Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis „ŠIANDIEN“: Prancūzai nusilenkė lietuvių teatrui

Laikraštis „ŠIANDIEN“: Prancūzai nusilenkė lietuvių teatrui

Valdas VASILIAUSKAS, laikraštis“ŠIANDIEN“

Valdas Vasiliauskas.

Gerų naujienų, keliančių tautos ūpą, nebūna per daug. Viena tokių – Oskaro Koršunovo režisuoto Moliere’ö „Tartiufo“ triumfas Avinjone, viename garsiausių ir didžiausių pasaulio teatro festivalių, įkurtame 1947 m. legendinio prancūzų režisieriaus Jeano Vilaro.

Lietuvių teatro sėkmė šiame Provanso mieste džiugina keleriopai. Pagrindinėje Avinjono festivalio programoje 900 vietų salėje buvo suvaidinti net penki lietuviško „Tartiufo“ spektakliai.

Žinant, kokią reikšmę Moliere turi prancūzų kultūrai ir teatrui, kaip jie reikliai vertina savo klasiko scenines interpretacijas, , verta prisiminti, kad O.Koršunovo “Tartiufo “ kelias į sceną Lietuvoje buvo apipintas keistomis užkulisinėmis intrigomis ir gandais, premjera sutikta nesuprantamai rezervuotais, vėsokais vertinimais – gal ir dėl recenzentų mėgėjiško lygio.

Prieš “Tartiufo” premjerą režsierius O. Koršunovas juokavo liūdnai: “Valdžia pagaliau įteisino korupciją”.

Bet kai kultūros ministrės L.Ruokytės- Jonsson sudaryta komisija per Tarptautinės teatro dienos “Auksinių scenos kryžių” apdovanojimus ignoravo “Tartiufą” , stačiai jo nepastebėjo, suvokiau, kad šuo pakastas giliau.

Šiuolaikiniai tartiufai, negabios, todėl piktos ir kerštingos vidutinybės naikina tautos autoritetus – Justiną Marcinkevičių, Saulių Sondeckį, Donatą Banionį, o nūnai atėjo eilė ir gyviesiems.

Žinoma, O.Koršunovui viena premija daugiau ar mažiau- koks skirtumas, tačiau jo nuostabiai vaidinantiems aktoriams toks neobjektyvumas pakerpa sparnus.

Po Avinjono tai “ Auksinių scenos kryžių” komisijai derėtų pasiskolinti iš “Tartiufo” Nelės Savičenko nepamirštamos ponios Pernel pistoletą ir nusišauti.

Nepaisant Kultūros ministerijos pastangų, Lietuvos kultūra, menas, teatras dar gyvuoja, tauta dar turi kuo didžiuotis. Su malonumu “ŠIANDIEN”“ skaitytojams siūlau savo pirmąjį iškart po “Tartiufo” premjeros atsiliepimą.

Tai buvo vienintelė iki šiol Lietuvoje O.Koršunovo „Tartiufo“ teigiama recenzija!

O.Koršunovo spektaklį būtų galima drąsiai rodyti net Vatikane.

Lietuvos teatras naujomis sąlygomis bando susigrąžinti prieš tris dešmtmečius turėtą statusą ir vaidmenį visuomenėje, kai talentingiausi spektakliai tapdavo politiniu įvykiu, nes sceninė tiesa reikalaudavo demaskuoti visuotinį melą, nuplėšti prilipusias kaukes.

Kaip jaunystės laikais, nevyniodamas žodžių į vatą apie esamą situaciją kovingą interviu prieš sezono pradžią paskelbė režisierius Jonas Vaitkus. Nacionalinis dramos teatras 78 sezoną pradeda daug žadančiu šūkiu “Po tiesos mirties” – jaučiama prie teatro komandos prisidėjusio Ro Ra( Rolando Rastausko) konceptuali ranka.

Nieko nuostabaus, kad į šį teatro avangardą buvo pakviestas režisierius Oskaras Koršunovas.

Tačiau nuostabu, kad O.Koršunovas pasirinko Moliere’ö “Tartiufą” , kurio premjera praėjusią savaitę įvyko Nacionaliniame dramos teatre. Ironiška , kad prancūzų klasicizmo genijų iš užmaršties prikėlė pats moderniausias lietuvių teatro režisierius.

Kitados Moliere’as mūsų teatre buvo vienas populiariausių užsienio klasikų, galima kalbėti apie Moliere’o teatro tradiciją Lietuvos scenoje, pradėtą dar XVIII a. kunigaikščių Radvilų ir Sapiegų dvaro teatre, pratęstą XX a. profesionaliame teatre( didžiumos Moliere’o komedijų pirmoji vertėja buvo Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė).

