Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Savaitraštis ŠIANDIEN. Karteliai ir jų valdžia

Savaitraštis ŠIANDIEN. Karteliai ir jų valdžia


Kęstutis Jaskelevičius

Laisvos rinkos ekonomika – geras dalykas, bet kad ji veiktų, reikia daug policininkų (Nežinomas autorius)

Daug kas krašto ekonomikoje klostytųsi kitaip, jei pavyktų iš tikrųjų išlaisvinti žmonių, ypač norinčių ir sugebančių imtis verslo, iniciatyvą. Ir jei šios iniciatyvos kelyje pavyktų pašalinti visus trukdžius. Didysis iniciatyvos išlaisvinimas įvyko 1990-aisiais, kai buvo išsivaduota iš centralizuotos, viską kontroliavusios ekonomikos pančių.

Tačiau per nužygiuotus trisdešimt nepriklausomybės metų nutiko neįtikėtinas dalykas. Šalies ūkis palengva, tarsi nejučiomis pateko į kartelinius monopolinės ir oligopolinės ekonomikos spąstus, kurie daugeliu atvejų net klastingesni nei ankstesnieji. Tereikia atidžiau pažvelgti į ūkio subjektų santykius ir jų elgseną rinkoje, kad nesunkiai suvoktumei, jog daug ką lemia karteliniai susitarimai.

Maisto produktų perdirbėjai valdo žemdirbius, didieji prekybos tinklai – perdirbėjus, didmenininkai – mažmenininkus, degalinės – degalų vartotojus ir pan. Itin įtakingas yra alkoholio pramonės kartelis. „Susimesti“ į neformalų ir sunkiai apčiuopiamą kartelinį susivienijimą yra perspektyvu ir pelninga.

Perspektyvu todėl, kad karteliniai susitarimai dėl prastai reglamentuojamos lobistų veiklos gali net daryti poveikį politikams ir įstatymų leidėjams. Kartelinių susitarimų gijos yra apraizgiusios ištisas veiklos sritis, iš esmės visą ekonomiką, iškreipdamos verslo konkurencijos sąlygas.

Daugelis įmonių rinkoje ne konkuruoja, o greičiau laviruoja tarp kartelinių grupių. Todėl yra gana nykūs liberaliųjų pažiūrų politikų ir ekonomistų išvedžiojimai apie laisvąją rinką ir konkurenciją.

Išsakomi argumentai atspindi bent du dalykus: arba, pirma, ignoruojant realią padėtį rinkos subjektų santykiuose vis dar naiviai tikima, kad didžiųjų liberalų Friedricho von Hayeko ir Miltono Fridmano romantiškąsias idėjas įmanoma įgyvendinti perdėm integruotame ir globalėjančiame nūdienos ūkyje; arba, antra, šitaip siekiama paslėpti, užmaskuoti tikrąją formalių ir neformalių kartelinių sistemų esmę. Įtikinamesnė vis tik yra antroji versija.

Kapinių kartelis

Šių metų liepos mėnesį Konkurencijos Taryba (KT) solidžią 412 tūkst. eurų baudą skyrė koncerno „Icor“ valdomos Estijos pastatų priežiūros ir administravimo grupės „City Service SE“ bendrovei ir jų konkurentei įmonei „Naujamiesčio ūkis“. Už ką?

Ogi už kartelinį susitarimą Vilniaus kapinių priežiūros paslaugų konkurse. Žinoma, šis KT sprendimas bus skundžiamas, nubaustos įmonės bylinėsis iš paskutiniųjų, teismai truks keletą metų.

Ir dar neaišku, koks bus galutinis verdiktas. Tačiau, reikia tikėtis, kad KT surinko nenuginčijamus įrodymus.

Apmaudu, kad karteliniai susitarimai ir neoficialios kartelinės struktūros sudaro nacionalinės ekonomikos pagrindą.

