Jūs esate
Pagrindinis > Politika > R. Sotvarė-Šemetienė. Kol raudona linija dar neperžengta

R. Sotvarė-Šemetienė. Kol raudona linija dar neperžengta

Ramunė Sotvarė-Šemetienė

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asm. archyvo nuotr.

Įspūdingas buvusio Gruzijos prezidento ir buvusio Ukrainos prezidento bičiulio Michailo Saakašvilio prasiveržimas pro jam uždarytą Ukrainos sieną yra šios šalies vidaus reikalas. Tokią žinutę pasiuntė Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Ir tai buvo vienintelis oficialumo požymių turintis komentaras, atsklidęs iš politinio Vakarų valstybių klubo.
Nei palaikymo, nei kritikos. Visiška tyla. Kodėl?

Manyti, jog triukšmingas buvusio Odesos srities gubernatoriaus sugrįžimas po to, kai iš jo buvo atimta Ukrainos pilietybė, liko nepastebėtas, būtų naivu.

Mažų mažiausiai, tai – nestandartinis įvykis, liečiantis Vakarų kryptimi sukančią ir jų remiamą valstybę. Apipintas pigaus detektyvo vertomis detalėmis, kai viena pusė stabdo traukinį, esą minuoja sienos perėjimo punktą, o kita taranuoja realiu laiku kuriamas užtvaras. Arba – dviejų prezidentų kaktomuša, peržengianti civilizuotai politikai įprastas normas.

Tokiais atvejais tyla taip pat turi savo reikšmes.

Pirmiausia, ši tyla yra dar vienas ženklas Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai – sprendimas atimti Ukrainos pilietybę iš buvusio bičiulio, tapusio neužčiaupiamu kritiku, neįtikino. Nors šis sprendimas grindžiamas teisiniais argumentais, jis vis tiek primena politinį susidorojimą.

Tačiau jis taip pat nereiškia paramos tai cirko klounadą primenančiai procesijai ieškant skylės Ukrainos pasienyje, nes nė vienas normalus teisinės valstybės politikas paprasčiausiai negali to remti, nepaisant visų spalvingų aplinkybių.

Šią tylą reikėtų vertinti kaip įspėjimą abiem pusėms, kaip tam tikrą laiko kreditą, suteiktą įvertinti sprendimus ir surasti išeitį, kol raudona linija dar neperžengta, nes ją peržengus neišvengiamai iškiltų klausimas – ar ta moralinė, konsultacinė, finansinė parama, kuri yra teikiama, gali būti teikiama tokia pat apimtimi ir sąlygomis valstybei, kurioje atgyja senieji kovos dėl valdžios lovio įpročiai.

Tokio posūkio Ukrainos rėmėjai Vakaruose nenori – būtų geriausia, jeigu šis ambicijų konfliktas tyliai numirtų ir nugrimztų užmarštin, lyg blogas sapnas. Taip galėtų būti, jeigu sustotų abu. Tačiau bent vienas iš jų tikrai nesustos.

M. Saakašvilis jau pradėjo savo vojažą po Ukrainą telkdamas opoziciją mūšiui prieš dabartinę Ukrainos valdžią. Jis ir iki šiol nesirinko žodžių kritikuodamas, o dabar dar gavo progą pateikti save kaip sistemos kankinį, kuris rizikuoja laisve ir net gyvybe.

Atsistatydinęs iš gubernatoriaus posto, apkaltinęs prezidentą korupcija ir perėjęs į opoziciją, jis ir nauja jo partija neįgijo populiarumo. Pilietybės atėmimas atkreipė į jį dėmesį, dėmesys pritraukė opozicijos veikėjus, suveikė kaip stimuliatorius. Tai – tiesiog iš dangaus nukritusi galimybė ir jis ją maksimaliai išnaudos. Kiekviena nauja kliūtis bus pretekstas kalbėti dar daugiau, dar garsiau ir dar aštriau. Konfliktas – pagrindinis jo energijos šaltinis.

Pagaliau jis neturi kur trauktis. Ir ne todėl, jog tapo asmeniu be pilietybės. Tiesiog – Ukraina greičiausiai yra paskutinė vieta, kur jis dar turi galimybių reikštis kaip aktyvus politikas.

Kai kurie šią situaciją komentuojantys Ukrainos politikos tyrinėtojai sako, jog P. Porošenka padarė dvi klaidas.

Pirmoji – kai pasikvietė studijų bičiulį į komandą, neįvertinęs, jog šis savo veikloje įjungia triukšmingą buldozerį prieš tai ant jo susodinęs viešųjų ryšių darbininkus. Ukrainoje tokiu būdu gali įsiūbuoti neramumus, tačiau vargu ar pasieksi konstruktyvių pokyčių – ji per daug didelė ir užpelkėjusi staigioms permainoms.

Antroji klaida – pilietybės atėmimas tikintis išstumti jį iš politinio lauko. Kurią iš jų bandys taisyti buvusio draugo taikiklyje atsidūręs Ukrainos prezidentas? Bandys išguiti, panaudodamas administracinius ir teisinius resursus ar sukandęs dantis leis M. Saakašviliui egzistuoti?

Galimi scenarijai yra gana aiškūs ir neįmantrūs. M. Saakašvilis gali būti paliktas ramybėje. Gali būti teisiamas ir suimtas. Gali būti perduotas Gruzijai, kuri neseniai pateikė pakartotinį ekstradicijos prašymą, motyvuodama, jog buvęs Gruzijos prezidentas kaltinamas piktnaudžiavimu valdžia ir korupcija net keturiose bylose.

Pirmasis variantas reikštų nuobodų administracinį bylinėjimąsi dėl sienos kirtimo bei teisinį procesą dėl atimtos pilietybės, kurie truktų ilgai ir galiausiai taptų nelabai įdomūs net ukrainiečiams. Tačiau tam prezidentas ir jo aplinka turėtų suvaldyti savo ambicijas ir įjungti šaltą protą.

Požymių, jog šį skandalą bandoma užglaistyti, yra. Tačiau yra kitokių. Vienas iš M. Saakašvilio rėmėjų, pasireiškęs neteisėtai kertant Ukrainos sieną, jau sulaikytas dviem mėnesiams be teisės į užstatą. Jeigu ten pat atsidurtų ir M. Saakašvilis, dabartinė Ukraina neišvengiamai būtų lyginama su Viktoro Janukovyčiaus Ukraina.

Perdavusi buvusį Gruzijos prezidentą Gruzijai, Ukraina ir jos vadovas netrukus sužinotų, kas yra tyli izoliacija, nes raudona linija jau būtų peržengta.

Tai būtų graži dovana į Vakarus sukančios Ukrainos fiasko laukiančiai Rusijai. Tuo tarpu provakarietiški valstybės draugai atsidurtų apgailėtinoje situacijoje, kai draugauti nori, tačiau tokių pokyčių remti negali.

Ramunės Sotvarės-Šemetienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Parašykite komentarą

Top