Vien “Tartriufas”, pirmąsyk Kauno Valstybės teatre Boriso Dauguviečio režisuotas 1926 m., nugyveno lietuvių scenoje šlovingą gyvenimą, apkeliavęs bemaž visus teatrus, o 1945 m. to paties režisieriaus pastatytas Vilniuje Nacialiniame dramos teatre( vėliau atnaujintas Romualdo Juknevičiaus), žiūrovus linksmino su nepamirštamu Juozo Rudzinsko Tartiufu ištisus dešimtmečius, kaip ir Juozo Miltinio režisuotas ir suvaidintas Molliere’o “Tariamas ligonis “ Panevėžyje ( 1950 m.) ar režisieriaus Vytauto Čibiro pastatytos Moliere’o “Skapeno klastos”Jaunimo teatre ( 1969 m.) .

Bet tai jau tolima,nuobodį kelianti teatro istorija – radikaliai pasikeitė scenos meno kalba, taip pat paties komizmo samprata. Šiuolaikiniai teatro menininkai didįjį komediografą gerbia , bet apeina, kaip ir garbingą muziejinį teatrą “Comedie – Francaise” – “La Maison de Moliere”.

Kai kultūros ministrės L.Ruokytės- Jonsson sudaryta komisija per Tarptautinės teatro dienos “Auksinių scenos kryžių” apdovanojimus ignoravo “Tartiufą” , stačiai jo nepastebėjo, suvokiau, kad šuo pakastas giliau. Šiuolaikiniai tartiufai, negabios, todėl piktos ir kerštingos vidutinybės naikina tautos autoritetus – Justiną Marcinkevičių, Saulių Sondeckį, Donatą Banionį, o nūnai atėjo eilė ir gyviesiems.

“Moliere’o namų” tradicijai nusilenkia ir O. Koršunovas, pradėdamas “Tartiufą” lyg iš Versalio rūmų pabėgusios damos baroko kostiumu, išpūstu karkaso sijonu( kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė) , pantomima.

Negana to, despotiškoji Nelės Savičenko ponia Pernel,drožianti monologus, kuriuospertraukia tik dusulys, puikuojasi prašmatniu peruku, kaip ir jos koneveikiami namiškiai.

Tai pokštas, maža režisieriaus apgaulė: aktoriai nusismaukia, lyg po repeticijos, perukus ir suguža į rūkomąjį, kur buvusių Nacionalinio dramos teatro primadonų ir korifėjų portretų fone aptarinėja reikalus.

Ir vėliau aktoriai “išeis “ iš vaidmens, komentuos suvaidintą epizodą: spektaklyje Moliere’as ir B.Brechtas( “atsiribojimo efektas”) nesipyksta. O.Koršunovo teatre pamėgtomis šiuolaikinėmis menų ir medijų technologijomis Moliere’o personažai iš XVII a. teleportuojami į XXI a. Į nūdieną.

O.Koršunovas stato Moliere’ą ne Liudviko XIV , o savo ir mūsų amžininką. Todėl tai Facebook’o, Youtube’o kartos Moliere’as, kurio personažai – ne tik jaunimas – nebegali išsiversti be kompiuterio, mobilaus telefono ir “selfių”( asmenukių).

Antai save įsimylėjęs mulkis Salvijaus Trepulio Orgonas trokšta internete įamžinti kiekvieną reikšmingesnį savo žingsnį ar žodį.

Spektaklio veikėjai gyvena tartum dvejose erdvėse – teatro scenoje, virtusioje žalios gyvatvorės, ponios Pernel žodžiais tariant, “nuodėmių tamsiausių labirintu” , ir ekrane, drapituotame lyg Moliere’o laikų teatro scena( scenografas Vytautas Narbutas).

Šis ekranas ir yra centrinė virtuali “scena”, kurioje nutinka svarbiausi įvykiai, kurioje nukrinta kaukės ir pasirodo tikrieji veidai. Nė padujų nebelieka klasicistinės dramos veiksmo, laiko ir vietos vienovės kanono.

Per socialinius tinklus Orgono namai tampa be sienų, veiksmas persikelia į teatro užkulisius, gatvę, kuria išdidžiai žingsniuojantį S.Trepulio Orgoną lydi ironiškas užrašas : “Žmogus, kuris puošia mūsų laikus”.

