Domas JONAUSKAS

Pastarąjį dešimtmetį išsipildė  vieno iš garsiausių  XX a. II pusės Lietuvos režisierių  Henriko Vancevičiaus  sena svajonė – jo sūnus Andrius jau daugiau kaip 10 metų dirba Generalinėje miškų  urėdijoje prie Aplinkos ministerijos.  

„Besimokant paskutinėse klasėse tėvas man pasakė, kad privalau būti kunigu arba miškininku. Kodėl jis to norėjo? Tuo metu, kai dirbo  vyriausiuoju teatro režisieriumi, menas buvo susietas su politika, skelbta tik vienos partijos nuomonė. Jam turbūt atrodė, kad kunigystė ir miškininkystė su politika neturi nieko bendra. Ko gero, jis  buvo teisus“, – sakė „Verslui ir politikai“ Andrius VANCEVIČIUS.   

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje režsierius Henrikas Vancevičius 1966–1989 m.  sukūrė kelias dešimtis spektaklių. Be daugelio kitų, jis  inscenizavo J. P. Sartre’o ,,Altonos atsiskyrėlius“, J. Marcinkevičiaus trilogiją ,,Mindaugas“, ,,Katedra“ ir ,,Mažvydas“, F. Dostojevskio ,,Stepančikovo dvarą“, H. Ibseno ,,Juną Gabrielį Borkmaną“, „Laukinę antį“, V. Krėvės ,,Skirgailą“.

Juose atsiskleidė  Vaivos Mainelytės, Marijos Rasteikaitės, Regimanto Adomaičio, Henriko Kurausko, Laimono Noreikos, daugelio kitų aktorių talentas.

1957-aisiais Kaune inscenizavęs spektaklį ,,Herkus Mantas“, režisierius visu balsu prabilo apie Lietuvą, lietuvybę, tautos likimą; jo pastangomis teatro scenoje įsitvirtino dramaturgai Juozas Grušas ir Kazys Saja, debiutavo Justinas Marcinkevičius, pasirodė ryškūs klasikiniai ir šiuolaikiniai spektakliai  – Antono Čechovo ,,Trys seserys“, Federiko Garcia Lorca’os ,,Bernardos Albos namai“, Williamo Shakespeare’o ,,Antonijus ir Kleopatra“, Johno Steinbecko ,,Pelės ir žmonės“.

Už nuopelnus Lietuvos teatrui 1995 m. Henrikas Vancevičius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Andrius Vancevičius gimė  Kaune. Motina Aldona Kupstaitė-Vancevičienė  buvo aktorė. 1966 m. tėvai persikėlė gyventi į Vilnių.  1973 m. Andrius įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, jį baigė 1979 m. ir įgijo teisininko kvalifikaciją.

Nuo 2001 m. iki šiol  dirba Generalinėje miškų urėdijoje prie Aplinkos ministerijos  – iš pradžių  Teisės ir personalo skyriaus vedėju,  vėliau – generalinio urėdo pavaduotoju, o dabartiniu metu  – vyriausiuoju patarėju.

***

Kaip trumpai pristatytumėte Generalinę miškų urėdiją? Kokios šios valdžios institucijos funkcijos, kokius ir kam  tikslus kelia?

Generalinės miškų urėdijos misija – didinti valstybinių miškų – svarbiausios visų šalies miškų sudedamosios dalies – ekologinę, aplinkosauginę, ekonominę, rekreacinę bei kitas visuomenei svarbias vertes, tvarkant juos tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principais, racionaliai naudojant miškų išteklius, juos atkuriant ir gausinant.

Galiu pasakyti ir paprasčiau. Generalinė miškų urėdija yra ūkinio valdymo institucija  ir yra miškų urėdijų valstybės teises ir pareigas įgyvendinančia institucija . Aplinkos ministerijoje yra Miškų departamentas, kuris kuria miškų politiką – tiek valstybinių, tiek privačių miškų, o mes  per miškų urėdijas įgyvendiname  valstybinių miškų politiką.

Palyginus  mūsų ir panašių Vokietijos, Lenkijos valstybinių miškų sistemų darbą, Lietuvos rodikliai iš esmės nesiskiria, kai kur net geresni. Mūsų valstybiniai miškai tvarkomi bene geriausiai Europoje  o mokesčius mokame didžiausius, palyginus su kitomis  Europos šalimis.

