Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Rimas Sakalauskas .”Mes turime kurti Lietuvą realiais veiksmais”

Rimas Sakalauskas .”Mes turime kurti Lietuvą realiais veiksmais”

Rimas Sakalauskas

Esu videomenininkas, dirbantis teatro srityje, taip pat su filmais, koncertuose. Gimiau gausioje 7 asmenų šeimoje.

Mano tėvas – Antanas Sakalauskas, Sausio 13-osios veteranas, gynė Lietuvos laisvę Sausio 13-ąją. Sausio 13-ąją jis budėjo prie Televizijos bokšto ir buvo sunkiai sužalotas priešo tankų. Kadangi dar buvau labai mažas, vos penkerių metų, tos nakties mažai ir prisimenu.

Tačiau gerokai vėliau prisimenu šios dienos minėjimą, tai yra laužus, gyvybės ir mirties bėgimą, Televizijos bokštą. Ši diena mūsų tėvui ir visai mūsų šeimai visada buvo ypatinga, ji buvo kitokia, mes jos labiau laukdavome negu Kalėdų dovanų ar Velykų, ar dar kokios kitos šventės.

Savo šeimoje buvome auklėjami laisvai, daug diskutuodavome. Demokratiškumo principus išlaikėme iki šiol, tai man yra labai brangu ir tai yra mūsų šeimos vertybė. Manau, kad mūsų tėvams pavyko įskiepyti patriotiškumą būti nuoširdžiam prieš save ir kitus.

Iš penkių vaikų keturi pasukome menų link. Esu dėkingas Lietuvos valstybei, kad gavau nemokamą arba beveik nemokamą išsilavinimą, galiu dirbti menų srityje, nes Lietuvos Respublika skyrė finansavimą kultūrai, meniniams projektams ir tokie nepriklausomi menininkai, kaip aš, galime sėkmingai dirbti Lietuvoje, mums nereikia važiuoti į Angliją ar kur nors kitur, nors tai taip pat nėra blogai pasisemti tam tikros patirties.

Praėjusieji metai Lietuvai buvo tikrai labai geri ir pasauliui kultūros srityje tapome vėl labai įdomūs: „Auksinis liūtas“ Venecijos meno bienalėje, geriausia pasaulyje dirigentė moteris, geriausia pasaulyje operos solistė. Ryškūs tarptautiniai Lietuvos pasiekimai stiprina ne tik šalies pozicijas pasaulyje, kuria pozityvų ir atpažįstamą šalies įvaizdį, bet ir didina valstybės piliečių tikėjimą. Kaip vizualaus meno atstovas, pastebiu ir Lietuvos kino pažangą.

Praėjusiais metais garsiai nuskambėjo „Černobylio“ serialo sėkmė, „Emmy“ buvo nominuoti ir lietuvių kūrėjai. Taip pat Europos filmų festivaliuose dažnai matydavau daug lietuvių filmų tarp laimėtojų. (Tai yra „Nova Lithuania“ ir panašiai).

Tai džiugu ir įkvepia. Smagu, kad Lietuvoje pagaliau greta valstybės struktūrų atsiranda ir privačios iniciatyvos, tokios kaip naujai atsidaręs MO muziejus, meno pažinimo centras TARTLE, kurios prisideda prie meno ekosistemos gyvybingumo ir meno rinkos formavimo. Privati meno rinka auga ir tai man yra labai aktualu ir aš dėl to labai džiaugiuosi.

Lygiai taip pat džiugu, kad nepriklausomoje Lietuvoje suklestėjo nevyriausybinis meno sektorius, atsirado galimybės dirbti laisvai samdomu menininku. Šiandieną šis nevyriausybinis sektorius sukuria daugiau sėkmingų ir ryškių kūrybinių produktų, matomų ir tarptautinėje scenoje nei biudžetinių institucijų veikla, dažnai dar persekiojama sovietinių šešėlių. Aš nuo čia šiek tiek pakritikuosiu, nes išdėsčiau labai daug gerų dalykų, kurie mane labai džiugina, bet taip pat norėčiau ir pakritikuoti, nes būtų neteisinga vien tik viską vienodu patosu pašnekėti.

