Paroda „Istorija ir dailininkas: Giedrius Kazimierėnas“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g.1, Vilnius) iki šių metų birželio 16 dienos.

Gražinos MURELYTĖS -AJAUSKIENĖS pasikalbėjimas su Dailės akademijos profesoriumi, Kultūros ir meno premijos laureatu Giedriu KAZIMĖRĖNU

• 

Gerbiamas Giedriau, Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta jūsų tapybos paroda „Istorija ir dailininkas: Giedrius Kazimierėnas“. Kodėl nusprendėte tapyti istorinio žanro paveikslus?

Istorinio paveikslo žanras labai sudėtingas. Turime tokią įstabią istoriją. Šiuolaikiniam dailininkui lieka du keliai: palikti ją užmarščiai ir keliauti su Europoje ir pasaulyje dominuojančiomis srovėmis arba labai stipriai rizikuojant savo karjera ir garbe, bandyti XXI amžiuje sugrįžti prie istorinio paveikslo.

Aš pasirinkau šį įdomų kelią. Žinoma, sudėtinga, nes neturime ir istorinio paveikslo mokyklos. Geriausi istoriniai paveikslai sukurti kitur, o ne Lietuvoje.

Maždaug prieš 13 metų buvo paskelbtas istorinio paveikslo konkursas. Galvojau nutapyti porą darbų. Sau. Pasirinkau Lietuvos krikštą, Mindaugo karūnavimą, kai mūsų senąjį tikėjimą keitė krikščionybė. Tai buvo lūžio situacija, ribinė situacija valstybėje.

• 

Labai vengiau istoriją pagražinti, „pritempti“ į patriotinį lygį, rinkausi pačius dramatiškiausius motyvus, kuriuose ir išryškėja istorijos herojai ribinėse situacijose.

Senoji Lietuva patyrė didžiulį stresą pereidama į krikščionišką kultūrą.

Ar sutiktumėte, kad lietuviai iki šiol jaučia pagonybės ilgesį? Štai jūs su ypatinga šiluma nutapėte į vandenį įbridusią jauną pagonę mergin baltais marškiniais. Ramybė ir trapumas, gamtos subtilumas, harmonija yra paveikslo pamatas, tik viena mergina palinkusi paleidžia plaukti žaltį – vieną iš pagonybės simbolių.

Konfliktą formavo ne turinys, bet forma, kuri buvo brukama 250 metų kalaviju ir ugnimi.

O šiais laikais stebėtinai viskas apsisuko. Dabar faktiškai patys pravėrėme akis ir pagaliau supratome, kad gamta mums gyvybiškai svarbi, nes kitaip planeta žus.

Mes stebėtinai buvom teisūs, bet visa tai europiečiams išaiškėjo po 600 metų, o mums tai buvo aišku jau tada, pagonybėje…

Neišvengiamai krikščioniška civilizacija turėjo ateit į Lietuvą, Bet ne taip, kaip vaizduojama šv. Petro Katedroje Strasbūre, kur link kryžiaus eina visos Europos valstybės, o Lietuva, kaip labiausiai atsilikusi, eina pėsčia be žirgo.

Mano nuomone, Lietuva paskutinė ėjo link kryžiaus ne todėl, kad buvo atsilikusi, bet todėl, kad lietuviai buvo stipriausias senosios kultūros branduolys Vakarų Europoje. Mes ilgiausiai galėjome atsilaikyti prieš Romos imperijos spaudimą.

• 

Konfliktas buvo su atėjūnais kryžiuočiais, kurie teigė, kad geriausias krikštas lietuviams yra ugnis ir kalavijas.

Lietuviai buvo išžudyti, nes jie neturėjo teisės gyventi žemėje, buvo teigiama, kad Dievas sukūrė gražų pasaulį, o lietuviai netiki Dievu, todėl neturi teisės gyventi šiame pasaulyje…

Ką manote apie dabartinę Lietuvą, daug žmonių kenčia, skursta..

Aš džiūgauju, kad atgavome nepriklausomybę, manau, netinka tas žodis „kenčia“, tiesiog situacija tokia.

Mes praradom viską. Ir pilietiškumo sampratą, ir daugybę žmogiškų dalykų. Mums dar reikia augti… Tas egoistinis kapitalizmas , kuris gimdo nelygybės, turto kontrastus…

Reikia išmokti tą gyvenimą stabilizuoti, įstatymiškai normalizuoti. Per daug galvojame apie pinigus.

Kai stovėjome Baltijos kelyje, pasirodo, ne visi vienodai mąstėm, kažkam rūpėjo tik pinigai…

O ta emigracija, tas bėgimas iš Lietuvos… Lyg karas vyktų – paliekami vaikai, paliekami seni tėvai.. Ir dėl ko? Dėl niekingų eurų…Gi niekas iš bado nemiršta. Reikia apie tai kalbėtis su žmonėmis, ypač jaunimu.

Jūsų paveikslai pribloškia didžiuliais formatais, gausybe figūrų, simbolių, personažų emocijomis, meistriška tapyba. Nuo ko pradedate, kaip išgryninate idėją?