Ar ši valdymo sistema pasiteisino, ar galimi dar kokie nors pertvarkymai?

Valstybinių miškų žinyba dirba efektyviai. Pirmiausia išaugo Lietuvos miškų vertė. Daugelyje Europos valstybių yra vykdomas kompleksinis miškininkavimas. Tik kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui,  Latvijoje,  tai yra atskirta. Privačių miškų savininkų valdomų miškų plotas perkopė 800 tūkst. ha.

Veikiant vieniems ar kitiems vėjams, mums nuolat norima įteigti, kad mūsų sistema yra vos ne viena iš prasčiausių ir ekonominiu požiūriu funkcionuojančių blogai. Ir vis nepavyksta įrodyti. Samdo įvairius ekspertus, kurie kurpia kažkam reikalingas valdymo sistemas, kurios  realiai jokios naudos valstybei neatneštų.  Pinigai šiems „ekspertams“ mokami dideli, naudos jokios.

Palyginus mūsų ir panašių Vokietijos, Lenkijos valstybinių miškų sistemų darbą, akivaizdu, kad Lietuvos rodikliai iš esmės nesiskiria, kai kur net geresni. Būtų galima teigti, kad mūsų valstybiniai miškai tvarkomi bene geriausiai Europoje. Dažnai mums siūloma pasimokyti iš Švedijos, tačiau galiu pasakyti, kad neseniai Švedijos gamtos išsaugojimo draugija paskelbė, jog Švedija ir Suomija – blogiausiai savo miškuose besitvarkančios valstybės pasaulyje.

Vadovaudamiesi įstatymais mes mokame didžiausius mokesčius Europoje ir negauname iš valstybės dotacijų. Tos šalys, kurios mums pateikiamos kaip pavyzdys, gauna didžiules dotacijas iš valstybės biudžeto, arba pinigai grįžta per mokesčius. Tai valstybės – turto savininkės – reikalas, ar norima turėti turtą ir jį gerinti, ar svarbu tik iš turto pelnyti dividendus. Tokiu atveju turto pagerinti negalima.

Skaičiuojama, kad valstybiniai miškai yra 3,1 mlrd. litų ekonominės vertės. Europos Sąjungoje miško verte vadinami visai kitokie dalykai: socialinė,  gamtosauginė,  rekreacinė vertės. Tos vertės yra keleriopai didesnės nei materiali vertė.

Visas pasaulis, netgi japonai ir kinai, kalba, kad nepasirašys Kioto protokolo, kol jo nepasirašys tokios šalys kaip pvz. JAV.  Noriu pažymėti, kad miškai yra vienas iš pagrindinių veiksnių, mažinančių šiltnamio efektą. Taigi, kyla klausimas kaip mes žiūrime į mišką  – ar vien tik kaip į rąstus ar globaliai, kaip visa žmonija?

Lietuva buvo ir yra agrarinė šalis. Kuris Smetonos laikų agrarininkas būtų leidęs savo žemėje sodinti mišką? Dabar sąlygos  pasikeitė,  ūkininkavimo žemės ūkyje intensyvumas  tam tikrose Lietuvos teritorijose ženklai skiriasi.

Žemių našumas taip pat skiriasi. Suvalkuose, link Šiaulių ar Joniškio, stambūs ūkiai yra konkurencingi Europoje, o aplink Vilnių, Aukštaitijoje, Dzūkijoje žemės našumas yra labai menkas. Ten reikia ieškoti kitų būdų tam pačiam žemės ūkiui plėtoti. Tuomet atsiranda galimybė, kad privatūs asmenys, pasinaudodami Europos Sąjungos pinigais, įveistų miškus.

Pastaruoju metu Lietuva dažnai lyginama su Švedija, kurioje valstybei priklausančius miškus valdo viena įmonė, tačiau niekas nepasako, kad tos įmonės pagrindinis tikslas aprūpinti Švedijos pramonę iš Rusijos gaunama mediena.

Be to, Švedijoje vyrauja natūralūs miškai, ten nėra jokios rūšių kaitos. Lietuvoje, jei iškirsi eglyną ir nieko nedarysi, – tuoj pat prižels menkaverčių drebulių ar karklų. Lygiai taip pat sėkmingai galima lyginti Lietuvą su Libija, Iranu ar Singapūru.

