Radviliškio miškų urėdija – kūrybinga, moderni miško ir dekoratyvinių sodmenų augintoja. Iš tos urėdijos pasklidę sodmenys turtina, atnaujina šalies miškus ir puošia mūsų miestus, gyvenvietes, sodybas.

Radviliškio miškų urėdas Juozas EISMONTAS ,,Verslui ir politikai“ atskleidė, kokiais rūpesčiais gyvena Miškininko dieną neseniai atšventę žmonės, ką reiškia šeimininkiškai tvarkytis šlapiuose miškuose, kiek tai priklauso nuo technologijų pažangos, vietos ir aplinkos sąlygų.

Kaip vertinate bendrą Lietuvos miškų vaizdą ir situaciją? Kas padeda ir trukdo šiandien miškininkams tvarkytis ūkiškai, šeimininkiškai?

Mūsų šalies dirvožemiai yra derlingi, kritulių kiekis pakankamas, klimatas švelnus, todėl miškų augimui sąlygos labai tinkamos. Lietuva yra pripažinta geriausiai miškus prižiūrinčia šalimi, tai ir pasako apie mūsų šalies bendrą miškų vaizdą.

Šiuo metu miškininkams yra sudarytos labai geros sąlygos atkurti, prižiūrėti bei didinti miškų plotus įveisiant. Savifinansavimo sistema verčia visus taupiai naudoti finansinius resursus, gaminti brangiausius medienos sortimentus, kad būtų gaunama kuo daugiau pajamų. Esamas kompleksinis miškų ūkis leidžia urėdijai pasirinkti darbus, kuriuos, laimėjusios konkursus, atlieka medienos ruošos įmonės, o rangovams nepatrauklius darbus, įsigijusi reikalingus mechanizmus, pigiau vykdo pati urėdija.

Urėdijos veiklai trukdo dideli netipiniai mokesčiai (šiais mokesčiais apmokestinta tik miškų žinyba): 15 procentų nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, taip pat apmokestintai komercinei veiklai reikalaujama pelno norma.

Kuo savita Radviliškio miškų urėdija šalies urėdijų kontekste? Ko iš jos vertėtų pasimokyti kolegoms?

 Radviliškio miškų urėdija patenka į Vidurio Lietuvos lygumą. Dirvožemiai derlingi, 70 procentų miškų vyrauja laikinai perteklinio drėgnumo miškai, 35 procentų augaviečių   tinka auginti uosio ir ąžuolo medynus.

Derlinguose ir drėgnuose dirvožemiuose auga ne tik vešli žolė, bet ir menkaverčiai medžiai ir krūmai. Dėl šios priežasties miškų atkūrimui ir priežiūrai reikalingos didelės darbo sąnaudos ir lėšos. Pasodintų miško kultūrų priežiūrą drėgnesniais metais tame pačiame plote gali tekti atlikti po du kartus. Ugdomuosius kirtimus dėl gausios augmenijos (minkštųjų lapuočių) privalome atlikti gana intensyviai.

Nuo kitų urėdijų mūsų urėdija skiriasi tuo, kad čia gerokai daugiau sodinama miškų ir mažiau paliekama savaiminiam atžėlimui, mūsų urėdijoje daug daugiau išlaidų tenka miškų priežiūrai.

Esate viena daugiausiai miško sodmenų išauginančių Lietuvos urėdijų. Už ką jūsų medelynas vertinamas Lietuvos mastu ir užsieniečių? Kas daroma sodmenų kokybės labui?

 Urėdijos medelyne kasmet auginama daugiau nei 7 milijonai miško sodmenų. Viena pagrindinių sėkmingo miško atkūrimo sąlygų yra kokybiškų sodmenų naudojimas. Norint išauginti vertingus sodmenis, reikia sudaryti ir optimalias augimo bei priežiūros sąlygas.

Sodmenų auginimas kontroliuojamoje aplinkoje, t. y. šiltnamyje, durpiniame substrate, sudaro sąlygas sutrumpinti sodmenų išauginimo periodą, ženkliai padidinti jų išeigą tame pačiame ploto vienete. Lengvesni ir efektyvesni sodmenų priežiūros darbai – tręšimas, laistymas, nereikalingas dirvos arimas, purenimas, pigesnis ir lengvesnis iškasimas.

