikiai dera su dabartinės Vyriausybės programa ir nubrėžtomis miškų tvarkymo kryptimis.

Senoji miškų ūkio politika, jos įgyvendinimo strategija buvo patvirtinta 2002 metais. Daug aplinkybių ir sąlygų pasikeitė – mes tapome Europos Sąjungos nariais, atsirado europinės paramos. Tai viena. Antra – europiniai reikalavimai, susiję su aplinkosauga, saugomomis teritorijomis, su klimato kaita ir didėjančia miško reikšme klimato kaitos procese, įtaka šiltnamio efektą sukeliančių dujų absorbavimui arba anglies absorbavimui.

Žemės reforma iš esmės baigėsi. Daug kas pasikeitė. Buvo labai aktualu turėti naują programą. Todėl ypač svarbus yra sutarimas visų suinteresuotų šalių ir socialinių partnerių, kurie diskutavo, teikė pastabas ir pasiūlymus.

Programa atitinka laiko dvasią, pabrėžia aktualijas, numato jų problemas ir sprendimo būdus. Kita vertus, kaip minėjau, dera su naujos Vyriausybės programa ar numatytoms priemonėms miškų ūkio srityje.

Jūs sakote, jog šis dokumentas padeda pagrindą – nesvarbu, kokia valdžia būtų, tačiau kodėl su kiekvienais Seimo rinkimais reikia priiminėti rezoliucijas, kad valstybinius miškus yra būtina išsaugoti? Kodėl atsiranda norinčių keisti valstybinių miškų valdymo sistemą?

Kad tokių diskusijų vyksta, tai yra visiškai normalu. Jei pažvelgtume į Europos Sąjungą arba artimiausius mūsų kaimynus, tai matytume, kad ten miškų valdymo ekonominio efektyvumo klausimai yra nuolat keliami. Miškų valdymo struktūros nuolat kinta. Tačiau labai svarbu, kad tai vyktų pamatuotai, argumentuotai, remiantis racionaliais ekonominiais skaičiavimais, o ne su išankstinėmis politinėmis nuostatomis.

Apie procesus, vykusius su garsiuoju „Visuomiu“, bandymus jį įkorporuoti į valstybinius miškus ir valstybinių miškų ūkį, mes visuomet išsakome savo nuomonę, kad jie buvo visiškai nelogiški, neturintys analogų niekur Europos Sąjungoje. Gerai, kad politikams užteko racionalumo nepalaiminti tokių sprendimų, nes tai padarytų nepataisomos žalos miškams ir miškų ūkiui.

Jei kalbėtume apie racionalius sprendimus, tai diskusijų vyksta ir Miškų departamente, ir Generalinėje miškų urėdijoje –  kaip tobulinti pačią urėdijų veiklos sistemą, kaip optimizuoti urėdijų valdymo struktūrą, kaip racionaliai organizuoti veiklą, kaip mažinti valdymo išlaidas. Šių klausimų visuomet būna darbotvarkėse. Svarbiausia, kad nebūtų radikalių, objektyviai nepagrįstų, nepamatuotų sprendimų, grindžiamų tik europolitine valia.

Kokią matote Lietuvos miškų ateitį? Koks miškingumo procentas mums būtų  racionaliausias?

Ateitį, žinoma, regiu šviesią. Esu įsitikinęs, kad tiek ūkininkavimo, tiek pačių miškų plėtros prasme akivaizdi pažanga – ir dabar, ir artimiausiais dešimtmečiais tos pažangos nemažės. Jei kalbėtume apie miškų plotus, tai jie tikrai didės.

Galbūt staigaus šuolio, koks buvo pastaraisiais metais, kai nuo 1990 metų miškingumas padidėjo beveik 3 procentais, nebus, kadangi tai yra susiję su laisvomis žemėmis ir tų žemių perdavimu bei panaudojimu naujiems miškams įveisti. Akivaizdu, kad didėjant žemės ūkio produkcijos paklausai ir dirbamos žemės poreikiui, tų žemių gaunama vis mažiau ir mažiau.

Kiek tolesnėje 2014–2020 metų perspektyvoje bus skiriama finansinės paramos iš ES kaimo plėtros fondo lėšų naujiems miškams įveisti, yra didelis klaustukas. Vyksta diskusijos ne tik dėl naujojo reglamento Europos Sąjungoje, bet ir dėl pačių finansų. Mažėjant finansavimui, paramos taip pat gali mažėti.

Įvertinus šias prielaidas, galima daryti išvadą, kad miškingumas ateityje didės, tačiau ne tokiais sparčiais tempais.

           Iš Miškų departamento metinių prioritetų

Miškų departamento direktoriaus 2012 m. veiklos uždaviniai yra šie:

● Vyriausybei patvirtinus Nacionalinę miškų ūkio sektoriaus plėtros programą, organizuoti šios programos įgyvendinimo 2012–2014 m. priemonių plano parengimą ir koordinuoti jame numatytų priemonių įgyvendinimą.

● Koordinuoti 2014–2018 metų valstybinių miškų pagrindinių kirtimų normos projekto parengimą ir šio projekto pateikimą tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

● Koordinuoti Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos 2011–2012 m. išlaidų sąmatų projektų parengimą.

● Koordinuoti pasirengimą pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybos Miškų ūkio darbo grupei Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu.

,,Verslas ir politika“, 2013 m. sausis, Nr. 1 (38)