Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Siaubinga 1941-ųjų Juodupės Joninių naktis

Siaubinga 1941-ųjų Juodupės Joninių naktis


1941 m. birželio 22 d. prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Lietuvos vakarinius rajonus per kelias dienas išlaisvino vokiečių kariuomenė. Kauno miestą išlaisvino lietuviai partizanai. Kai į miestą įžygiavo vokiečių kariuomenė, mieste jau buvo ramu.

Kauno miesto stotį radijo stotį valdė karo komendantūra. Kaune karo komendantas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas Bobelis. Jis per radiją kreipėsi į dar neišvaduotų Lietuvos rajonų šaulius ir visus gyventojus imtis ginklo ir vaduoti Lietuvą nuo bolševikų, kurie traukė į rytus, bet šiaurės Lietuvos rajonai dar buvo jų valdžioje.

Išgirdę per radiją Kauno karo komendanto raginimus, Juodupės valsčiaus ir Juodupės fabriko komunistai ir komjaunuoliai surinko iš gyventojų radijo aparatus, kad jie negalėtų klausytis žinių. Tada prasidėjo vietinių šaulių organizacijos narių areštai. Per vieną dieną Juodupės valsčiuje buvo areštuoti šie šauliai:

  1. Balčiūnas Antanas, Mandagiškio km
  2. Balčiūnas Ignas, Mandagiškio km
  3. Bulovas Pranas, Juodupės m.
  4. Kanopa, Pranas, Reimeikių km. «
  5. Kalpokas Vladas, Juodupės m.
  6. Mažeikis Pranas, Armonių km.
  7. Meliūnas Jurgis, Onuškio m.
  8. Piekauskas Viktoras, Juodupės m.
  9. Rinkevičius Juozas, Prūselių km.
  10. Stelionis Jonas, Skirdulių km.
  11. Šukys Vladas, Užubalių km.
  12. Vasiliauskas Balys, Juodupės m.
  13. Žindulis Jonas,Didsodės km. Suimtuosius bolševikai uždarė Juodupės valsčiaus daboklėje. Kelias dienas nedavė jiems nė maisto, nei vandens ir neprileido net šeimos narių. Juodupės valsčiaus bolševikai, matydami, kad nebetoli vokiečių kariuomenė, 1941 m. birželio 29 d. susirinko pas to miestelio gyventoją bolševiką Milaknį Antanąįaptarti pasitraukimo plano. Pasitarimas truko visą dieną ir baigėsi po vidurnakčio.

Pasitarimo metu Juodupės valsčiaus partorgo pareigas ėjęs Talius Steponas pasakė, kad yra gautas nurodymas iš Rokiškio apskrities partijos komiteto sekretoriaus Paradausko (Paradauskas dabar dirba Lietuvos CK) sunaikinti 13 areštuotų šaulių. Tame bolševikų pasitarime dalyvavo šie bolševikai:

  1. Skruodis Steponas, dabar gyv. Kaune, Būgos 22
  2. Talius Steponas, d. g. Rokiškio m.
  3. Patapovas Abrasimas, d. g. Juodupės m.
  4. Patapovas Aksionas, d. g. Klaipėdoje
  5. Milaknis Antanas, d. g. Juodupėje
  6. Kundelis Jonas, karo metu žuvęs
  7. Margevičius Vytautas, k. m. ž.
  8. Belovas Mykolas, k. m. ž.
  9. Siližinskas Juozas, k. m. ž.
  10. Kastanauskas, d. g. Zarasuose
  11. Deksnys Juozas, d. g. Kupiškyje
  12. Stainys Kazys, k. m. ž.
  13. Šlekys Juozas, k. m. ž.
  14. Pilipavičius Petras, k. m. ž.
  15. Pilipavičius Juozas, miręs
  16. Garška Adolfas, d. g. Rokiškyje

Taliaus pasiūlymui visi pritarė. Baigę pasitarimą, atsinešė iš išplėštos parduotuvės daug degtinės, visi prisigėrė ir nuėjo žudyti suimtųjų šaulių. Pirmiausia Talius iššaukdavo iš kameros auką, kiti surišdavo rankas užpakalyje ir nuvesdavo į greta esančią malkinę. Tenai girti, siuto apimti, bolševikai puldavo kas su durtuvu, kas su kirviu, kas su šautuvu ir greit pribaigdavo auką. Vieną nužudę, atsivesdavo kitą. Ir tol siautė, kol visos aukos buvo nužudytos. Bežiūrint išaušo diena.

Trylikos aukų lavonus malkinėje sukrovė į krūvą ir, apkloję šiaudais, žudikai nuėjo ilsėtis. Trisdešimtosios dienos naktį, paėmę iš fabriko „Nemunas“ vežiko arklį, sukrovė visus lavonus ir, nuvežė į Padubio mišką, paslėpė po šakomis. Išaušus dienai, bolševikai, viską palikę, pasitraukė į Rusijos gilumą.