Tačiau ir patys miškininkai kartais pastebi, kad gal pernelyg mes užsimoję didinti miškingumą. Tos pačios žemės prieš daug metų buvo tinkamos žemės ūkiui, o dabar jau ne. Gal vis dėlto verčiau reikėtų gyvulius auginti, žemės ūkį plėtoti?

Galbūt klausimas būtų kitoks: ar Lietuvoje galimos technologijos, kurios įdiegtos, sakykime,  Izraelyje, kur iš esmės viskas užauginama dykumoje? Ten klimato sąlygos yra kitos, beveik visą laiką šilta. Izraeliečiai pasitelkę technologijas, tačiau jie ir derlių gauna keturis kartus per metus.

Aš stebiu aukštaičius ir žemaičius. Žemaičiai prie sąlygų prisitaikė daug greičiau. Jei žemė neduoda naudos, kokios jie norėtų, jie nedelsdami pereina į kitus verslus, atranda veiklos, kuri jiems pelninga. O, tarkim, ukmergiškiai iki šiol verkia, kad karvutė suteikia tik nuostolio, tačiau nors užmušk, nuo jos neatsitrauks.

Buvo metas, kai urėdijas labai puolė Laisvosios rinkos institutas – įrodinėdamas, kad miškus reikia privatizuoti, nes esą jie dirba neefektyviai. Dabar jie pataria, kaip pensininkams uždirbti trūkstamus pinigus: parduoti valstybės turtą – paštą, pelningai dirbančių įmonių akcijas. Tačiau juk ateis kiti metai, ką tada parduosime? Kaip sutariate su tokiais patarėjais?

Niekas negali paneigti, kad būtent tokios institucijos atsiranda stambiojo biznio reikalams tvarkyti. Reikia pasidomėti, kas yra jų steigėjai. Pamatysime, kad tai yra nemaža stambaus biznio dalis. Prieš kelerius metus jie sukėlė psichozę, kad reikia privatizuoti valstybinius miškus. Ta idėja buvo pakišta specialiai, kad mes ant to kabliuko užkibtume ir pražiopsotume kitus reikalus.

 Per tą laiką tikėtasi iš valstybinių įmonių padaryti AB arba UAB. Po to labai lengva būtų perkant akcijas nupirkti viską.

Visi jų pasisakymai yra neva ginantys žmogų. Tačiau jeigu juos paanalizuoji, įsitikini, kad jie gina tik stambaus kapitalo interesus. Kodėl dabar teigiama, kad reikia parduoti pelningai dirbančių įmonių akcijas? Todėl, kad kažkas siekia įsigyti būtent tų įmonių akcijas. Tarkim, skaičiau vieną pasisakymą dėl nekilnojamojo turto mokesčio įvedimo, kuriame gailiai verkta dėl paprastų žmonių. Eilinis žmogus buto už milijoną litų tikrai neturi, taigi jis nemokės nė tokio mokesčio.

Teigiama, kad apie 40 mln. Lt gautų iš valstybės įmonių miškų urėdijų,  išgelbės valstybės biudžetą, o 50 mln. turto mokesčio – ne.

Generalinėje miškų urėdijoje dirbate daugiau kaip dešimt metų. Kaip sekasi sutarti su generaliniu miškų urėdu Benjaminu Sakalausku?

Su generaliniu urėdu dirbu todėl, kad jis yra tikras Lietuvos miškų išsaugojimo  patriotas. Jeigu būtų kitaip, matyt, nedirbčiau.

Be to, generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas savo charakterio savybėmis  man primena mano tėvą režisierių  Henriką Vansevičių.  Ir vienas ir kitas savo veikloje tvirtai kovojo ir kovoja už savo profesijos principus ir įsitikinimus. Tėvas visą gyvenimą teigė, kad Stanislavskio sistema aktoriaus teatrui yra pati priimtiniausia ir savo kūryboje rūpinosi lietuviškos originalios dramaturgijos pastatymais.

 Reikėjo nemažai drąsos ir pilietiškumo 1957 metais pastatyti J. Grušo „Herkų Mantą“, atsimenant tas aplinkybes, kad pats J. Grušas tarpukario Lietuvoje buvo Rašytojų Sąjungos pirmininkas, o Sovietų tankai tuo metu malšino sukilimą Vengrijoje, 1966 metais pastatyti J. Marcinkevičiaus „Mindaugą“ – poemą apie vienintelį Lietuvos karalių ir šį spektaklį nuvežti į Maskvą.