Šiuo metu Lietuvoje sodmenų, išauginamų šiltnamiuose, dar labai nedaug. Be to, dabar vis didėjantis sodmenų poreikis vietinėje rinkoje bei kaimyninėse valstybėse ir Švedijoje tik patvirtina, jog reikia ieškoti technologinių sprendimų, kaip per trumpesnį laiką, mažesnėmis sąnaudomis, mažesniame ploto vienete išauginti tą patį kiekį kokybiškų sodmenų ir šitaip aprūpinti rinką labai reikalingais sodmenimis.

Dėl to urėdija pasistatė 0,10 ha ploto polietileninį, tunelinio tipo, su modernia laistymo ir tręšimo įranga bei tvirta nerūdijančio metalo konstrukcija šiltnamį miško sodmenims auginti, kuriame kasmet bus išauginama apie 0,5 mln. kokybiškų  sodmenų ir jų išauginimo laikas sutrumpės vieneriais metais. Jeigu ši technologija pasiteisins, artimiausiuose planuose – dar dviejų tokių šiltnamių statyba.

Taip pat Radviliškio miškų urėdija jau yra įvykdžiusi nemažai sodmenų išauginimo technologijų tobulinimo darbų. Yra sukomplektuota reikalingos technikos, inventoriaus, padargų sodmenų išauginimui bei priežiūrai. Pastatyti ūkiniai pastatai technikai ir inventoriui laikyti, įrengtos sodmenų rūšiavimo ir laikino laikymo patalpos.  Iškasti vandens telkiniai sodmenų laistymui. 2012 metais įrengtas modernus aktyvaus šaldymo su automatiškai kontroliuojamu temperatūros ir drėgmės režimu 300 m³  talpos sodmenų saugojimo šaldytuvas.

Kaip keičiasi dekoratyvinių sodmenų poreikis? Kokie iš jų populiariausi?

 Nors ir yra reglamentuojama nuostatais, rekomendacijomis, kokie želdiniai tinkamiausi, pavyzdžiui, geležinkelio apsaugos zonai ar miestų parkams, skverams bei kelių apsauginiams želdiniams veisti, ne mažiau svarbios susiklosčiusios tradicijos. Tad, tarkim, į vienus miestus iškeliauja daugiausia raudonlapių klevų, glaustašakių beržų ar ąžuolų formų, į kitus – daugiau spygliuočių krūmų ir medelių rūšių ir formų. Prieš dvejus metus buvo populiarios vienokios medžių rūšys ir jų formos, o dabar jų nuperkama labai mažai, tačiau populiarėja kitos.

Vis dėlto kasmet daugiausia įsigyjama įvairių spalvų ir formų  beržų, klevų, šermukšnių, ąžuolų, guobų, ypač tinkamų skverams, parkams įveisti bei apsodinti įvairių įstaigų, organizacijų teritorijas. Mažesnėse aikštelėse, prie pastatų, prie takų sodinami įvairių spalvų ir formų krūmai. Populiariausi išlieka spygliuočiai medeliai ir krūmai – pušys,  eglės, kėniai, tujos, puskiparisiai ir jų įvairios formos.

Kaip sekasi atkurti miškus ir įveisti naujus jų plotus? Kokios medžių rūšys karaliauja jūsų urėdijoje?

 Miškai yra atkuriami, laikantis Miškų įstatymo reikalavimų mišką atkurti ne vėliau kaip per trejus metus nuo iškirtimo. Nuo 2000 metų kasmet vidutiniškai pasodinama po 202,5 ha miško ir paliekama atželti po 58,6 kirtaviečių. Savaiminiam atžėlimui paliekama tik 22,5 procento visų iškirstų biržių.

Turėdami gerą medelyną patys visiškai apsirūpiname kokybiškais sodmenimis,  tenkiname privačių miškų savininkų visus sodmenų poreikius ir užauginame gerus želdinius. Daugiausia sodiname eglynus, juodalksnynus. Įsibėgėjus ąžuolynų atkūrimo programai, daug sodinama ąžuolynų. Nuo 2009 metų jau pasodinta 160 ha želdinių, kuriuose ąžuolas yra vyraujanti medžių rūšis. Savaiminiam atžėlimui paliekamuose plotuose gerai atželia juodalksniai ir beržai.

