Jūs esate
Pagrindinis > Politika > Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Emigracija: kai svajones nužudo realybė

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Emigracija: kai svajones nužudo realybė

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Emigracija: kai svajones nužudo realybė

www.lrt.lt

Buvo gabus chemikas – tapo eiliniu apsaugos darbuotoju. Mokėsi Jungtinės Karalystės universitete – sugrįžo atgal į varganą lūšną be vandens ir tualeto. Buvo geriausias mokykloje, o dabar – savos šeimos skerdikas. Tokią atomazgą nulėmė viso gyvenimo vilčių žlugimas. Duodama interviu portalui „15min.lt“ taip mananti sakė Egidijaus Anupraičio, įtariamo artimiausių žmonių sušaudymu, chemijos ir biologijos mokytoja Kunigunda Vrubliauskaitė.

Niekas kol kas nežino, kas iš tiesų ką nulėmė, tačiau prakalbusi apie tai mokytoja palietė dar vieną reiškinį, kurį nujaučiame, bet dar daug nekalbame, kurį taip pat galime vadinti uždelsto veikimo bomba arba dar viena emigracijos puse.

Visi tie 50 tūkst. žmonių, palikę Lietuvą pernai, 14 tūkst., kurie susipakavo lagaminus šį sausį ir vasarį, taip pat ir visi kiti išvyko gaudydami savo didesnę ar mažesnę svajonę.

Kažkam ta svajonė pinigai, kažkam – įdomesnis darbas, gabiam jaunimui – studijos. Svajonės skirtingos, bet lūkesčiai ir nuostatos iš esmės tokie pat.

Kiekvienas keliantis sparnus tiki, jog ten bus kitaip, jog ten jis kažką pasieks, jog ten jis parodys ir įrodys. Negana to, kiekvienas emigrantas įkūnija ne tik savo, bet ir artimų žmonių svajonę.

O kaip yra, kai jis tampa parvykstančiu, sugrįžtančiu emigrantu? Tuo, kurio taip šaukiasi tėvynė, vis kurdama sugrąžinimo planus ir vadinanti tai vienu iš savo prioritetų?

Nemaža dalis pasukusių atgal atsiduria prie sudužusios geldos. Oro uoste jiems orkestras negroja. Darbo niekas nesiūlo, nes ir savų bedarbių per akis.

Tokių kaip Seimo narys konservatorius Mykolas Majauskas, iš Londono persikėlęs į vyriausybės rūmus, ar dabartinė vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė, kadaise palikusi karjerą Niujorke dėl „Investuok Lietuvoje“ vadovės kėdės, yra vienetai.

Kiti parvyksta tyliai. Kas nepritapęs, kas tiesiog atsikandęs gyvenimo svetur ir nebenorintis daugiau būti svetimu net ir puikiausiame krašte.

Nesvarbu dėl kokių priežasčių parvyko namo, vertinimas toks pat. Nepavyko. Nesugebėjo. Taip sakant, jeigu neuždirbo bent namui ar neturi gero darbo pasiūlymo, tai yra dar didesnis nevykėlis, nei buvo iki emigracijos ar yra visi likę čia.

Tiesa yra ta, jog artimiausia aplinka tokį sugrįžimą suvokia kaip asmeninį vilčių, sietų su tokiu savu emigrantu, subyrėjimą, o visuomenėje iš principo vyrauja priešiškos nuostatos. Iš dalies dėl pavydo, iš dalies dėl to, jog išvykstantieji laikomi bėgliais ar net išdavikais. Pagaliau, kiekvienas toks parvykėlis yra konkurentas, turintis bent jau teorinių pranašumų, mat yra daugiau matęs.

Ir kol didelė visuomenės dalis kapanojasi varge, tol požiūris nesikeis. Kone kiekvienas, nusprendęs sukti atgal, turi ne tik susitarti pats su savimi, bet patiria vienokį ar kitokį psichologinį spaudimą iš aplinkos, tegu ir tylų. Turi perlipti per išankstines nuostatas. Kitaip sakant, namie jo laukia nelengvas adaptacinis periodas, kai pagalbos tikėtis nelabai yra iš kur, o nevykėlio etiketė jau paruošta.

Emigrantų patirtis labai skirtinga. Ši problema tikriausiai mažiau aktuali juodadarbiams ir visai neaktuali per pasaulio laboratorijas keliaujantiems mokslininkams. Sudėtingiausia turėtų būti jauniems žmonėms, kurie rinkosi studijas užsienyje, tikėdami, jog šis laivas išplukdys juos į kitokį gyvenimą.

Nejauku net galvoti, kaip turėtų jaustis jaunuolis, neseniai pasakojęs mokykloje savo sėkmės istoriją, buvęs savotiška vietos legenda ir pavyzdys, bet dabar turintis ieškoti bet kokio darbo ir kasdien klausytis tėvų ar giminaičių aiškinimų, koks jis asilas, nes sugrįžo nuogas basas į šitą ašarų pakalnę ir dar tapo išlaikytiniu, kišenėje gal turinčiu tik diplomą, kurio čia nelabai kam reikia.

Sunku tiksliai pasakyti, kiek tokių jaunuolių yra. Statistika fragmentiška. Palyginus įvairius šaltinius, galima sakyti, jog kasmet mokytis išvažiuoja vidutiniškai 2,5 tūkst., o maždaug pusė jų po kelerių metų sugrįžta namo.

Nėra žinoma, kokia jų dalis suranda lūkesčius atitinkantį darbą. Juo labiau nėra žinoma, kokioje aplinkoje jie atsiduria. Kuo ji nykesnė, tuo didesnė tikimybė, jog psichologinis spaudimas ir graužatis dėl žlugusių vilčių gali tapti nepakeliami, peraugti į depresiją.

Bet faktas, jog jų yra. Gal keli šimtai per metus, gal kelis kartus daugiau. Pirmieji šeši mėnesiai jiems yra sunkiausi. Ir kažkas turėtų pradėti juos skaičiuoti ir matyti.

Keturguba žmogžudystė Gaižėnų kaime tuo pat metu yra ir perspėjimas, jog atsiranda dar viena savita rizikos grupė, kuri didės, nelygu kokia bus padėtis Lietuvoje ir Europos Sąjungoje.

Tai žmonės, kurie gali būti naudingi, normaliai integruotis, bet lygiai taip pat gali nesusidoroti su tokia tikrove, kokia ji yra. Ir vis dažniau nesusidoros, jeigu liks vieni menko emocinio intelekto aplinkoje.

Kai politikai eilinį kartą prabils apie emigrantų sugrąžinimą, jie turės nepamirštamą pavyzdį, koks tas sugrįžimas gali būti.

Parašykite komentarą

Top