,,Nuo pat jaunystės esu kovotojas ir negaliu susitaikyti su vyraujančia neteisybe“, – prisipažįsta Seimo narys Petras GRAŽULIS. Kaip jis teigė ,,Verslui ir politikai“, kartais ir pats nukentėdamas, stengiasi atkurti teisingumą visiems, o ne siauram išrinktųjų ratui. Petras Gražulis, save vadinantis eurorealistu, mano, kad Europa turėtų atsigręžti į regionus, atsargiai vertina europines iniciatyvas.

„Šiandien vėl kartojasi jau ne kartą stebėtas scenarijus, kai, artėjant Seimo rinkimams, STT vykdo užsakymą iš aukščiau ir bando susidoroti su dar vienu politiku. Kas tai gali paneigti?

Šį kartą taikiniu esu pasirinktas aš – nuoseklus prezidentės, STT ir prokuratūros kritikas. Tačiau esu kovotojas už valstybę ir baimės nejaučiu, nes praeityje apie dešimtį kartų teko patirti KGB apklausų ir tardymų skonį.

Buvau labai neparankus tai sistemai, manau, ir dabartinė nomenklatūra manyje įžvelgia pavojų. Priešinuosi prezidentės ir jos aplinkos kuriamam policinės-autoritarinės valstybės modeliui, kuriame teisėsaugos rankomis vykdomi susidorojimai su politikais, su nepatogiais, kritiškais žmonėmis apskritai“, – sako Petras Gražulis.

„Turiu pripažinti, kad STT pasirinkti metodai mane nemaloniai nustebino ir suglumino. Net KGB pareigūnai, atlikdami proceso veiksmus ir kratas, reikalaudavo, kad jose dalyvaučiau ne tik aš, bet dar bent du stebėtojai, kurie turėjo užtikrinti, kad procesas būtų atliekamas skaidriai ir nebūtų bandoma sufabrikuoti įkalčių.

Būdamas užsienyje, tik iš žiniasklaidos sužinojau, kad mano privačiose patalpose (nežinau ar darbo kabinete, ar gyvenamojoje vietoje) buvo atliktos kratos. Akivaizdu, kad buvo pažeisti ne vien pamatiniai teisės principai, bet ir procedūros.

Teisėsaugos pareigūnai eilinį sykį pirmiausia informavo žiniasklaidą, o ne su šiuo muilo burbulu siejamą asmenį, t.y. mane. Mano žiniomis, nuo pat ankstaus ryto žurnalistai, apsiginklavę kameromis, jau budėjo prie visų tyrime minėtų įstaigų ir įmonių.

Kyla pagrįstų įtarimų, kad šis skandalas reikalingas į viešojo gyvenimo paraštes nustumti garsiąją Eligijaus Masiulio ir Liberalų sąjūdžio kyšio istoriją. Taip pat ir kitas teismo įvertinimo laukiančias istorijas.

Pavyzdžiui, Karalienės Mortos projekto finansus, taip pat konservatorių iždininku vadinamo Vito Matuzo bylą”, – teigia parlamentaras, kurį rinkėjai į Seimą renka nuo 1996 metų.

„Mano asmeniui sukurpti kaltinimai, mažų mažiausiai, yra provokacija ir bandymas mane sukompromituoti prieš rinkimus, sumenkinti rinkėjų pasitikėjimą. Blogiausia, kad tam vėl pasitelkiamos teisėsaugos institucijos. Tad, reaguodamas į šį eilinį STT vykdomą politinį užsakymą, noriu pabrėžti, kad man mestas įtarimų šešėlis yra gryniausias absurdas, o STT veiksmai – neteisėti.

Nesu padaręs jokios žiniasklaidoje minimos nusikalstamos veikos, todėl ramia sąžine atvyksiu į apklausas ir reikalausiu, kad jose dalyvautų žiniasklaidos atstovai.

Norėdamas išsklaidyti visas abejones dėl man inkriminuojamų veikų, sieksiu, kad gerbiamo Jono Miliaus ir mano telefoniniai pokalbiai būtų viešai pateikti visuomenei. Jei nepakaks ir šių iniciatyvų, prašysiu, kad viešai būčiau patikrintas poligrafu. Esu įsitikinęs, kad geriausias ginklas atremti šį puolimą – maksimalus viešumas“, – tvirtina Petras Gražulis.

