Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > ,,Poliarizuoti stiklai“ – protesto dainomis prieš mūsų prastą gyvenimą…

,,Poliarizuoti stiklai“ – protesto dainomis prieš mūsų prastą gyvenimą…

,,Labiausiai įsiminė grupės koncertai Sąjūdžio laikais – 1988–1989 metais“, – sakė laikraščiui ,,ŠIANDIEN“ grupės lyderis Šarūnas Mačiulis.

,,Poliarizuoti stiklai“ jau daugiau kaip tris dešimtmečius sėkmingai tęsia ir puoselėja lietuviškojo roko tradicijas. Grupė liko ištikima tikrosioms roko vertybėms. Į lietuviškos muzikos aukso fondą įrašyto kūrinio „Medžiai be lapų“ autorius Šarūnas Mačiulis laikraščiui ,,Šiandien“ pasakojo, kad rokas po Romo Kalantos susideginimo Lietuvoje buvo faktiškai uždraustas. Grupės atsiradimas buvo protestas prieš sovietinę santvarką, galima sakyti, priartinęs Sąjūdį, tautos atgimimą.

,,Koncertai mums visada didžiulis iššūkis ir išbandymas, nes lietuviai yra tikri roko muzikos melomanai ir žinovai. Visos mus supančios problemos rado atspindį mūsų dainose, o labiausiai įsiminė grupės koncertai Sąjūdžio laikais – 1988–1989 metais“, – sakė laikraščiui ,,ŠIANDIEN“ grupės lyderis Šarūnas Mačiulis.

Šarūnai, kaip gimė „Poliarizuoti stiklai“?

Galima sakyti, kad buvo dviguba grupės gimimo pradžia. Studijų metais grojome diskotekoje, tuometiniame Pedagoginiame institute. Bet saugumiečiai mus išvaikė, nes kažkas mus paskundė, kad koncerte skanduojame nepadorius šūkius. Uždarė, beje, ir diskoteką.

Buvo 1980 metai. Atrodė, kad atėjo tarsi tam tikras politinis atšilimas, Maskvos olimpiada, deja,…
Po to baigėme mokslus, prasidėjo Gorbačiovo „perestroika“, pradėjome dirbti. Aš susiradau darbą ,,Kuro aparatūros“ proftechninėje mokykloje. 1986 metų rugsėjį susikūrė grupė, padarėme įrašus. Taip pradėjome koncertuoti.

,,Labiausiai įsiminė grupės koncertai Sąjūdžio laikais – 1988–1989 metais“, – sakė laikraščiui ,,ŠIANDIEN“ grupės lyderis Šarūnas Mačiulis.

Pirmasis pasirodymas įvyko 1986 metų žiemą ,,Sigmos“ gamyklos turistų Kalėdiniame vakarėlyje. Tai buvo tik didelio kelio pradžia. Po to sekė daugybė pasirodymų festivaliuose, didelių miestų ir mažų miestelių, studentų šventėse, soliniai ir bendri su kitomis grupėmis koncertai. Laisvi dar nesijautėme, didelę kontrolę jautėme iš komunistų partijos centro komiteto kultūros skyriaus.

Vėliau prasidėjo Sąjūdžio mitingai. Visada juose dalyvaudavome, keldavome šalies vėliavą. Salės buvo perpildytos, buvome populiarūs.

Ta pačia sudėtimi koncertuojame jau 31-erius metus. Grupės sudėtis per visus šiuos metus praktiškai nesikeitė, keitėsi tik būgnininkai.

Kaip jūs aiškinate tuometinės grupės sėkmę?

Mūsų dainas žmonės priėmė iš karto. Kai mes susibūrėme, mums buvo po 28 metus. Buvom matę ir šilto, ir šalto, groję kituose kolektyvuose. Arvydas Skernevičius – „Tamstos“ klubo savininkas, Viktoras Beriozovas iki šiol „Sigmos“ klubo direktorius.

Ką reiškia grupės pavadinimas?

Pastatus su tamsiais stiklais. Sovietmečiu tokių buvo du: Aukščiausia taryba ir CK, dabar ten dirba Vyriausybė ir Seimas. Tos dainos gimė būtent žvelgiant į tuos pastatus. Kažkada juk tuos stiklus pakeisime, ar ne? Baigsis tamsūs juodi darbai, kurių mes negalime matyti per tuos stiklus.

Tiesa, galvojome, kad grupės pavadinimas bus tiesiog „Stiklai“. Bėgo metai, bet skandalų Lietuvoje nemažėjo. Aiškėjo nauji korupcijos faktai. Tad pavadinimas toks ir liko – „Poliarizuoti stiklai“.

Kaip susiklostė Jūsų asmeninis gyvenimas?

Buvo visko. Ir pakilimų, ir nuopuolių. Bandžiau susikurti verslą – buvau kompiuterių kursų dėstytojas, taip pat taisiau kompiuterius, programavau. Dirbau keturis mėnesius ir taros supirkimo operatoriumi.

