Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Politinis susidorojimas ar tarnystė Maskvai?

Politinis susidorojimas ar tarnystė Maskvai?

Mindaugas Bastys: ,,Visiems kyla klausimas, ko gi siekia tas Bastys, kovodamas su tokia galinga VSD ir politinių partijų sistema“. Nuotrauka iš asmeninio M. Basčio archyvo.

Mėnesio tema

Politinis susidorojimas ar tarnystė Maskvai?

Kalbėjosi Gintautas Kniukšta

Atsakymo kol kas nėra. Viešai skelbtame Valstybės saugumo departamento rašte pažymima, kad parlamentaras Mindaugas Bastys turėjo ryšių su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, taip pat – buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu.

Speciali apkaltos komisija savo išvadą turi parengti iki birželio 1 –osios, o Generalinė prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl M. Basčio padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvą.

Lietuvos Respublikos Seimo narys Mindaugas Bastys atsakė į žurnalo www.verslaspolitika.lt leidinio ,, Šiandien“ klausimus.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas teigia, kad jūs veikėte prieš Lietuvos valstybę. Kaip vertinate šias išvadas ir kodėl nusprendėte kreiptis į Generalinę prokuratūrą?

Ką reiškia veikti prieš Lietuvos valstybę? Kaip neseniai apie mano atvejį viename iš savo interviu sakė buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis, NSGK išvadose kalbama apie mano kontaktus, ryšius, bendravimą su žmonėmis, kurie atstovauja Rusijos bendrovėms ar saugumo struktūroms, tačiau pats bendravimas ar domėjimasis automatiškai nėra nusikaltimas ar Lietuvos išdavystė. Jis neįžvelgia mano kaltės, o įžvelgia VSD neprofesionalumą.

Juo labiau, kad mano bendravimas su VSD pažymoje minimais asmenimis buvo sporadinis ir paviršutiniškas, o ne sisteminis ar nuolatinis. Gyvename demokratinėje ES valstybėje, o ne autoritarinėje šalyje, kur kaskart reikia žvalgytis per petį ir kažko bijoti.

Toks radikalus NSGK sprendimas, kad neva veikiau prieš Lietuvos valstybę, yra grįstas grynai politiniais motyvais, o ne aiškiais, objektyviais ir konkrečiais įrodymais ar argumentais.

Esmė yra tame, kad šiuo metu Lietuvoje įsivyravo tokia absoliuti antirusiška konjunktūra bei atmosfera ir valdžios sluoksniuose, ir visuomenėje, ir net mūsų žiniasklaidoje, kuomet visur ieškoma vidaus ir išorės priešų, dairomasi, kurie čia Lietuvos piliečiai yra už Rusiją ar prieš Lietuvą, kurie čia iš jų yra „vatnikai“. Atidžiai analizavau, kaip mūsų žiniasklaida vertina mano atvejį, ir pasigedau kritinio vertinimo, net elementaraus įsigilinimo į situaciją, – visi rašo vienodai, žodis žodin.

Tai – 2014 metais Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos efektas, suveikęs, deja, vis dar buvusios sovietinės respublikos komplekso neatsikračiusioje Lietuvoje, kai į viską būtų galima pažvelgti racionaliau.

,,Žinau, kad manęs laukia ilgas kelias ginant savo teises teismuose – iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio, Aukščiausiojo teismų, galbūt ir Europos Žmogaus Teisių Teismo“.

Iš dalies šį efektą galima sulyginti su ekstremalaus islamo terorizmo efektu po 2001 m. rugsėjo 11 d. Niujorke, kai JAV ir D. Britanijos vyriausybės ir žvalgybos, deja, ėmėsi beveik beprecedentinių žmogaus teisių apribojimų ir pažeidimų vardan kovos su terorizmu, kuriuos vėliau turėjo pripažinti.

Galime prisiminti ir senatoriaus Makarčio erą pačioje Šaltojo karo pradžioje (1950–1954), kai negailestingai buvo griaunami JAV politikų, intelektualų gyvenimai dėl neva jų palankumo SSRS ir sąmokslavimo prieš JAV.

Įžvelgiu ir bendrą konservatorių kerštą prieš socialdemokratus bei senų sąskaitų suvedinėjimą dėl jų pačių nesėkmių rinkimuose ir beveik nuolatinį lindėjimą opozicijoje. Mūsų konservatoriai vis dar mąsto senomis dichotominėmis „juoda – balta“, „geras – blogas“, „išdavikas – patriotas“ sąvokomis, kurios veidmainiškai atsispindėjo R. Juknevičienės, A. Anušausko ir kt. kalbose parlamente. Tiesa ta, kad tie, kurie su aistra tarnavo okupaciniam režimui, dabar mėgina pasirodyti itin uoliais Lietuvos patriotais.