Kas Jums padeda išlikti populiariausių šalies veikėjų pozicijose? Kaip manote, už ką Jus žmonės vertina?

Pirmiausia, norėčiau pabrėžti, kad populiarumas nėra mano gyvenimo ar darbinės veiklos tikslas. Žinoma, yra malonu, jog žmonės tave vertina, bet svarbiausia yra tai, kad esi vertinamas už nuveiktus darbus.

Geriausiai tai mato rinkėjai. Jie puikiai supranta, kad pasisakau už neiškreiptą, tikrą šeimą, palaikau bažnyčią ir tikiu krikščioniškomis vertybėmis, kovoju prieš oligarchines struktūras. Tai tik dalis mano veiklos, kuri viešinama žiniasklaidoje.

Manau, kad žmonės vertina tai, kad su jais daug bendrauju ir visada stengiuosi padėti išspręsti susidariusias problemas. Aktyviai dirbu su savo rinkėjais, kurie manimi pasitikėjo Gargžduose ir Klaipėdos rajone.

Puikiai suvokiu, kad tie žmonės pasirinko mane atstovauti jų interesams Seime, todėl ir stengiuosi tai daryti. Populiarumas yra laikinas, todėl man daug svarbiau yra pačių rinkėjų vertinimas ir palaikymas.

Kuriuos savo darbus Seime laikote reikšmingiausiais?  Ką svarbaus pastaruoju metu pavyko nuveikti keičiant, koreguojant įstatymus?

Aš pats  esu pateikęs 166 įstatymo projektus. Iš jų jau 20 procentų yra priimti. Truputį apmaudu, kad dėl per lėto Seimo darbo nespėjama apsvarstyti visų mano iniciatyvų. Esu pateikęs sveikatos, mokesčių sistemos, energetikos, aplinkosaugos, kultūros, teisės sričių įstatymų pataisas.

Džiaugiuosi, kad Seimui užteko valios priimti mano parengtas alkoholio prieinamumą ribojančias pataisas. Jomis pasiekta, kad bus draudžiamos akcijos, skirtos alkoholiniams gėrimams. Kai kam tai skaudus smūgis, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai puiki žinia mūsų piliečiams.

Taip pat Seimas pritarė mano rezioliucijai, kurioje siūloma numatyti, jog minimalios mėnesinės algos dydis būtų skaičiuojamas atsižvelgiant į pastarųjų trejų metų vidutinį darbo užmokesčio vidurkį šalies ūkyje.

Mano pastangomis buvo įsteigtas vadinamasis ilgalaikio darbo išmokų fondas, iš kurio išeitinės išmokos atleistiems darbuotojams ateityje būtų mokamos ne tik iš darbdavio kišenės, bet ir iš specialaus fondo, kuris bus suformuotas iš darbdavių ir valstybės įnašų.

Paruošiau projektą, kuris numato išankstinių senatvės pensijų mokėjimo tvarką ir kompensaciją dėl nuvertėjimo. Tai tik dalis mano įnašo į įgyvendintas iniciatyvas. Truputį gaila, kad žiniasklaidos dėmesio tokios naujienos susilaukia mažiau, nors tik tokiais sprendimais galime pagerinti žmonių gyvenimą.

Kaip vertinate savo indėlį į valdančiosios koalicijos veiklą?

Sunku konkrečiai nusakyti savo personalinį indėlį į koalicijos veiklą, nes darbas Seime yra komandinis. Ne paslaptis, kad esame mažiausi partneriai esamoje koalicijoje.

Esame pasirašę koalicijos sutartį, tad Vyriausybės programos rėmuose stengiamės įgyvendinti numatytus tikslus. Žinoma, prioritetinė sritis šios kadencijos metu buvo energetinės nepriklausomybės klausimas, kurį pavyko įgyvendinti šimtu procentu.

Kadangi mūsų partija „Tvarka ir teisingumas“ yra prošeiminė, prokrikščioniška, protautinė, tiek asmeniškai, tiek ir su komanda gynėme pamatines vertybes ir nepasidavėme išorės spaudimui.

Dėl kai kurių klausimų tenka aštriai padiskutuoti su koalicijos partneriais, bet jie jau priprato, kad vertybiniais klausimais esame užėmę tvirtą poziciją, kuri yra nepajudinama.

