Aldona Minkevičienė, grokiskis.lt

Kai pasišiukšlini, geriausia – susirgti amnezija… Amnezijos virusas užkratus ir labai pavojingas, kaip kiaulėms afrikinis kiaulių maras. Bet politikams ši liga – tobulas gelbėjimosi ratas.

Amnezijos virusu užsikrėtė ir mūsų rinktas seimūnas Martinėlis, šią savaitę viename interviu apsiskelbęs: jis nebeprisimena vasaryje rajono tarybos beveik vienbalsiai patvirtinto kreipimosi į šalies vadovus, kad nebūtų draskomos urėdijos, nes tai sukels nepataisomų padarinių ir taip nykstančiam regionui.

Didžiosios politikos pradžiamokslį pradėjusiems, kaip kad mūsiškiui, prisišliejusiam prie valdančiosios „valstiečių“ frakcijos, pono „zadanija“ aiški – linkčioti žilą galvą prieš frakcijos vedlį Karbauskį ir Vyriausybės Skvernelį, policininko praktika „žaliesiems“ „primenantį“, kad į Seimą šiuos atvedė jis, o ne kas kitas…

Neišsimuša iš galvos paskutinių politikos įvykių ir Jono Biliūno „Laimės žiburio“ paralelė. Supylė rinkėjai „valstiečiams“ aukštą valdžios piliakalnį, jie kėpso jo viršūnėje ir arogantiškai žvalgosi į žemai esančius žemės kirminus… Bandė į tą kalną kabarotis universitetai – laimės žiburio nepasiekė, bandė užsikapanoti darbuotojus ginančios profsąjungos, bet buvo paliktos už Darbo kodekso durų.

Vylėsi įkopti mokytojai, bet šią savaitę ir jie nuritinti – etatinis apmokėjimas, ko pedagogai tikėjosi ir kas buvo žadėta, metams atidėtas… Miškininkų bandymai pasiekti laimės žiburį užkardomi baisiausiomis pamėklėmis. Pagal „valstiečius“ , mūsų karalystėje nėra nieko svarbiau nei miškų reforma, o dar nesulaužytais stuburais miškininkai, pagal „valstiečius“, – didžiausia grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui.

Tai dėl jų seimūnai dabar negali ramiai vartytis paplūdimiuose – pasibaigusi pavasario sesija pratęsta. Net du kartus. Trūks plyš reikia išdraskyti puikiai tvarkomų valstybinių miškų sistemą. Urėdijų giljotina numatyta liepos 13-ąją, velnio tuzino dieną. Per mėnulio pilnatį…

Besidomintiems visuomenę skaldančia miškų reforma patartina atsiversti Aplinkos ministerijos internetinę svetainę. Ten – kaip ant delno, kas profesionalui ministrui Navickui šiuo metu svarbiausia: į Nerį plūstelėjo fekalijos, į vandenį paleisti 72 baliniai vėžliai, išgelbėtas našlaičiu likęs suopio jauniklis, viena žinutė, kad miškininkams nėra priežasties streikuoti. Yra ir žinia, kad Gruzijos miškininkai atvyksta pas Lietuvos kolegas semtis patirties, kaip valdyti miškus ir išvengti klaidų…

Še tau, boba, Devintinės!!! Kur tai matyta!? Valstybės turto vagimis, sukčiais, korumpuotais ir panašiais epitetais valdančiųjų išdergti mūsų miškininkai to paties ministro parėdymu turės mokyti kitą valstybę, kaip racionaliai tvarkyti miškus!?

Lietuva – stebuklų šalis. Kažin ar rastųsi kitur toks Seimas, kuris dirbtų lyg natūrinių mainų turgus. Reikia pavyzdžių? Už miškų reformos palaikymą konservatorių lyderis Landsbergis nori barterio – susigrąžinti ką tik panaikintą PVM lengvatą šildymui. Pasakojama, esą prie valdžios olimpo pamatų nekantriai trypčioja medienos oligarchų vasalai, iš jų kapšelių sklinda užjūrio vikingų sidabrinų dzinguliavimas… Kas galėtų paneigti, kad dalis sidabrinų jau subyrėjo į reformatorių kišenes, o už negautus desperatiškai skubama atidirbti?

