Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Savaitraštis ŠIANDIEN.Miškų istorija: Nuo karaliaus Žygimanto Augusto iki švedų spaudimo Prezidentui

Savaitraštis ŠIANDIEN.Miškų istorija: Nuo karaliaus Žygimanto Augusto iki švedų spaudimo Prezidentui


Kęstutis JASKELEVIČIUS

Savaitraštis ŠIANDIEN

Iš medžių daug ko galima ir verta mokytis
Romas Sadauskas, lietuvių rašytojas

Miškas žmogui, ko gero, taip ir liks iki galo nesuvoktas dalykas. Apie mišką sukaupta daug įvairiausių žinių: apie jo priežiūrą ir auginimą, apie ligas ir kenkėjus, apie jo naudą.

Ne vien Lietuvos pagonių – daugelio pasaulio religijų ištakos slypi sąveikoje su mišku ir gamta. Ir šios religijos yra pačios tikriausios ir nuoširdžiausios, nes teigia, kad žmogus esąs tos gamtos dalis ir netrokšta jos užvaldyti.

Tik vėliau, susikūrę sau vienatinį viešpatį, žmonės ėmė jaustis visagaliais gamtos valdovais. Žmonių sąmonėje įvyko tarsi koks lūžis – visko pasidarė maža.

Štai tada ir ėmė keistis žmogaus santykis su mišku. Pamiršę daugybę jo paskirčių, žmonės ėmė ieškoti tik vienadienės, ekonominės, naudos. Daugelis valstybių niokojo savo miškus, tiesiog šlavė juos nuo žemės paviršiaus.

Šitaip kadaise atsitiko Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, kur, tenkinant medienos poreikį, buvo iškirsti lygumų ir plynaukščių miškai. Dabar ten plyti garigos ir makijos, karšta pietų saulė svilina žemę, ūžauja vėjai, pustydami nederlingą smiltį.

Žmogaus jėgos ir didžiulės lėšos eikvojamos tam, kad būtų kaip nors ištaisytos praeities klaidos ir atkurti miškai. Grobuoniško elgesio su miškais neišvengė ir kitos Europos bei pasaulio valstybės. Deja, ne išimtis ir Lietuva. Ypač žiauri miškams buvo XX pirmoji pusė. Atrodo, kad tai kartojasi ir mūsų laikais.

Istorinis girių surašymas

Girių nauda ir geresne jų apsauga pirmasis susirūpino Lietuvos – Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. 1559 m. jis įpareigojo girių revizorių Grigalių Valavičių atlikti Lietuvos girių surašymą.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje tų girių, kurios vadintos medėmis, buvo dešimt: Alytaus, Birštono, Darsūniškio, Jurbarko, Kauno, Merkinės, Skirsnemunės, Veliuonos ir Vilkijos.

Maždaug jau tais laikais atsiranda ir girių prižiūrėtojai – administratoriai. Šias pareigas vykdė vyriausieji girininkai, girininkai, miško sekėjai (osočnikai), sargai (medinčiai), kurie buvo atleisti nuo baudžiavos.

Girininkai rūpinosi žmonių apgyvendinimu miškuose, miškų apsauga nuo gaisrų ir medžių vagysčių.

Ilgainiui girininko prižiūrima teritorija tampa savotišku dvaru – ūkiniu vienetu su visomis administracinėmis funkcijomis. XVI a. plečiantis laivybai, augant miestams ir turtėjant dvarams, reikėjo vis daugiau medienos. Girininkai jau rūpinosi ir miškų naudojimu, tačiau kildavo ginčų dėl to, kad nebuvo administracijų ribų.

Tais laikais, augant medienos paklausai šalies viduje ir užsienio kraštuose, miškai tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių svarbiu praturtėjimo šaltiniu. Žygimanto Augusto valdymo laikais, 1557 m., buvo paskelbtas Valakų įstatymas, kuris reglamentavo miškų naudojimą ir girininkų teises. Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) ir Trečiajame (1588 m.) Lietuvos Statutuose taip pat daug dėmesio skirta miškų administravimui ir naudojimui.

XVIII a. buvo vienas niūriausių lietuvių tautai, Lietuvos valstybei ir miškams. Valstybę oficialiai dar valdė dideji kunigaikščiai, tačiau jų valdžia jau buvo gana ribota, nes daugelis didikų turėjo daugiau kariuomenės ir kovojo tarpusavyje.

Tai netrukdė kraštą siaubti švedų kariaunoms, o 1721 m., juos sumušus rusams, dar prisidėjo ir pastarieji.

Nuo ruso iki vokiečio

Neilgai trukus Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Visą XIX a. kraštas buvo carinės Rusijos dalis. Čia veikė Rusijos įstatymai, reglamentuojantys ir miško naudojimą. Beatodairiškai kertant miškus gerokai sumažėjo krašto miškingumas.