Kitą dieną į Juodupės miestelį jau įžengė vokiečių kariuomenė. Į miestelį susirinko aplinkiniai gyventojai. Susirinko nužudytųjų šeimos ir artimieji. Niekas nežinojo, ką bolševikai padarė suimtiesiems šauliams

Netrukus, prie susirinkusių žmonių atėjęs fabriko vežėjas Rudzeikis, paaiškino, kad bolševikai, prieš pabėgdami, buvo iš jo paėmę arklį su vežimu. Jam buvo įdomu, kam prireikė pakinkyto arklio vidurnaktį. Padavęs arklį, jis iš valsčiaus kiemo išvažiavo pakrautas ir brezentu uždengtas vežimas, kurį lydėjo apie dešimt ginkluotų vyrų. Vežimas pasalomis nuvažiavęs Padubio miško link.

Mokytojas Kapenas Antanas pasiūlė žmonėms eiti į Padubio mišką ieškoti šaulių lavonų, tačiau žmonės netikėjo, kad bolševikai galėjo nužudyti nekaltus žmones ir nenorėjo eiti. Tačiau visos abejonės tuojau dingo, kai vežėjas Rudzys papasakojo, kad, kai bolševikai jam sugražino arklį ir vežimą, vežime buvo daug kraujo. Tada jau niekas neabejojo. Visi nuėjo į mišką ieškoti lavonų.

Netrukus pasigirdo pilnas siaubo Prakapavičiaus Antano šauksmas — jis pirmasis pamatė po žabų krūva žiauriai nukankintus lavonus. Visi subėgę į šauksmo vietą, išvydo žiaurų reginį. Kaimynai ir šeimos nariai nužudytuosius atpažino tik iš drabužių bei avalynės. Kai kurie lavonai buvo be batų: geresnę avalynę bolševikai pasiėmė.

Tada Povilavičius Kazys, Lingė Pranas parėjo namo, pakinkė arklius ir atvažiavo vežti lavonų. Sukrovę į vežimus, lavonus nuvežė į šaulių namus. Trys dienas gulėjo pašarvoti trylika kankinių. Žmonių voros ėjo pažiūrėti bolševikų piktadarybių. Kiekvienas mintyse prakeikė raudonąjį terorą.

Po trijų dienų įvyko šaulių kankinių laidotuvės Juodupės parapijos kainėse. Laidotuvėse dalyvavo Juodupės parapijos klebonas Jonas Bubąs (dabar miręs). Jis pasakė pamokslą ir pakvietė žmones iš kartos į kartą perduoti žmonėms šį žiaurų bolševikų nusikaltimą. Mes, tos kartos žmonės, matę tą įvykį, čia ir norime papasakoti mūsų jaunimui.

Ir dabar Juodupės kapinėse nebilus kapas su trylika pasvirusių kryželių visiems primena kruvinus bolševikų darbus.


Bolševikai neleidžia ant kryželių užrašyti nužudytųjų pavardžių. Vaikams ir svetimiems žmonėms jie dabar aiškina, kad ten palaidoti karo metu žuvę kareiviai. Jie bėga nuo tiesos, bet nesiseka: kai kas iš drąsesniųjų išdrįsta likusiems gyviems bolševikams-žudikams priminti jų piktadarybes.

A. Milaknis (pas kurį vyko pasitarimas), nespėjo pabėgti į Rusiją. Latvijoje buvo pagautas. Atvežtas į Juodupę jis aiškino, kad žudynėse nedalyvavęs. Tą patį tvirtino ir jo šeimos nariai. Jis smulkiai papasakojo, kaip viskas vyko. Pagal Milaknio žodžius, žiauriausias buvęs S. Skruodis. Jis pirmasis puldavęs auką, išsukinėdavo rankas ir kojas, nuaudavo batus. Tada kiti žudikai laužydavo pirštus, pjaustydavo liežuvius, su šautuvų buožėmis išmušdavo dantis, su durtuvais išdurdavo akis.

Visi žudikai girtuokliavo pas Milaknį. Žudyti išeidavo į valsčiaus daboklę po keturis. Nužudę keletą aukų, vėl grįždavo grituokliauti, o kiti eidavo naujoms žudynėms. Sugrįžę linksmai pasakodavo, kaip jie žudę,* didžiavosi pralenkę vienas kitą žiaurumu.

A. Milaknis buvo nuteistas kalėjimo bausme. Nuo bolševikų teroro žuvę vyrai buvo visų gerbiami tautos sūnūs. Amžina jiems pagarba!

V. Ardenis lkbkronika.lt

Parašykite komentarą

Top