Ar nebandėte išgyventi tik iš muzikos?

Grupės sudėtis per visus šiuos metus praktiškai nesikeitė, keitėsi tik būgnininkai.

Atkūrus šalies Nepriklausomybę rokas atsidūrė tarsi už borto. Ne veltui sakoma, kad rokas – protestas. Protestas prieš prastą gyvenimą, prieš santvarką. O atkūrus Nepriklausomybę, kokie čia mitingai ar protestai gali būti?

Reikia džiaugtis gyvenimu ir kibti į darbus. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau pagundai gyventi vien iš muzikos, kad pažinau ir kitokį gyvenimą. Pajamos iš koncertų buvo kelis kartus didesnės nei uždirbdavau kitame darbe. Muzika tapo savotišku hobiu. Sutikau daug žmonių, buvo daug švenčių.

Dabar vėl atėjo naujos krizės, vėl susijaukė gyvenimas. Atsirado sunkumai ir žmonės vėl atsigręžė į roką. Rokas tapo tarsi klasika. Atsirado niša, „Poliarizuoti stiklai“ vėl pradėjo koncertuoti. Dabar gyvenu tik iš muzikos.

Ar atsirado naujų dainų grupės repertuare?

Dauguma dainų – parodijos, į kurias nereikia žiūrėti rimtai. Pusė dainų apie meilę, likusios apie gyvenimą ir mūsų problemas.

Ar šiandien reikia protesto dainų? Kas ten blogai, už tų tamsių stiklų?

Atrodo dabar viską daro tik lietuviai, bet ,matyt, kažkas turi būti lygesnis už kitus. Vienas nori valdyti, būti turtingu, kitas, deja, galo su galu nesuduria. Emigracija valdžiai padėjo išspręsti daug problemų: nedarbo, mokyklų, darželių.

Dabar pasigirsta visokių ekspertų nuomonių. Vieni siūlo dešimtis nubausti mirties bausme, kiti – šimtus turtuolių pasodinti į kalėjimą. Bet kur nueisime eidami tokiu keliu?

,,Mane tiesiog supurto pasakymas „Prie ruso buvo geriau“. Kas ten buvo geriau?“

Neabejoju, jei žmonės turėtų darbo, pajamų, šiandien, pavyzdžiui, nereikėtų spręsti alkoholizmo problemos. Man teko ne kartą koncertuoti užsienyje. Būsiu atviras, tiek girtų žmonių dar neteko koncertuose matyti. Gal taip žmonės atsipalaiduoja po sunkios darbo savaitės?

Dabar 80 proc. Lietuvos gyventojų gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Draudimais nieko nepasieksime, tai kosmetinės priemonės.

Tai pasekmė viso to, ką sukaupėme per tuos visus metus: nedarbas, emigracija, valdžios cinizmas.

Ar reikia, Šarai, protesto dainų šiandien?

Man labai patiko praėjusieji Seimo rinkimai. Tie, kurie ,,prisidirbo“, žmonės tiesiog jų neišrinko. Nebeabejoju, kad žmonės ir dabar turi nuomonę apie savo išrinktuosius.

Skandalai, pažadų nevykdymas. Mano rinkiminėje apylinkėje nebuvo žmogaus, už kurį norėčiau balsuoti. O prezidente esu patenkintas. Ji sudrausmina, turi europinio darbo patirties. Blogai, kad turėjome gerų valstybinių įmonių, kurių veiklą dabar lemia keli žmonės. Dabar girdžiu, kad greitai ir miškus privatizuosime. Negi einame Latvijos keliu?

Latviai liko ne savo žemės šeimininkai, žemes nupirko Rusijos piliečiai. Nori ūkininkauti – nuomok iš rusų. Pas mus dar nėra taip blogai. Bet gali būti ir kitaip.

Kai važinėju po Lietuvą, matau daug pasikeitimų. Yra šviesių veidų žmonių, galime gyventi, tik reikia nesipykti, dirbti ir džiaugtis gyvenimu. Dabartinė valdžia kažką daro, bent šneka, kad darys. Smulkiam verslui daug padedama. Tai nuteikia optimistiškai. Tačiau likimo ironija – profesionalų Vyriausybėje lyg ir nėra.

Žmonės ateina į koncertus, linksminasi, mus kviečia koncertuoti jų jubiliejuose, vestuvėse. Ar anksčiau gyvenome geriau? Nėra ko lyginti su tais laikais. Ir keliai nauji, ir pastatai. Mane tiesiog supurto pasakymas „Prie ruso buvo geriau“. Kas ten buvo geriau?

Žmogus, kuris taip sako, turi būti visiškai be atminties. Mano tėvas – buvęs politinis kalinys ir mane šitas antspaudas persekiojo visą gyvenimą. Negalėjau siekti jokios karjeros, visur buvo saugumo filtrai. Tėvas pasisakė prieš tuometinę santvarką, prieš komjaunimą. Ir ,galima sakyti, už anekdotus buvo ištremtas į Sibirą.

