Šiandien, Kaune, Santakos parke, apie 100 tūkstančių žmonių dalyvavo Popiežiaus Pranciškaus aukojamose šv. Mišiose.

Į Santaką susirinko tikintieji iš visos Lietuvos ir piligrimai iš kitų šalių. Šventojo Tėvo aukojamos šv. Mišios, po kurių Popiežius tradiciškai kalbėjo „Viešpaties angelo“ maldą, yra vizito kulminacija.

Šv. Mišias aukojo daugiau nei 800 kunigų, gieda 260 choristų.Malda, tradiciškai kalbama Vatikane, šiandien buvo transliuojama visam pasauliui iš Kauno.

Šv. Mišios Kauno Santakoje buvo aukojamos lotyniškai. Popiežiaus itališkai sakytas pamokslas buvo verčiamas į lietuvių kalbą. Visuotinė malda buvo lietuviška, vienas kreipinys perskaitytas ir lenkų kalba, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Po šv. Mišių popiežius kalbėjo „Viešpaties Angelo“ maldą. Ši malda tradiciškai kalbama šv. Petro aikštėje kiekvieno sekmadienio ir šventadienio vidudienį.

Šventasis Tėvas pasakė trumpą kalbą, pasiremdamas šiandienos skaitiniais.

Popiežius atkreipė dėmesį, kad pasaulyje vis dar kyla įvairių konfliktų ir karų, todėl mes, krikščionys, turime tiesti pagalbos ranką ir megzti tarpusavio ryšius.

Šventasis Tėvas kvietė prašyti Mergelės Marijos, kad „mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, <…> kur gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrinį polinkį nieku paversti kitą, atstumti tuos, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui“.

Baigęs maldą, popiežius Pranciškus dėkojo LR prezidentei, Lietuvos valdžios atstovams, taip pat vyskupams ir visiems, kurie įvairiais darbais, o ypač maldomis, prisidėjo prie pasirengimo šiam vizitui.

Šventasis Tėvas priminė, kad sekmadienį po pietų melsis prie paminklo Geto aukoms Vilniuje ir prašė Aukščiausiojo laiminti dialogą ir bendrą įsipareigojimą teisingumui bei taikai.

Iš Kauno Santakos popiežius Pranciškus išvyko į Kauno arkivyskupijos kurijos rūmus, kuriuose pietavo su susirinkusiais vyskupais.

Į šv. Mišias žmonės atvyko iš visos Lietuvos – Palangos, Klaipėdos, Molėtų, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Daugeliui kelionė į Santakos slėnį prasidėjo ankstyvą sekmadienio rytą, tačiau dalis rinkosi jau nuo šeštadienio – šildėsi bažnyčioje, o rytą pasitiko apsijuosę pledais bei pusryčiaudami.

„Nedalyvavau popiežiaus Jono Pauliaus II vizite, nes neturėjau nieko bendro su tikėjimu. Šiandien esu atsivertęs ir be šito nebegaliu įsivaizduoti gyvenimo“, – portalui LRT.lt teigė Andrius iš Kauno.

Visus popiežiaus Pranciškaus vizito renginius transliavoLRT.

Popiežius kreipėsi į Baltijos šalių dvasininkus: turime puoselėti Dievo troškimą 

„Jokia betarpiška informacija, jokia virtuali komunikacija negali pakeisti mūsų poreikio konkretiems, ilgesniems ir pastoviems – nuolatinių pastangų reikalaujantiems – momentams, kurie yra skirti kasdieniam dialogui su Viešpačiu per maldą ir adoraciją. Turime puoselėti Dievo troškimą“, – į Kauno arkikatedrą baziliką susirinkusiems visų Baltijos šalių dvasininkams sakė popiežius Pranciškus.

„Visa mano viešnagė jūsų šalyje buvo apibendrinta šiais žodžiais: „Kristus Jėzus – mūsų viltis.“ Jau beveik besibaigiant šiai dienai, girdime apaštalo Pauliaus tekstą, kuriame jis mus kviečia viltis ištvermingai. Jis mus kviečia viltis po to, kai paskelbė Dievo svajonę kiekvienam žmogui, dar daugiau – visai kūrinijai, kad „Dievą mylintiems viskas išeina į gera“, – Kauno arkikatedroje bazilikoje susirinkusiems Baltijos šalių dvasininkams kalbėjo popiežius.

