Jūs esate
Pagrindinis > Politika > Skurdo rizikos riba – pajamų vidurkis

Skurdo rizikos riba – pajamų vidurkis

azfoto

Artūras Zuokas, buvęs Vilniaus meras

Skurdo rizikos lygis Lietuvoje šiais metais padidėjo 3,1 proc., lyginant su pernai. Pernai jis siekė 22,2 proc. (Statistikos departamento duomenys), arba žemiau skurdo rizikos ribos (259 eurų vienam asmeniui arba 574 eurų keturių asmenų šeimai per mėnesį) gyveno virš 640 tūkstančių Lietuvos žmonių.

Tačiau visi kaip susitarę šią situaciją bando švelninti. Nemažai žymių Lietuvos dešiniųjų ekonomistų, apžvalgininkų, nenorėdami pripažinti tiesos, šiems skaičiams ieško pateisinimų. Kairieji problemų neneigė, bet nutylėjo, kad tokia situacija susidarė valstybę valdant jiems, o valdė jie ekonominio pakilimo, pokriziniais metais.

Kokį valstybės paveikslą gali piešti jaunos, skurde ir nepritekliuje užaugusios akys? Nieko stebėtino, kad daugeliui jų optimizmo ir užsispyrimo nepakanka ir su savo šalimi užaugę nenori turėti nieko bendro – emigruoja iškart po mokyklos.

Norint išvengti manipuliacijų skurdo rizikos tema svarbu palyginti, kokia gi ta skurdo rizikos riba. Pirmiausia – su kaimynais. Skurdo rizikos riba – pajamų vidurkis, Lietuvoje tai yra 259 eurai, Latvijoje – 291 eurai, o Estijoje – net 394 eurai vienam asmeniui per mėnesį. Tarp Lietuvos ir Estijos pajamų skurdo rizikos ribos – net 135 eurų skirtumas.

Dar liūdniau, kad beveik trečdalis Lietuvos vaikų (nuo 0 iki 17 metų) gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Kokį valstybės paveikslą gali piešti jaunos, skurde ir nepritekliuje užaugusios akys? Nieko stebėtino, kad daugeliui jų optimizmo ir užsispyrimo nepakanka ir su savo šalimi užaugę nenori turėti nieko bendro – emigruoja iškart po mokyklos.

Pavyzdžių, kaip mažinti skurdo lygį, didinti vidutines pajamas – apstu visame pasaulyje.Pagrindiniai pajamų didinimo, ekonomikos augimo receptai žinomi daugeliui: verslo skatinimas, stabili ir suprantama mokesčių sistema, šiuolaikines realijas atitinkantys darbo santykiai, verslo socialinė atsakomybė darbuotojų atžvilgiu.

Bet yra ir kitų, konkretesnių priemonių, kurioms reikalinga politinė valia ir kūrybiškumas. Du ryškiausi pavyzdžiai (nors jų yra ir daugiau) – Airijos ir Vilniaus.

Dar 1987 metais dabar pavyzdžiu mums esanti Airija buvo labai prastoje situacijoje, ją slėgė didesnė nei 100 proc. BVP skola. Vadinamasis „keltų tigro šuolis“ prasidėjo 1993-aisiais (ekonomikos augimas sudarė 2,3 proc.) po to, kai buvo pasiektas politinis susitarimas tarp valdančiųjų ir opozicijos netrukdyti siekti ekonominio (!) augimo.
Dar vienas labai svarbus susitarimas buvo tarp darbuotojų, darbdavių ir valstybės – darbo užmokestis didinamas mainais į mažesnius mokesčius.

Minimalus atlyginimas Airijoje yra antras pagal dydį ES (po Liuksemburgo) ir siekia beveik 1600 eurų, o atsigavusi po 2008-ųjų krizės šalis veržliai tebejuda į priekį – 2015 metų trečią ketvirtį šalies ekonomika lyginant su 2014-ųjų tuo pačiu laikotarpiu kilo net 7 proc. Tai – didesnis augimas nei Kinijoje. Airiai ekonominį šuolį sugebėjo atlikti per porą dešimtmečių, kodėl to negali Lietuva?

Keli pavyzdžiai iš mano vadovavimo sostinei. Pirmas – man būnat sostinės vadovu, dar 2003 m. pakeitėme tuo metu vyravusią trumpalaikių paslaugų teikimo praktiką: viešųjų pirkimų konkursus laimėjusios įmonės teikdavo miestui paslaugas trejus, penkerius, net septynerius metus.

Iki to laiko šalyje jau buvo susiformavusi tradicija organizuoti viešuosius pirkimus kuo trumpesniam laikui – vos metams ar net pusmečiui.