Ne mažiau drąsos ir pilietiškumo prireikė generaliniam miškų urėdui B. Sakalauskui per 15 metų kovojant, kad valstybiniai miškai būtų tvarkomi pagal tvaraus ir subalansuoto ūkio principus ir diegiant naujoves miškų ūkyje.  Reikėjo priimti „sunkių“ sprendimų, kurie iš jo atėmė daug sveikatos, mat jie priimti kritikuojant,  kad tai yra didis netoliaregiškumas. Vėliau paaiškėjo, kad sprendimai buvo priimti būtent tokie, kokių reikia.

Pradėkime nuo to, kad buvo priimtas spendimas atiduoti  visas miškų urėdijoms priklausančias lentpjūves arba cechus Valstybės turto fondui. Iš pradžių šaukė, kad neteksime daug pajamų ir pelno. Pasirodė, kad pelnas padidėjo, nes pagerėjo medienos apskaita. Turint lentpjūves galima buvo papiktnaudžiauti esamais medienos resursais. Tos lentpjūvės, kurios buvo su senais įrengimais, negalėjo konkuruoti su privačiu kapitalu, o norint konkuruoti, reikėjo didelių investicijų.

Kai aš pradėjau dirbti, medienos pirkėjai buvo skolingi 47 milijonus litų. Mokėjimų atidėjimai siekė devyniasdešimt dienų. Kai mokėjimo atidėjimą sutrumpinome iki penkiolikos dienų, buvo visko – ir durų trankymo, ir kaltinimų verslo žlugdymu. Skolos sumažėjo iki keturių milijonų, verslas nesužlugo.

Dar vienas stiprus pasipriešinimas, pasiekęs ir aukščiausias valdžios institucijas, yra tas, kad būdamas viceministru Albertas Vasiliauskas norėjo padidinti spygliuočių medžių kirtimo amžių. Jo sumanymas būtų sunaikinęs visas dzūkų urėdijas. Būtų žlugusios 8–10 urėdijų. Tai moksliniu požiūriu visiškai nepamatuotas sprendimas.

Negaliu nė pakomentuoti, ko jis siekė, nes niekas nesuprato. Vienas iš jo paaiškinimų buvo sustabdyti privatininkų savivaliavimą kertant miškus. Dėkui dievui, kad nugalėjo sveikas protas, tačiau dabar buvęs viceministras visur pasisako prieš mus.

2008 metais generalinio urėdo pastangomis buvo patvirtintas strateginis sunkiosios technikos įsigijimo planas, ir sprendimas ją įsigyti pasiteisino. Nepaisant to, kad visuomet buvome kritikuojami. Po pernai metų praūžusio škvalo be nuosavos technikos priemonių nieko nebūtume padarę.

 Vaizdas buvo kaip po atominio karo, žmogus kojos į mišką kelti negalėjo. Brigada per dieną įstengė daugiausia sutvarkyti apie tris kubus medienos, o antrą dieną jau saugokis, kad kas nors neužkristų. Be sunkiosios technikos būtume neišsivertę, bet to darbų saugos atžvilgiu nepalyginami dalykai. Tokioje situacijoje rangovai ima domėtis, kas daugiau moka. Jie pradėjo bėgti į privačius miškus, nes, patys suprantame, galimi ir kitokie atsiskaitymo būdai.

Todėl į tas miškų urėdijas, kurių miškai buvo nusiaubti škvalo, buvo nukreipta visa kitų miškų urėdijų turima technika, bet to atsirado rangovų iš užsienio. Pasipylė kaltinimai, kad mes per krizę lietuviams darbo neduodame. Mes jo duodame, tačiau nėra technikos. Gerai, kad atvažiavo iš Lenkijos ir padėjo. Bet koks mūsų žingsnis pirmiausia yra sukritikuojamas,  po to reikia aiškintis, kol visi mato, kad einame teisingu keliu.

Per sunkmetį  valstybinių miškų miškininkai atliko visus reikalingus darbus: išaugino miško sodmenų, atkūrė ar naujai pasodino miškus, saugojo juos nuo kenkėjų ir gaisrų, tvarkė miško kelius, rekreacinius objektus, o miškų urėdijos , tarkim, 2009 m. sumokėjo 108 mln. Lt mokesčių, 31 mln. Lt iš jų – į valstybės biudžetą, t. y. 4 mln. Lt daugiau nei ankstesniais, ekonomiškai palankiais, metais.