Šiame tūkstantmetyje jau įveista 727,7 ha naujų miškų, vidutiniškai po 52 ha (vidutinio kvartalo dydžio) kasmet. Galima sakyti, kad pasodinta viena eiguva, jeigu įveistas miškas augtų vienoje vietoje. Pagal medžių rūšis vyrauja beržo ir juodalksnio želdiniai, mažiau įveista eglynų. Geriausiose žemėse veisiami ąžuolynai.

Visa Nacionalinės žemės tarnybos perduota žemė per 1–2 metus apsodinta mišku.

Po kiekvienos miškotvarkos medynų kokybiniai rodikliai nuolat gerėja. Didėja eglynų, ąžuolynų, juodalksnynų plotai, mažėja menkaverčių medynų – drebulynų, baltalksnynų – plotai. Gaila, tačiau uosynų mažėjimą lėmė pastaruosius kelerius metus masinis jų džiūvimas. Jų vietą užima ąžuolynai ar eglynai.

Per paskutinį vykmetį prie valstybinių miškų fondo prijungta daugiau nei 1,5 tūkst. hektarų miškų iš nuosavybės teise atstatymo rezervinio fondo. Šie miškai – daugiausia drebulynai, baltalksnynai ir retmės, kurios turėjo įtakos taksaciniams rodikliams, tačiau vis tiek akivaizdus taksacinių rodiklių gerėjimas.

Kokie ekonominiai rodikliai liudija urėdijos pažangą, žingsnius į priekį?

 Nuo 2001 metų miškų urėdijos tapo valstybės įmonėmis, siekiančiomis pelno. Darbo rezultatai pradėti vertinti pagal gautą pelną. Per visus šiuos metus urėdija dirbo pelningai. Urėdijos pelnas labai priklauso nuo apvaliosios medienos rinkos kainų. Jos kinta priklausomai nuo paklausos.         

Urėdijos darbuotojų vidutinis atlyginimas yra mažesnis už šalies vidurkį, nors gamybinės įmonės atlyginimai turėtų būti gerokai didesni.

Miškų urėdija vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą – miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, medienos ruošą, prekybą ir kitus darbus. 40–50 procentų gaunamų pajamų už parduotą žaliavinę medieną tenka panaudoti visiems miško atkūrimo, priežiūros, apsaugos ir kitiems darbams, iš kurių pajamų negauname. Kiek skirti šiems darbams lėšų, yra apskaičiuojama pagal nenukirsto miško vertę. Vadinasi, nenukirsto miško vertė (40–50 procentų pajamų, gautų už žaliavinę medieną) grįžta atgal į mišką. Dažnai visuomenė yra klaidinama, kad miškininkai kerta mišką, už jį nieko nesumokėdami.

Kiek dėmesio skiriama keliams, rekreaciniams objektams tvarkyti? Ar turtingi krašto miškai grybų, riešutų, uogų?

 Labai daug dėmesio skiriama naujų kelių statybai bei turimų kelių priežiūrai ir remontui. Šiems darbams atlikti miškų urėdijoje yra kelių remonto ir priežiūros brigada, aprūpinta naujais mechanizmais. Kasmet kelių remontui urėdija atseikėjo po 500–600 tūkst. litų, 2014 metais – daugiau nei 800 tūkst. litų. Ateityje, jei norėsime išlaikyti patenkinamą turimų kelių būklę, reikės skirti dar daugiau lėšų.

Urėdijos miškai dėl šlapumo nėra patrauklūs lankytojams, todėl rekreaciniais objektais daugiausia naudojasi medžiotojai, uogautojai ir grybautojai. Yra įrengta 17 poilsiaviečių, 14 atokvėpio vietų, dvi regyklos.