Jis sako norintis pasidalyti kai kuriais šiai vilčiai būdingais bruožais. „Bruožais, kuriais mes – kunigai, seminaristai, vienuoliai ir vienuolės – esame pašaukti gyventi. Pirmiausia, prieš pakviesdamas mus viltis, Paulius tris kartus paminėjo žodį „dejuoja“: dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia mumyse. Dejuojama dėl sugedimo vergovės ilgintis pilnatvės. Šiandien būtų gerai savęs paklausti, ar mumyse yra ta dejonė. O gal mūsų nariuose jau niekas nebedejuoja, nebesiilgi gyvojo Dievo?

Mes, ypatingai pasišventusieji vyrai ir moterys, negalime sau leisti prarasti šią vidinę dejonę, neramumą širdies, kuri tik Viešpatyje atilsį randa. Jokia betarpiška informacija, jokia virtuali komunikacija negali pakeisti mūsų poreikio konkretiems, ilgesniems ir pastoviems – nuolatinių pastangų reikalaujantiems – momentams, kurie yra skirti kasdieniam dialogui su Viešpačiu per maldą ir adoraciją.

Turime puoselėti Dievo troškimą, kaip rašė šventasis Kryžiaus Jonas: „Stenkis būti uolus maldoje, neapleisdamos jos net išorinio užimtumo metu. Ar valgydamas, ar gerdamas, kalbėdamasis su kitais ar ką kita darydamas, visada trokšk Dievo ir širdimi būk prie Jo prisirišęs“, – tikina bažnyčios vadovas.

Pasak Šventojo Tėvo, Dievo balso klausymasis maldoje pašvęstuosius įgalina pamatyti, išgirsti, pažinti kitų skausmą, idant galėtų juos išlaisvinti.

„Tačiau taip pat turime jaudintis, kai mūsų tauta nustoja dejuoti, paliauja ieškoti troškulį malšinančio vandens. Tai momentas, kai reikia ištirti, atpažinti, kas nutildo mūsų tautos balsą. Šauksmas, verčiantis mus ieškoti Dievo maldoje ir adoracijoje, yra tas pats, kuris mus daro jautrius mūsų brolių bei seserų skundui. Jie į mus „sudeda viltį“, todėl reikia, pradedant nuo atidaus ištyrimo, organizuotis ir drąsiai bei kūrybiškai planuoti savo apaštalavimą. Mūsų buvimas tenebūna paliktas improvizacijai, bet autentiškai teatsiliepia į Dievo tautos poreikius ir taip tampa raugu maišyme“, – susitikime su Baltijos šalių pašvęstaisiais kalba popiežius Pranciškus.

Neplanuotas pokalbis su vienuolėmis

Sekmadienio popietę atnaujintoje Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje su popiežiumi susitinka visų trijų Baltijos šalių kunigai, vienuoliai, seminaristai. Čia – dar vienas neplanuotas momentas – popiežius sustojo pasikalbėti su seserimis vienuolėmis, ir, kaip sako kunigas Antanas Saulaitis SJ, jis jas ragino būti stiprias.

„Kai Lietuva tapo nepriklausoma, seserų vienuolių buvo apie tūkstantį, dabar jų sumažėjo, turbūt todėl popiežius atkreipia dėmesį į tai, kaip pagarbiai reikia bendrauti su vyresniais žmonėmis. Jis pats, nors gali būti ir nuvargęs, visuomet nušvinta, sutikęs žmogų“, – pastebi kunigas A. Saulaitis SJ.

Popiežiui atvykus į Kauno arkikatedrą baziliką skambėjo kanklės. Jos pasirinktos ne tik dėl švelnaus skambesio, tačiau ir dėl etnokultūriškumo.

Tačiau netrukus įvyko neplanuotas nukrypimas nuo „darbotvarkės“ – popiežius sustoja pasikalbėti su susirinkusiomis seserimis vienuolėmis.

Filosofas, buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto Vytautas Ališauskas sako, kad nepaisant to, jog sustojimas neplanuotas ir neįgarsintas, nereikia girdėti, ką jis kalba, nes viską pasako jo judesiai ir veidas.

