„Verslo ir politikos“  pokalbis su UAB „Baltijos tyrimai“ generaline direktore Rasa ALIŠAUSKIENE

Kaip trumpai pristatytumėte   „Baltijos tyrimus“,  kokius tikslus ir uždavinius kelia ši bendrovė?

Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ –  pirmoji privati rinkos ir viešosios nuomonės tyrimo bendrovė Lietuvoje, kuri veikia nuo 1992 metų balandžio. Mūsų konkurentai veiklą pradėjo keliais mėnesiais vėliau.

Remdamiesi įvairiais tyrimais, sprendimus priima ir verslo įmonės, ir valstybės institucijos, ir tarptautinės kompanijos, tad pagrindinis mūsų tikslas – atlikti viešosios nuomonės bei rinkos tyrimus, įvertinti žmonių nuostatas, vertybes, jų dinamiką įvairiausiais klausimais. Tai darome ne tik Lietuvoje.

Ar jaučiate konkurenciją Lietuvoje?

Lietuvoje yra dalis kompanijų, kurių tyrimai apima visas paslaugų sritis, t.y. kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai – visuomenės nuomonės, rinkos, ekonomika, politika.

Kita kompanijų dalis yra specializuotos, kurios tiria,  pavyzdžiui,  tik žiniasklaidos auditoriją arba specializuojasi „slapto pirkėjo“ tyrimuose. Yra 4–5 kompanijos, kurios apima beveik visus rinkos tyrimus, – jos ir yra mūsų pagrindinės konkurentės.

Kas gali būti Jūsų vadovaujamos bendrovės užsakovais?

Mūsų klientais gali būti tiek verslo įmonės, tiek tarptautinės organizacijos. Iš esmės –  visi, kuriems reikia informacijos apie tai, ką galvoja žmonės.

Tai ir lietuviškas, ir tarptautinis verslas – bet kokios verslo įmonės, kurios nori parduoti prekes ar paslaugas Lietuvoje, valstybės institucijos – ministerijos, tarptautinės organizacijos, kurioms reikia informacijos priimant sprendimus. Paprasčiausias pavyzdys – vasaros ir žiemos laikas – keisti jį ar ne, kokia žmonių nuomonė. Nemažai tyrimų atliekame Europos Sąjungos institucijoms,  Europos Komisijai, taip pat nevyriausybinėms organizacijoms, kurias domina žmogaus teisių  ir daug kitų klausimų.

Pagrindinė mūsų rinka –  Lietuva, tačiau yra labai daug tyrimų, kurie apima visas tris Baltijos valstybes. Iš konkurentų išsiskiriame tuo, kad  jau daugiau kaip penkiolika metų dirbame buvusiose Tarybų Sąjungos rinkose – Kaukaze, Moldavijoje, Kirgizijoje, Kazachstane, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Šioje srityje turime sukaupę daug patirties.

Kodėl,  Jūsų nuomone, skiriasi Jūsų vadovaujamos  kompanijos ir „Vilmorus“ tyrimų rezultatai? Pavyzdžiui, tiek dėl politinių partijų, tiek dėl pačių politikų reitingų?

Tai lemia daug faktorių. Priklauso nuo metodikos, klausimų formulavimo ir t. t. Yra standartinių klausimų, į kuriuos gali būti labai tikslių atsakymų, tarkim,  „Už kokią partiją balsuotumėte rinkimuose?“.

Tačiau gali skirtis, nuo ko yra skaičiuojama – mes visada pateikiame rezultatus nuo visų apklaustųjų. Yra kompanijų, kurios rezultatus skaičiuoja tik tarp tų žmonių, kurie sako, kad eis į rinkimus. Sąrašo pateikimas taip pat turi įtakos.

Mes visada sudarome sąrašą pateikdami ir partijos pirmininką. Daugelis kitų kompanijų šito nedaro. Lietuvoje yra partijų, kurių pavadinimai yra panašūs, todėl kyla tam tikrų problemų. Jos skyla, jungiasi, ir žmonėms sunku besusigaudyti jų nuolat besikeičiančiuose pavadinimuose. Jie geriau žino, kas partijai vadovauja.

