Į Simono Daukanto aikštę – per Briuselio koridorius

LAIKRAŠTIS ŠIANDIEN

2004 metais tuometė finansų ministre Dalia Grybauskaitė buvo deleguota dirbti Europos Sąjungos komisare, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą.2005 m. lapkritį už pastangas reformuoti Europos Sąjungos biudžetą, Dalia Grybauskaitė buvo paskelbta Metų komisare. Nuotraukoje – su Prezidentu Valdu Adamkumi.

2005 m. lapkritį už pastangas reformuoti Europos Sąjungos biudžetą, ji paskelbta Metų komisare. Dalia Grybauskaitė būdavo aktyvi ne tik Briuselyje, bet ir grįžusi į Lietuvą, jos kritikos strėlės taikliai smigo į tuometę G. Kirkilo mažumos Vyriausybę, žmonėms tai patiko, be to, ji sulaukė ir įtakingų politikų palaikymo.
2009 metais vykę Prezidento rinkimai staigmenų nepateikė – Dalia Grybauskaitė buvo išrinkta šalies vadove ir iki šiol eina Lietuvos Respublikos Prezidentės pareigas.

1997 metais dėl Prezidento posto kovojo tremtyje gimęs Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Vytenis Povilas Andriukaitis. Deja, nesėkmingai. Gydytojas, istorikas, politinis bei visuomenės veikėjas šiuo metu dirba Europos Sąjungos komisaru, yra atsakingas už sveikatą ir maisto saugą.

Pastaruoju metu jis vis dažniau sugrįžta į Lietuvą, neretai dalyvauja įvairiuose susitikimuose, sulaukia žiniasklaidos dėmesio. Ar tai reiškia, kad kova dėl Prezidento posto jau prasidėjo? Eiliniai Prezidento rinkimai vyks 2019 metais, o ŠIANDIEN skaitytojams pateikiame interviu su V. P. Andriukaičiu, rengtą prieš dvidešimt metų, 1997 metų rudenį.

Visi pretendentai į Prezidentus dalijasi mintimis apie ekonominę šalies būklę, reiškia savo nuomonę dėl mokesčių sistemos. Ar Jūs taip pat norite apie tai kalbėtis, kad pretendentai turi labiau gilintis į tas sritis, kurias šalies vadovas privalo kuruoti pagal Konstituciją?

Aptardamas ministrų kandidatūras, Prezidentas gali su premjeru numatyti ir tuos žingsnius, kuriuos Vyriausybė privalėtų daryti vykdant ilgalaikes nacionalines šalies vidaus reformas.

Jų vykdymo garantu tampa būtent Prezidentas, todėl jam neužtenka būti gražiu vyru. Dabartinis Prezidentas, skirdamas ministrus, neišnaudojo savo visų galių, nuėjo lengviausiu keliu.

Man susidaro įspūdis, jog kai kurie pretendentai nepažįsta Lietuvos, nežino, kas joje pasikeitė per Nepriklausomybės metus. Pavyzdžiui, Artūras Paulauskas mokesčius nori sumažinti 20 procentų. Ši frazė rodo, kad jis visiškai nesuvokia esamos situacijos arba nežino, kas yra mokesčių sistema.

Aš jau nekalbu apie socialinio draudimo mokestį, kuris velnioniškai sudėtingas, bet susijęs su milijonu 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Kiti mokesčių įstatymai taip pat yra „skylėti“.

Ko labiausiai trūksta dabartinei mokesčių sistemai?

Mūsų mokesčių sistemos tikslas kol kas tik vienas ir elementarus – surinkti kuo daugiau pinigų ir padėti valdžiai „lopyti“ biudžetą. Užtat per septynerius metus skirtumas tarp turtingiausio ir skurdžiausio visuomenės sluoksnių išaugo šešiolika kartų.

Jeigu Vilniuje yra daugybė automobilių, tai dar nerodo, kad gyvenimas pagerėjo. Mokesčių našta labiausiai užgulusi tą visuomenės dalį, kuri ir taip prastai gyvena. Padidėjo benzino akcizas, vadinasi, iškart pabrango dešra. Kubinis metras lentų prieš trejus metus kainavo 340 litų, šiemet – 1300 litų.

Dar neteko girdėti pretendentų sakant, kad nereikia mažinti mokesčių. Kai kurie jų nurodo kiek ir kokius. To paties klausiu ir Jūsų…

Fizinių asmenų pajamų mokestį reikia keisti iš pagrindų, jeigu mąstome apie ilgalaikius nacionalinius tikslus. Pavyzdžiui, ar gali šis įstatymas paskatinti gimstamumą?

Žinoma, gali ir labai paprastai – tik nustatykime neapmokestinamąjį minimumą atsižvelgdami į auginamų vaikų skaičių. Arba kodėl netaikomi progresiniai dydžiai? Tada mokesčiai būtų susiję su kiekvieno pajėgumu užsidirbti.

Kiek mes matome įšaldytų statybų aplink Panevėžį ar Kauną?

Dabar tokių namų nei parduosi, nei naudosi, bet jeigu būtume jų savininkams laiku pasakę, jog už dalį kvadratinių metrų teks mokėti mokesčius, vargu ar kas butų ėmęsis tokių darbų ir statęs pilis.

