Gintautas KNIUKŠTA, laikraštis ŠIANDIEN

Šiemet sukanka 100 metų, kai pradėjo dirbti pirmoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Augustino Voldemaro sudarytas ministrų kabinetas išsilaikė pusantro mėnesio, jame dirbo šeši ministrai. Pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybė dirbo beveik dešimt mėnesių.

Ministre Pirmininke 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausios Tarybos nutarimu buvo paskirta Kazimira Danutė Prunskienė, o atleista 1991 m. sausio 10 d. – taip pat Aukščiausios Tarybos nutarimu. Ministrės pirmininkės pavaduotojais tapo Algirdas Mykolas Brazauskas ir Romualdas Ozolas. Kabinete be jų dirbo dar 17 ministrų.

Didžiausias šios Vyriausybės nuopelnas tas, kad buvo išsaugota šalies nepriklausomybė, padėtas tvirtas pamatas tolesnei valstybės plėtrai.

Paminėti pirmosios Vyriausybės gimtadienio kasmet susirenka buvę Kazimieros Prunskienės kabineto ministrai, tuo rūpinasi įkurtas klubas, kuriam vadovauja buvęs pramonės ministras Albertas Ambraziejus Sinevičius. Jis mielai sutiko atsakyti į laikraščio „ŠIANDIEN“ klausimus.

Gerbiamas ministre, kaip šiandien gyvena pirmoji Vyriausybė?

Gyvename, džiaugiamės, kai valstybei sekasi, kartu pergyvename dėl emigracijos, dėl nevykusių reformų. Šiandien, deja, tarp mūsų nebėra vicepremjerų Algirdo Brazausko ir Romualdo Ozolo, finansų ministro Romualdo Sikorskio, ryšių ministro Kosto Birulio.

O šiaip pirmosios Vyriausybės klubas dirba energingai, veiklos užtenka, tik spėk suktis, atsakinėti į telefonų skambučius. Šiemet sveikinsime su 90-uoju gimtadieniu Algį Nasvytį, Vaidotą Antanaitį. Dar keturi ministrai švęs 75 -metį, o vienas – 80 -metį.

Kaip jaučiasi po sunkios ligos Kazimiera Prunskienė?

Ji apgaubta sūnaus, taip pat kitų artimųjų dėmesio. Gerus vaikus užaugino. Mes jos nepamirštame, nuvažiuojame, pasišnekame, matau, kad ji džiaugiasi mūsų atvykimu, yra laiminga. Šiemet, vasario 26 d. švęsime jos 75-erių metų sukaktį, bus vėl gera proga visiems susirinkti, pabendrauti ir premjerę pasveikinti.

Kazimiera Prunskienė buvo viena iš Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų. 1989–1990 m. – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja. 1989 m. išrinkta TSRS liaudies deputate, dirbo Tarybų Sąjungos Aukščiausiojoje Taryboje ir TSRS liaudies deputatų kongrese, išrinkta į Atkuriamąjį Seimą. Taigi, politinės patirties lyg ir turėjo užtekti, tačiau kodėl tiek trumpai dirbo jos vadovaujama Vyriausybė? Kokia buvo tikroji jos atstatydinimo priežastis? Rusakalbiai iš fabrikų suorganizavo mitingą prie Seimo, neva dėl aukštų maisto produktų kainų, tačiau ar čia nebuvo politiniai žaidimai? Kodėl K. Prunskienė staiga buvo patraukta į šoną?

Atsakysiu klausimu:o kur dingo tikrieji Sąjūdžio organizatoriai ir kūrėjai: J. Marcinkevičius, K. Motieka, E. Vilkas, A. Juozaitis,V. Statulevičius, R. Ozolas, V. Petkevičius, B. Kuzminskas, Č. Stankevičius ir kiti?

Taigi, ne Vyriausybę nuvertė, bet K. Prunskienė, o mūsų vėl prašė toliau dirbti. Ir kainas jau keliais kartais kėlėme. K. Prunskienė tuo laiku buvo pasaulyje labai žinoma ir gerbiama, teko su ja kartu vykti ir susitikti su JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos vadovais. Ją gerbė Abalkinas, Sobčakas, Jakovlevas, o Gorbačiovas jos privengė.

Suprantama, kai dvi asmenybės atsiduria ant vieno liepto, tai kažkas turi pasitraukti. Visur taip yra…
O tų kainų pakėlimas tikrai nebuvo priežastis atstatydinti mūsų Vyriausybę. Latviai, estai tas kainas jau buvo padidinę, ir nieko, visi žmonės suprato, kad tai neišvengiama.