Ar Generalinėje urėdijoje yra branduolys, kuris formuoja strategiją ir tariasi, kokius sprendimus būtina priimti.

Visuomet yra išklausomos specialistų nuomonės, tačiau sprendimai dažniausiai priimamai keturių žmonių rate – generalinio miškų urėdo, dviejų pavaduotojų ir mano. Priklausomai nuo klausimo, labiau yra tariamasi su vienu ar kitu pavaduotoju. Tačiau visada, kai paliečiama politika, teisė ir visuomenės informavimas,  dalyvauju ir aš.

Kokios yra patarėjo funkcijos?

Patarti visais globaliais klausimais – tiek generaliniam miškų urėdui, tiek formuojant visą Generalinės miškų urėdijos politiką. Kiekvienas patariame pagal savo išsilavinimą, darbo sritį. Du pavaduotojai yra miškininkai, aš esu teisininkas. Taigi mano sritis yra teisiniai dalykai ir visuomenės švietimas miškų klausimais, informavimas apie mūsų darbus.

Kai pradėjau dirbti, buvome kaltinami, kad esame miškininkų klanas, užsidarę savo rate, verdame savo sultyse, tik kertame mišką. Niekas neskiria privačios ir valstybinės nuosavybės, visi mato tik miškininkus, ir niekam nebuvo įdomu, kas kerta, viskas buvo priskiriama tik mums.

Iš pradžių į „platesnes mases“ ėjome tik per spaudą, po to atsirado ir televizijos laidos. 2007 metais Dubravoje, Girionyse, surengėme valstybinių miškų pristatymą visuomenei. Kadangi šie metai yra Tarptautiniai miškų metai, toks pristatymas buvo Vilniuje, Rotušės aikštėje.

Nesigirdamas galiu pasakyti, kad visi organizaciniai darbai tenka man. Labai padeda  visas Generalinės miškų urėdijos kolektyvas. Vyksta tradiciniai miškasodžiai, į kuriuos kviečiame visuomenę kartu sodinti mišką. Tačiau esama ir netradicinių miškasodžių, kurių metu pasodinome ,,ŽALGIRIS 600“, amžinatilsį, buvusio generalinio urėdo pavaduotojo Zdislavo Truskausko  iniciatyva  sužaliavo Jaunimo parkas Justinui Marcinkevičiui atminti.

Man, sūnui Henriko Vancevičiaus,  kuris Justiną Marcinkevičių atvedė į sceną, tai buvo labai malonu. Mano tėvas inscenizavo J. Marcinkevičiaus  „Dvidešimtąjį pavasarį“, ir taip poetas įžengė į sceną. J. Marcinkevičius anuo metu buvo jaunas, kylantis poetas, tėvas įkalbėjo jo poemą perkelti į sceną. Pamenu, dar buvau vaikas, kai buvo parodytas tas spektaklis, įsiminė paskutinė scena, kai Gražina Balandytė bėga laiptais, jos laukia  aktorius Kęstutis Genys (dar žinomas kaip atgimimo šauklys,  parašęs atgimimo himnu tapusį eilėraštį „Pabudome ir kelkimės“).

Kai tėvas buvo Akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius, J. Marcinkevičius atnešė jam „Mindaugą“. 1966 metais ryžtis pastatyti „Mindaugą“ reikėjo būti labai drąsiam. Po šio tėvo darbo ir kiti režisieriai pradėjo statyti  J. Marcinkevičiaus poetines dramas.  Jis buvo didis ir galingas poetas, todėl man, “miškininkui“,  pasodinti jam atminti skirtą parką buvo labai malonu.

Kokie tuomet buvo santykiai su tėvu?

Tėvas buvo menininkas ir labai įdomus žmogus. Jo pamąstymai apie gyvenimo prasmę, jo sukaupta patirtis man labai padėjo. Menininkai gyvenimą mato savotiškai, jų pamąstymai priverčia suvokti, kad gyvenime ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Prisimenu jo žodžius: „Matai Konservatoriją, prie jos nesiartink septynių kilometrų spinduliu“.. Taigi brėžiau tą septynių kilometrų spindulį ir pataikiau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.