Kalbant apie tyrimus, kurie atspindi pasitikėjimą, mes, skirtingai nuo „Vilmorus“, nepateikiame tarpinio varianto. Mes klausiame, kaip žmogus vertina: labai palankiai, palankiai, nepalankiai, labai nepalankiai. „Vilmorus“ teikia tarpinį variantą – nei taip, nei ne. Patirtis rodo, kad lietuviai yra linkę rinktis tą variantą.

Panagrinėjus atidžiau,  mūsų ir „Vilmorus“ teigiami vertinimai dažniausiai sutampa, tačiau neigiami dažniausiai daugiau pasirenka variantą  ,,nei taip, nei ne“. Taigi rezultatus nulemia metodikos klausimai, tačiau skirtumai yra labai nedideli.

Atliekant apklausą ir norint padaryti išvadas apie Lietuvos rinkėjus nuo 18 metų, optimalus aplausiamųjų skaičius yra 1000 žmonių, paklaida neviršija 3,4 proc. Tai reiškia, kad jei 50 proc. žmonių atsakytų į klausimą ,,taip“, 50 proc. atsakytų ,,ne“, tai apklausus absoliučiai visus – 97 proc. visų atsakymų būtų tarp 47 ir 53 procentų. Jeigu mes didintumėme apklausiamųjų skaičių iki 10 tūkst. žmonių, paklaida sumažėtų iki 2,5 proc.

Taip dirbant iškiltų kaštų ir laiko problema, nes atliekant tyrimus, kuo skubiau reikia rezultato.

Politikai labai jautriai reaguoja į reitingus. Kaip galima būtų paaiškinti tą faktą, kad premjeras Andrius  Kubilius yra reitingų lentelės apačioje, o Seimo pirmininkė Irena Degutienė – viršuje, nors abu priklauso tai pačiai partijai?

Tiek Lietuvoje, tiek daugumoje Europos šalių žmonių vertinimai yra labai personalizuoti. Žmonės renkasi ir partijas, už kurias norėtų balsuoti, ir apskritai dažni politiniai pasirinkimai pagal personažą. Mažiau veikia partijos ideologija, pavadinimas.

Labai žmones  veikia lyderio savybės. Prezidento rinkimuose būtent daugiausia ir   lemia asmenybės savybės, nelabai žmonėms svarbu, kuriai ideologijai kandidatas  atstovauja. Seimo rinkimuose pirminė orientacija taip pat skirta asmenybėms. Tuo ir galima paaiškinti, kodėl taip skirtingai yra vertinami I. Degutienė ir A. Kubilius.

Yra tyrimų, kuriuose mes klausiame žmonių, kokiomis savybėmis turi pasižymėti politikas, kad už jį balsuotumėte? Jau daugelį metų pirmoje vietoje yra sąžiningumas, teisingumas, ryžtingumas ir kuo toliau, tuo labiau – rūpinimasis žmonėmis. Kitas klausimas – kaip žmonės įvertina, kuris yra sąžiningas, kuris – ne.

Pripažinkime, kad premjeras atrodo šaltesnis, mažiau bendraujantis, dažniau pareiškiantis nepopuliarias nuomones, o tai žmonėms mažiau patinka. Irena Degutienė bendraudama  yra ,,minkštesnė“, labiau motiniška. Tokie yra jų asmenybių skirtumai. Visą laiką Lietuvoje skaudžiausias ir reitingus labiausiai žeminantis postas – premjero,  apskritai darbas Ministrų kabinete.

Vyriausybė  tapatinama su institucija, kuri nuolat lenda į mūsų kišenę – arba ten įdeda pinigų, arba išima. Apie Vyriausybės sprendimus žmonės žino pakankamai daug, tačiau ši Vyriausybė neturi atstovo ryšiams su visuomene. Galbūt toks etatas ir yra, tačiau paklausus bet ko, niekas tokio žmogaus nurodyti negali. Visą laiką ir visais klausimais kalba pats Andrius Kubilius. Bendros pasaulinės taisyklės yra tokios, kad gerą naujieną praneša prezidentas, premjeras ar  ministras.