Daugelyje apdirbamosios pramonės, paslaugų, finansinio tarpininkavimo ir kitų sektorių egzistuoja šimtai asociacijų, centrų, kitokių neformalių susivienijimų, į kuriuos susibūrusios įmonės siekia atstovauti ir ginti savo interesus.

Ir čia nebūtų nieko smerktino, jei šis atstovavimas nesiremtų karteliniu principu, t.y tam tikru susitarimu prieš kitus rinkos subjektus ir produkcijos vartotojus. (Tarkime, yra įsisteigusios didžiųjų ir mažųjų aludarių asociacijos, kurios nesutaria tarpusavyje, nes siekia skirtingų tikslų).

Esmė čia ta, kad nacionaliniai karteliai, įgaudami gamintojų, paslaugų teikėjų, prekybininkų asociacijų ar centrų ir pan. formą, peržengia klasikinio kartelio rėmus ir sąvoką, kuri aprėpia daugiausia draudžiamus susitarimus dėl kainų ir realizavimo rinkų.

Šiuolaikinius kartelius, įgaunančius legalią teisinę formą, dažnai papildo susitarimai dėl bendrų ekonominių ir kitokių veiksmų, kurie diskriminuoja produktų ar paslaugų vartotojus.

Tai ypač ryšku finansinio tarpininkavimo sektoriuje (bankų, draudimo, smulkiųjų kreditų, nekilnojamojo turto).

Kas šioje kovoje laimi? Laimi suktesni karteliai, įgavę legalų juridinį pavidalą, sugebėję priartėti ar prasiskverbti į politinę ar vykdomąją valdžią, t.y. į sprendimų priėmimo centrus. Konkurencija tokiu atveju jau vyksta ne tarp produktų gamintojų ar paslaugų teikėjų, o tarp pačių kartelinių struktūrų.

Kita vertus, kartelių intervenciją į sprendimų priėmimo lygį skatina valdžios nenoras ar nesugebėjimas atriboti legalųjį ir šešėlinį lobizmą. Būtent šioje legalių kartelių ir valdžios sandūroje ir reikėtų ieškoti politinės ir ūkinės korupcijos ištakų.

Kitaip tariant, korupcinės sistemos demontavimas turėtų prasidėti nuo kartelinių susivienijimų ir jų ydingo poveikio politiniam ir ūkiniam antstatui aiškaus suvokimo.

Kartelinių struktūrų demontavimas

Nerealu tikėtis, kad kartelių rezgamus korupcinius susitarimus sugebės demaskuoti teisėsaugos institucijos ar KT.

Pastarosios daugeliu atvejų yra labiau suinteresuotos viešu savo veiklos demonstravimu nei kartelių sukeliamų problemų gvildenimu.

Tačiau esama ir objektyvių aplinkybių, kurios verčia įmones burtis į kartelinio pobūdžio susivienijimus.

Kartais tai būna jų išlikimo arba geresnės padėties rinkoje tam tikras garantas. Antai, viena net ir stambi pieno ar mėsos perdirbimo įmonė niekaip negalėtų pasipriešinti oligopolinių galių įgijusiam mažmeninės prekybos sektoriui.

Nepaisant solidarios ekonominės politikos, pieno, mėsos, gėrimų ar kitų maisto produktų gamybos įmonės ne visada sugeba atsilaikyti prieš keleto stambiųjų prekybos tinklų įkurtą kartelį – prekybos įmonių asociaciją. Maisto perdirbimo įmonėms sutartyse dažnai primetamos sąlygos prasilenkia ne tik su ūkine logika, bet ir su sveiku protu.

Stambieji prekybos tinklai sugeba iš gamintojų išsireikalauti papildomų mokėjimų už geresnį prekių išdėstymą lentynose, aktyvesnę pardavimų rinkodarą, o pristigę darbuotojų, verčia tiekėjus pačius išdėstyti savo prekes parduotuvių lentynose ar išimti iš jų pasibaigus galiojimo laikui.

