Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Rasa Čepaitienė. Bulvariniai skaitalai:ką šios politikės skaito, žiūri, ką veikia laisvalaikiu ar mėgsta valgyti?

Rasa Čepaitienė. Bulvariniai skaitalai:ką šios politikės skaito, žiūri, ką veikia laisvalaikiu ar mėgsta valgyti?


Rasa ČEPAITIENĖ,www.siandien.info, tiesos.lt redakcija

Natūralu, kad politikos viršūnėje pasirodžius naujiems veidams smalsu su jais nuodugniau susipažinti. Tokią progą suteikia serija elitinio žurnalisto V. Laučiaus darytų interviu su strateginius postus užėmusiomis politikėmis V. Čmilyte-Nilsen, E. Dobrovolska, A. Armonaite (jei ką praleidau, papildykite).

Politikių asmenybės juose atskleidžiamos iš neoficialiosios pusės: šeima, vaikystė, laisvalaikis, perskaitytos knygos ar mėgstama muzika… Trumpai tariant, tai toks įprastinis „gliancinių“ „damskų“ žurnalų formatas, koks paprastai būna dar ir iliustruotas profesionalioje fotosesijoje darytomis nuotraukomis, prieš tai interviu davėjui pasinaudojus ne mažiau profesionaliomis kirpėjo, vizažisto, drabužių dizainerio paslaugomis. Pateikiantis skaitytojui kartais tiesiogine ir perkeltine prasme gerokai nupudruotą rašinio veikėjo portretą.

Politikai šiame politikos analitiko ir filosofo, viešojo intelektualo V. Laučiaus imtame intensyviai praktikuoti žanre vaizduojami kaip paprasti, mieli, simpatiški žmonės. Jiems neužduodama jokių nepatogių ar nejaukių klausimų. Gal, sakysite, garsusis, daugybės komentarų sulaukę interviu su Dobrovolska buvo ne toks?

Bet ten juk buvo lygiai tie patys, kitoms respondentėms užduoti klausimai apie hobius, perskaitytas knygas, šeimyninius santykius. Ir ne Laučius kaltas, kad ponia šviežiai iškepta ministrė nesugebėjo pasinaudoti proga atsiskleisdama iš gerosios pusės, šitaip viešai susimovė.

Grįžkime prie esmės. Ar tokio lygio intelektualo reikalas domautis, ką šios politikės skaito, žiūri, ką veikia laisvalaikiu ar mėgsta valgyti? Tam toje pačioje delfi redakcijoje dirba visa krūva žurnalisčių, atliksiančių tokio lygio užduotį gal net geriau nei jis.

Nesakau, kad rinkėjai ir kiti piliečiai neturėtų pamatyti neformalios politikų gyvenimo pusės, susipažinti su jų kasdienybe ar kultūriniu akiračiu – tai išties apie konkretų žmogų pasako nemažai. Bet, uždavęs buitinio lygmens klausimus, rimtas žurnalistas privalėtų tuo neapsiriboti ir siekti nutapyti pilną viešojo asmens paveikslą giliau pasikapstydamas ir jo profesinės veiklos užkulisiuose, ir motyvacijoje, ir vertybėse, ir galų gale ateities planuose.

O kadangi Laučius šito nedaro, tad ir kyla klausimas, kodėl? Negi jam (ir jo interviu skaitytojui) nerūpi, kaip, pavyzdžiui, Čmilytė-Nilsen vertina savo tėvo kagėbistinę praeitį, kodėl Dobrovolska pasirinko ginti vienalyčių santuokų reikalautojus, o Armonaitė tapo narkotikų legalizavimo stūmėja arba vaikų ant kelių klupdytoja prie JAV ambasados?

Manding, šie interviu iš esmės atlieka kiek kitokią nei vien artimesnio supažindinimo su šių politikių asmenybėmis ar jų mėgstamų filmų ir muzikos grupių aptarimo funkciją. Jais po neįpareigojančiu bulvariniu skaitalu iš tiesų žymiai daugiau paslepiama nei atidengiama.

Pagrindinis šių interviu tikslas – pavaizduoti šias politikes tiesiog žaviomis moterimis, o jų propaguojamas radikalias pažiūras – normaliomis, įprastinėmis ir netgi skaitytojui priimtinomis.