Jeigu reikia priimti nepopuliarius sprendimus ir juos pranešti, tam yra atstovas spaudai, kuris tai ir padaro. Lietuvoje, tarkim, prezidentės atveju, šis mechanizmas veikia, premjero atveju – visos blogos naujienos išgirstamos tik iš jo. Todėl natūralu, kad jis sukelia gana neigiamą reakciją. I. Degutienės – Seimo pirmininkės – pozicija yra tokia, kad jai neprisireikia pranešinėti blogų naujienų. O jeigu Seime būna priimti žmonėms nepalankūs įstatymai, dažniausiai kalba frakcijų atstovai.

Seimo pirmininko postas leidžia žmonėms palankiau vertinti politiką. Mano manymu, toks ir būtų pagrindinis skirtumas.

O gal vadovaujamasi principu: nesvarbu, ką kalbu, svarbu, kad  rodo televizija, žmonės girdi per radiją?

Viskam yra ribos. Jei tai  mažai visuomenei žinomas politikas, kuriam reikia, kad visuomenė su juo susipažintų, gal ir pasiteisina posakis, kad nėra blogos reklamos, svarbu, kad tave rodytų, kol žmonės įsimins. Tačiau tai negalioja tiems politikams, kuriuos puikiai žino absoliuti dauguma žmonių.

A. Kubiliaus žinomumas yra šimtaprocentis, I. Degutienė buvo truputį mažiau žinoma. Lietuvoje politikų suvokimas dar yra gana selektyvus.

Jei kuris nors politikas „užsidirba“ labai daug neigiamų vertinimų, gana sunku paskui kažką pakeisti, netgi padarius nemažai darbų, kuriuos žmonės vertina. Tai yra emocinis vertinimas, kai jau žmogus nebemato ir nebegirdi –  tarsi jau žino, ko galima tikėtis, ir nuo tokio politiko tarytum atsitveria.

Pasitaiko labai nedaug atvejų, kai iš labai neigiamų vertinimų pozicijų Lietuvos politikai sugebėjo ,,išlipti“ ir pereiti į teigiamus. Kaip pavyzdys galėtų būti V. Uspaskichas, R. Paksas. Tačiau tam reikia laiko, labai didelių pastangų. Lietuvoje dar stiprus gailesčio elementas, kai yra palaikomas puolamas, skriaudžiamas politikas. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti A. Zuokas.

Kaip pamatuoti rinkėjų vertinimo kriterijų? Jūs sakėte, kad pagrindinis kriterijus yra sąžiningumas, tačiau rinkėjai atlaidžiai žiūri ir į teistus politikus – jie nenueina nuo politinės arenos, o atvirkščiai – plečia savo politines galimybes, žmonės jais tiki. Kodėl?

Pažvelkime į visą tautą. Teistumas – dar  klausimas, už ką,  ar žmonės tiki, kad politikas nusižengė? Visi politikai teigia, kad tai buvo politinis susidorojimas. Dalis žmonių, kurie juos palaikė ir prieš tai, gana palankiai priima šį argumentą. Tai, kad jis teistas, prideda tik pliusą, nes pasitikėjimas teismų sistema Lietuvoje  yra gana menkas – teismai, žmonių nuomone,  yra neteisingi ir korumpuoti.

Teismų sistemai yra labai sunku, nes  dažni skandalai, žiniasklaidoje labai daug neigiamos informacijos. Apskritai ar mes matėme žiniasklaidoje straipsnį, kuriame būtų pateiktas teigiamas pavyzdys apie teismus?

Teismo procese visada yra dvi pusės – nukentėjusi ir kaltinamoji, todėl visada 50 proc. bus nepatenkintų priimtu sprendimu. Todėl  teistas politikas dažniausiai nelaikomas nusikaltėliu, kartais jis atrodo kaip kovotojas.

