Ramūnas Karbauskis genialiai išsprendė ministrų kabineto sudarymo klausimą. Paskelbus ministrų pavardes net konservatoriai ne tik kad nekritikavo, bet ir atvirai džiaugėsi tokia vyriausybe. Dar prieš kelias savaites buvo gąsdinama kone pasaulio pabaiga, o dabar turime vyriausybę, kurios net opozicija nekritikuoja. Sutikite, pokytis yra milžiniškas. Kodėl R. Karbauskiui tai pavyko?

Pirmiausia atkreipkite dėmesį, kad jo partiečių ne tiek ir daug tapo ministrais. Tik keturi ministrai yra Seimo nariai (neskaičiuojant premjero Sauliaus Skvernelio). Daugelio iš jų pavardes plačioji visuomenė sužinojo pirmą kartą. Tad ką galime pasakyti apie tuos, apie kuriuos nežinome? Nieko blogo. Be to, kadangi dauguma nėra politikai, jie nėra konkurentai politiniame lauke. Tad kodėl juos reikėtų kritikuoti. Štai iš kur kyla visuotinė euforija.

Tiesa, ji yra pavojinga S. Skvernelio kabinetui. Kodėl? Ogi todėl, kad viltys ir lūkesčiai yra labai dideli. Ir labai lengva juos nuvilti.

Tačiau ši vyriausybė rodo, kad įvyko lūžis. Jei anksčiau ministrai buvo politikai (tik su retomis išimtimis), tai dabar parodyta, kad politikai nebūtinai privalo vadovauti ministerijoms. Ar tai bus tik šios vyriausybės bruožas? O gal taip atveriama nauja tradicija? Ką reiškia ministrai, kurie nėra politikai?

Kam jie bus atskaitingi? Mes įpratome, kad ministras yra politikas. Ir praėjus ketveriems metams jo darbą vertina rinkėjai. Štai Audronė Pitrėnienė nepatiko – už ją nebalsavo žmonės. Nebalsavo ir už Darbo partiją. Nepatiko Juozo Oleko ar Juozo Bernatonio veikla, už juos taip pat mažiau balsavo žmonės nei prieš ketverius metus. Politikai, kad ir kaip juos keiktume, vis tiek reaguoja į žmonių nuomonę. Pagaliau jie jaučia pareigą aiškinti žmonėms, ką jie daro ir kodėl daro. O ar tokią pareigą jaus žmogus, kuris nėra politikas? Prisiminkime ūkio ministrą Evaldą Gustą. Jis nesiveržė į žiniasklaidą ir neaiškino, ką daro ir kodėl daro. Gal ir geras ministras buvo, tačiau jis save greičiau laikė administratoriumi, vadybininku, bet tikrai ne politiku.

Ar nėra taip, kad ir šios vyriausybės nariai tikrai nejaus jokios atsakomybės prieš rinkėjus. Juk jų niekas nerinko ir tikriausiai jie net neplanuoja tapti politikais. Tad kodėl save turėtų varginti, ieškodami kontakto su visuomene? Juk būti viešumoje yra labai pavojinga: gali suklysti, tada iš tavęs tyčiosis. Pasakysi, ką veiki, atsiras kritikų. Kam šis vargas reikalingas?

Ministerijos ir taip buvo biurokratų, kurių niekas nerenka, kuriuos saugo Valstybės tarnybos įstatymas, tvirtovės. Daugelio politikų, tapusių ministrais, nesėkmių priežastys nėra dėl to, kad jie buvo blogi vadybininkai, neturėjo idėjų. Priežastis – tai nuo senų laikų įsigalėjęs ministerijose valdininkų sluoksnis, susijęs nematomais ryšiais. Ir būtent biurokratai dažnai yra pats didžiausias iššūkis politikui, kuris siekia permainų.

Tad dabar net ir ministrai bus žmonės, kurie save greičiau laiko vadybininkais, administratoriais ir biurokratais, bet jokiu būdu ne politikais. Ir čia yra didelis pavojus, nes tokiu būdu atstovaujama valdžia perduodama į nerenkamų biurokratų rankas. Valdžia dar toliau nutolsta nuo piliečių: kad ir kas bus išrinktas, tačiau vis tiek biurokratai valdys.

Ar tai reiškia, kad S. Skvernelio vyriausybė yra Trojos arklys. Nebūtinai. R. Karbauskis ne kartą yra sakęs, jog Seimas privalo susigrąžinti kontroliuojančias funkcijas. Ir gali būti, kad pirmiausiai jis omenyje turėjo, kad bus kontroliuojami ministrai. Tai reiškia, kad dabartinės vyriausybės nariai turės žymiai dažniau lankytis Seime ir aiškinti tai, ką jie daro. Arba ko nedaro. Gali būti, kad toks modelis suveiks. Juk R. Karbauskiui nereikia bijoti, kad dėl blogo darbo savo posto neteks daugiau kaip pusė ministrų kabineto narių. Jis Seime turi pakankamai žmonių, kad iš naujo galėtų paskirti naują vyriausybę. Tikėkimės, kad parlamentinė kontrolė bus labai stipri. Tik tokiu atveju mes galime tikėtis realių permainų.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.