Kiek Lietuvoje yra tvarkos ir teisingumo, ką daryti, kad jo būtų daugiau?

Jau pačiame mūsų partijos pavadinime yra užkoduotas tikslas siekti tvarkos ir teisingumo. Nuo pat šios kadencijos pradžios mums teko priimti sunkų uždavinį – bent iš dalies atkurti tvarką ir teisingumą, kuriuos savo valdymo metu sugriovė konservatoriai ir liberalai.

Taigi nuosekliai teko žmonėms grąžinti tai, kas iš jų buvo atimta. Kalbu ne vien apie padidintą minimalią algą, pensijas, ,,nukirptų“ atlyginimų atstatymą, bet ir apie teisingumo jausmo, kuris buvo sutryptas ankstesnės valdžios, grąžinimą piliečiams.

Atėję į valdžią buvome nuoseklūs ir kiek įmanoma labiau stengėmės pagerinti žmonių gyvenimą, stiprinti jų tikėjimą valstybe. Reikia suprasti, kad Lietuvoje nebus nei tvarkos, nei teisingumo, jei žmonėms neužtikrinsime oraus gyvenimo. Mano nuomone, teisėsaugos institucijos taip pat prisideda prie neteisybės skatinimo kai kuriais kontraversiškais veiksmais.

Pavyzdžiui, vien ką reiškia Konstitucinio Teismo žingsnis atstatyti atlyginimus ir pensijas teisėjams, paliekant eilinius piliečius ant ledo. Tokie veiksmai diskredituoja pačią valstybę, todėl mes nuosekliai kritikuojame tokius nepamatuotus žingsnius. Stengiamės atkurti teisingumą visiems, o ne siaurai išrinktųjų kastai.

Kokių permainų, Jūsų nuomone, reikėtų Europos mastu?

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad mes tikrai nesame euroskeptikai, kuriais mus nori apšaukti konkurentai. Esame eurorealistai. O tai reiškia, kad į Europą žiūrime ne pro rožinius akinius. Matome tiek juodą, tiek baltą.

Tikrai pasisakome prieš norą į mūsų šalį perkelti krūvą atbėgėlių (žmonių, kurie nebėga nuo karo, bet ieško ekonominės naudos). Tam yra svari priežastis. Pasimokėme iš skaudžios Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos patirties.

Europai būtinai reikia ieškoti išeities šioje sudėtingoje situacijoje, tačiau svarbu kalbėtis ir išgirsti visas šalis. Didžiųjų valstybių primetami sprendimai mažosioms narėms veda į niekur, nes mes esame lygiavertė sąjungos dalis, tai turi suprasti ir didieji žaidėjai.

Taip pat svarbu, kad Europa atsisuktų į regionus. Yra neteisinga, kai didžiąją finansinio pyrago dalį gauna didieji miestai, o regionai paliekami tarsi likimo valioje.

Kaip turėtų ir galėtų keistis kaimas? Kas padėtų kovoti su įsisenėjusiomis jo problemomis?

Europa pagaliau turi atsisukti į regionus. Be tinkamo finansavimo kažką pasiekti yra be galo sunku. Tačiau ir finansai nėra visagaliai. Manau, labai svarbu kovoti su alkoholio prieinamumu kaimuose, didinti žmonių užimtumą ir svarbiausia – skatinti bendruomeniškumą.

Esu pastebėjęs, kad stipriose ir vieningose bendruomenėse problemų yra ženkliai mažiau, nes žmonės jaučia atsakomybę ne tik prieš savo artimuosius, bet ir prieš bendruomenę.

Kita linija yra emigracijos mažinimas. Kaimai tuštėja, o tai yra blogai. Kalbu ne tik apie jaunimą, kuris emigruoja į užsienio šalis, bet ir apie vidinę migraciją, kai gyventojai iš kaimų kraustosi į miestus. Pradedame svarstyti, ar nevertėtų keisti mokestinės politikos regionuose, kuriuose galėtume mažinti mokesčius, taip paskatinant gyventojus likti.

Kodėl, Jūsų nuomone, verta kovoti su gėjais? Ar kartais neatrodo ta kova beviltiška?

