Romaldas ABUGELIS

Neseniai EBPO šalių narių žemės ūkio ministrai priėmė deklaraciją, kuria raginama gerinti žemės ūkio politiką, kad pasaulio maisto sistema būtų produktyvesnė, tvaresnė ir lankstesnė.

Rekomenduojama itin racionaliai naudoti vandenį, dirvožemį, miškus, energetinius išteklius ir bioįvairovę, daugiau dėmesio skirti inovacijoms, ūkininkų švietimui ir mokymui, kaimo infrastruktūros gerinimui.

Taip pat siūloma palaipsniui atsisakyti rinkos santykius iškreipiančios paramos, siekti didesnio skaidrumo tarptautinėje prekyboje ir konkurencijoje, skatinama įgyvendinti veiksmingas rizikos valdymo.

Pastaraisiais metais žemės ūkio politika įgauna vis naujų bruožų. Vienas jų – pasiekti kuo didesnį apsirūpinimą savo gamybos maisto produktais.

Pavyzdžiui, Kinija išsikėlė tikslą pasiekti 95 proc. apsirūpinimą kviečiais ir ryžiais. Indonezija siekia savarankiškai apsirūpinti šiais penkiais produktais: ryžiais, kukurūzais, soja, cukrumi ir jautiena. Rusija siekia 80-95 proc. apsirūpinimo grūdais, cukrumi, augaliniu aliejumi, mėsa, pienu ir žuvies produktais. Panašius tikslus sau kelia ir Japonija, Korėja, Meksika, Šveicarija, Turkija.

Be lokalių tikslų, žemės ūkį slegia didžiuliai globalūs iššūkiai. Visų pirma, atsakomybė sumažinti badaujančių žmonių kančias ir išmaitinti vis didėjantį mūsų planetos gyventojų skaičių, mažinant ūkininkavimo daromą žalą mus supančiai aplinkai.

Pasaulio vidutinė temperatūra kyla daug sparčiau, nei buvo prognozuota. Dėl to vis labiau dažnėja nepalankios oro sąlygos, pakrančių užliejimai, plinta ligos, nyksta augalų ir gyvūnų rūšys.

Šiltėjantis klimatas neabejotinai koreguoja žemės ūkio politiką. Iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama anglies dvideginio (CO2) išskyrimo mažinimui. Tačiau NASA Goddart instituto direktoriaus J. Hanseno ir kai kurių kitų mokslininkų tyrimai parodė, kad CO2 nėra pagrindinė atšilimo priežastis. Labiausiai atšilimą sukeliančios dujos yra metanas. Palyginus su CO2, metanas apie 20 kartų stipriau sukelia šiltnamio efektą.

Metaną išskiria angliakasyba, sąvartynai, bet didžiausias jo šaltinis yra gyvulininkystė. Mėsos suvartojimas per paskutinius 50 metų išaugo penkis kartus ir vis auga. 85 proc. metano gyvulininkystėje išskiria atrajotojai o likusią dalį – mėšlo rezervuarai.

Štai kodėl gyvūninių produktų vartojimo mažinimas yra geriausias būdas mažinti rimčiausią grėsmę Žemei ir apie tai vis garsiau kalba pasaulio politikai.

1961 m. įkurta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) vienija 34 ekonomiškai stiprias valstybes.

2015 m. stojimo į šią organizaciją procedūrą pradėjo ir Lietuva. EBPO įtaka globaliems procesams yra nuolat didėjanti, todėl dalyvavimas šio tarptautinio forumo veikloje suteiktų mūsų šalies ekonomikai naujų galimybių.

Neseniai paskelbti net 50 – ies pasaulio šalių duomenys apie paramą žemės ūkiui. Tyrimas apėmė EBPO priklausančias valstybes, septynias Europos Sąjungos (ES) nares, kurios dar nepriklauso “turtingųjų klubui” ir devynias ekonomiškai silpnesnes šalis. Tokias kaip Brazilija, Indonezija, Kazachstanas, Kinija, Kolumbija, Pietų Afrika, Rusija, Ukraina ir Vietnamas.

Naujausi duomenys rodo, kad tiesioginės paramos žemės ūkio produkcijos gamintojams intensyvumas per pastaruosius 30 metų sumažėjo maždaug dvigubai. Pernai ji sudarė tik 17 procentų visų ūkių pajamų. Parama žemdirbiams labiausiai sumažėjo Kanadoje, Japonijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Įdomu pažymėti, kad kol turtingosios šalys palaipsniui mažino paramą, besivystančios ją nuolat didino ir vidutinis paramos lygis šiose šalyse nuo keleto procentinių punktų jau pasiekė EBPO šalių vidurkį.