Kitaip tariant, normalizuoti nenormalumą (priminsiu, padoria, simpatiška, daug pasiekusia vaizduojama Čmilytė tebėra už korupciją teisiamos partijos pirmininkė). Taip pat padaryti toleruotinu jų kraštutinį ideologinį užangažavimą, užmaskuoti akis badantį neprofesionalumą ir nebrandą (Laisvės partija, kaip pirmoji dabarties Lietuvos politikoje išties ideologinė partija, atvirai stumianti neobolševikinę darbotvarkę). Apie tai nė mur mur…

Nesunku įsivaizduoti Laučių, užduodantį klausimus Hitleriui apie jo mėgstamas meno sroves ar tapybos technikas arba Stalinui apie jo požiūrį į sovietinę kino estetiką…

Intelektualas Laučius, persikvalifikavęs į geltonosios spaudos rašeivą ir mums peršantis įspūdį, kad viskas su tomis politikėmis ir jų partijomis gerai, nes, žiūrėk tik, pasirodo, klauso tos pačios muzikos kaip aš, mėgsta ir mano mėgstamą serialą!, nebėra joks žurnalistas, juolab joks politikos analitikas, kokį tiek metų vaizdavo, savo tekstuose perteikdamas svarbiausių dabarties politikos mąstytojų mintis.

Jo erudicija niekaip nekoreliuoja su jų išpažįstamomis vertybėmis, pirmiausia, intelektualiniu sąžiningumu. Jis čia veikia kaip abejotiną šitų mūsų veikėjų įvaizdį turintis pataisyti piarininkas, subtilus propagandistas, o trumpai tariant, – seniausios profesijos atstovas.

Todėl visos jo pretenzijos į intelektualizmą ir gilesnę analitiką nuo šiol galės būti sutinkamos su atlaidžia šypsenėle. Pinigai nekvepia, reikalui esant ir pridirbtus politikų apatinius nepriklu viešai praskalbti, ania? Svarbu tik tai darant išlaikyti orią ir solidžią veido išraišką.

Bet palikim šį profesionalą ramybėje. Jis tik vienas iš pasibaisėtinų mūsų viešosios erdvės degradacijos atvejų, kas, kad tebesidangstantis menamu solidumu ir rimtumu.

Žurnalistai, liovęsi užduoti politikams nepatogius, bet visuomenei svarbius klausimus, nustoja pasitikėjimo ir pagarbos. Jų pasirinkimas aiškus – norisi geriau gyventi, sočiau valgyti, važinėti prabangiais automobiliais, turėti solidžią sąskaitą banke, svarbiausia – laisvai sukiotis elite, būti jo pripažįstamiems ir vertinamiems.

Nepatogūs klausimai užvertų daug durų, atimtų galimybes ir progas klestėti, jaustis tokiu reikšmingu ir šauniu. Kas, kad tikroji politinė analitika nepastebimai, bet nuosekliai keičiama bulvaru, sūsta arba yra sistemingai stumiama į paraštes – visus tuos mažuosius informacinius tinklalapius, youtube kanaliukus ar podcastus.

Tenai, kur elito nemalonėn patekę ar savo profesinę autonomiją „siekiantys išsaugoti politikos analitikai ir filosofai, „nedvaro“ politologai, žurnalistikos marginalai bei „marginalai“ mėgina analizuoti mūsų politinės erdvės aktualijas bei tendencijas profesionaliai, kritiškai, objektyviai ir nevyniodami žodžių į vatą.

Koks didžiulis paradoksas, kontrastas ir ironija! Milžiniški mokesčių mokėtojų pinigai ištaškomi atvirai propagandai kurti ir skleisti per lrt, kur net per Naujus nyku nykutėliai ir nėra ką žiūrėti. Tuo tarpu tikrą analitinį turinį kurti ir tiriamąja žurnalistika vis dar bandyti užsiimti yra priversti žmonės, už tai negaunantys nė skatiko, arba itin kukliai, tiek, kiek, žinoma, neatperka įdėtų pastangų ir rizikos.

Mūsų viešoji erdvė degraduoja, bet už tai atsakingi žmonės apsimeta, kad viskas čia normalu, patys tai skatina. Tokiomis atviros cenzūros, begėdiškos propagandos, masinio smegenų plovimo, vulgarizacijos ir fake news sklaidos sąlygomis belieka stiprinti alternatyviają žiniasklaidą, palaikyti jos kanalus ir tuo užsiimančius. Kito kelio, matyt, nebėra.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

Parašykite komentarą

Top