Deja, Lietuvos kultūroje vis dar įsigalėjęs nomenklatūrinis mąstymas, kalėjimo taisyklės, juodoji buhalterija. Aš pats dažnai su tuo susiduriu. Taip pat vadinami „otkatai“, kai kolegai turi sumokėti pinigus atgal, nes tu gauni užsakymą. Teko su tuo susidurti, bet tai, aišku, labai sunku ir šiek tiek glumina.

Kartais mūsų didieji scenos korifėjai, statantys spektaklius apie engiamuosius, patys tampa engėjais ir teroristais savo pavaldinių atžvilgiu. Čia aš nenorėčiau, aišku, taip jau sudramatizuoti, bet iš tikrųjų tas klimatas kartais būna toks.

Panašu, kad pas mus dar šiek tiek yra to Sausio 13-osios priešo viduje. Manau, kad tas išorinis priešas kažkuria dalimi įėjo į mūsų mentalitetą. Dažnai girdžiu sakant, kad esą jei vyresnioji išeis anapus, viskas čia labai gražiai išsispręs. Iš tikrųjų iš savo patirties žinau, kad problemos niekada nesisprendžia, o paliktos savieigai tik dar labiau supūliuoja. Jaunoji karta nebūtinai bus geresnė už senąją – čia nėra jokia taisyklė.

Tam, kad ji būtų geresnė, su ja turi būti pakankamai dirbama, ugdoma, investuojama. Šiandienos mokinys yra rytojaus verslininkas, rytojaus menininkas, rytojaus mokslininkas.

Ateityje robotizuojant gamybą ir paslaugas, įdarbinant vis daugiau dirbtinio intelekto, kūryba bei darbas kultūros sektoriuje taps dar svarbesnis, sukurs didesnį dalį šalies BVP būtent dėl to, kiek į tai investuota valstybėje.

Tai progresyvios ir pažangios valstybės supranta ir aš tikiuosi, kad progresyvi ir pažangi valstybė yra ir Lietuva. Šiuo metu gyvename dar vieną ekonominį pakilimą – auga BVP, atlyginimai, žmonių vartojimas, matome prekybų centruose tiesiog…

Žodžiu, prieš šventes neįmanoma nieko nepirkti. Butų parduodama vis daugiau, gatvėse vis didesni, prabangesni automobiliai, tačiau didesniuose, prabangesniuose automobiliuose dažnai sėdi labai susiraukę, pikti žmonės.

Dėl tų didelių automobilių kiekio kemšasi gatvės, didėja aplinkos tarša ir avaringumas. Jaunųjų vestuvės atrodo vis prabangesnės, tačiau daugiau nei pusė tų vestuvių baigiasi skyrybomis, bylinėjimaisi teismuose. Didelę dalį maisto tiesiog išmetame, kaip ir mes namie, nors dėl truputį pigesnių dešrelių ilgiausiai vykstame į svečias šalis.

Žiūrėdami ir gindami savo siaurus interesus susiskaldome, tampame labai lengvai valdomi, manipuliuojami didžiųjų medijos priemonių, korporacijų, socialinių tinklų. Tik aktyvus buvimas bendruomenėje ir tikrų ryšių formavimas įgalina piliečius kažką keisti.

Juk jei Sausio 13-ąją visi būtų sėdėję prie ekranų socialiniuose tinkluose, fotografavę asmenukes, komentavę, ar pasirašinėję virtualias peticijas ir visokius kitokius dalykus, tai niekas nebūtų pasikeitę. Mes turime kurti Lietuvą realiais veiksmais, o ne virtualiais kažkokiais dalykais. Aš jais asmeniškai netikiu.

Parašykite komentarą

Top