Taigi šis pavyzdys galioja V. Uspaskichui ir A. Zuokui. Tai labai stiprios ir charizmatiškos asmenybės, abu iš verslo, tarsi kaip  ūkininkai. A. Zuoko atveju matosi labai didelis kontrastas tarp to laikotarpio, kai meru buvo jis, ir to meto, kai šias pareigas po jo užėmė kitas žmogus.  Jeigu po A. Zuoko meru būtų tapęs tokio paties tipo žmogus – „ūkininkas“, tikras miesto šeimininkas, tada  galbūt A. Zuokas nebūtų taip greitai atsigavęs. R. Pakso atveju Strasbūro teismo sprendimai jau kelia abejonių netgi tiems, kurie manė, kad jis kaltas.

Yra politikų, kurie nuoširdžiai dirba Seime, suprasdami, kad jų pagrindinis darbas –  įstatymų leidimas. Kiti garsėja nuolatinėmis akcijomis ir skambiais lozungais. Tačiau retai atsitinka taip, kad  mažai žinomas, tačiau dirbantis savo darbą politikas yra antrą kartą iš eilės išrenkamas į Seimą. Kodėl?

Todėl, kad jų žmonės nepažįsta. Pavyzdžiu galime nurodyti A. Šedžių ir  Ž. Šilgalį. Žinomumą jie „užsiaugino“. Anksčiau apie juos girdėjo tuose rajonuose, kuriuose už juos žmonės balsavo, o dabar apie juos žino jau gana daug žmonių. Kitas klausimas –  pasirinktos formos.

Savivaldos rinkimai parodė, kad toks jų populiarumas vargu ar pasiteisino, kadangi buvo pasirinktos ne tos laidos. Šou laidos galbūt skirtos tikslinei auditorijai, jaunimui, kurie kažin ar ėjo balsuoti per rinkimus.

Politikai kartais pyksta, kad mes juos sulyginame su prekėmis. Tačiau egzistuoja ir politinė rinka. Yra pasiūla ir paklausa. Kiekvienas žmogus, dalyvaudamas konkurse, kažką siūlo rinkėjui. Jeigu aš nežinau, ką tas politikas siūlo nuveikti žmonių labui ir ką jis yra padaręs, aš už jį nebalsuosiu.

Būtina politiko darbo dalis yra reklamuotis, tačiau galbūt tai nėra šokiai. Kodėl  į Seimą vis išrenkamas Julius Veselka? Todėl, kad jis nuolat kalba, kritikuoja valdžią, žmonės žino, ką jis daro parlamente. Daugelio kitų veiklos, deja,  žmonės nemato.

Ką rodo Jūsų patirtis dėl nevienareikšmiškai vertinamų  politikų, tarkim, ar Seimo narys  A. Šedžius turi galimybių išlikti didžiojoje  politikoje, ar ne?

Negaliu pasakyti vienareikšmiškai – gerai yra tai, ką jis daro, ar blogai. Jis dažnai šmėžuoja televizorių ekranuose, tačiau patenka ne į tų žmonių sąmonę, kurie balsuoja.  A. Šedžius po savo didelių pastangų netgi neatsirado sąrašuose, į kuriuos patenka tie, kuriuos žmonės pradeda atsiminti. Jei mes būtumėme klausę ne žmonių, kurie yra galimi rinkėjai, nuo 18 metų ir vyresnių, o moksleivių, galbūt būtų kiti skaičiai. Ž. Šilgalio atveju – tas pats rezultatas, šokiai irgi „nesuveikė“.

Tuo tarpu A. Valinskas iš karto atsirado sąraše tarp pagrindinių politinių  veikėjų, kadangi buvo gerai žinomas šou pasaulyje.  Taigi vienareikšmiško atsakymo nėra – prideda pliusų, suteikia minusų, padeda ar nepadeda siekti karjeros.

Kaip vertinate  politikus, kurie  „nesuauga su kėde“? Turiu galvoje Raimondą Šukį, kuris atsistatydino iš vidaus reikalų ministro posto po Skuode įvykusios tragedijos, tačiau dabar dirba sveikatos apsaugos ministru ir pasiekęs gana aukštų reitingų. Kitų politikų pavyzdys rodo,  kad jie vengia atsakomybės, nors įvykių būta ne mažiau skaudžių. Kaip galima tai paaiškinti?