Deja, mūsų konservatoriai iki šiol nesugeba pažvelgti į 27 metų Nepriklausomybės laikotarpį kritiškai, moksliškai. Jie vis dar dedasi šventaisiais patriotais, nors ne kartą dėl jų kaltės Lietuvos demokratijai buvo iškilusi grėsmė, kai jie prastūminėjo autoritarinę Konstituciją ar buvo siejami su teroristine veikla.

Visi pamiršo 1992 m. birželio 2 dieną gerbiamo mūsų valstybės vadovo Vytauto Lansbergio pasirašytą Lietuvos Respublikos Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas“. Pagrindinė mūsų patriarcho mintis šiame akte yra puoselėti abipusiai naudingus ryšius su kiekviena valstybe, anksčiau buvusia SSSR sudėtyje.

Mindaugas Bastys.

A. Kubilius net prisiminė R. Pakso apkaltą, kurios vienu iš iniciatorių buvo socialdemokratas A. Sakalas. Tarsi, žiūrėkite, jūs taip darėte, mes irgi taip dabar padarysime, nes tai tiesiog yra politinio žaidimo, neskrupulingos politinės kovos dalis, „nieko asmeniško“, tiesiog mums reikia suduoti kuo daugiau smūgių socialdemokratams, o žmogiškasis faktorius čia nesvarbus.

Kreipiausi į prokuratūrą ir į teismą, nes esu kaltinamas siaubingu nusikaltimu – veikimu prieš savo valstybę, savo valstybės išdavimą. Pažeista mano nekaltumo prezumpcija, todėl tiesiog privalau apginti savo teises. Dabar vienintelė galimybė man tai padaryti yra teisme, kaip demokratinės valstybės piliečiui. Man nesuprantama, kaip galima veikti prieš valstybę, jeigu kalbama apie elektrinės uždarymą geriausiomis Lietuvai sąlygomis.

Ar įsivaizduojate, kokias žmogiškas pasekmes turi visas šitas šmeižtas man ir mano šeimai? Nesvarbu dabar postai ar kėdė Seime – kalbama apie elementarų piliečio teisių gynimą. Deja, atsidūriau šitoje rusofobiškos konjunktūros mėsmalėje, o tai, kad esu ilgametis Seimo narys, dar nereiškia, kad man nereikia ginti savo teisių, kad viskas su mano teisėmis savaime yra gerai.

Nuogąstauju, kad didėjant įtampai santykiuose su Rusija bei apskritai pasaulio ir mūsų regiono politikoje, ir daugiau mūsų piliečių gali atsidurti panašioje situacijoje ir būti apkaltinti veikimu prieš savo valstybę. Todėl savo teises ginu ne tik dėl savęs, bet ir dėl potencialių precedentų ateityje.

Premjeras S. Skvernelis suskubo pranešti, kad balsuotų už jūsų apkaltą, tuo tarpu jūs pats prašote atlikti ikiteisminį tyrimą dėl padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką. Kodėl reikalingas šis tyrimas? Ko jūs dar nepasakėte Seimo komitetui, kokia tiesa dar gali paaiškėti?

Keista, kad taip kalba diplomuotas teisininkas, buvęs policininkas, vienas iš trijų valstybės vadovų, tvirtinantis, kad subūrė profesionalų vyriausybę. Norėčiau jo paklausti, kur jo profesionalumas, ar jis vadovaujasi tik emocijomis?

Seimo komitetui pasakiau viską. Kaip jau minėjau, kreipiausi į teismą ir prašau ikiteisminio tyrimo, nes esu kaltinamas nusikaltimu, pažeista mano nekaltumo prezumpcija, esu apšmeižtas, pažeistos mano teisės. Privalau apginti save, savo vardą, savo teises. Tik tada paaiškėtų paprasta tiesa – buvo pažeistos mano teisės ir jos turi būti atstatytos, o VSD neprofesionalumas atskleistas ir atitinkamai įvertintas.

Ir vėlgi, reikia užkirsti kelią panašiems precedentams ateityje. Lietuva nėra valstybė, neturinti jokių žmogaus teisių problemų. Privalome gerinti žmogaus teisių situaciją mūsų šalyje, o ne bloginti, aklai kovodami su Rusija.

