Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Savaitraštis ŠIANDIEN. Suvalkiečiai karves melžia skambant klasikinei muzikai

Savaitraštis ŠIANDIEN. Suvalkiečiai karves melžia skambant klasikinei muzikai

Gintautas KNIUKŠTA, savaitraštis ŠIANDIEN

Šią bendrovę drąsiai būtų galima įrašyti į Ginesų rekordų knygą. Praėjusiais metais ji pagamino daugiausia pieno Lietuvoje.

Marijampolės rajono savivaldybės Padovinio žemės ūkio bendrovėje per metus vidutiniškai iš vienos karvės primelžiama po 11,2 t pieno. Bendras paros primilžis – 35 tonos. Šis ūkis pagal parduodamo pieno kiekį patenka į Europos Sąjungos ūkių dešimtuką.

Šią bendrovę drąsiai būtų galima įrašyti į Ginesų rekordų knygą. Praėjusiais metais ji pagamino daugiausia pieno Lietuvoje, tokie laurai jai atiteks, ko gero, ir šiemet, nes ir dabar, žiemą, ūkis parduoda UAB „Marijampolės pieno konservai“ apie 35 tonas pieno kasdien, o karvės, nepatikėsite, yra melžiamos 3 kartus per dieną. Pirmas melžimas prasideda ketvirtą valandą ryto.

Žemės ūkio bendrovės vadovas Gintautas Gumauskas vaišina kava ir sausainiais ir iš karto pasakoja, kad praėjusiais metais jų bendrovei nebuvo lygių, o čia dirba apie 100 žmonių, pagrindinė ūkio kryptis – pieno gamyba. Išgirstu ir apie sukurtus stebuklus, o šios bendrovės patirtį galėtų perimti visi Vakarų Europos ūkiai.

Vidutiniškai viena karvė dabar per parą duodą duoda 32 kg pieno. Tai neįtikėtini skaičiai, o dar žinant, kad ši bendrovė iš vienos karvės melžia per metus 11 tūkstančių 178 kg, drąsiai galima tvirtinti, kad Padovinys ateityje gali tapti pieno gamybos sostine.

Iki sausio pirmos dienos parduota 11 tūkstančių 981 tona 950 kg pieno. Tai geriausias rodiklis Lietuvoje. Pieno prekingumas 94 proc., o tai reiškia, kad beveik visas pienas yra parduodamas.

Nemoku perteikti žodžių ir tos šilumos, kuri lydėjo Gintauto pasakojimą, kai jis kalbėjo apie šiame ūkyje dirbančius žmones. Dauguma jų yra jauni. Mane pakvietęs į fermą, vadovas pirmiausia supažindino su fermos vedėju Ramūnu Bagušausku ir zootechniku Martynu Bulevičiumi.

Martynas yra atsakingas už pašarų racioną gyvuliams, o Ramūnas – už tvarką visame pieno komplekse. Vyrai parodo, kaip yra melžiamos karvės, čia skamba klasikinė muzika, visur nepaprastai švaru ir tvarkinga.

Karvės ramios, žino kelią į melžimo aikštelę, kai žiūri, rodos, jos instinktyviai jaučia, kada išeiti, kada ateiti. Operatorės pamelžia didžiulį būrį karvių. 80 proc. pajamų ūkis gauna būtent iš pieno. Tarkime, buvo šiek tiek pajamų ir iš augalininkystės, bet, deja, praeitais metais dėl prasto derliaus parduota tik 2 tūkst. maistinių kviečių, kai įprastai parduodama 4 tūkst. tonų.

Ūkio savininkas pasakoja, kad praktiškai visos ūkyje laikomos karvės yra Lietuvos juodmargės. Tiesa, buvo bandyta atsivežti karvių iš Vokietijos, bet jos Marijampolės žemėje nepritapo.