Kadangi miškai pasižymi augmenijos gausa, tai aišku, kad juose yra daug lazdynų, pelkingose vietose uogautojai prisirenka spanguolių ir bruknių, sausesnėse – mėlynių ir aviečių, tačiau daugiausia mūsų miškuose galima rasti baravykų, raudonikių ir labai daug įvairių kitų rūšių grybų.

Kaip realizuojamos miško kirtimo atliekos? Kokią matote šių darbų perspektyvą?

 Vadovaujantis Europos Parlamento direktyva, LR Vyriausybės 2012–2016 metų programa, Aplinkos ministro ir Generalinės miškų urėdijos generalinio miškų urėdo įsakymais, vienas iš prioritetų yra didinti energetinį efektyvumą, šildymo kainų mažinimą, skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą. Urėdijos įpareigotos užtikrinti kirtimo atliekų pasiūlą iš pagrindinio ir tarpinio naudojimo kirtimų bei pakelių, pagriovių valymo kirtimų. Gyventojams miško kirtimo atliekas nurodyta parduoti iš jaunuolynų ugdymo, retinimo, einamųjų ir sanitarinių kirtimų.

Urėdijoje kirtimo atliekų gamyba ir pardavimas buvo vykdomas gerokai anksčiau. Pirminiu etapu kirtimo atliekos buvo pardavinėjamos gyventojams. Nuo 2011 metų, regione įsikūrus biokuro katilinėms, atsirado kirtimo atliekų poreikis. Tokioms įmonėms 2011 metais buvo parduota 2700 m³ kirtimo atliekų. Nuo 2012 metų prasidėjo įvairių programų įgyvendinimas, rinkoje atsirado naujų kirtimo atliekų pirkėjų bei biokuro naudotojų.

Svarbu pažymėti, kad biokuro poreikis ir kainos priklausė nuo pasiūlos ir gamtinių sąlygų (oro temperatūros, privažiavimo kelių šlapiu laikotarpiu). Biokuro buvo gaminama atsižvelgiant į rinką. Sumažėjus paklausai, kirtimo atliekų gamyba buvo pristabdoma, padidėjus paklausai – didinama. Kirtimo atliekas buvo stengiamasi realizuoti taip, kad būtų gaunama šiek tiek pelno.

Prasidėjus kirtimo atliekų gamybos reguliavimui ,,iš viršaus“ bei privatiems miškų savininkams ėmus gaminti biokurą, atsirado kirtimo atliekų perteklius, sumažėjo jų kaina. Kadangi mūsų regione sunkios kirtimo atliekų gamybos sąlygos (šlapi ir maži miškai, tolimas ištraukimo atstumas), biokuro savikaina yra labai didelė, mums parduoti jį pigiau negu savikaina neapsimoka. Pirkėjai, naudodamiesi biokuro pertekliumi, stengiasi jo nupirkti kuo pigiau, o parduoda gaudami nemažą pelną. Urėdijos privalo vadovautis joms nepalankiomis Prekybos mediena taisyklių nuostatomis ir mažinti parduodamų kirtimo atliekų kainą (mažesnę nei savikaina).

Nuo 2014 m. pradžios generalinio miškų urėdo įsakymu miškų urėdijos įpareigotos organizuoti kirtimo atliekų, malkinės medienos smulkinimą (viešųjų pirkimų būdu) ir susmulkintą medieną parduoti per energijos išteklių biržą ,,Baltpool“. Daugelis bandymų parduoti žaliavą per biokuro biržą buvo nesėkmingi, nors kaina, kurią mes siūlėme, vos padengė tiesiogines išlaidas. Po daugelio bandymų tos pačios kirtimo atliekos buvo pasiūlytos parduoti per AMEPS sistemą, ir jas nupirko trys įmonės, pasiūlydamos 7–8 Lt už kietmetrį didesnę kainą, negu buvo pasiūlyta biržoje.

Kokios Miškininko dienos tradicijos puoselėjamos Jūsų vadovaujamoje urėdijoje? Dėl ko svarbu gerbti šios profesijos atstovus? Ką reikėtų daryti, kad miškininkų darbai būtų dar sėkmingesni ir našesni?