Jūs Seimo nario pareigas ėjote ne vieną kadenciją ir staiga ši žinia – kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ar anksčiau iš Saugumo departamento buvote sulaukęs įspėjimų nebendrauti su Rusijos specialiosiomis tarnybomis?

Pacituosiu tą patį J. Jurgelį: tai, kad VSD nesuteikė man teisės dirbti su slapta informacija, neįrodo, kad padariau nusikaltimą. Akivaizdu, kad grėsmės nemato ir pats saugumas, prieš savo pažymoje minimus asmenis VSD nesiimdami jokių veiksmų. O jei, pagal VSD, aš dariau blogus darbus, kad Lietuva dėl mano kaltės beveik atsidūrė Rytuose, saugumas privalėjo tam seniai užkirsti kelią.

Įspėjimų iš VSD nesu gavęs – nebent jie man buvo perduoti taip subtiliai, kad to nesupratau. VSD dirba daug jaunų ir nepatyrusių pareigūnų, kuriems patikimos daugiau gyvenimo patirties ir išminties reikalaujančios užduotys.

Situacija sudėtinga – Lietuvoje viešai niekur neparašyta, kas dirba užsienio žvalgybai,- ant kaktos juk žmogui neparašysi. Jeigu būtų nustatyti tokie laisvėje vaikščiojantys asmenys, kurie dirba užsienio žvalgyboje ar veikia prieš Lietuvos valstybę, tai tokiems asmenims nedelsiant turėtų būti uždėti antrankiai.

Vienas iš jūsų artimų bičiulių – buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. Prezidentė jam sukliudė tapti ministru, motyvuodama, jog turi specialią pažymą apie jo netinkamą veiklą. Gal tuomet D. Grybauskaitė siuntė signalą ir Jums?

Nesiuntė. Su tokiomis specialiosiomis pažymomis Lietuvoje jau seniai turime daug problemų, ir tai pripažįsta ekspertai, teisininkai, patys žvalgybininkai. Jos per dažnai paviešinamos, nors jose paprastai yra operatyvinė medžiaga, kuri nėra iki galo įrodyta. O tada kažkas apie jas užsimena viešai, nutekina žiniasklaidai, ir žmogus jau apšmeižtas, o visuomenė vėliau nesigilins, ar išteisino jį teismas, ar ne, tik prisimins viešoje erdvėje paskleistą skandalingą informaciją, jog jis kažką kažkur padarė blogai.

Reikia stiprinti specialiųjų, žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę. O pačiame Seime laikinųjų komisijų veiklos reglamentavimas turėtų būti patobulintas, panaudojant tos pačios JAV patirtį, kai pasitelkiama profesionalaus prokuroro pagalba, o ne remiamasi vien politiniais argumentais ir partiniais interesais. Tai turi būti ne politikų diletantų, o specialistų darbas.

Komitetas teigia, kad palaikėte artimus ir nuolatinius ryšius su Rusijos valstybinės atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovais, veikėte prieš Lietuvos valstybės interesus. Ar galite plačiau papasakoti apie šiuos ryšius?

Kaip jau minėjau, tie keli susitikimai, deja, įvardijami kaip kažkokie išskirtiniai ryšiai, buvo pavieniai, sporadiniai ir paviršutiniški. Kalba eina apie kelis trumpus susitikimus, daugiausia vykusius Seime, o ne kažkokius slaptus, pogrindinius susitikimus ar juo labiau nuolatinius ryšius, apie kuriuos VSD negali pateikti jokios konkrečios informacijos.

Pagalvokite logiškai, jei peržvelgtumėte su kuo, kiek kartų ir kaip buvo susitikę kiti Seimo nariai, buvę ministrai ar Vyriausybės vadovai, ir tas pats „šventasis“ konservatorius A. Kubilius, būtų galima nupiešti kur kas įspūdingesnę schemą nei dabar nupiešė Seimo komiteto vadovas V. Bakas.

Gal tuomet apskritai Lietuvai reikia nutraukti diplomatinius ir ekonominius santykius su Rusija? Sunku man komentuoti tokius trumparegius veiksmus ir pamąstymus.

NSGK teigimu, „artimi Seimo nario M.Basčio ryšiai su buvusiais ir esamais Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo struktūrų pareigūnais, Kremliui artimais žurnalistais ir buvusiais bei esamais nusikalstamo pasaulio atstovais kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“. Kas tie žurnalistai ir atstovai iš nusikalstamo pasaulio? Kaip su jais susipažinote, kiek ilgai truko ši draugystė?

