Jūs esate
Pagrindinis > Politika > Skelbti tiesą šiandien yra kebloka…

Skelbti tiesą šiandien yra kebloka…

    Dalia TEIŠERSKYTĖ,

     Seimo narė, poetė

 Skelbti tiesą, meilę, gerų darbų pavyzdį ir patirtį šiandien yra kebloka…

          ,,Štai kalba protingas, mylintis, mąstantis, besisielojantis žmogus…. Štai  prabyla antrasis, neturintis ramaus apsvarstymo ir meilės savo širdyje, už tiesos žodį nesurandantis daugiau nieko, kaip tik saują purvo ar            šluotą dilgėlių…

            … Jei už meilės ir gerumo žodžius gausi tik saują purvo,  neišsigąsk ir nenutilk! Atsimink: išmintį gali papildyti ar nutildyti tik  didesnė išmintis, bet ne purvas…

            … Elkis pagal Evangeliją – ir atsikeršyk, vietoj vienos mylios  nueidamas dvi, ir toliau kalbėk skelbdamas tiesą ir meilę…“

                                                                    Tėvas Stanislovas

            ,,Daugybė užsieniečių studentų ir dėstytojų, verslininkų ir meilės emigrantų džiaugiasi mūsų Lietuva labiau už mus pačius“, – pastebi Dalia Teišerskytė.

,,Daugybė užsieniečių studentų ir dėstytojų, verslininkų ir meilės emigrantų džiaugiasi mūsų Lietuva labiau už mus pačius“, – pastebi Dalia Teišerskytė.

 

               Šeštadienis… Į pašto dėžutę įkrenta visos pasaulio žinios, naujienos, paslaptys… Kaip jos pateikiamos? Ogi štai kaip:

,,Katalikiškame vaikų darželyje kurstomos velniškos pinklės“,

,,Vagys važinėja autobusais“,

,,Panemunės bibliotekoje tardo lyg prokuratūroje“,

,,Po gimdymo – kančių kopėčiomis iš anapus“,

,,Žodis verčia iš posto“,

,,Premjeras nukarūnavo prezidentę“,

,,Slegianti bedarbio našta gali virsti siaubinga bomba“,

,,Tėvų skyrybų girnos mala sūnų“,

,,Apsvaigintam kaliniui – mirties nuosprendis“,

,,Šeimos kova už laidotuves“ ir t. t., ir pan.

Primenu: šeštadienis. Visa šeima susirenka prie stalo… Šaltoka… Keista lietuviška žiema į kiekvieno barščius ir kavos puodelius įberia žiupsnelį depresijos ir kartėlio. Norisi daugiau šviesos ir šilumos… Iš kur jos gauti? Žinau! Iš gerų knygų, talentingų žmonių bendrystės, iš gamtos, iš padarytų gerų darbų – kito labui, iš delno delne, iš artimųjų supratingumo ir abipusės globos… Iš geros, kokybiškos – visomis prasmėmis – žiniasklaidos…

Puiku, kad turime keletą žurnalų, kurie pakylėja ne tik žmogų, bet per jį ir visą valstybę, kurie paskatina dirbti ir tikėti, dalintis ir dauginti patirtas įžvalgas, žinias, gerumą. Esame turtingi kultūrine spauda. Išleidžiama daugiau kaip dvidešimt valstybės finansuojamų  kultūros ir meno mėnraščių ir savaitraščių. Gaila, kad jie yra brangūs, kad  jų tiražai labai maži… Susidaro įspūdis, kad juos ir teskaito menininkai bei intelektualai, o bibliotekose ar studento kuprinėje jų nė su žiburiu nerasi… Tarsi užburtame rate: pats rašau ir pats skaitau.