Šviesaus atminimo prof. A. Antavičius tuomet savo kolegoms sakė: ‚,Išsigandote keliasdešimt girtų žmogelių, policija juos sutvarkys, o mes dirbkim savo darbą kaip tikri tautos rinkti deputatai.“

Viskas vyko pagal iš anksto suplanuotą scenarijų – K. Prunskienę atstatydina, o netrukus tie patys ministrai dirba toliau… Taigi, dar reikia pasakyti, kad deputatus tuo metu saugojo minia, jie nuolat žmones šaukė prie Seimo, o Vyriausybę saugojo du savanoriai su keistais šautuvėliais. Beje, visą tą laiką po Vyriausybės langais piketavo  „ megztosios beretės“, kurių per kruvinus sausio įvykius man neteko matyti…

K. Prunskienės kabinete dirbo, galima sakyti, visi profesionalai. O šiandien?

Tikrai nelengva dirbti S. Skverneliui.Tais laikais ministrai buvo tikri savo srities specialistai. Jeigu mes būtume garsiai šaukę apie politinę valią, rusų blokada Lietuvą būtų užspaudusi per porą savaičių. Tada per dieną, prisimenu, reikėdavo dešimties žaibiškų sprendimų.

Laikai buvo sunkūs, blokada, sausio 13 -oji, rugpjūčio pučas, tarybinis rublis, sienų apsauga, pramonės integracija į TSRS struktūras, sutarčių su kitomis valstybėmis neturėjimas ir t.t.

Viską tą reikėjo atlikti jau 5 ir 6 vyriausybėms.O pagrindus tolimesniam darbui padėjo būtent pirmoji Vyriausybė.

Šalyje trisdešimt tūkstančių tarybinės kariuomenės kariškių, o mes ruošiamės iš esmės pertvarkyti mūsų finansus, švietimą, pramonę…

Daugelis mano kolegų dirbo keliose vyriausybėse. A. Saudargas, J. Biržiškis, R. Olekas – septyniose, aš – penkiose, kiti – keturiose.

Pranas Kūris dvi kadencijas buvo išrinktas Europos Sąjungos Teisingumo teismo teisėju, Algirdas Saudargas ne vieną kadenciją renkamas Europos Parlamento nariu.

Nebuvome partiniai, bet žinojome, ką turime daryti, narytės partijoje tvarkyti nereikėjo. Turėjome sukaupę patirtį, kai kuriems iš mūsų anksčiau teko vadovauti tūkstantiniams kolektyvams. Vyriausybė buvo kumštis.

O dabar? Viskas dengiama politine valia, kaltų nėra, nuostolių taip pat nebus kam atlyginti. Iš kur išdygo dabartiniai ministrai? Kaip sakoma, iš kur mergaitėms, ir berniukams tiek drąsos… tiek valios…

Tik gal pora ministrų tvirtai jaučiasi savo kėdesė. o kitiems labai sunku ir nejauku. ką jie nuveikė savo kuruojamose šakose, iš kur atėjo ir kaip atėjo? Kur jie dirbo? kam vadovavo? Argi užtenka banke popierius nešioti ir knygas į kitas kalbas versti? Demokratija, kur gi ne, šiandien ministras tituluojamas skambiu politiko vardu.

Taigi ką daryti? Anksčiau sakėme, kad kaimas baigia išsivaikščioti, o netrukus sakysime, kad mokesčių nėra kam mokėti, nes visi lekia iš šalies kaip akis išdegę?

Man kraujas užverda, kai išgirstu apie europinę paramą kaimui. Europa mus padarė tinginiais. Sėdime ant sofos ir gauname uždarbį už dyką. Linai dingo, kiaulių ūkio nebėra, karves ir tas į Lenkiją išvarėme. Auginame tik grūdus svetimšaliams. Kas iš to uždirba? Valstybė? Nieko panašaus, pinigai nusėda į kelių turčių kišenes. Auginame pašarinius grūdus, o parduodame ne mėsą – žaliavas.

Štai taip. Imkim kitus europinius projektus. Išgražinti skverai jau baigia sunykti, investicijos išgaravo – nei darbo vietų, nei pinigų.

Ką užsienio ekspertai gali žinoti apie Lietuvos ūkio reikalus? Kiek jiems dolerių, eurų sukišome? O nauda? Kur šiandien tie milijoninės vertės ekspertų patarimai? Naujas ministras susodina partijos bičiulius ir visiems ramu iki kitos kadencijos.

Kaip jaustis žmogui? Už ką dabar kovoti? Už dešimties procentų šalies gyventojų dar geresnį gyvenimą?

O ką daryti žmonėms, kurie toliau lenda į skolas ir skurdą? Kaip gyventi toliau?

Dabar vis dažniau girdime sakant: ne už tokią Lietuvą kovojome. Mes net nežinome, kur mūsų sumokėti pinigai dingsta. Leidžiame milijardus ir nežinome kam. Jei suskaičiuotume, kiek kainuoja kiekvienos ministerijos ir prie jų aplipusių  įstaigėlių išlaikymas, patalpų nuoma ir kt.?

Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė  – nekvestionuojama ir neginčyjama – šlovė ir pagarba tiems, kurie ją iškovojo, dėl to aukojosi.

O dabar žmonės bėga iš šalies ne tik todėl, kad galo su galu nesuduria. Jau netekome beveik milijono tautiečių, o mes toliau nacionalinius susitarimus pasirašinėjame ir pasaulį juokiname.