Itin gera gyvulių priežiūra, puikios laikymo sąlygos, geri pašarai – trys pagrindiniai kriterijai, lemiantys tokius puikus rezultatus. Melžėjos darbą pradeda 4 valandą ryto, bet žmonės yra labai patenkinti savo darbu ir vidutinis atlyginimas beveik tūkstantis eurų per mėnesį.

Pagarba žmogui, jo darbui bendrovėje labai juntama, pats vadovas rodo didžiulį rūpestį žmonėmis, jo iniciatyva kasmet didinama alga.
Bendrovė 80 proc. pajamų gauna iš gyvulininkystės, dirba 2800 ha žemės, didžioji jos dalis skirta pašarų gamybai. Parduodami tik javai ir rapsai.

Karvės melžiamos 40 vietų melžimo karuselėje, skambant, kaip minėjau, klasikinei muzikai. Dviem pamainomis dirba šešios melžėjos. Puikiai įrengtos darbo ir poilsio patalpos, bendrovė turi netgi nedidelį viešbutį, kuriame priima į praktiką atvykstančius studentus.

Gintautas, ko gero, valandų valandas galėtų pasakoti apie tai, kaip iš senų fermų pastatė naujus tvartus, kaip visam gyvulininkystės kompleksui pritaikė naujausias technologijas.

Buvo pastatytas naujas, erdvus, gyvuliams patogus pastatas, įrengta skysto mėšlo pumpavimo stotis, ventiliatoriai, gyvulių guoliavietės, šėrimo vietos, naujos girdyklos, sudėti nuo kaitros ir skersvėjų apsaugantys langai, pakeisti tvartų vartai, įsigytas krautuvas.

Antai vėsinant pieną gaunama šiluma šildomas karvėms gerti tiekiamas vanduo, fermos grindys. Anot Gintauto, žiemą karvės geria pašildytą vandenį, o gulasi ant kraiko kaip ant čiužinio, bet tam naudojami ne šiaudai, kaip įprasta ūkiuose.

Šiuo metu ūkis laiko apie 2,6 tūkst. galvijų, iš jų apie 1,1 tūkst. melžiamos karvės. Per metus kraikui reikėdavo apie 15 tūkst. rulonų šiaudų, tačiau prieš kelerius metus Hanoverio žemės ūkio parodoje Gintautas nusižiūrėjo mėšlo separavimo įrenginį.

Šviežias mėšlas iš fermos vamzdžiais patenka į įrenginį. Volais iš mėšlo išspaudžiamas skystis keliauja į čia pat esančią cisterną, o kietoji frakcija virsta kraiku, kuris, anot Gintauto, yra tiesiog komfortiškas čiužinys gyvuliui.

Gyvenimas Padovinyje

Gintautas į Padovinį atvyko prieš 40 metų, čia apsigyveno taip vadinamame Alytaus name su žmona Dalyte, kuri kartu ūkyje dirba ekonomiste. Šeima iki šiol čia gyvena.

Pora užaugino puikius vaikus: Birutė tapo gydytoja, o Girmantas pasirinko tėvo specialybę – tapo veterinaru. Darni šeima džiaugiasi trimis anūkais. Pasak Gintauto Gumausko, jis yra laimingas, nes darbas bendrovėje jam teikia didžiulį pasitenkinimą.

Dažnai girdėti, kad nėra stabilios žemės ūkio politikos. Anot Gintauto, būtent tvirta politikų nuomonė, o ne blaškymasis leistų planuoti darbus į ateitį. Nereikia priešinti ūkių, kuris geresnis – smulkesnis ar stambesnis.

Pavyzdžiui, jau yra paskaičiuota: pieno surinkėjai važiuodami pieną paimti iš smulkių ūkininkų jo savikainą didina 5,5 cento. Ir tokį kiekį – 34 tonas, kurį iš karto ši bendrovė parduoda, pieno surinkėjai surinktų tik važinėdami dvi paras.

Iš tikrųjų, rezultatai rodo, kad ši bendrovė padarė viską, kad taptų pavyzdžiu ir tokių rezultatų pavydėtų, kaip ir minėjau, Vakarų Europos ūkininkai.