Beje, stambieji prekybos tinklai, pajutę pardavėjų-kasininkų trūkumą, pradėjo pastebimai kelti jų darbo užmokestį. Ar nebus bandoma padidėjusius kaštus ar bent jų dalį perkelti ant tiekėjų, o dar blogiau – ant pirkėjų pečių?
Žaliavų perdirbimo įmonės, siekdamos savųjų interesų balanso, sugeba savo reikalavimus primesti gamintojams.

Ryškiausiai tai atsispindi pieno ir mėsos perdirbimo įmonių ir ūkininkų santykiuose. Ir vienos, ir kitos šakos įmonės, pasitelkdamos savo kartelių (šiuo atveju, „Pieno centrą“ ir Mėsos perdirbėjų asociaciją) galias, priverčia ūkininkus balansuoti ties nuostolių riba.

O Pieno gamintojų asociacija nesugeba sutelkti išskaidytų po nedidelius ūkius ar kooperatyvus derybinių galių ir tenkinasi mažiausiomis Europoje pieno supirkimo kainomis.

Vyraujant kartelinėms grupėms apie rinkos ekonomiką galime kalbėti tik su didelėmis išlygomis – rinka pavirsta kartelių ekonomika. Virš jos riogso natūralių ar dirbtinai suformuotų monopolijų antstatas.

Elektros energijos gamyba, tiekimas ir skirstymas, dujų tiekimas, šilumos ūkis, Notarų ir Anstolių rūmai, kitas būtinas paslaugas teikiančios valstybės įmonės (tarkime, Regitra ar Nekilnojamojo turto registro įmonė) – čia tik pagrindinės monopolinės grupės, nelemiančios ne tik piliečių gyvenimą, bet ir viso ūkio funkcionavimą.

Daugelis šių monopolinių darinių patys sau kuria veiklos taisykles, skaičiuoja įkainius, rengia net įstatymų priojektus, kuriuos klusniai laimina Vyriausybės kabinetas ir Seimas, jų atstovai ar lobistai kviečiami į įvairias vyriausybines darbo grupes ar komisijas.

Konkurencijos prievaizdų bejėgiškumas

KT, kuri yra pašaukta saugoti konkurenciją, būti jos policininke, prisipažįsta bejėgė ir neturinti pakankamai galių kovoti su kartelių įsigalėjimu.

Kito prievaizdo, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK), veikla palieka dar liūdnesnį įspūdį. Prieš keletą metų VKEKK, nesivargindama pranešti visuomenei motyvų, inicijavo vadinamojo viešuosius interesus atitinkančio elektros tarifo priedo (iš esmės specialaus mokesčio) padidinimą.

Tačiau tereikėjo tuometiniam premjerui Algirdui Butkevičiui treptelėti koja ir elektros tarifo priedas buvo sumažintas. Panašiai ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei šnektelėjus su VKEKK pirmininke atsirado galimybė taip „patobulinti“ šilumos kainų skaičiavimo metodiką, kad kilovatvalandės kaina sumažėtų 2 centais.

Taigi, arba ši institucija yra valstybinių energetikų, dujininkų, šilumininkų ir vandens tiekėjų finnsinis „stogas“, arba jos tarnautojai yra visiški neišmanėliai.

Kartelinės ekonomikos demontavimui gali prireikti nemažai politinės valios pastangų, laiko ir kompetencijos. Svarbu yra suvokti, kad ūkį ir visus valdžios lygius apraizgiusios struktūrų gijos jau tapo pagrindiniu kliuviniu gamintojų, tiekėjų, pardavėjų ir vartotojų santykiuose.

Tai skatina kainų augimą, iškreipia konkurenciją, o tuo pačiu ir visą ūkinį gyvenimą. O priklausomybė čia yra akivaizdi – nėra konkurencijos, nėra ir rinkos ekonomikos. Kad ir kiek ją bešlovintume.

Parengta pagal savaitraštį ŠIANDIEN.

Parašykite komentarą

Top