Kaip reagavo tėvas, kai sužinojo, kad ketinate studijuoti teisę?

Manė, kad blogai nutariau, nes teisė anuo metu buvo susieta su politika. Kadangi uždraudė studijuoti  tą specialybę, kurios aš norėjau,  kai stojau į Teisės fakultetą,  tėvas tiesiog patylėjo.

Kodėl?

Besimokant paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, tėvas man pasakė: „Būk kunigu arba miškininku“. Kodėl to norėjo? Tuo metu, kai jis dirbo  vyriausiuoju režisieriumi, menas buvo susietas su politika.  Egzistavo tik vienos partijos nuomonė, o norint ką nors ,,pramušti“ savo, buvo labai sudėtinga. Jam atrodė, kad kunigystė ir miškininkystė su politika neturi nieko bendra.

Gal jis buvo teisus? Miškininkystė, matyt, tikrai su politika nebuvo susieta. Galiojo savi kanonai: žmonės, kurie tuo metu dirbo miškuose, pasinaudojo ta galimybe, kad Rusija turi daug miškų, vežė medieną iš ten, o  mūsų miškams leido  augti.

Taigi galiu sakyti, kad įgyvendinau seną tėvo svajonę. Tik papuoliau į tą laikotarpį, kuris yra labiausiai politizuotas. Dėl to, kad mes valdome valstybės turtą, kuris yra materialiai įdomus  verslininkams, norintiems turtėti mūsų visų sąskaita.

Jie galvoja  paprastai – nieko neauginau, neįdėjau darbo, neturėjau savo idėjų. Atėjau, nusikirtau valstybei, tuo pačiu ir patiems žmonėms priklausantį mišką,  ir gavau pinigų.

Užaugote  aplinkoje, kurioje nuolat sukiodavosi garsūs aktoriai. Kokias savybes  perėmėte  iš tėvo? Juk parodyti „Herkų Mantą“, „Mindaugą“ scenoje tais laikais reikėjo didelės drąsos?

Taip, tuomet reikėjo drąsos, ryžtingumo, veiklumo. Taip pat reikėjo mokėti atrasti aktorių, kuris galėjo suvaidinti vieną ar kitą vaidmenį. Kiekvienas aktorius mano, kad jis yra Hamletas, tačiau įžvelgti aktoriuje tikras jo galimybes taip pat buvo talentas: reikėjo sugebėti, kaip sakoma,  žmogų perskaityti. Mano mama taip pat buvo aktorė, ji turėjo „momentinio perskaitymo“ talentą.

Pabendravusi su žmogumi, mama galėdavo pasakyti apie jį savo nuomonę, kuri vėliau 95 procentais pasitvirtindavo. Tokią savybę turiu ir aš. Penkias minutes pabendravęs su žmogumi, galiu pasakyti, ar tai žmogus „su stuburu“, ar ,,be stuburo“.

Esu dėkingas likimui, kad mane gyvenimas atvedė čia, kad dirbu kartu su miškininkais. Sutikau labai daug šaunių žmonių. Pavyzdžiui, mūsų generalinis urėdas turi tokią ryžtingumo dozę, kad jos užtektų mums visiems iki vieno. Labai gerbiu jį už tai, kad nebijo aplink save turėti protingų ir ne mažiau ryžtingų žmonių. Kartas nuo karto pastebi, kad dauguma vadovų šito vengia. Mane labai žavi jo savybė – sugebėjimas įsiklausyti į kito nuomonę, niekada iš jo neišgirsi „tu nieko nesakyk“.

Jis turi labai puikių vadybinių sugebėjimų, kurie jam padeda priimti teisingus sprendimus. Kaip vienas ministras yra pasakęs, mes priimame sprendimus vienu žingsniu anksčiau už juos.

Aš užaugau tarp aktorių.  Kai tėvas dirbo teatre, tai buvo aktorinis teatras. Dabar teatras yra kitoks, galbūt ne blogesnis, bet režisieriaus teatras. Mes žinome Nekrošiaus, Koršunovo, Tumino teatrą, bet mažai matome aktorių. Tada mes pažinojome aktorius ir, aišku,  režisierius. Aš užaugau teatre, todėl nesergu žvaigždžių liga. Talentingą žmogų aš gerbiu. Dabartinės „žvaigždės“ ne visuomet įvertinamos pagal nuopelnus.

