Jūs esate
Pagrindinis > Savaitė > R. Sotvarė-Šemetienė. Neturėkim iliuzijų: Šventoji pasmerkta supūti

R. Sotvarė-Šemetienė. Neturėkim iliuzijų: Šventoji pasmerkta supūti

www.lrt.lt

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asm. archyvo nuotr.

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asm. archyvo nuotr.

Jei nebuvai Paršelių rojuj, tai nebuvai Šventojoj. Kažkas įžvalgiai šį vietos hitą pavadino gyvenvietės himnu. Istorinis žvejų kaimas prie Baltijos per du su puse dešimtmečio pavirto tikrų tikriausiu jau net ne paršelių, o paršų ūkiu, su palaikiais statiniais be vandens, kanalizacijos, normalaus kelio ir šaligatvių.

O šalia, vietoj medinių žvejų namų – bebaigiantys griūti betoniniai vaiduokliai ir keli nauji siaubą keliantys daugiaaukščiai. Toks neįrengtas vargetų kempingas, kurį bent kiek prakutęs vasarotojas apvažiuoja dideliu lanku. O netyčia įsukęs senasis europietis su rafinuota ironija pastebi: niekur neregėtas, matyt, sovietinės kultūros, jeigu tokia buvo, paveldas.

Kaip bebūtų keista, šitas ūkis taip pat turi viršininkus ir direktorius, reziduojančius daugiausia Palangoje ir dar truputį Vilniuje. Ir vieną nematomą, neoficialų bet tikrų tikriausią paršų rojaus šeimininką. Ir kai jam priminus, pirmujų žvilgsniai nukrypsta į tvartu paverstą žvejų kaimą, jie visada turi tą patį tvirtą paaiškinimą. Dėl viso to kalti žmonės. Tie vargetos, kuriems kažkada neužteko vietos tikrųjų ponų rojuje Neringoje ar miesčionių linksmybių Meka virtusioje Palangoje.

Istorinis žvejų kaimas prie Baltijos per du su puse dešimtmečio pavirto tikrų tikriausiu jau net ne paršelių, o paršų ūkiu, su palaikiais statiniais be vandens, kanalizacijos, normalaus kelio ir šaligatvių.

Tai jie įniko važinėti į tuos palaikius medinukus, laikosi įsikibę ir nė už ką neužleidžia pajūrio su Šventosios paupiu plotus nusižiūrėjusiam šeimininkui.

Mat mano, kad kažkada dar niūriais sovietų valdžios laikais liaudžiai pastatyti vos kelių dešimčių kvadratinių metrų ploto namai yra jų nuosavybė. Bet viršininkai mano kitaip. Ta nuosavybė stovi ore, ant valstybės žemės. Vadinasi, jokia ji ne nuosavybė, o laikina susidėvėjusi buveinė, kurią reikia nugriauti ir tą valstybinę žemę tada jau atiduoti kažkam, kas tikriausiai yra geresnis ir bus ne laikinas.

Pagal tokį principą, reikėjo griauti visus sovietmečiu statytus prakiurusius blokinius daugiabučius, tada skirtus į miestus masiškai migravusiems buvusių ūkininkų palikuonims. Mat jų gyventojai taip pat neturėjo savo žemės ir ekonominis blokinių naudojimo laikas kelia rimtų abejonių. Bet Vilnius, Kaunas ar Klaipėda, ne Šventoji. Ten įvyko toks reiškinys, kaip privatizavimas, kuris nepalietė kelių paršelių interesų rezervatu tapusio senojo žvejų kaimo.

Kai kurios savivaldybės, įmonės ar žmonės keisto atsitiktinumo dėka įregistravo tas lūšnas Nekilnojamojo turto registre. Bet tai mažai ką keičia. Nors yra toks įstatymas, kad žemė po pastatais turi būti priskirta savininkui, išnuomota ar parduota, Šventojoje jis negalioja, jeigu neskaičiuosime keleto per teismus išmuštų išimčių.

Kai nėra žemės, nėra ir rekonstrukcijos, nes niekas netvirtins projekto. Nėra ir vandens ir nuotekų sistemų, nes kas gi merks pinigus į nežinią. Todėl ir pūva ūkis po truputį – vieni saugo, kas nuo seno buvo jų, kiti bando atimti, išlaisvinti vietą. Plėtoti neleidžia, o tada sako, kad viskas supuvo, reikia griauti.

Unikaliu mediniu žvejų retro kaimu galėjusi pavirsti Šventoji pasmerkta pūti ir būti darkoma. Tai įrodo ir garsusis jachtų uostas, pastatytas ir iš karto išnykęs, kartu su praplautais pinigais į vandenį.