Mūsų laikų herojus – ir Giedriaus Savicko Tartiufas. O.Koršunovo spektaklį būtų galima drąsiai rodyti net Vatikane – neakcentuojamas Tartiufo perdėtas dievotumas ir jo išskirtiniai santykiai su Dangumi, spektaklyje nebeliko prieš bažnyčią nukreiptos piktos satyros( tik cenzūros reikalavimu autorius atsisakė Tartiufo sutanos), sugadinusios Moliere’o santykius su popiežiumi ir archivyskupu visiems laikams iki pat jo mirties. O.Koršunovo “Tartiufas” – tai politikos tartiufų ir korumpuotos valdžios satyra.

Kaip prieš “Tartiufo” premjerą liūdnai juokavo režisierius: “Valdžia pagaliau įteisino korupciją”.

O.Koršunovo finalas realistiškas, spektaklis baigiamas tartiufizmo triumfu: R.Savicko herojus tyliai mėgaujasi pergale, jis čia šeimininkas, visi kiti – lauk iš Orgono namų. Iš teatro. Iš Lietuvos.

G.Savicko basas Tartiufas- anaiptol ne blogio genijus. Ir net ne asmenybė. Tai XX a. ir jo moderniojo meno patirtis, parodanti, kaip karjerą padaro, į pačias valdžios viršūnes užsiropščia apgailėtinos menkystos. Šis Tartiufas – niekingas ir baikštus pinčiukas, neturintis net batų valkata, kol kas gebantis manipuliuoti tik kojų pirštais.

Aktoriaus Tartiufo “grojimas” kojų pirštais – paties Ch. Chaplino vertas “gegas”- lyg būsimo manipuliacijų virtuozo pratybos: kol kas šis sukčius ir klastūnas manipuliuoja tik savo basų kojų pirštais , bet netrukus, kai pasibaigs jo inkubacinis periodas, manipuliuos žmonėmis.

Tradicinė Tartiufo antagonist ų – Kleantas( Darius Meškauskas), Dorina( Rasa Samuolytė),Damisas( Kęstutis Cicėnas), Mariana( Agnieška Ravdo) , Valeras( Eimantas Pakalka) – stovykla neteko Orgono žmonos Elmiros, kuri pagal klasiko siužetą ir teatro tradiciją yra neįveikiama dorybės uola, į kurią sudūžta Tartiufo klasta ir kuriai skirta demaskuoti šį apsimetėlį ir gašlūną. Tačiau

O.Koršunovo spektaklyje Elmira yra ne Tartiufo demaskuotoja, o mūza, atverianti jam pačiam nežinomus jo talentus.

Aktorės Tomos Vaškevičiūtės efektingai vaidinama Elmira – tingi nuobodžiaujanti seksbomba, kurios vienintelė pramoga Orgono namuose – šaldytuvas su buteliais.

Ši blondinė “seksi” raudona suknele savo demonstruojamomis grožybėmis stačiai žilpina Tartiufui drovias akis – seksbomba sprogsta be didesnių pastangų – vėlgi teatro užkulisiuose ir ekrane deformuotu vaizdu ir garso kakofonija( vaizdo projekcijų autorius Algirdas Gradauskas, kompozitorius Gintaras Sodeika).

Po šio galingo, mažne atominio sprogimo G.Savicko herojus ištursena iš užkulisių į sceną vienomis glaudėmis tarytum kontūzytas ir įelektrintas, maksimaliai pakilusia temperatūra, todėl priverstas vidinį karštį vėsinti vandeniu iš unitazo( šiaip ar taip tai vis dėlto komedija).

Garsioji Tartiufo , Elmiros ir pasislėpusio po stalu Orgono scena virsta nežabota orgija trise. Demaskuojamas ir nuvainikuojamas ne apgavikas įnamis, o Orgonas ir Elmira, juos Tartiufas regi kiaurai, kaip pro stiklinį stalą: jie tokie patys, jam daugiau nebereikia apsimetinėti, veidmainiauti ir meluoti.

Orgijos pakrauna G.Savicko herojų iki tol nematyta energija, suteikia jam sparnus. Ir, žinoma, batus. Šio demagogo jau jokia jėga nesustabdys: “Balsuokite už mane ir Lietuvą”.

Nacionaliniame dramos teatre “Tartiufo” finalinėje scenoje nebesulaukiame Moliere’o žinianešio, iškilmingai paskelbiančio , kad valdo mus Karalius Saulė( ar Prezidentė Mėnulis), kurio teisinga ranka nedorėlius baudžia ir nekaltuosius apgina.

O.Koršunovo finalas realistiškas, spektaklis baigiamas tartiufizmo triumfu: R.Savicko herojus tyliai mėgaujasi pergale, jis čia šeimininkas, visi kiti – lauk iš Orgono namų. Iš teatro. Iš Lietuvos.

 

 

 

Parašykite komentarą

Top