 

 Maldoje prašė, kad Lietuva būtų vilties švyturiu
Sekmadienio vakarą popiežius Pranciškus lankėsi Genocido aukų muziejuje. Tai – paskutinis oficialios popiežiaus vizito Lietuvoje programos renginys.

Po apsilankymo buvusiame KGB kalėjime popiežius Pranciškus maldą pradėjo tokiais žodžiais: „Tavo šauksmas, Viešpatie, nesiliauja skambėjęs ir, aidi tarp šių sienų, kurios primena daugelio šios tautos sūnų išgyventas kančias. Lietuviai ir kilę iš kitų tautų, savo kūnais patyrė visagalybės šėlsmą tų, kurie siekė visa kontroliuoti.“

Šventasis Tėvas, lankydamasis skaudžią praeitį mininčioje vietoje, vadina tai apleidimo ir bejėgiškumo, žiaurumo ir beprasmybės Didžiuoju Penktadieniu, kurį išgyveno lietuvių tauta prieš nesuvaldomą, sukietinančią ir apakinančią širdį ambiciją.

„Šioje atminties vietoje meldžiame tave, Viešpatie, kad tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus, ir tai kiek jie yra išgyvenę ir kentėję“, – prašo Šventasis Tėvas.

Popiežius Pranciškus drąsina tikinčiuosius atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: „Kad šis šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir, bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs.“

Savo maldą popiežius Pranciškus baigia prašydamas Dievo, kad Lietuva būtų vilties švyturiu. „Kad [Lietuva] būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtumų harmonijos mokytoja. Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus“, – meldžia Šventasis Tėvas.

Likus valandai iki popiežiaus Pranciškaus atvykimo, Lukiškių aikštėje prasidėjo renginys, kuriame buvo pagerbiamos XX a. totalitarinių režimų aukos ir jų šeimos, taip pat tie, kurie aktyviai priešinosi, kovojo už žmogaus, kartu ir tikinčiųjų, teises ir laisvos valstybės kūrimą.
Po lankymosi Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje, popiežius paskutinį kartą keliaus papamobiliu nuo Lukiškių a. iki nunciatūros. Kitą rytą, rugsėjo 25 d., popiežius išvyks iš Vilniaus oro uosto į Rygą.

Paskutinė popiežiaus malda parodo, kokie turėtume būti

Filosofas, buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto Vytautas Ališauskas sako, kad paskutinioji popiežiaus malda yra jo palinkėjimas mums, kokie turėtume būti.

„Visos popiežiaus kalbos, išsakytos Lietuvoje, yra labai vieningos. Tačiau akcentuočiau paskutinę – ji mums pasako, kokie mes turėtume būti, kokius mus norėtų matyti popiežius. Ši trumpa malda neturėtų būti užmiršta.

Socialiniuose tinkluose prasiveržia mūsų ribotumas, mes kalbame, kad jį pasitiko ne tokie žmonės, kad jis pats kažką pernelyg akcentuoja. Tačiau mes turime atsiminti, ką mes iškentėme, kaip patys naudojomės žmonių svetingumu, kaip mums teko patirti skausmą dėl skirtingumo, priešiškumo, persekiojimų“, – kalba V. Ališauskas.

Pasak filosofo, popiežiaus kalboje – mūsų misijos apmatas: „Popiežius užsiminė, kad gyvename gerovės visuomenėje, nors ir nelengvai, tačiau nebežinome, kur toliau eisime, ką darysime. Jis sako mums būti pavyzdžiu Europai skirtumų priėmimo, supratimo. Ar mes esame tokie? Tai užduotis apmąstyti kiekvienam asmeniškai.“

Pasak Prezidentės D. Grybauskaitės, šiandien esame liudininkai, kaip tikėjimas gali suvienyti žmones, sutelkti mintis patiems geriausiems tikslams ir pasitikėjimui vieni kitais.

Prezidentės teigimu, Katalikų bažnyčia suvaidino ypatingai svarbų vaidmenį kovoje su okupaciniu režimu. Tikinčiųjų ir dvasininkų pastangos saugoti bei skleisti draudžiamą tikėjimą, kovoti už valstybės ir piliečių laisvę buvo reikšmingas žingsnis siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Mums brangus Popiežiaus dėmesys pasiaukojamai tautos kovai už laisvę.

Parengta pagal siandien.info, LRT.lt, Prezidentės spaudos pranešimus.