Saugumui jį paskundė buvę grupiokai, o grupės seniūnas vėliau buvo mano mokyklos direktorius. Prisimenu, kai tėvą iškvietė į mokyklą man ,,prisidirbus“, jis užėjo pas direktorių, mane iš kabineto išvarė, o jie dar ilgai kalbėjosi…

Vėliau per Atgimimą tėvas buvo Žvėryno rajono politinių kalinių seniūnas. O žinomo žurnalisto Arno Klevečkos tėvas buvo Antakalnio politinių kalinių seniūnas. Mūsų laužas per Sausio įvykius buvo pirmajame tunelyje prie Seimo. Tas tankų laukimas įsiminė. Dabar tai atrodo įdomu, o tada…

Dabar atsirado kita baimė, kad gali įrašyti tavo pokalbius, kad gali banko sąskaitą užgrobti, gali tave šantažuoti, tavo informaciją nutekinti kriminaliniam pasauliui.

,,Tauro rage“ sovietmečiu rinkosi, galima sakyti, visa inteligentija: rašytojai, poetai. Alaus bokalas buvo puiki bendravimo priemonė. Ką dabar veikiate laisvalaikiu?

„Alaus namai“ renka geriausią Lietuvos girą. Mane išrinko šio šou prezidentu. Skatinam Lietuvos gamintojus gaminti skanią girą. Dabar tarpusavyje konkuruoja 10 girų. Esu našlys, gyvenu su dukra.

Kodėl nerengėte koncertų didžiosiose šalies arenose, kai grupė šventė savo 30-ąjį jubiliejų? Kas, beje, kuria dainų tekstus?

Aš pats, visi tekstai iš mūsų gyvenimo. Pavyzdžiui, atsirado krizė, gimė daina „Tyliai“. Išsikapstysime tyliai, ramiai. Kai amerikiečiai privatizavo Mažeikių naftą, atsirado kita daina. Garliavos įvykiai taip pat padiktavo dainos žodžius.
Minėdami grupės 30-metį, keliavome per Lietuvą.

Daug kas sako, kad mūsų nesigirdi per radiją ar televiziją. Paaiškinu: yra asociacija LATGA, o aš priklausau ,,NATAI – muzikos autorių teisių asociacijai, dabar esu tarybos narys, todėl tai labai riboja mūsų pasirodymus radijuje, televizijoje, beveik esame uždrausti Lietuvoje.

Kodėl? Tiesiog LATGA savo kanalais spaudžia. „Naktinės personos“ su Alanu Chošnau grįžo į šią agentūrą, bet ar jiems pagerėjo? Kitas dalykas, džiaugiuosi, kad radijas ar televizija nenuvalkios mūsų dainų. Bet tai diskriminacija, nes mes priklausome kitai organizacijai. Yra kažkoks fondas, kurio lėšos nežinia kaip paskirstomos. Bandėme į Prokuratūrą kreiptis, bet nieko nepasiekėme.

Aš neverkšlenu, bet jaunam atlikėjui tikrai reikia viešumo, o priklausymas ,,NATAI“ tą viešumą riboja.

O plaukų taip ir nenusikirpote? Jaunystė tęsiasi?

Buvau nusikirpęs, netgi nusiskutęs plikai. Kai prieš devynerius metus pradėjome aktyviai koncertuoti, žmonės pradėjo klausinėti, kur, Šarai, tavo plaukai, kur frakas, kur pirštinės. Supratau, kad plaukus teks auginti, pirštines suradau, o frakas jau nebetinkamas – prakaitas tiesiog jį supūdė.

O kaip jauni žmonės priima jūsų grupę?

Dabar į koncertus ateina vaikai tų tėvų, kurie mūsų klausydavosi prieš 30 metų. Mūsų orientyras visada buvo studentiška auditorija. Mes visada laimingi, kai matome tėvus su vaikais. Tai yra laimė.

Atsimenu koncertą Varėnoje, kur minia kartu su mumis dainavo dainas. Tą akimirką pagalvojau, kad dabar galima ir numirti.

Vadinasi, kad kažkas pasiekta gyvenime. O paskui pagalvojau, kad mirti dar anksti, man dar 58-eri.
Yra į ką lygiuotis. Dar mažiausiai 20 metų galiu dainuoti (juokiasi). Dabar tikslas vienas – bendrauti su žmonėmis, girdėti jų bėdas ir rūpesčius.

Kartais žmonės man labai atvirai viską pasako, pasijuntu tarsi esąs kunigas.

Ar poetas Maironis Jums giminė?

Giminė, bet labai tolima. Mano šaknys nuo Ignalinos, ne nuo Raseinių. Aš gimiau ir užaugau Vilniuje, geriausiai jaučiuosi Žvėryno rajone, kur kiekvienas kampas žinomas, visi žmonės čia savi.

Kalbėjosi Gintautas Kniukšta, laikraštis,, ŠIANDIEN“

Gintauto Kniukštos ir Vytauto Janulio nuotraukos.

Parašykite komentarą

Top