 Radviliškio miškų ūkis yra įkurtas 1952 m. sausio mėnesio pradžioje, bet jubiliejinius gimtadienius visada švenčiame per Miškininko dieną. 40, 45, 50, 55, ir 60 metų jubiliejus minėjome pačioje miškų urėdijoje. Šventėse dalyvauja steigėjo, kaimyninių miškų urėdijų, miesto valdžios atstovai, darbuotojų šeimos nariai, darbo veteranai. Jubiliejinių gimtadienių metu geriausi darbuotojai pagerbiami steigėjo ir  miškų urėdo padėkomis.

Visose šventėse dalyvauja Pašušvio pagrindinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelio „Ąžuoliukas“ ir Grinkiškio J. Poderio vidurinės mokyklos JMBB „Bruknelė“ nariai. Jie linksmina dainomis ir šokiais. 50 ir 60 metų jubiliejaus proga per šventę buvo pasodinti 50 ir 60 ąžuolų ąžuolynai. Vienu iš mūsų jubiliejinių švenčių akcentu būna žuvienė, kurią pačią skaniausią išverda centrinio medienos ruošos, prekybos ir techninio padalinio viršininkas Vytautas Ivanauskis. Aišku, patarimais padeda beveik visas kolektyvas.

Miškininko diena yra ne tik šventimo, bet ir pažintinė diena. Per Miškininko dienas esame aplankę Jūrų muziejų bei vaikščioję Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis, keliavome Panemune, kopėme į Rambyno kalną, plaukiojome Kuršių mariomis, vaišinomės ungurio sriuba, gėrėjomės Ventės rago tinklais ir gražiausiais vaizdais nuo bokšto. Pasiekėme net kaimyninės Latvijos gražiuosius Kuldygos ir Ventspilio miestus. Paskutinė mūsų kelionė buvo į Aukštaitijos nacionalinį parką, kur kepėme tradicinį lietuvišką šakotį, kopėme į Ledakalnį, nuo kurio atsiveria gražiausi mūsų rytų Lietuvos ežerų vaizdai, gėrėjomės, kaip vyksta Ignalinos miesto pastatų renovacija, aplankėme senutę Palūšės bažnyčią, bandėme savo drąsą lipdami į apžvalgos bokštą. Šiais metais Miškininko dienos proga gėrėjomės Valdovų rūmų lobiais.

Mūsų urėdijos miškininkai ne tik uždarame rate švenčia savo šventes ar jubiliejus. Radviliškio mieste vykstančiose miesto šventėse kas kelinti metai organizuojamos miesto įmonių eisenos, gaminių parodėlės. Miškininkai su gražiausiomis idėjomis dalyvauja šiose eisenose, sulaukdami didžiulio miestelėnų palaikymo, nes žino, kad rajono miškai yra prižiūrimi ir naudojami sąžiningai, tvarkingai. Ne vieną parodą visoje šalyje aplankė miškų urėdijos stendas ,,Nuo sėklelės iki miško“.

Miškininko profesiją renkasi tie žmonės, kuriems miškininkystė yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Ne visi jaunuoliai, baigę miškininkystės mokslus, gali dirbti miškininkais. Į mišką turi ateiti tik sąžiningi, labai tvarkingi ir mylintys mišką darbuotojai.

Geri mūsų miškų urėdijos darbo rezultatai dar priklauso ir nuo to, kad personalo kaita yra labai nedidelė. Ji vyksta tik natūraliu būdu. O miškininkų profesija išties verta pagarbos, nes jų darbo vaisiai – pasodinti ir prižiūrėti miškai – liks ateities kartoms.

Miškininkų darbai sėkmingesni ir našesni bus tada, kai miškininkams bus leista ramiai dirbti. Mes, miškininkai, turime žinoti, kad liks kompleksinis miškų ūkio tvarkymas, liks tos pačios miškų urėdijos, nebus draskoma ilgus metus kurta ir gludinta miškų žinyba su savo tradicijomis ir ilgalaike miškų atkūrimo ir priežiūros perspektyva, o miško naudojimas bus vykdomas tik pagal miškotvarkos nustatytus kriterijus ir nuostatas.

,,Verslas ir politika“, 2014 m. rugsėjis, Nr. 9 (58)