Vilniaus gubernijos miškingumas sumažėjo nuo 46 proc. 1845 m. iki 24 proc. 1914 m., Kauno gubernijos – nuo 31 iki 15 proc. Užtat gerėjo miškų administravimas ir priežiūra, augo miškininkų prestižas, ši profesija tapo gerbiama ir gerai apmokama, kūrėsi miškininkų mokyklos, veikė kursai.
Vilniaus ir Kauno gubernijų miškai buvo suskirstyti į girininkijas – po 24 kiekvienoje.

Į girininkų pareigas būdavo skiriami, kaip taisyklė, rusų tautybės žmonės. Tais laikais pradėjo kurtis pirmosios lentpjūvės ir medžio apdirbimo įmonės, baldų gamyklos, medinių vinių ir kamščių fabrikėliai, Kaune pradėjo veikti net 4 degtukų fabrikėliai, iš medienos pradėtas gaminti popierius.

1901 m. Vilniaus gubernijoje veikė net 24 popieriaus ir poligrafijos įmonės, 3 terpentino gamyklos, paklausą turėjo žievė ir karnos. XIX a. buvo išleista nemažai knygų, kuriose aprašyti miškai, jų naudojimas, želdinimas ir apsauga.

Kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915–1918 m.) miškai buvo naudoti karo reikmėms, juos kirto belaisviai ir samdyti vietiniai gyventojai.

Kertami buvo brandūs ir nebrandūs medynai, augę netoli upių, geležinkelių, kelių, miškuose net nutiesti siaurieji geležinkeliai (Jonava–Ukmergė, Skuodas–Kuršas, Zapyškis–Nemunas ir kt.). Vokiečiai 1915–1918 m. plynai iškirto 26,5 tūkst. ha, rinktiniais kirtimais – 38,5 tūkst. ha.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvoje, nors ir paskelbus nepriklausomybę, vis dar buvo neramu. 1920 m. liepos mėn. Vilniaus kraštą užima Raudonoji armija, tačiau po mėnesio pasitraukia. Kitas pavojus – Lenkija.

1920 m. spalio mėnesį Suvalkuose tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašyta sutartis, kuria Vilniaus kraštas pripažintas Lietuvai. Tačiau po kelių dienų generolo Želigovskio armija, pritariant Lenkijos prezidentui Juzefui Pilsudskiui, įsiveržė į Lietuvą ir užgrobė Vilniaus kraštą.

Miškai smetoninėje Lietuvoje

Lenkų miškininkai neskirstė kirtimų į daugelį kategorijų kaip buvo daroma carinės Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos miškuose. Vyravo plyni biržiniai kirtimai, kurie labai nualino miškus. To meto Lietuvos teritorijoje miškingumas tesiekė 17 proc. (1932).

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas valstybiniams miškams, jie buvo matuojami, jiems saugoti buvo samdomi eiguliai ir žvalgai. Vyravo nuomonė, kad privatūs miškai prižiūrimi kur kas prasčiau nei valstybiniai. Todėl, priėmus žemės reformos įstatymą, valstybės naudai buvo nusavinti visi privatūs miškai didesni kaip 25 dešimtinių ploto (1 dešimtinė lygi 1,09 ha), išskyrus tuos, kurie priklausė miestams, miesteliams ir kaimams arba savininkams ir iš viso turėjo ne daugiau kaip 70 dešimtinių žemės.

Po šios reformos iš buvusių 309 tūkst. ha privačių miškų privačioje nuosavybėje liko tik 59 tūkst. ha, jie sudarė 6,3 proc.visų krašto miškų (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų).

Šiuo laikotarpiu kūrėsi miškų urėdijos, buvo tikslinamos girininkijų ribos. 1938 m. krašto miškuose dirbo 372 girininkai ir 1950 eigulių. Visų rūšių kirtimais 1940 m. buvo pagaminta 4 mln. kub. m likvidinės medienos.

Nebuvo vandalų ir tarybiniais metais

Tarybinis laikotarpis miškams nebuvo pragaištingas. Miškingumas padidėjo nuo 16,5 proc. 1945–1947 m. iki 30 proc. 1987 m.

Pradėtos formuoti saugomos teritorijoje – rezervatai, nacionaliniai, regioniniai parkai ir draustiniai. Miškų urėdijos buvo pertvarkomos į miškų ūkius ir miško pramonės ūkius.

Miško naudojimas nebuvo itin intensyvus. 1948 m. visų rūšių kirtimais buvo iškirsta 3,2 mln. kub.m, 1978 m. – 2,4 mln. kub. m, 1990 m. – 2,7 mln. kub. m. Augantį medienos poreikį kompensavo atvežtinė žaliava iš Karelijos miškų ir kitų Rusijos vietovių.