Iš tiesų, tiems viršininkams nėra lengva. Viena vertus, jie lyg ir supranta, kad nuosavybė laisvoje šalyje yra nuosavybė, kurią gina net ir Pagrindinis valstybės įstatymas. Jeigu nesuprastų ar turėtų daugiau drąsos, seniai butų buldozerį užsakę. Bet ir laikytis to Pagrindinio įstatymo niekaip neišeina.

Juk kiekviename Gyvulių ūkyje yra lygūs ir dar lygesni. Bet juk garsiai to nepasakysi. Tokie laikai, kad neina logiškai paaiškinti, kodėl tas, kuris kažką ten turi, negali ten būti, negali išsinuomoti žemės, negali rekonstruoti griūvančios lūšnos pagal senajam žvejų kaimui tinkamą projektą. O štai naujas šeimininkas viską galės. Tikrai nelengva.

Nepadeda net tai, kad tokiu būdu jau kelis dešimtmečius pūdydami gyvenvietę, negauna mokesčių, kuriuos paprastai moka normalus šeimininkas. Kas tie mokesčiai, kai yra didelis reikalas.

Kokioj Prancūzijoj merija nutiesia kelią ir nuotekų vamzdį net į atokų kaimą Alpių užkampyje. Bus kelias, bus žmogus. Tada ir vynuogynas ar turistas su pinigais atsiras.

Įdomu tai, kad tradiciškai Palanga su Šventosios priemiesčiu valdoma liberalų ir konservatorių. Pagal jų ideologiją, tradicija ir savininkas turėtų būti gerbiami. Bet šioje teritorijoje galioja kitokia, šešėlinio šeimininko arba paršų rojaus ideologija.

Jeigu taip visai normalioje šalyje, tai savivaldybė pati sumatuotų po mediniais ir visais kitais namais sklypus, padarytų geodezinius, o tada pareikalautų – pirkite arba nuomokite, mokėkite mokesčius. Investicija atsipirktų greitai ir su dideliu pelnu. Mat žemė prie Baltijos tikrai nepigi. Nenorite? Tuomet pasikalbėsime kitaip.

Dar geriau būtų, jeigu kartu su tais popieriais atneštų ir projektą, kaip turi atrodyti pastatai senajame žvejų kaime. Padarysi – pirmyn. Nenori? Tada kita kalba.

Tai, suprantama, fantazija. Taip nebuvo ir tikriausiai niekada nebus. Priešingai, net tuomet, kai koks Šventosios nuosavybės įkaitas ateina su detaliajame Palangos plane išskirto sklypo po jo namu geodeziniais, atsiranda tuzinas priežasčių, kodėl to įregistruoti negalima. Jeigu kas nuginčija vieną, tuoj atsiranda kita. Po to trečia ir ketvirta. „Zadanija” yra „zadanija”. Jai įgyvendinti parako vis dar yra.

Seno raugo tvartas turi savo specifikos. Todėl nereikia stebėtis, kad lūšnų skaičius šioje vietoje prie Baltijos per pastaruosius dešimtmečius ne mažėjo, o didėjo. Kai įprasti įstatymai vietovėje negalioja, tai kas ką nori, tą ir daro.

Renčia medines palapines kopose ar daugiabučių kiemuose, ar pamiškėse. Tada viršininkas rodo pirštu ir sako – matot, kas darosi?

Jeigu tikrai norėtų, tai ir šį reikalą išspręstų vienu mostu. Detalusis planas yra. Viskas subraižyta ir nustatyta. Jeigu medinė palapinė išdygo pliaže, tai gal galima trumpai drūtai su jos gyventoju reikalą aptarti.

Kita vertus, Šiaurės jūros paplūdimiuose, pavyzdžiui, Belgijoje ar Nyderlandų karalystėje, stovi šimtai riboto ploto medinių vienaukščių. Juose dažniausiai saugomas aktyviai paplūdimio veiklai skirtas inventorius. Gali juos pirkti, nuomoti – niekam netrukdo. Bet ką čia lyginti, ten net dykame pliaže rasi tualetą, o neretai ir vienišą paklydėlio laukiantį dušą. Apie šimtus kilometrų dviračių takų taip pat net nekalbėkime.

Mes tam pinigų neturime. O iš kur turėsime, jeigu svarbiausias tikslas – vienus išvaryti, kitus įleisti.

Įdomu tai, kad tradiciškai Palanga su Šventosios priemiesčiu valdoma liberalų ir konservatorių. Pagal jų ideologiją, tradicija ir savininkas turėtų būti gerbiami. Bet šioje teritorijoje galioja kitokia, šešėlinio šeimininko arba paršų rojaus ideologija.

Todėl neturėkime iliuzijų. Unikaliu mediniu žvejų retro kaimu galėjusi pavirsti Šventoji pasmerkta pūti ir būti darkoma. Tai įrodo ir garsusis jachtų uostas, pastatytas ir iš karto išnykęs, kartu su praplautais pinigais į vandenį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Parašykite komentarą

Top