Apie tai labai detaliai, tiesiog papunkčiui pasisakiau savo viešame laiške VSD, publikuotame visuose pagrindiniuose šalies portaluose balandžio 14 d. bei savo kalboje, pasakytoje Seimo plenariniame posėdyje balandžio 18 d., kai buvo pateiktos NSGK išvados, kuri taip pat išplatinta viešai ir kurią galima rasti Seimo el. svetainėje esančiose posėdžių stenogramose.

Belieka tik pasikartoti – vien bendravimas su žmogumi nėra nusikaltimas, o juo labiau toks paviršutiniškas, kaip mano atveju.

Komiteto išvadose pažymima, kad tarpininkaudamas „Rosatom“ ir su ja susijusioms įmonėms, siekėte daryti įtaką politiniams procesams ir aukščiausiems pareigūnams Lietuvoje, kurie galėjo pakeisti šalies geopolitinę kryptį ir padaryti žalos Lietuvos valstybei. Kas tie pareigūnai, kokią žalą, Jūsų galva, padarėte savo valstybei?

Manau, į šiuos klausimus turėtų atsakyti pats VSD, tačiau į tai dabar turės atsakyti teismas. Kaip aš tarpininkavau? Dėl ko derėjausi ir ką išsiderėjau? Kaip siekiau tos įtakos ir kokią įtaką man pavyko pasiekti? Kokiems politiniams procesams? Kokiems aukščiausiems pareigūnams? Man pačiam labai įdomu. Laukiu atsakymų…

Žinau, kad manęs laukia ilgas kelias ginant savo teises teismuose – iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio, Aukščiausiojo teismų, galbūt ir Europos Žmogaus Teisių Teismo.

Baudžiamojo kodekso 118 straipsnis numato, kad tas, kas padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, – baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. Kaip pakomentuotumėte nuomonę, kad jeigu nebūtų jūsų prašymo dirbti su slapta informacija, nebūtų ir šio skandalo, ir grėsmės nekeltumėte savo šaliai?

Jei vos kelias savaites veikusi Seimo komisija gali paskelbti, praktiškai nuspręsti, nuteisti, kad politikas veikė prieš savo valstybę, tai galbūt čia tuoj pradėsime gatvėse vykdyti karo teismus dėl valstybės išdavimo?

Manau, čia viskas priklausė, pirma, nuo to, kad VSD išvados buvo paremtos ne įrodymais ir argumentais, o prielaidomis, spekuliacijomis, išankstiniu nusistatymu, interpretacijomis ir neprofesionalumu; antra, nuo to, kad

Seimo Pirmininkas paviešino VSD pažymą, o tada jau viskas įgavo tą domino efektą, vyraujant tokiai konjunktūrai, kokia dabar vyrauja.

Galiausiai vėlgi, jei man neleista dirbti su slapta informacija, dar nereiškia, kad keliu grėsmę savo šaliai. Tai pernelyg radikali ir nelogiška išvada. Paprasčiausiai VSD turi dirbti kur kas profesionaliau – tai ne žaidimas su vaikiškais kareivėliais ar mediniais šautuvais.

Aš būtent sąmoningai siekiau, kad Seime būtų sudaryta apkaltos komisija. Manau, kad šios komisijos nariai išgirs tai, ką noriu pasakyti ir objektyviai ištirs turimą medžiagą bei priims teisingą sprendimą dėl mano tariamos kaltės.

Visiems kyla klausimas, ko gi siekia tas Bastys, kovodamas su tokia galinga VSD ir politinių partijų sistema. Atvirai sakau, jog man ir kitiems nepatinka tai, kad mūsų valstybės teisinė sistema pajungiama tendencingoms politinėms intrigoms ir politiniams siekiams įgyvendinti.

Teismai bei prokuratūra turi būti nepriklausomi ir užtikrinti žmogaus (taip pat ir politiko) teisę į teisingą teismą. Politikų teiginiai, kad priimant politinius sprendimus nereikia vadovautis teise, o veikti kaip norima, gali turėti skaudžias pasekmes,- matyt, kažkam yra naudinga siekti sunaikinti valstybės teisinius pagrindus ir pasitikėjimą teisine sistema.

Mano nuostata aiški – visi politiniai sprendimai turi būti paremti ir teisiniais argumentais. Priešingu atveju, turėsime amoralią politiką ir grįšime į praeitį, kai partijos „kareiviu“ ir uoliu vykdytoju buvo KGB. Nenoriu, kad VSD būtų kurios nors partijos „kareivis“ šiandieninėje Lietuvoje.

 

 

Parašykite komentarą

Top