Tai  asmenybiniai dalykai, kurie priklauso nuo žmogaus. Žmonės labiau susidarę nuomonę apie atskiras institucijas, o ne apie pareigūnus. Vidaus reikalų ministerija žmonių sąmonėje nėra susijusi su policija. Vertinant policiją kaip instituciją, didžiausios įtakos turi kelių policija.

Mes atliekame gana daug tyrimų apie policijos darbo vertinimą, jos įvaizdį. Savo rajone, mieste policija yra vertinama geriau negu apskritai kaip institucija Lietuvos mastu. Policija kaip institucija yra siejama su garsiais ir skaudžiais atvejais, tačiau žmonėms vietinis policininkas yra geras.

Netgi  komisaras Vytautas Grigaravičius po visų avarijų, kurios įvyko jam vadovaujant, žmonių atmintyje išliko kaip labai geras policininkas ir  labai gerai buvo visuomenės  vertinamas, nors pačios policijos vertinimas tuo metu buvo sumenkęs. Iš policijos generalinio komisaro pareigų pasitraukęs Vizgirdas Telyčėnas galbūt yra kitokio tipo asmenybė, žiniasklaidoje nelabai rodėsi, tačiau taip pat nieko neigiamo nepatyrė.

R.  Šukys – nei geras, nei blogas, jis išlaiko neutralią poziciją, –  taip jis ir  vertinamas. Tokie politikai, kaip prezidentė D. Grybauskaitė arba premjeras A. Kubilius,  sukelia arba labai teigiamų, arba labai neigiamų emocijų: juos arba myli, arba jų nekenčia. Beje, Seimo nariui sukelti tokias emocijas  būtų naudinga.

Kaip Jūs paaiškintumėte tą faktą, kad naujai išrinkto Seimo reitingai yra gana aukšti. Praeina pora mėnesių, ir jie smarkiai sumažėja. Kodėl žmonės taip greitai nusivilia šia valstybės institucija?

Jeigu atkreiptume dėmesį į visą institucijų kontekstą, ką žmonės vertina geriausiai ir  ką – prasčiausiai, patirtis ir analizė rodo, kad galima būtų skirti  dvi dalis. Vienos institucijos yra vykdomosios, nuo kurių tarsi priklauso kasdienis žmonių gyvenimas – Vyriausybė, Seimas, policija, Mokesčių inspekcija, SODRA, teisėsaugos institucijos. Jeigu gyvenimas negerėja, žmogus yra linkęs kaltinti būtent šias institucijas, o ypač tas, kurias dažniausiai mato žiniasklaidoje – Seimą ir Vyriausybę.

Jeigu Lietuvoje būtų toks stebuklas, kad rinkimuose į Seimą viena partija gautų apie aštuoniasdešimt procentų balsų ir sudarytų absoliučią daugumą, galima būtų tikėtis, kad Seimą vertintų gerai. Kadangi dabartinis Seimas yra margas darinys, didžiajai daugumai žmonių kai kurios partijos tiesiog nepatinka, nes jie už jas nebalsavo.

Dar Seime rinkėjai mato politikų kovas, tarpusavio   rietenas, žino, kad priimami įstatymai, kurie mažina pensijas, didina mokesčius. Prieš kiekvienus rinkimus yra tikimybė, kad bus geriau. Praeina keli mėnesiai, o žmonių gyvenimas juk  negali tapti nei geresniu, nei blogesniu, nes tokia yra  institucijos specifika. Šiuo atveju Vyriausybė turi daugiau galimybių būti gerai vertinama. Beje, visą laiką taip ir buvo, išskyrus šią kadenciją.

Kitas institucijas galima vadinti simbolinėmis. Tai bažnyčia, žiniasklaida, tam tikra prasme –prezidentūra. Jos nepriima sprendimų, arba, kitaip sakant, nelenda į kišenę. Jos matomos kaip institucijos, kurioms žmogus dar gali pasiskųsti (žiniasklaida ar bažnyčia), tačiau negali jų kaltinti, kad mažėja, tarkim, pensija. Daugelyje šalių šios institucijos yra tarsi vilties institucijos. Ugniagesiai yra gelbėtojai, ištikus nelaimei jie padeda. Todėl būtų keista, jei jie nebūtų vertinami taip palankiai.