Miškininko specialybė ir darbas miške kažkuo yra panašus į menininko – kad dirbtum šiuos darbus, turi būti idealistas. Darbas miške yra sunkus. Ankstesniais laikais, kai nebuvo mobilaus ryšio, tokių susiekimo priemonių, gyventi miške buvo sudėtinga. Netgi dabar mūsų darbas yra sunkus, darbo valandų niekas neskaičiuoja.  Reikia dirbti šeštadienį ir sekmadienį,  ir švenčių dienomis. Stokojantys idealistinio požiūrio žmonės miške nedirba. Menininkai taip pat yra tikri idealistai, kitaip jie nebūtų menininkai.

Miškininkas yra su gamta suaugęs žmogus. Sutinku, kad „žalieji“  žino, kaip gamtą reikia saugoti. Tačiau miškininkas, nuolat gyvenantis miške, puikiai mato, žino, kaip yra gyvenime, kaip reikia teisingai pasielgti. Pavyzdžiu gali būti Lenkija. Ten neleidžia tiesti aplinkkelio aplink miestą, jeigu toje vietoje gyvena koks nors retas paukštis. Tačiau ar nesvarbu, kad per miestą važiuoja vilkikai ir teršia orą, kuriuo kvėpuoja maži vaikai?

Kyla klausimas: kieno gyvybė mums svarbesnė – vaiko ar paukščio? Santykis tarp gamtosauginių ir ūkinių reikalavimų yra labai svarbus. Miškas rūpi ir vieniems, ir kitiems, tik reikia atrasti balansą tarp teorijos ir realaus gyvenimo.

Ar galima sakyti, kad miškų urėdai yra vieningi, tikri savo žinybos patriotai?

Noriu pasakyti, kad ne tik miškų urėdai, bet ir girininkai bei kiti miškų urėdijoje dirbantys darbuotojai žinybos ir miškų klausimais yra vieningi. Miškai – valstybės nuosavybė, tačiau  susidariau tokią nuomonę, kad miškininkui dėl jų širdį skauda labiau negu dėl asmeninės nuosavybės.

Tokie yra visi be išimties miškų urėdai. Antraip jie nė nebūtų pasirinkę tokios profesijos. Daugelis miškininkų dirba kartomis, esama urėdų, kurių tėvai taip pat buvo urėdai. Vadovų profesiniai sugebėjimai, žinoma, yra skirtingi.

Ar įmanoma patarėjui aprėpti visus darbus? Jų, sutikite, tikrai daug?

Urėdijos yra atskiri juridiniai asmenys ir savo sandoriams atstovauja patys. Yra sisteminių dalykų, kaip, pavyzdžiui,  „Snoro“ atvejis. Verslo  praktika  diktuoja nelaikyti visų pinigų viename banke.

Dvi urėdijos visus savo pinigus laikė būtent  šiame banke. Viena urėdija neteko net apyvartinių lėšų. Reikia spręsti, kaip joms išgyventi.

Sudarėme komisiją šiems klausimams nagrinėti. Reikia atsakyti į klausimą: ar vadovaujantys asmenys, visus pinigus laikydami viename banke, padarė baudžiamąjį nusikaltimą, ar ne? Tai nelengvi sprendimai, kurie gali paliesti žmonių likimus.

Nėra tolygių urėdijų. Vienos turi daugiau hektarų miškų, kitos – gal mažiau hektarų, bet jų medynų sudėtis yra geresnė, vieni gyvena geriau, kiti blogiau. Tačiau tai nuo jų nepriklauso: kaip sakoma, „kaip dievulis nudrėbė“. Vienai urėdijai susirasti apyvartinių lėšų yra visai nesunkus darbas, kitai – reikia labiau susitelkti.

Miškininkai dirba ne tik miškui – tarkim, įrengia pažintinius takus. Daugeliui atrodo, kad tai lyg ir savaime atsiranda.

Rekreacinių objektų įrengimas kainavo nemažai pinigų. Dabar daug kur jau viskas yra įrengta, reikia tik prižiūrėti. Vandalizmo atvejų mažėja – anksčiau tik spėdavome pastatyti pavėsinę, žiūrėk, po savaitės jau suniokota. Dabar žmonių sąmoningumas auga.

