Akademikas  Romualdas GRIGAS, laikraštis „ŠIANDIEN”

Žmogus, neturintis istorinės atminties, primena robotą, kuris puikiai juda, atlieka užprogramuotus veiksmus, bet nesuvokia laiko, morale grįstų įstatymų, aplinkos ir visuomenės, kurioje gyvena.

Ne vienas pasaulio šviesuolis yra teigęs, kad nūdienos civilizacija gyvena dvasinei kultūrai ir jos istorijai svetimą gyvenimą. Ką tai reiškia?

Tai ne vien aiškūs istorinės atminties ir ypač dvasinės kultūros tęstinumo įtrūkiai, kurie leidžia tarsi kompase laisvai šokinėti moralumo rodyklei. Tai ir vos ne visai civilizuotai žmonijai būdinga praktika, jos kryptingumas, kai visuomenė pratinama gyventi net ne ateitimi, bet dabartimi.

Dabartimi užmaišyto šurmulio sklidinos valstybės, jų intuicijos, tarptautiniai susitikimai… Dabarties šurmulį skleidžia laikraščiai, žurnalai, konferencijos, suvažiavimai, televizijos ir radijo kanalai.

Ar esama prieinamų, bet nepanaudotų rezervų pagyvinti mūsų dvasinį gyvenimą? Žinoma. Vieną iš jų priminsiu.

Lietuvių tauta turi nuostabų iš savo protėvių paveldėtą lobį – piliakalnius. Jais nusėta visa Lietuva. Tikėtina, labai tikėtina, kad ženkli jų dalis buvo sakralinės paskirties, t.y. skirti apeigoms, švenčių susijusių su Gamtos Virsmais šventimui, o tuo pačiu ir aplinkinių gyventojų susibūrimui.

Tai kodėl mums jų neprisiminus ir nepaieškojus atsakymų į klausimus, kurie iškyla mąstant apie jų esatį?

Kas, kokie veiksniai lėmė ypač tankų piliakalnių susiformavimą istorinėje Lietuvoje ir gretimose baltų žemėse? Koks vaidmuo piliakalniams gali būti skiriamas (ir akcentuojamas!) užgimstant senųjų lietuvių politinei tautai, o vėliau ir jos valstybei? Kas lėmė piliakalnių atminties nunykimą ir vizualinį jų nuskurdimą? O kartu ir mūsų protėvių iškilios kultūros numenkinimą…

Ar įmanomas ir ar nūdien reikalingas deramas daugumos piliakalnių mentalinis ir vizualinis atgaivinimas? Kokiais keliais einant galėtų būti nudengiama vos ne švinine tapusi atminties ir prasmės antklodė nuo absoliučios daugumos piliakalnių?

Tokių pastangų – atsakymų mums reikia matant kaip seklėja tautos ir valstybės moralinė dvasinė kultūra, kaip tautiečiai savo šalies viduje išsivaikšto, susvetimėja…

Kaip ir kokiais mastais savo Tėvynę palieka jaunoji karta…Todėl labai džiugu, kad Lietuvos tapytojų kohortoje turime išskirtinės tematikos ir išskirtinio talento dailininkę Gražiną Vitartaitę.

Jos dvasinę spinduliuotę skleidžiančiam teptukui priklauso dešimtys puikių žiūrovo sielą suvirpinančių drobių, vaizduojančių piliakalnius, jų siluetų įvairovę ir iš ten sklindantį protėvių kultūros alsavimą… Jį pajaučia kiekvienas, kuris aplanko gana dažnai organizuojamas menininkės parodas

Užsukite į laikraščio „ŠIANDIEN“ redakciją, (Gedimino pr. 26, Vilnius), ten šiuo metu veikia tapytojos paroda „Piliakalniai“.

Tariame ačiū tapytojai p. Gražinai ir už tai, kad piliakalnių žanro paveikslų jos dirbtuvėse gausėja. Gal dėl to, kad kūrėjos širdis kupina nuo jaunystės dienų patirtais paslaptimis alsavusiais piliakalnių įspūdžiais… O gal dėl sielos kančios stebint ir išgyvenant bedvasį dabarties šurmulį….

2018.10.29, Vilnius