Nepainiokime: istorinis faktas – tai vienas dalykas, o istorinis paveikslas kas kita. Mane domina paveikslo nutapymas, aš ne istorikas… Žinoma, teko domėtis istorija, nes kitaip neįmanoma būtų dirbti.

Svarbiausia plastinis sprendimas. Aš pradedu nuo mažyčių piešinėlių. kuriuose ieškau plastinių formų, kurios išreiškia mano idėją. Gedimino laiškai, kurie siunčiami Romos popiežiams… Romos popiežiai mums siunčia kryžiuočius…

Reikia rasti kompozicinį raktą, kaip visa tai ritmiškai suformuoti, kad pati plastika apie tai kalbėtų.

Iš karto visko sugalvoti neįmanoma, bet didžiuosius gabalus suformuoji, piešinį pasidarai, net pradedi tapyti, o kai kurie kampai dar taisytini, reikia papildomai gilintis, keisti kažką, visko būna.

Tai kuris etapas kūryboje sunkiausias?

Sunkiausia užtempti drobę ant porėmio (formatai 400x400cm., 250×900 cm, ir panašūs). Po to tapau, o tai jau yra stebuklas. Įsivaizduokite, koks būtų dėmesys, jeigu tai būtų užsakymas, o dabar aš pats sau esu šeimininkas, tiesiog atsidžiaugti negaliu.

• 

Man labai svarbu kompozicija, figūrinė kompozicija. Per figūrų ryšius, ritmiką nusakyti idėjos esmę. Tai pasiseka retam dailininkui . Be jokios abejonės per savo dūšią, kaip sakoma, turi perleisti viską ir daug kartų.

Žiūrovas turi nematyti įdėto prakaito, jis turi manyti, kad paveikslą nutapyti vieni niekai – tai toks yra aukštos klasės dailininko uždavinys. Du metus juk tapai, todėl būtina išlaikyti įkvėpimą, šviežumą, kad nenusibostų.
Sutikite, tai – džiazas, toks sudėtingas, bet labai įdomus.

Jūsų paveiksluose labai solidžia dailės kalba įprasminti Lietuvos valstybės istorijos reiškiniai, jie peržengia puošybinio, grožį teikiančio paveikslo statusą, jie skatina mąstyti, turi net tą pulsuojančią gyvybę, kuri padeda jausti ir priimti istorinę tiesą. Ar sulaukėte pasiūlymo iš Kultūros ministerijos, o gal Vyriausybės, kad valstybė norėtų juos įsigyti, garbingai eksponuoti?

Valdžia nesidomi. Man nemandagu būtų auklėti Kultūros ministeriją.
Viskas gerai…

Aš nutapau paveikslą ir jis gyvena savo gyvenimą. O po to jau nesvarbu – jį nupirks ar jis kabės palėpėje…

Geriau dailininkui apie tai negalvoti. Pasisekė, kad keletą darbų nupirko puikus žmogus Zbignevas Gulbinovičius, kuriam mano paveikslai įdomūs, vertingi.

Tai buvo malonus siurprizas, tai mane įkvėpė padirbėti prie tokio didelio ciklo.

Ką manote apie šių dienų kultūros politiką?

Menotyrininkų reikia paklausti. Jie už tą lauką atsako, kuris tvyro valstybėje. Tendencijos, kaip sakoma, europinės, pasaulinės, žodžiu, šio laikmečio.

Galima mąstyti nuo kur prasidėjo griovimo, neigimo kultūra.
Yra labai daug nuodingų dalykų, kurie naikina žmogišką dvasią, esatį, ardo harmoniją. Viskas pavirto į griovimo nevaldomą instinktą.

Šito dabartinėje kultūroje yra labai daug, o man tai yra absoliučiai nepriimtina, nors ir madinga. Tai pavirto mada. Jaunimui svarbu mada, nes nėra patyrimo.

Nors nesu iš tų diedukų, kuris neigtų įdomią šiuolaikinę kalbą, bet vardan ko tai daroma?

• 

Aš prieš nihilistinį mąstymą. Kartais galima ir sukrėsti žiūrovą, tuomet turi būti prasmė. Reikia išdrįsti turėti savo nuomonę, tam reikia darbo su savimi, taip lengvai neateina meno supratimas.

Reikia daug skaityti, daug domėtis, įdėti dvasinio darbo su savimi ir augti. Man įdomus menas, kai jausmas žaidžia su intelektu, su žinojimu ir logika, tokia mišrainė, jausmas ir mąstymas. Tas siūbavimas ir yra pats įdomiausias meno kūrinio išgyvenimo supratimo momentas.

Norėtųsi, kad žiūrovas mąstytų. Man atrodo, kad menas, kuris paliečia amžinas problemas, yra labai geras. Visas klasikinis menas eina tuo keliu, iš kartos į kartą, niekur nuo to nepabėgsi. Žmogus iš esmės nesikeičia . Mes, dailininkai turim visuomenei iškelti tas esmines problemas.

Menas turi kalbėti apie rimtus dalykus.

Parengta pagal savaitraštį ŠIANDIEN.