Suprantama, vidurkis apima labai didelius paramos lygių skirtumus tarp atskirų valstybių. Štai Norvegijoje ir Šveicarijoje GPĮ siekia 62 proc., o Naujojoje Zelandijoje – 0,7 procento. Solidžią paramą gauna Japonijos, Korėjos ir Islandijos ūkininkai. Šiose šalyse GPĮ sudaro 43 – 56 procentus.

Žemės ūkio produkcijos gamintojai ES, Rusijoje ir Turkijoje remiami tokiu pat lygiu, kaip ir vidutiniškai EBPO šalys. Kinijoje šiek tiek daugiau – 21 procentas. Beje, Turkija vienintelė valstybė, kurioje per tris dešimtmečius neįvyko jokių esminių paramos lygio pokyčių.

EBPO garsėja atliekant ekonominę analizę ir yra sukaupusi labai išsamius statistinius duomenis apie valstybių politiką įvairiose srityse, įskaitant ir žemės ūkį. Pavyzdžiui, paramos žemės ūkiui rodikliai yra kaupiami nuo 1986 metų. Žemės ūkio produkcijos gamintojų paramos lygiui nustatyti EBPO naudoja gamintojų paramos įverčio (GPĮ) rodiklį.

Jis parodo, kokią bendrųjų ūkio pajamų dalį sudaro valstybinė parama (kainų palaikymas, tiesioginės išmokos žemės ūkio naudmenų ir gyvulių skaičiui, materialinių išteklių atpiginimas, taip pat kai kuri kita parama).

Australijos ūkininkai sulaukia labai panašios paramos kaip ir jų kaimynai naujazelandiečiai. Parama nelepinami ir Čilės, Brazilijos, Kanados, JAV ir Ukrainos žemdirbiai. Valstybinės valdžios jiems skirta parama sudaro mažiau kaip dešimtadalį jų bendrųjų pajamų.

Izraelyje ir Kolumbijoje GPĮ pastaraisiais metais svyruoja tarp 10 – 15 procentų. Nepaisant žymaus paramos žemės ūkiui sumažėjimo, šio daugiafunkcinio ekonomikos sektoriaus rėmimui vis dar išleidžiamos solidžios pinigų sumos. Kartu paėmus visose 50 valstybių 2013-2015 metų laikotarpiu vidutiniškai kasmet buvo išleista 470 mlrd. Eurų.

Parama žemės ūkiui susideda ne tik iš minėtos tiesioginės paramos gamintojams, kurią jie pajunta savo “kišene”, bet ir iš netiesioginio rėmimo, teikiant bendrąsias paslaugas žemės ūkiui. Tai šios šakos mokslo ir švietimo, infrastruktūros, rinkodaros, valstybės maisto atsargų, gyvūnų gerovės, augalų apsaugos, maisto saugos ir kokybės rėmimas (inspektavimo funkcija) bei kai kurių kitų panašaus pobūdžio priemonių įgyvendinimas.

Pirmasis paramos būdas iškreipia rinkos santykius, todėl dėl jos sumažinimo vyksta aštrios diskusijos Pasaulio prekybos organizacijoje. Tuo tarpu žemės ūkio rėmimas bendrosiomis paslaugomis yra toleruojamas. Tokiam rėmimui minėtos 50 valstybių pastaraisiais metais kasmet skyrė vidutiniškai 70 mlrd. Eurų.

Turtingiausių pasaulio valstybių žemės ūkiui suteikta tiesioginė ir netiesioginė parama kartu sudėjus prieš tris dešimtmečius siekė vidutiniškai net 2,5 proc. šių šalių bendrojo vidinio produkto. Pastaraisiais metais visuminė parama sudarė jau tik 0,7 procento. Tuo tarpu Turkijoje, Korėjoje, Kinijoje ir Indonezijoje šis rodiklis siekė 2 – 4 procentus.

Nepaisant to, kad tiesioginė parama tyrime dalyvavusiose valstybėse kartu paėmus yra maždaug septynis kartus didesnė nei parama bendrosioms paslaugoms, yra ir išimčių.

Antai Australijoje, Čilėje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje ir Vietname parama bendrosioms paslaugoms žemės ūkiui yra kur kas didesnė, negu tiesioginė parama gamintojams. Parama bendrosioms paslaugoms sudaro beveik pusę visuminės paramos JAV žemės ūkiui.

Beje, JAV ir Kanada daugiausia dėmesio skiria rizikų, kurios turi didžiausią įtaką ūkininkų pajamoms, valdymo priemonių įgyvendinimui, o ES ir Šveicarijos žemės ūkio politikoje didžiausias dėmesys skiriamas tiesioginėms išmokoms.