Jūs esate
Pagrindinis > Politika > V. Savukynas. Rugpjūčio 23-oji – pasipriešinimo diena

V. Savukynas. Rugpjūčio 23-oji – pasipriešinimo diena

www.lrt.lt

Rugpjūčio 23-oji turėjo tapti mūsų pabaigos pradžia, mūsų laidotuvių diena. Ji atvėrė Pandoros skrynią, kuri sukėlė II pasaulinį karą ir penkiasdešimčiai metų prarijo Lietuvą. Ji tokia turėjo būti, tačiau ši data tapo pasipriešinimo diena. Ir štai kodėl.

V. Savukynas.V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Savukynas.V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Žinote, kad 1939 metais rugpjūčio 23 dieną buvo pasirašyta sutartis tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos? Kaip žinia, šalia atgulė slaptieji protokolai, kuriuose buvo pasidalinta Vidurio Europa, tarp jų – ir Lietuva.

Tiesa, jau kitą naktį informacija apie slaptuosius protokolus pasiekė Baltuosius rūmus, nes jie buvo užverbavę vieną Vokietijos ambasados Maskvoje darbuotoją. Jis tuos protokolus nufotografavo ir persiuntė į Vašingtoną. Amerikiečiai šia informacija pasidalino su britais. Tačiau tai nepakeitė nei Sovietų Sąjungos, nei Vokietijos planų.

Tad 1940 metų birželį mums buvo pateiktas ultimatumas. Lietuvos valdžia lemiamu momentu nusprendė nesipriešinti. Prasidėjo sovietinė okupacija, kuri šį faktą puikiai išnaudojo savo propagandai – esą patys lietuviai troško sovietų.

Galime džiaugtis, kad rugpjūčio 23 diena netapo mūsų pražūties diena. Ji tapo ir pasipriešinimo diena. Todėl šią dieną mes turėtume padėkoti visiems, kas priešinosi: partizanams ir jų vaikams, disidentams ir pirmiesiems Sąjūdžio šaukliams.

Lietuvos garbę išgelbėjo po karo partizanai. Ir ne tik išgelbėjo – jie smarkiai sustabdė sovietizaciją, parodė, kad okupantams galima priešintis.

Lietuvos partizanai nulėmė tai, kad šiandien mes esame NATO ir Europos Sąjungoje. O galėjome būti priklausomi nuo Rusijos kaip, tarkime, Baltarusija. Galėjome turėti žymiai mažiau laisvių, mažiau galimybių. Mes su pavydu būtume žiūrėtume į tas šalis, kurios taptų Europos Sąjungos narėmis, kurias gintų NATO. Mes niekada nebūtume pasiekę tai, ką dabar turime, jei ne partizanų auka. Jei ne jų kova, jei ne jų kraujas, šiandienos Lietuvos dabartis būtų visai kitokia.

Apie slaptuosius Ribentroppo-Molotovo pakto protokolus plačioji visuomenė sužinojo tik po karo. Niunbergo proceso metu jie buvo paviešinti. Tiesa, žinojo laisvasis pasaulis, bet Sovietų sąjungoje jie buvo slepiama po septyniais užraktais.

Tačiau Lietuvoje buvo disidentų, tokių kaip Antanas Terleckas ar Vytautas Bogušis, kurie žinojo apie šiuos protokolus ir visom išgalėmis siekė šią žinią skleisti. Paradoksalu, bet būtent rugpjūčio 23 diena tapo simboliu, kuris mus vedė į laisvę.

1979 metais rusai, latviai, estai, lietuviai pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą, kurimae smerkiamas Ribentroppo-Molotovo paktas ir reikalaujama išvesti svetimą kariuomenę iš Baltijos kraštų.

Pirmasis viešas antisovietinis mitingas įvyko 1987 metų rugpjūčio 23 dieną. Juk tada buvo pirmą kartą parodyta, kad sovietinės valdžios pamatai smarkiai papuvę. Prisiminkime, kad mūsų tautą labiausiai išjudino mitingas Vingio parke, kuris ir buvo skirtas paminėti Ribbentropo-Molotovo paktui.

Ir galiausiai – 1989 metų Baltijos kelias, parodęs, kad mūsų tautos trokšta laisvės. Nors tuometinis LTSR KGB pirmininkas Eduardas Eismuntas ir rašė savo ataskaitoje, kad jame dalyvavo vos 200 000 žmonių. Melo ministerija – KGB – jau melavo net saviems.

Galime džiaugtis, kad rugpjūčio 23 diena netapo mūsų pražūties diena. Ji tapo ir pasipriešinimo diena. Todėl šią dieną mes turėtume padėkoti visiems, kas priešinosi: partizanams ir jų vaikams, disidentams ir pirmiesiems Sąjūdžio šaukliams. Jų dėka šiandien mes esme laisvi ir nesugniuždyti.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Parašykite komentarą

Top