VDU prof. Lauras Bielinis  www.verslaspolitika.lt

Rinkiminės kampanijos įkarštyje praktiškai dauguma analitikų, žurnalistų bei politikų buvo įsitikinę, kad rinkimų favoritas aiškus, tai – socialdemokratai.

Kitos partijos, kurias buvo galima priskirti prie lyderių, – konservatoriai, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei keistai nesusinaikinantys liberalai.

Jėgų santykis kito, tačiau eiliškumas praktiškai nesikeitė: po jų sekė darbiečiai ir tvarkiečiai, toliau – grupė darinių, kuriems priskiriamas atsitiktinių laimėjimų vaidmuo.

Vis dėlto rinkimų kampanijos įkarštyje stebėjome keletą įspūdingų akcijų, apėmusių visą žiniasklaidą ir rinkėjų auditoriją.

Visų pirma, tai labai intensyvi ir praktiškai nenutrūkstanti žiniasklaidos atstovų kritika LSDP atžvilgiu.

Pagrindinių žiniasklaidos priemonių atstovai, žurnalistai, komentatoriai internete stebėjo bei kritiškai vertino viską, kas vyko socialdemokratų terpėje. Suprantama, taikinys buvo svarbus, nes būdami valdžioje LSDP atstovai atsidūrė kritikos centre ne tik kaip politinė jėga, bet ir kaip už Vyriausybės sprendimus atsakingi asmenys.

Atidžiau panagrinėkime kritikos jų atžvilgiu kryptis.

• Premjeras A. Butkevičius, būdamas visų dėmesio centre, tapo ypač kritikuojamu asmeniu. Jo atžvilgiu kritika liejosi net tuomet, kai kaltų reikėjo ieškoti kitose partijose ar tarp koalicijos partnerių. A. Butkevičiaus asmenybės savybė ta, kad jis geranoriškai imasi komentuoti ir aiškinti problemas viešumoje, prisiimdamas moralinę atsakomybę dėl visko, kas vyksta partijoje ir Vyriausybėje.

• Toks politiškai garbingo elgesio atvejis tapo ypač naudingas ir palankus žurnalistams, kurie galėjo praktiškai bet kada kamantinėti premjerą visais valstybės ir politikos klausimais. Su laiku premjero įvaizdis buvo sutapatintas su atsakomybe už viską, o tai reiškia, kad jis tapo kaltas dėl visko, kas netenkina gyventojų. Rinkiminės kampanijos metu tai tapo stipria atrama socialdemokratų konkurentams net koalicijoje – visi ėmė versti problemas socialdemokratams.

• LSDP gretose jau ilgą laiką stebimas atskirų ir tarpusavyje konkuruojančių grupuočių egzistavimas. Tokia padėtis nekūrė palankios rinkiminės galimybės partijai. Įtampa tarp nesutariančių partiečių centre – Seime ir Vilniaus mieste – atsikartojo regionuose, kur konkurencingos nuotaikos neleido nuosekliai ir sistemingai dirbti.

• Kita partijos rinkimų kampaniją žlugdanti priežastis buvo jos narių inertiškumas. Dauguma partiečių laikė save socialdemokratais, tačiau nieko nedarė šios partijos naudai. Rinkimų kampaniją vykdė atskiri asmenys ir skyrių vadovai, likusieji stebėjo situaciją ir savo neveiklumu bei abejingumu politiniam gyvenimui rodė visuomenei, kad ši partija yra neveikli, nėra „ugnelės“.

• Atskiri skandalai, susiję su konkrečiais asmenimis (Druskininkų meras, Krašto apsaugos ministerijos skandalas), kurstė bendrą visuomenės (rinkėjų) nuostatą – ši partija nieko nedaro dėl žmonių.

• Partija nesugebėjo atremti didėjančios kritikos savo atžvilgiu, nes socialdemokratų viešųjų ryšių sistema buvo labai silpna, neautoritetinga partijos viduje ir neveiksminga išorėje.

Darbo partija bei partija Tvarka ir teisingumas rinkiminės kampanijos metu susidūrė su panašiomis problemomis.

• Tai vieno lyderio partijos, kuriose lyderių padėtis pastaraisiais metais kardinaliai kito. Darbiečių lyderis V. Uspaskichas vis labiau tolo nuo vadovavimo partijai, jo lankymasis Vilniuje buvo labiau sietinas su teisminiais procesais nei su partijos veikla.

• Naujo lyderio rinkimai gal ir buvo teisingas žingsnis, tačiau V. Mazuronis nesugebėjo užgožti stipraus V. Uspaskicho įvaizdžio ir jo lyderystė įgijo laikinumo charakterį. Partija prarado „veidą“ ir nesugebėjo sukurti naujo.

• Tvarka ir teisingumas susidūrė su panašia situacija: jų lyderis R. Paksas daugiau laiko leido Briuselyje nei Vilniuje, todėl partija „sutriko“, tapo abejinga vidaus problemoms, R. Pakso įvaizdis visuomenės akyse ėmė kisti.

• Neigiama žiniasklaidos nuomonė šių partijų atžvilgiu nesuteikė joms palankaus vertinimo daugelio potencialių rinkėjų akyse.
Liberalų partija įveikė savo problemas.