Mes turime maksimaliai kaupti pinigus, kad tauta pašėlusiai dirbtų. Dirbtų taip, kaip dirba taivaniečiai ar japonai.

Negalime tinginiauti, verkšlenti, būti ištižę. Plušėti mus gali skatinti fizinių asmenų pajamų mokestis.
Pavyzdžiui, norvegams ne paslaptis, jog jų išgyvenimo pagrindas – nafta, dujos, todėl visi sukandę dantis dirba šiai šakai.

Švedai puikiai žino, kad jiems bus blogai, jeigu jų „Volvo“ neišgalės konkuruoti užsienio rinkose. Ką remia lietuvis? Turime perspektyvių sričių, bet nieko nedarome, kad jos stiprėtų.

Esate šūkio „Rinkis prekę lietuvišką“ autorius. Ar šiandien valstybė pakankamai gina savo gamintojus, remia verslą?

Daug svarbiau, kokie nacionaliniai dalykai bus įgyvendinti. Dabar tik ir klausomės norinčių remti smulkųjį ir vidutinį verslą. Kas jo nenori remti? Visi norime.

Prisimename anekdotą, kaip L. Brežnevo laikais buvo didinami atlyginimai. Per vieną suvažiavimą L. Brežnevas juos ir toliau norėjo „kelti“, bet kažkas patarė to nedaryti, nes išvaržą gaus.

Dabar visi pretendentai „remia verslą“, o man juokas ima iš tokių pasakymų, nes mes pamiršome žodį „turime“. Ką reiškia remti verslą?

Kyla logiškas klausimas: kodėl nesugebame išnaudoti visų savo galimybių?

Suprantama, reikia išnaudoti kurortus. Tik nesusirkime didybės manija, neužmirškime, kad Baltijos jūra Vakarų šalių žmonės labai nesižavi.

Niekas nenori gaminti, o tik tarpininkauti. Mes tampame tauta, kuri iš esmės aptarnauja kitų valstybių gamintojus. Džiugina tik tranzitas. Jį reikėtų iš esmės plėtoti.

Turime ir žaliavų, ir statybos įmonių. Ar neatsirastų vietos smulkiajam ir vidutiniam verslui, jeigu, tarkime, sutvarkytume Akmenės cemento gamyklos veiklą. Dabar mes elgiamės kaip ta mergaitė, kuri myli visą kaimą.

Jeigu Jums likimas lemtų tapti šalies vadovu, ką galėtumėt jau dabar pažadėti paprastam verslininkui ar mokesčių administratoriui? Pokalbio pradžioje sutarėme, jog Prezidentas negali nesikišti į šalyje vykdomas reformas.

Pirmiausia reikia žmonėms nemeluoti, todėl rinkimų pažadai turi būti labai aiškūs. Savo nuostatas išreiškiu paprastais žodžiais. Ir toliau raginsiu žmones rinktis lietuviškas prekes.

Vadinasi, visa Prezidento veikla bus grindžiama šia idėja – nuo rėmimo iki tarptautinių sutarčių. Mes dabar turime elgtis kaip japonai. Po karo jie už dyką amerikiečiams siūlė savo gaminius, kol šie prie jų priprato.

Turime išmokti susigaudyti, nuo ko priklauso mūsų gyvenimas. Dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad kažkas už juos galvoja apie šviesų rytojų. Netiesa. Milijonas žmonių nuleidę rankas net nesusimąsto, jog dėl šviesaus rytojaus tenka kovoti kasdien.

Šiandien darbo gauti sunku net ir Panevėžyje, ką jau kalbėti apie Didžiasalį ar Naująją Akmenę. Prezidentas turi rūpintis, kad būtų plėtojama valstybinio užimtumo programa, taip pat gelbėti mažus miestelius ir gyvenvietes.

Dabar dažnai sakoma, kad gyvename pereinamuoju laikotarpiu, bet juk žmogui nėra jokio skirtumo, kokiu laiku jis gyvena. Jis nori šiandien matyti klestinčią ekonomiką. Jau seniai reikėjo Taupomajame banke atidaryti specialią sąskaitą, iš kurios būtų imami kreditai būstams statyti. Antano Smetonos laikais buvo statomi barakai, dabar žmonės taip pat nereikia prabangių butų, svarbu, kad būtų kur gyventi.

Ar ir Jūs ruošiatės mažinti valdininkų skaičių?

Kai kas sako, jog reikia sumažinti ketvirtadaliu. Kodėl ne trečdaliu ar dviem? Atsakykite man, nes aš to nelabai suprantu, nes esu atsakingas už Lietuvos piliečių gyvenimą.

Valstybės valdymą reikia vertinti kaip sistemą, į ją būtina įtraukti kuo daugiau jaunų žmonių. Be to, valdymą vertėtų suskirstyti į tris sektorius: politinį, biurokratinį ir nacionalinį, kuriame dirbtų daugelio draugijų deleguojami specialistai.

Kitas dalykas, kad dalį funkcijų reikia atimti iš valstybinio aparato ir atiduoti jas visuomenei.

Kalbėjosi Gintautas Kniukšta
1997 metai, lapkritis

Gintauto Kniukštos, Prezidentūros nuotraukos