Gerėjo miškų fitosanitarinė ir priešgaisrinė apsauga, nemažai dėmesio buvo skiriama miškų atkūrimui. Medelynų plotas padidėjo nuo 60 ha 1950 m. iki 1213 ha 1985 m.

Gana neblogai buvo tvarkomi miško keliai, be kurių neįmanoma medynų eksploatacija ir priežiūra, vyko intensyvi miškų melioracija derinant ją su žemės ūkio veiklai naudotų plotų nusausinimu.

Tačiau apverktina buvo techninė miško ruošos bazė, primityvūs medžių pjovimo ir ištraukimo įrengimai, o tai lėmė žemą darbo našumą.

Tokia yra fragmentiška Lietuvos miškų istorija iki krašto nepriklausomybės atkūrimo. Dauguma šių žinių pasemtos iš unikalaus Gedimino Isoko leidinio „Lietuvos girių ir medžioklės istorija“ (Vilnius, Minties leidykla, 2006). Tai tikras rašytinis paminklas mūsų krašto miškams.

Pavojus nūdienos miškams

Per atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį krašto miškus purtė ne viena reforma, kildavo įvairių pavojų. Tačiau pavojingiausias precedentas įvyko 2017 m. Valstiečių ir žaliųjų valdančiajai koalicijai nusprendus pertvarkyti sklandžiai veikusią valstybinių miškų valdymo sistemą.

Vietoje savarankiškų įmonių – miškų urėdijų, rūpestingai prižiūrėjusių miškus, racionaliai vykdžiusių juose ūkinę veiklą, buvo įkurti priklausomi regioniniai miškų padaliniai. Juos valdanti Valstybinių miškų urėdija, per keletą pertvarkos metų neperpratusi savo funkcijų, tik pagilino sumaištį miškų sektoriuje.

Netruko paaiškėti ir tikrieji miškų valdymo pertvarkos slaptieji motyvai.

Tai stambiųjų verslo interesų ir Naujojoje Akmenėje Vakarų medienos grupės (VMG) drauge su švedų baldų pramonės ir prekybos grupe IKEA statomos medienos plokščių gamyklos aprūpinimas žaliava.
Netenka abejoti, kad būtent VMG ir IKEA buvo šešėliniai miškų valdymo pertvarkos lobistai.

Stengiantis įtikti stambiesiems medienos perdirbėjams, buvo gerokai padidinta metinė miškų kirtimo biržė, siekiama dirbtinai sumažinti (iki 20 proc.) parduodamos medienos kainas.

Miško ruošos technika darbuojasi ilgus metus puoselėtoje Labanoro girioje. Tik sukilus visuomenei atsisakyta intensyvios ūkinės veiklos Punios šile Alytaus rajone.

Švedų spaudimas Prezidentui

Pasipriešinus sparčiai vykstančiam privačių miškų užvaldymui ir Seimui priėmus įstatymą, ribojantį vienose rankose ir per susijusius asmenis sutelkti daugiau nei 1,5 ha miško, sunerimo užsienio kompanijos. Ypač pasišiaušė IKEA, valdanti Lietuvoje per Rumunijoje registruotą įmonę „IRI Forest Management SRI“ daugiau nei 20 tūkst. ha privačių miškų.

Pasinaudojusi savo įtaka, ši švedų kompanija kartu su Švedijos ambasada griebėsi neregėto dalyko – įkalbėjo Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą vetuoti Seimo priimtąjį įstatymą. Tai irgi precedento neturintis atvejis diplomatiniuose valstybių santykiuose, kai šiurkščiai kišamasi į kitos šalies vidaus reikalus.

Šis atvejis prilygsta nebent „Mažeikių naftos“ privatizavimui, kuomet į sprendimų priėmimą atvirai kišosi patys aukščiausi JAV pareigūnai. Nors Seimui pakako ryžto atmesti Prezidento veto, tačiau toks prezidentinis lobizmas kelia daug nedviprasmiškų minčių.

Ar šį žingsnį pačioje veiklos pradžioje žengęs Prezidentas G.Nausėda neperbraukė savo deklaruotų kilnių ketinimų? Ir kartais šis veto neapnuogino jo sąsajų, o gal net ir kokių nors įsipareigojimų švediškajam kapitalui, kuriam uoliai tarnavo daugiau net dvidešimtmetį?

Krašto miškų valdymas šiandien išgyvena nemenką sukrėtimą. Tačiau norisi tikėti, kad, keičiantis politinėms valdžioms, sugrįš racionalus požiūris į miškininkystę.

Tai, kas nutiko nūdienos miškų sektoriuje tik dar kartą patvirtina seną tiesą – labiau už svetimus užkariautojus yra pavojingesni savieji barbarai, apsimetantys kone tautos ir valstybės gelbėtojais.

Parašykite komentarą

Top