Kita svarbi priežastis, kodėl Lietuvoje gyventojų pajamos vienos mažiausių ES ir kas skaudžiausia, mažesnės ne mūsų kaimynų latvių ir estų – tai valdžios investicijų politika.

Tokia viešųjų pirkimų politika leido išsiderėti geresnę kainą už paslaugas, nes įmonėms stabilumas – taip pat vertybė. Siekdama ilgesnio laikotarpio sutarties su įmonėmis, Vilniaus miesto savivaldybė įvertino aplinkybę, kad ir jų personalas bus įdarbintas ne pagal trumpalaikes sutartis, o bent bent jau per visą sutarties galiojimo laikotarpį.

Tai suteikė dirbantiesiems stabilų darbą ir didesnes galimybes planuojant savo išlaidas – ilgalaikio ir stabilaus darbo garantija leidžia pasinaudoti išperkamąja nuoma ar banko paskola įsigyjant šeimos buitį palengvinančius dalykus. Be to, taip įmonėms sudaromos galimybės išlaikyti gerai apmokamus specialistus. Kartu įmonėms atsirado galimybė investuoti į geresnę įrangą bei techniką, nes turint ilgesnį paslaugų kontraktą, tokia investicija tampa įmanoma ir atsiperkanti.

Dėl šio sprendimo atsirado ir daugiau skaidrumo, nes dažnai skelbiami konkursai yra gera dirva tarpti korupcijai – potencialūs dalyviai visą laiką suklusę, ieško galimybių susitarti su politikais, nenuilstamai dirba ieškodami būdų, kaip apeiti konkursų sąlygas. Ilgalaikės sutartys politikus iš konkurso procesų iš esmės eliminuoja, taigi ir jų įtaka yra minimali. Laimi ne tie, kurie moka mažiausią atlygimą, o tos įmonės, kurios investuoja į ateitį.

Gaila, tačiau šiandien Valstybės viešųjų pirkimų politika orientuota į trumpalaikes paslaugų teikimo sutartis. Tad kaip galima tikėtis, kad įmonės priims į darbą darbuotojus pagal ilgalaikes darbo sutartis. Dirbantieji mūsų šalyje nori pastovumo ir saugumo, bet jo nėra, nes valstybė nesudaro verslui tokių galimybių. Valdžia žodžiais reikalauja, bet veiksmai priešingi.

Antras sprendimas. Vilniaus savivaldybė dar 2011-aisiais viešųjų pirkimų taisykles papildė nuostata, kad miestas pirks prekes ir paslaugas iš įmonių, kurios darbuotojui, teikiančiam paslaugą, moka Statistikos departamento pagal veiklos klasifikatorių nurodytą Lietuvos atlyginimų vidurkį pagal praeito laikotarpio duomenis. Kitaip tariant, Vilnius atsisakė pirkti paslaugas ar darbus iš įmonių, kurios gali konkuruoti tik mokėdamos minimalius atlyginimus savo darbuotojams.

Šią praktiką siūlėme paversti nacionaliniu įstatymu, siuntėme kreipimąsi į Seimą ir Vyriausybę, Prezidentei, nes tai neabejotinai didintų gyventojų pajamas, taigi – ir jų saugumą. Pirmiausia valdžia turi parodyti pavyzdį, kad ji nepirks paslaugų iš įmonės, kuri darbuotojams moka minimalų atlyginimą.

Gaila, ši Vilniaus praktika, net Europos Komisijos įvertinta kaip geros praktikos pavyzdys, ne tik kad netapo nacionaliniu įstatymu, šis punktas dėl vidutinio atlyginimo mokėjimo iš sutarčių su tiekėjais dingo ir Vilniuje. Rezultatus matome – didėjanti emigracija ir augantis skurto lygis.

Kita svarbi priežastis, kodėl Lietuvoje gyventojų pajamos vienos mažiausių ES ir kas skaudžiausia, mažesnės ne mūsų kaimynų latvių ir estų – tai valdžios investicijų politika. Ir kairieji, ir dešinieji Lietuvoje mėgo statybas ir grandiozinius projektus, kuriems pateisinti naudojami ne ekonominiai terminai, o politiniai lozungai.

Todėl ir atsiliekame nuo latvių ir estų pagal pajamas, o ir daugelis kainų kaip degalai, elektra, dujos yra mažesnės pas kaimynus nei pas mus. Nors startavome vienu metu –1990 metais, bet Lietuva atsiliko, nors turėjome konkurencinį pranašumą – didesnį gyventojų skaičių bei pramonę, stiprų žemės ūkį.

Kaimynės išvengė didelių investicijų, už kurias mokami mokesčių mokėtojų pinigai iškeliaudavo į užsienį, o už nenaudojamą ar perteklinę infrastruktūrą dabar turime mokėti mes, čia dar likę gyventi.

Parašykite komentarą

Top