Jau daug metų kalbu, kad kraštui nėra nieko reikalingesnio už kultūrą… O ją gali padėti užauginti būtent žiniasklaida. Žmonės ja vis dar pasitiki. Todėl, manau, reikalingi valstybės leidžiami žurnalai ar laikraščiai, kurie būtų pigūs ir prieinami visiems – mokytojui, bibliotekininkui, moksleiviui, verslininkui ir kt. Kuriuose atsispindėtų ne pigios bulvarinės naujienos, o darbo ir išminties šlovinimas… Kaip sakė tas pats nuostabusis Tėvas Stanislovas savo pamoksle: ,,Geras žmogus iš savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš savo blogojo lobyno – bloga… Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“…

Negi taip malonu mėtytis ,,kakais“? (atsiprašau…) Juk ir paties delnai po to nebemaloniai kvepia…

Man regis, ta ilga sovietinė smalos statinė iki šiol stovi mūsų širdžių buveinėse… Tas, regis, nepilnavertiškumo kompleksas lyg ir verčia pamenkinti kitą, kad pats taptum nuostabesnis, protingesnis…

Valdžia mėto beprotiškai didelius pinigus Lietuvos įvaizdžiui skleisti užsieniuose… Gal geriau už tuos pinigus išties auginti kultūrą ir dvasingumą šalies viduje, padėti versliems ir talentingiems, darbštiems ir drąsiems,– jie patys įrodys visam pasauliui savo tobulumą ir šalies svorį… Pigiau, lengviau, maloniau…

Filosofas Arvydas Šliogeris, kuriuo be galo žaviuosi, apie panašią situaciją rašė: ,,Vakarietiškoji destrukcija skatina mūsų dvasios destrukciją. Kas mums Vakarai, kas mums Rytai, jeigu mes esame ČIA. Kaltas išankstinis nepilnavertiškumo kompleksas. Mums vis dar sunku suvokti, kad mūsų pasaulis yra ČIA. “

Labai džiaugiuosi skaitydama Jūsų žurnalą – jis sklidinas pozityvo,  skatina orumą ir savigarbą, jam svarbu ne tik VERSLAS ir POLITIKA, bet ir kultūra, jam nesvetimi menas, filosofija, protingos, svarios diskusijos apie didžiąsias vertybes, be kurių jau baigia uždusti mūsų sielos… Jūs mokote drąsos kurti ir gyventi. Tai didelis darbas, daug vertesnis už dešimtis pigių leidinukų, šlovinančių vienadienį įvykėlį ir kelias dešimtis juose nuolat šmėžuojančių ,,elito“ atstovų… Kurie jau seniai (o gal ir niekada) nepaėmė į rankas rimtos knygos ir neįkalė vinies į savo prašmatnaus namo sieną…

Nebijokime Sokrato likimo – atėniečiai jį nuteisė už ,,nepatogius“ klausimus ir jiems nesuprantamą gyvenimo būdą… Bet JIS ir šiandien yra su mumis… O kur bus tie, iš lakuotų žurnalų viršelių? Po kelerių metų?..

Kuo bus kai kurie Seimo nariai, kurie taip garsiai klykauja iš garbios tribūnos apie tas pačias vertybes, patys jų neišpažindami?! Juk tauta auga, skaidrėja, mąsto… Pradeda girdėti ir jau skiria pelus nuo grūdų. Ir ačiū Dievui! Gal išgirs ne tik rėksnius, bet ir išminčius, gal supras, kad ,,Laisvė – dar ne viskas, kad reikia žinoti, ką su ja veikti“ (Andre Gide)…

Turime nuostabią Valstybę ir fantastiškai darbščius, talentingus, kantrius jos gyventojus. Išmokime (visi kartu!) tai vertinti, aukštinti, nebijokime girtis kitoms valstybėms, juk – kad ir kokio dydžio viršininkas atvažiuoja į mūsų kraštą, – išvyksta iš jo sužavėtas! Ir nustebęs – kodėl jis nieko apie mus nežinojo iki to vizito?!

Taigi… Nepasiduokime vienadienei madai… Nesekime aklai paskui ,,modernius“ vedlius… Turime SAVO tradicijas, SAVO meną ir SAVO nepakartojamą, aukštą ir skaidrią kultūrą. Tegu mokosi iš mūsų! Beje, tai jau vyksta. Daugybė užsieniečių studentų ir dėstytojų, verslininkų ir meilės emigrantų džiaugiasi mūsų Lietuva labiau už mus pačius…

Pasiramstydama protingesniais už save, savo trumpus pamąstymus pabaigsiu Tomo Moro žodžiais: ,,Tradicija yra ne pelenų išsaugojimas, bet ugnies perdavimas“.

Tad neškime tą ugnį visi, tegu ji apšviečia mūsų širdį ir mūsų Tėvynę.

,,Verslas ir politika“, 2014 m. sausis, Nr. 1 (50)

Parašykite komentarą

Top