Silpnesnių nervų stebėtojai įtaria, jog didelis dėmesys vieno džipo arba mezgėjos iš Panevėžio istorijai liudija mūsų skonio lėkštumą ir provincialumą.

Dar daugiau. Tai būtų ir žiniasklaidos moralinio nuopuolio dar viena apraiška, mat į tolimą planą nustumti Europos Parlamento vadovo rinkimai, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento inauguracijos reikalai, paaiškėję „Brexit“ kontūrai, ką jau bekalbėti apie nesibaigiančius vietinius vargus.

Rimtiems reikalams dėmesio niekada nebuvo per daug. Bet manyti, jog septinta diena su įkvėpimu narpliojama istorija, turinti visus politinės muilo operos požymius, yra tik apie kailinius ir džipą, būtų iš tiesų seklu. Nes ji – ne apie tai. Ji apie tai, kaip nepastebimai atsiranda korupcija. O dar labiau – apie politikų atsakomybę ir nuožmias pastangas pakeisti jos ribas.

Per ketvirtį amžiaus politikai patyrė įvairių nutikimų. Kiekvieną kartą būdavo bandoma kaip nors išsisukti. Tačiau visą šį laiką po truputį, kartais žengiant žingsnį kitą atgal, buvo judama aiškia kryptimi.

Tiek politikai, tiek visuomenė atsikratė nuostatos, jog pirmieji yra nebaudžiami vien todėl, kad yra valdžioje. Šį sovietmečio paveldą palaipsniui keitė supratimas, jog politikui taikomi kitokie vertinimo standartai. Kad net ir tuomet, kai teisiškai jo kaltė nėra įrodyta, jam tenka politinė atsakomybė. Vienu svarbiausių pokyčių reikėtų laikyti sunkiai kelią prasiskynusį supratimą, jog išrinktas arba į politines pareigas paskirtas asmuo praranda didelę dalį savo privatumo. Ir jis, ir jo artimieji turi su tuo susitaikyti, o jeigu negali to padaryti, tai politikoje jiems nėra ką veikti.

Ramūnas Karbauskis bando įrodyti priešingai. Tai, ką stebime dabar, yra jo karas dėl politikų teisės lindėti šešėlyje, sekti žmonėms pasakas ir gyventi dvigubą gyvenimą.

Pagal ketvirtį amžiaus Vakarų pavyzdžiu formuotą tradiciją, įtarimais apmėtytas Jonas, Petras ar Martynas, jeigu jis yra politikoje, skubiai išsklaido abejones, o jeigu negali, tai traukiasi.

R. Karbauskis tarp politiko ir galimo nusikaltimo stato giminaitį. Viena vertus, jis parankus, kai reikia pridengti keistus sandorius. O kai šie paaiškėja, giminaitis tampa gynybos siena, mat yra privatus ir nieko apie jį sakyti negalima. Taikant tokį modelį, politinė atsakomybė visiškai išnyktų, tik reikėtų visada turėti po ranka nebylų giminaitį, paslaugų bičiulį ar šiaip gerą žmogų.

Jeigu to dar būtų negana, yra valstybės įstaigos, inspekcijos, tarnybos. Gudriai veikiant, jų tyrimas gali būti gera užsklanda, pridengianti tą dalį tikrovės, kuri nepatenka į tyrėjų akiratį. Svarbiausia, leidžia laimėti laiko.

Polinkis formalizuoti politinę atsakomybę, viešus asmenis persekioja nuolat. Tačiau dabar galima matyti ne chaotišką, o sistemišką pastangą.

Buvome įpratę, jog daugiausia galių turintys, aukščiausius postus užimantys prisistato kartu su savo sutuoktiniais, partneriais ir net vaikais. Ir niekas jų nepersekiodavo, kol kuris iš jų neperžengdavo įstatymo ar etikos ribų.

Vienas įtakingiausių šalyje šiandien R.Karbauskis slepia savo šeimą ir rekomenduoja taip daryti visiems. Tokių papročių laikosi kai kurių Rytų valstybių diktatoriai, o dabar, atrodo, jų pėdomis atgal į praeitį suksime ir mes. Na, tikrai, kaip gi čia atrodytų, jeigu niekur nesislapstantis, apie save pasakojantis sutuoktinis, prasidėjus kokiai kito džipo istorijai, staiga prisimintų privačių asmens duomenų apsaugą.

Šeimos įslaptinimas nuo visuomenės lyg nuo kokio priešo, yra stipru. Bet kodėl tuomet reikėtų tikėti pažadais keisti mūsų šalies žmonių gyvenimą į gera, jeigu paties artimiausi gyvena svetur, kur saulė karščiau šviečia ir vaisiai saldesni dera? Apie emigracijos stabdymą toks asmuo iš viso neturi teisės prasižioti, nes pirmas logiškas jo žingsnis būtų – parsivežti iš emigracijos bent jau savo sutuoktinį.

Buvo jau įprasta, jog politikai atsisako sąsajų su verslu. Tai niekada nebuvo išspęsta visiškai, tačiau vienaip ar kitaip buvo bent jau bandoma parodyti pastangas. R. Karbauskis nemato jokio reikalo perduoti akcijas kokiam fondui ar patikėtiniui. Buvo verslininkas ir toliau bus, kaip norės, taip ir darys. Tik informacijos apie abejotinus jo įmonių sandorius nesitikėkite. Kai reikalas pasisuka šiuo kampu, tada jau riba yra – savininkas viešas asmuo, bet jo verslas privatus, saugomas įstatymų.

Galime eiti dar toliau. Atsakomybės išplovimo, dūmų pūtimo modelis jau taikomas ir įstatymų leidyboje. Per pirmąją sesiją turėjome seriją pasiūlymų, balsavimų, atsiprašymų, taisymų. Galiausiai niekas tiksliai nepasakys, kas buvo už ką, kas prieš ką, o kas atsakingas už rezultatą.

Kol kas dar neaišku, koks bus Seimo ir vyriausybės santykis vykdant sumanymus ir dalijantis atsakomybę, bet atrodo, kad bus maždaug toks kaip R. Karbauskio ir jo žmonos. Lyg ir viena politinė šeima, bet lyg ir atsiskyrę.

Visiems aišku – muziką užsako ir politikos orkestrui diriguoja Seimo Kultūros komiteto pirmininkas. Kažkaip neįprastai, lyg iš šalies, truputį pasislėpęs. Manot, bus kaltas, jeigu kas nusigros? O kam tuomet reikalingi į postus deleguoti profesionalai ir visi vasalai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.