• Skandalas, susijęs su korupcine partijos lyderio E. Masiulio byla ir įvykęs praktiškai rinkiminės kampanijos pabaigoje, tapo didžiuliu iššūkiu visai partijai. Staigus reitingų kritimas signalizavo apie galimą triuškinantį pralaimėjimą.

• Liberalų viešųjų ryšių sistema sugebėjo rasti reikiamų priemonių, kad atskirtų partiją nuo E. Masiulio problemos.

• Tai leido išsaugoti daugumą rinkėjų ir patvirtino, kad gerai organizuota, energinga viešųjų ryšių kampanija leidžia įveikti net labai sudėtingas krizes.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos situacija prieš rinkimus taip pat buvo sudėtinga.

• Pasitraukus A. Kubiliui ir partijos lyderiu išrinkus G. Landsbergį, partijoje kilo sumaištis. G. Landsbergio staigus iškilimas buvo traktuojamas kaip nepotistinis aktas.

• Tarp konservatorių ir krikščionių demokratų, taip pat tarp senosios kartos ir jaunimo kilo įtampa, pasireiškė nusivylimo ir neteisybės nuotaikos.

• Agresyvi ir pakankamai sistemingai organizuota rinkiminė kampanija leido naujai ir jaunai partijos valdžiai perlaužti rinkėjų nuotaikas ir sukurti veržlumo bei galimų pokyčių įvaizdį. Iš esmės tų pokyčių partijoje buvo laukiama jau seniai.

• Liberalų reitingų smukimas leido suaktyvinti rinkiminę kampaniją nusivylusių liberalų rinkėjų pritraukimo prie konservatorių atžvilgiu. Matyt, dalis rinkėjų, nusivylusių E. Masiuliu, išties balsavo už konservatorius.
Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija traktuotina kaip klasikinė protesto balsų rinkėja.
Šios politinės jungties paskirtis buvo sutelkti aplink save tuos rinkėjus, kurie nusivylė visomis besibaigiančios kadencijos partijomis.

Abiejų koalicijos lyderių žinomumas buvo pagrindinis dirgiklis, leidęs rinkėjams identifikuoti šią koaliciją su ligšioline jų lyderių veikla, – N. Puteikio aktyviu konfliktavimu dėl valstybės problemų ir K. Krivicko populiarių bei dramatizmo kupinų laidų.
Valstiečiai-žalieji tapo praėjusių rinkimų favoritu. Jų pergalę lėmė keletas veiksnių:

• Ilgalaikis ir nuoseklus R. Karbauskio veikimas, siekiant užsibrėžto tikslo. Pabrėžtinas serialo „Naisių vasara“ efektas rinkėjams: per keletą metų potencialus rinkėjas buvo pripratintas prie ramaus ir gerą bei laimingą bendruomenę (dabar reikėtų sakyti – darnią) vaizduojančio serialo.

• Šis serialas – savotiškas kontrastas realybėje išgyvenamai įtampai bei skandalams. Rinkimų metu tereikėjo akcentuoti darnos idėją kaip rinkėją aktyvinantį signalą.

• Partija išsiskyrė iš kitų partijų būtent kaip ta, kuri nesivėlė į skandalus, kurios atstovai (gal dėl jų nežinomumo) buvo už skandalų, vadinasi, – už rinkėjų pykčio ribos. Tai suteikė didžiulį pranašumą.

Reikėtų paminėti dar vieną aktyvų rinkimų dalyvį – žiniasklaidą. Nors žiniasklaida yra įvairi ir politiškai daugiaplanė, tačiau jos kuriamos nuotaikos, išryškinti vieni politiniai akcentai ir nutylimi kiti daugeliui rinkėjų kūrė konkrečias rinkiminių preferencijų kryptis.
Ryškiausias pavyzdys – E. Masiulio skandalo viešinimas. Taip susiklostė, kad labai daug žurnalistų, jeigu ir ne palaiko liberalus, tai tikrai jiems simpatizuoja, todėl šis skandalas tapo netikėtumu ir sukėlė šoką ne tik partijai, bet ir daugeliui žiniasklaidos atstovų. Jų reakcija visiškai pateisinama – norėjosi kuo greičiau skandalą užmiršti, užgožti jį kuo nors kitu.

Taigi, šimtatūkstantinio kyšio skandalas žiniasklaidoje po trijų dienų pasitraukė į antrąjį planą, tapo neryškus kitų įvykių fone. Krašto apsaugos ministerijos skandalas tikrai nebuvo toks reikšmingas kaip E. Masiulio korupcinė byla (palyginkime V. Uspaskicho korupcinių bylų ilgalaikiškumą žiniasklaidoje) ir tapo savotišku emocijų perkėlimo objektu – iki pat rinkimų pabaigos žiniasklaidos atstovai tęsė komentarus ir formavo atitinkamas nuotaikas. Taigi, politinės žiniasklaidos atstovai kartu su politinių partijų agitacija kūrė stiprias rinkimines tendencijas.

Rinkimų rezultatai dar kartą patvirtino, kad visuomenė išties lengvai pasiduoda emocijoms ir yra linkusi sieti save su jos lūkesčius atkartojančiomis partijomis.

Šiandien akivaizdu, kad valdančioji dauguma, kurios pagrindą sudaro Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tampa atsakinga dėl rinkimų metu rinkėjams suteiktų vilčių.