Dar kartą norėčiau pabrėžti, kad mūsų partija yra prošeiminė. Tai reiškia, kad mes pasisakome už natūralią šeimą. Tad akivaizdu, kad bandymai įstatymais įtvirtinti vienos lyties asmenų šeimą, partnerystę ar įvaikinimo galimybes sulaukia tiek mano, tiek kolegų pasmerkimo. Į klausimą, ar verta su tuo kovoti, vienareikšmiškai galiu atsakyti, kad ne tik verta, bet ir labai reikalinga.

Ta kova tikrai nėra beviltiška, nes didžioji dauguma žmonių Lietuvoje puoselėja šeimos ir krikščioniškąsias vertybes, todėl tvirtai teigiu, kad kovoju ne prieš gėjus, bet už lietuviškas šeimos ir krikščioniškas vertybes.

Nesusipratimai ir skandalai, į kuriuos kartais patenkate, – kaip pats tai vertinate?

Nepasakyčiau, kad patenku į kokius nors nesusipratimus ar skandalus. Kalbant apie tai, visi laurai turi atitekti žiniasklaidai, kuri savo antraštėmis išpučia burbulus. Nuo pat jaunystės esu kovotojas ir negaliu susitaikyti su vyraujančia neteisybe. Negaliu stovėti nuošaly. O dalis žurnalistų tai nušviečia kaip tam tikrą šou, taip stengdamasi mane sukompromituoti.

Visi atsimena, kaip policijos pareigūnai ant rankų išnešė Petrą Gražulį gėjų parado metu, tačiau niekas nekalba apie tai, kad tie patys pareigūnai, gavę įsakymą iš aukščiau, pažeidė įstatymus ir net Konstituciją.

Seimo narys yra išrinktas tautos atstovas ir turi teisinę neliečiamybę, todėl tokie veiksmai mano atžvilgiu buvo negalimi. Taip buvo paminti ne tik teisė, bet ir pasitikėjimas teisėsauga.

Artėjant rinkimams į Seimą ir kaistant atmosferai, kokių savo kolegų klaidų pastebite?

Klaidų pasitaiko visur, bet svarbiausia yra mokėti jas pripažinti, ištaisyti ir nebekartoti. Žinoma, šiuo metu visų dėmesį yra prikaustęs Eligijaus Masiulio kyšio skandalas, kurio klaida pavadinti neapsiverčia liežuvis. Kyšio ėmimas ir partijos veikimas privataus verslo naudai yra viešasis blogis, kurį reikia išrauti su šaknimis.

Atrodo, kad E. Masiulis ėmė jaustis nebaudžiamas ir pamiršo, kad lazda visada turi du galus. Žmogus, kuris save titulavo šešėliniu Ministru Pirmininku, moralizavo ir teisė kitus be pagrindo, pasirodo pats buvo įklimpęs į šešėlinius reikalus.

Norėčiau, kad kolegos politikai vietoj nepamatuotos kritikos ir kaltinimų verčiau pasižiūrėtų į save ir paklaustų, ar tikrai patys yra tokie tyri ir nekalti, kaip stengiasi save pristatyti.

Ką daryti, kad parlamentas neatitoltų nuo savo rinkėjų ir nepamirštų pažadų?

Pažadai, kuriais neatsakingai maitinami rinkėjai, yra įsisenėjusi problema. Manau, geriausias vaistas nuo šios ligos yra nauji rinkimai. Piliečiai patys parodo, ar parlamentaras kadencijos metu ištesėjo duotus pažadus ir jų neapgavo. Kaip ir minėjau anksčiau, labai svarbu yra bendrauti su savo rinkėjais ir bandyti išspręsti jų problemas.

Pasigirsta kalbų ir apie rinkimų sistemos koregavimą. Kalbu apie tai, kad Seimo nariai galėtų būti renkami tik vienmandatėse apygardose. Viena vertus, tokia sistema duotų stimulą kandidatams kuo daugiau bendrauti ir įsiklausyti į rinkėjus, tačiau yra ir kita medalio pusė.

Galimas dalykas, kad vienmandatininkai Seime pradėtų peštis tarpusavyje dėl būtent jų apygardoms neskiriamo tinkamo finansavimo. O tai gali atvesti į politinės sistemos krizę.

Tad kol turime dabartinę rinkimų sistemą, reikia neapleisti rinkėjų ir dalinti jiems ne pažadus, bet rodyti realiai nuveiktus darbus. Tik tokiu atveju bus sukurtas grįžtamasis ryšys tarp rinkėjų ir Seimo nario.