Kaip vertinamos verslą kontroliuojančios institucijos?

Įvairiai. Pavyzdžiui, Mokesčių inspekcija  vertinama tikrai neblogai. Eiliniai gyventojai ne tiek daug su ja susiduria, o jeigu nėra kokių nors skandalų žiniasklaidoje, vyrauja gana vidutinis vertinimas.

Taip pat daug žmonių neturi žinių ir nuomonės apie jos veiklą. Jeigu anksčiau į Mokesčių inspekciją buvo žiūrima kaip į baubą, tai dabar – labiau kaip į partnerį.

Kodėl pasikeitė žmonių nuomonė?

Pati institucija pradėjo kitaip dirbti, daugiau bendrauti, aiškinti teisės aktus, o ne bausti iš karto. Mokesčių inspekcija įstatymų nepriima, tik vykdo. Dėl kokių nors mokesčių pakeitimų, kurie nepatinka verslo atstovams, ši institucija nekaltinama, jie tik vykdo, ką nusprendė politikai. Pagerėjęs vertinimas yra pačios institucijos nuopelnas.

Didžiausia bėda – teismų vertinimas. Jis yra labai blogas ir  niekada nebus geras, nes, kaip minėjau, viena pusė visada bus nepatenkinta sprendimu. Dar labai mums toli iki to, kad nuteistas žmogus būtų patenkintas priimtu sprendimu. Tokia vyrauja psichologija, tai visiškai natūralu. Tačiau tai yra ir institucijos problema, nes trūksta bendravimo su visuomene, aiškinamojo darbo.

Daug metų atliekate įvairius tyrimus. Kokiais metais labiausiai pasitvirtino prognozės dėl Seimo rinkimų? Galbūt buvo įdomių staigmenų?

Prognozių mes neatliekame, o matuojame žmonių pasirinkimą konkrečiu momentu. Vienintelis metodas, kuriuo galima patikrinti rinkimus, yra balsavusių rinkėjų apklausa. Tokio tipo tyrimus mes atlikome, tačiau ne Lietuvoje. Tai darėme Kazachstane, Azerbaidžane, Baltarusijoje.

Tai  labai didelės apimties, brangus darbas, kuris turi būti labai greitai atliktas. Lietuvoje rinkimai baigiasi aštuntą valandą, o rezultatus mes jau žinome po kelių valandų, tad  tiesiog neapsimoka tokių tyrimų atlikti.

Lietuvoje paskutinė apklausa prieš rinkimus būna atliekama likus ne mažiau kaip savaitei iki rinkimų. Jeigu tai, ką mes ,,pamatavome“ prieš savaitę, sutaptų su rinkimų rezultatais, tai reikštų, kad tą savaitę nieko neveikė partijos. Yra žmonių, kurie, likus savaitei iki rinkimų, dar yra neapsisprendę, už ką balsuos. Todėl prognozuoti yra labai sunku.

Kitas dalykas –  mūsų šalies politinė sistema nėra labai sena ir nusistovėjusi. Partijos atsiranda, išnyksta, jungiasi. Jeigu pažvelgtume į senosios demokratijos šalis, pavyzdžiui, Angliją, turi įvykti kažkas labai svarbaus, kad rinkėjai pereitų iš vienos pusės į kitą.

Žinant rinkimų istoriją, galima daryti prielaidas, kaip rinkėjas galėtų pasielgti. Lietuvoje  kiekvienuose rinkimuose net partijų rinkinys  vis kitoks. Žmogus, tam tikrą laiką balsavęs už jam patinkančią partiją, kituose rinkimuose jos jau sąrašuose  neberanda. Prieš kiekvienus rinkimus – naujas pasirinkimas.

Tiesa, yra  partijų, turinčių rinkėjų branduolį, kuris visada balsuoja už tas pačias partijas. Tai pasakytina apie socialdemokratus ir konservatorius. Kita dalis rinkėjų yra svyruojanti. Taigi negali pasakyti, kaip viskas susiklostys.