„Valstiečių“ desperacijos požymių nebepaslėpsi. Pirmu smuiku grojantis Skvernelis prakalbo, jog gali sprukti iš premjerų ir sugriauti Vyriausybę, jei Seimas nebalsuos už urėdijų reformą. Vėliau paneigęs, ėmėsi šantažo: iš tribūnos paskelbė baisią žinią – pernai urėdijose nustatyta 1 tūkst. 300 pažeidimų, kurių dalis – grubūs, o ši informacija iki šiol – slėpta!!!! Bet paaiškėjo, kad premjeras paslydo ant paties numestos banano žievės… Viešai apsimelavo, urėdijas nebūtais pažeidimais apjuodino…

Jeigu tą būtų padaręs eilinis žmogelis, jį, jei ne baudžiamojon atsakomybėn, tai mažų mažiausia būtų tampę už garbės ir orumo menkinimą. Galėtų Skvernelis pasinaudoti buvusio sostinės mero Zuoko išbandyta praktika: jei balsavimo aritmetika bus negarantuota, liepos 13-ąją kelis besipriešinančius suareštuoti ir trumpam išvežti. Kad ir į mišką. O po to tikėtis, kad yla iš maišo neišlys, tad ir moralė neišsipurvins…

Bet kai laimės žiburio viršūnėj kėpsai, o keliaklupsčiaujančiųjų nestinga, galima moralės ir nepaisyti. Amnezija susirgusiam mūsų seimūnui, nusprendusiam paminti rajono tarybos valią dėl miškų, rajono politikai žada „dovanėlių“. O kažkas (gal – tik ironiškai?) žada prie jo darbo kabineto savivaldybėje įrengti Raudų sieną, kad šis galėtų atgailauti, nes panašių išdavysčių rinkėjai kartais ir neatleidžia.

Na, dar iš kelmo medinį medalį su juodu kaspinu, jeigu balsuos už urėdijų išdraskymą, jis gaus, nes taip apdovanoti yra pažadėjęs vicemeras Vilimas, iš kurio vadovaujamo „tvarkiečių“ skyriaus Martinėlis per rinkimų kampaniją paspruko.

Rokiškis – karingas kraštas, raudomis gali ir neatsipirkti, nes čia tebegyva už Lietuvos laisvę gyvybes padėjusių partizanų ir tremtinių (tarp jų – ir miškininkų) atmintis. Tiesa, gyva ir aršaus komunisto, NKGB komendantu tapusio Rokiškio akmenskaldžio, sovietinio romano herojaus prototipo kalvio Ignoto dvasia.

Nevienodai laisvė suvokta tada, nevienodai ji suvokiama ir šiandien… Per Valstybės dieną Rokiškis „skilo“ – vieni buvo prie dvaro, kur vyko oficialus renginys, kiti kopė ant vieno iš 100 šalies piliakalnių giedoti „Tautiškos giesmės“. Ant ranka pasiekiamo ir puikiai tam tinkamo istorinio Moškėnų piliakalnio.

Dar kiti giedojo giesmę kitur. Buvo ir negiedančių, nes valdžios režisuojamas tautos santarvės spektaklis – ašaka gerklėje. Rokiškyje, kaip per svarbiausias mūsų valstybės šventes jau tapo įprasta, Tautinio kostiumo metams pagerbti tautinį rūbą keitė slaviškas akcentas.

Po „Tautiškos giesmės“ į sceną kopė… baltarusiai su dūdmaišiais ir folkroku. Sako, turime būti plačių pažiūrų, per kultūrą „nesuvedinėti sąskaitų“ su policinio valdymo stiliaus „batiuškos“ Lukašenkos valstybe, prie Vilniaus statančia atominį monstrą, prieš kurį Lietuva bando kariauti visais frontais.

Galima pasiekti Rusiją, Baltarusiją, Gruziją. Nuvykti į Kiniją ir Rumuniją, kur neseniai lankėsi rajono vadovai. Galima spausti rankas svetimšaliams ir šypsotis tikintis užmegzti verslo ryšius. Galbūt kada iš to bus naudos. Bet kai valdžia praranda savo žmonių pasitikėjimą, kai tauta paverčiama beteisiais „runkeliais“, su kuriais nė nebandoma tartis, ant piliakalnio giedoti himno nebeužvarysi, net jei visu smarkumu ten tviekstų iš arogancijos pažaliavęs „valstietiškos“ laimės žiburys…

Nes tauta – ne balinis vėžlys, kurio laisvė priklauso nuo jį paleidžiančiojo…