Žinoma, iškilo problema, kai yra apribotas parduodamas žemės plotas, dažnas ūkininkas sako, kad jis nebenori nuomoti, o bendrovė negali supirkti, nes neleidžia įstatymai… Gintautas prisiminė pokalbį Lietuvos Respublikos Seime: mes supirksim valstybei tuos plotus iš ūkininkų, jūs tik mums leiskit tą žemę nuomoti, šitas jo siūlymas sulaukė tam tikro politikų atgarsio ir buvo nuspręsta: vis dėlto jeigu yra ūkyje gyvulių, tai reikia juos pašerti. Taigi buvo nutarta, kad leidžiama 1 sąlyginiam gyvuliui turėti 1 ha žemės.

Verta pastebėti, kad bendrovė kasmet sumoka 1 mln. 300 tūkst. mokesčių valstybei, tai, be abejo, yra labai įspūdinga suma, žinant, kad žmonių, turinčių darbo kaime, vis mažėja.

Vyras, prisimindamas ūkio kūrimą prieš bemaž 30 metų, pasakoja, kad būdavo visko: važiuodavo į banką pinigų, kad sumokėtų atlyginimus, kartu pasiimdavo draugus medžiotojus, kad šie budėtų automobilyje, kai pats išeidavo iš banko su pinigais. Įtampa buvo didžiulė, ir dabar kai kas prisimena, kad Gintautas buvo kolūkio pirmininkas.

Bet Gintautas sako, kad jis dviejų kostiumų neužsivilks, važinėja su senu automobiliu, gyvenu tame pačiame name 40 metų. „Aš noriu įrodyti, kad žmonės kaime gali gerai gyventi ir nė truputėlio neatsilikti nuo vakarietiškų ūkių“, – sako vyras.

Gintautas savo įrodė.

Labiausiai Gintautas džiaugiasi, kad Padovinio žmonės turi darbo, o į jo bendrovę dirbti atvažiuoja ir iš aplinkinių kaimų, ir iš miesto.

Gintautas parodė tiesiog fantastiškas bendrovės patalpas: tai ir jaukūs kabinetai, ir persirengimo kambariai, virtuvė, dušas. Žodžiu, viskas, kas reikalinga ir svarbiausia, yra tai, kad šita bendrovė turi didžiulį pamatą. Žmonės čia atvažiuoja iš kitų šalių: iš Rusijos, Švedijos; ir visi klausia, kaip Gintautui pavyko šitą padaryti.

Žinoma, iš valstybės kol kas stabilumo sunku tikėtis. Dabar šalyje rinkimų maratonas, vieniems patinka smulkus ūkis, kiti kalba apie šeimos ūkius, nors auginti tik keletą karvių ir neturint kitų pajamų kaime išgyventi sunku, jeigu neturi, į ką atsiremti.

Visi žmonės vertina stabilumą

Iš valstybės bendrovė labiausiai norėtų ne kišimosi į darbą, o pagalbos. Tarkime, reikia tvarkyti kelius. Tai turėtų būti ne tik bendrovės rūpestis, nes keliai yra valstybiniai.

Tokį pavyzdinį ūkį G. Gumauskas kūrė metai iš metų, diena po dienos. Karvių nuolat daugėjo, pieno produktyvumas didėjo. Kas svarbiausia – tas pieno kompleksas tikrai labai yra pasakiškas.

Apleistoje vietoje Gintautas įrengė tauriųjų elnių ir danielių buveinę. Dabar pažiūrėti gyvūnų atvažiuoja ir vaikai, ir suaugusieji. Visai šalia – bitynas.
Sukurta nedidelė, bet labai jauki salelė.

Taip, žmonės kuria savo rytdieną ir savo valstybę, tokie pavyzdžiai iš tikrųjų skatina didžiuotis Lietuva ir jos žmonėmis.

Parašykite komentarą

Top