Aktyvumą mes skaičiuojame. Nuo oficialių duomenų dažniausiai jis skiriasi keliais procentais. Tyrimus mes atliekame Lietuvoje. Yra rinkėjų, kurie oficialiai gyvena Lietuvoje, tačiau yra išvykę į užsienį dirbti. Statistikos, kiek realiai tokių žmonių, kurie yra sąrašuose, tačiau jų iš tikrųjų šalyje  nėra, neturime.

Ar, Jūsų nuomone,  Lietuvoje baigėsi švytuoklės gyvavimo principas, kai rinkimus laimi  opozicijoje buvusios  partijos? Latvijoje ir Graikijoje žmonės  rinko tą pačią valdžią, o ne tuos, kurie daugiau žadėjo…

Latvijoje tam turėjo įtakos tautinės sudėties faktorius. Tačiau turbūt vienas iš pagrindinių motyvų, kodėl išrinko tas pačias partijas, buvo baimė, kad neateitų į valdžią dar blogesni. Mes tokio vidaus priešo neturime. Galbūt yra išorinių baimių, išorinis priešas, tačiau viduje jo nėra. Dabar tokios ryškios švytuoklės (kairė – dešinė), kokia buvo anksčiau, nebėra.

Bus protestinio balsavimo – prieš tuos, kurie yra dabar valdžioje, tačiau jis irgi ne visai klasikinis. Jeigu  tai būtų protestinis balsavimas,  rinkėjai  nebalsuotų už visas penkias partijas, kurios dabar yra valdžioje. Deja, kaip rodo patirtis,  tai  neatsiliepia liberalų partijoms, o  labiau kenčia konservatoriai. Žmonės greitai pamiršta, kad liberalai buvo valdžioje.

Ar, Jūsų nuomone, kitais metais  Lietuvoje sulauksime naujų gelbėtojų, ar daug dar šalyje  žmonių, kurie tiki  naujomis partijomis ir jų vedliais?

Manau, kad dar yra pakankama terpė tam, nes pastarieji keleri metai rodė labai neigiamas žmonių nuotaikas dėl to, kas vyksta. Tai, žinoma, susiję su ekonomine krize ir tuo, kad žmonės manė, jog ir prieš tai buvusi Vyriausybė, ir dabartinė sugebės spręsti problemas, tačiau taip neįvyko.

Iš esmės visomis didžiosiomis partijomis žmonės buvo nepatenkinti. Neatmetama galimybė, kad atsiradus naujam dariniui, bet su labai charizmatiška asmenybe, tik galbūt nebe iš šou pasaulio, dar jis galėtų patraukti žmones. Tačiau tam dariniui  reikia labai stipraus lyderio.

Ar šiuo metu Lietuva turi politinį lyderį, kuriuo besąlygiškai pasitiki žmonės?

Tai prezidentė Dalia Grybauskaitė.   Ji poste yra jau dvejus metus, žmonėms ji – labai stipri vadovė. Tiesa, yra buvę Lietuvos politikų, kurie taip pat buvo pasiekę tokių aukštų reitingų. Tai R. Paksas, A. Brazauskas, V. Adamkus ir kiti. Tačiau D. Grybauskaitės fenomenas  yra tas, kad jos aukšti reitingai laikosi jau dvejus metus.

Ar klausiate žmonių nuomonės apie  sunkmetį,  ar jis  Lietuvoje jau baigėsi?

Kartais nepatogu šito net klausti, nes paprastiems žmonėms jis ne tik nesibaigė, bet, jų manymu, dar nė neįpusėjo.  Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pastebimas pripratimo efektas. Praėjo pora metų – ir kiek gi galima kalbėti apie tą patį? Visi sukasi, kaip tik kas gali, ieško būdų, kaip išgyventi. Tiesa,  bendras gyvenimo perspektyvų vertinimas nebėra toks baisus, koks, tarkim,  buvo 2009 metais.

***

 „Baltijos tyrimai“ koordinuoja tyrimus Vidurio ir Rytų Europoje, atlieka kokybinius ir kiekybinius tyrimus vienoje ar keliose šalyse. Ataskaitos pateikiamos lietuviškai, angliškai, vokiškai, rusiškai. Patyrimas sukauptas Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos rinkose. Partneriai – JAV, Europoje, Azijoje, Australijoje.