Šiaulių, Prienų, Kuršėnų urėdijos puikiai panaudoja ES pinigus. Pasinaudodami tais pinigais, jie įrengė nemažus parkus. Tačiau tai reikalauja labai didelių žmogiškųjų sąnaudų, nes esama daug  biurokratizmo. Nemanau, kad to reikalauja Europos Sąjunga, galbūt mes pernelyg būgštaudami  esame sukūrę tokį didelį biurokratinį aparatą.

Dauguma miško baldų yra  pagaminti pačių miškininkų. Yra dalis miškininkų, kurie iš medžio daro dirbinius – kaip tikri liaudies meistrai. Generalinio urėdo iniciatyva, mes kas antrus metus organizuojame miškininkų meninių darbų konkursus. Tai apima visa sritis – ir literatūrinę kūrybą, ir fotografiją, medžio dirbinius, tapybą, ir t. t.  Paaiškėjo, kad labai daug  miškininkų užsiima medžio skulptūros darbais.

Eglių šakas prieš Šv. Kalėdas dovanoti pradėjo Šiaulių miškų urėdija. Tai buvo jų idėja. Ji buvo paskleista po visą Lietuvą mano iniciatyva. Tai  sutapo su sunkmečiu.

Miško kvapas  į namus atklinda ir su eglės šaka, ir su eglute. Kadangi dar nėra išspręstas klausimas, kur žmonėms padėti eglutę praėjus šventėms, eglės šakų variantas yra paprastesnis.

Tokia iniciatyva pasiteisino jau pirmus metus – žmonės taip aktyviai troško šakų, kad vos „nenunešė“ mašinų. Dabar jau pasimokėme, įgijome patirties, kaip visa tai reikia organizuoti. Atvažiuojame iš anksto, aptveriame teritoriją.

Ar nesigailite, kad dirbate kartu su miškininkais? Apie ką, beje,  kalbatės susitikę su senais pažįstamais aktoriais?

Dauguma aktorių, tarp kurių  užaugau ir kuriuos pažinojau, dabar ilsisi Antakalnio kapinėse, šalia mano mamos kapo, arba Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Sutinku R. Adomaitį, V. Tomkų,                  V. Mainelytę. Su V. Tomkumi dažnai pasimatome Žirmūnų ,,IKI“ parduotuvėje. Su R. Adomaičiu susiskambiname. Susitikus dabar pagrindinis klausimas būna toks: „Kaip laikosi tėvas?“ Matyt, ir jie jau tokio  amžiaus, kad nelabai nori kalbėti apie teatrą, patys labai aktyviai tame procese nebedalyvauja.

Kad atėjau dirbti su miškininkais,  tikrai nesigailiu, buvau sulaukęs pasiūlymų dirbti  kitur, tačiau pasilikau čia. Valstybinių miškų žmonių kolektyvas paperka tuo, kad nepaisant įvairių niuansų, kaip mūras stoja už mišką. Kiekvienas turi savo asmeninių savybių, tačiau šiuo požiūriu labai vieningi.

Generalinė miškų urėdija šiemet įgyvendino projektą „Intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistema“ – sudaryta galimybė interneto svetainėje gauti informacijos apie valstybinius miškus, rekreacinius, lankytinus ir saugomus objektus. Kokių dar tikslų sieks Generalinė miškų urėdija artimiausiu metu?

Vienam Lietuvos gyventojui tenkantis miškų plotas – 0,64 ha. Tai 3 kartus daugiau nei Lenkijoje ir 5 kartus daugiau nei Vokietijoje.  Miškas – vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo nuosavybės formos, miškas yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines ir socialines visuomenės reikmes.

Tikslas paviešinti mūsų darbus tikrai dar nepasiektas. Dar vyrauja  nuomonė, kad mes esame uždara kasta. Anksčiau buvo manoma, kad urėdu dirbti gali tik baigęs miškininkystę. Dabar pasiekta, kad gali būti ir teisininkas, ir ekonomistas, ir kitokios specialybės žmogus.

Tam tikra visuomenės dalis mano, kad mes tik kertame mišką. Reikia su visuomene bendrauti, kad sužinotų apie mus plačiau. Tobulėjimui ribų nėra – nei darbo kokybės, nei miško priežiūros,  priešgaisrinės, sanitarinės apsaugos srityse. Miškas auga ne dešimt ir ne dvidešimt metų. Labai pastebimų šuolių nepadarysi, reikia žvelgti į ateitį.