• 

Valdas VASILIAUSKAS, www.respublika.lt

Taip pavadintas straipsnis apie vieną autentiškiausių XX a. mąstytojų Simoną Veil (Simone Weil), pradedamas šios pasaulietiškos šventosios ir pranašės citata : „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai , užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba.“

Iliuzija, kad iki šiol Europos Sąjungos tautos, gyvenusios be sienų ir vizų, turinčios bendrą valiutą ir politinį-administracinį-teisminį centrą, kuriam atidavusios dalį savo suvereniteto, kalba viena kalba, vienodai žvelgia į pasaulį.

Iliuzija – jau vien todėl, kad ūkininkas, turintis Prancūzijos pasą , gauna trečdaliu didesnę bendro pyrago dalį, nei nešiojantis tokios pat vyšninės spalvos pasą, bet su Vyčiu. Užtat nūnai italai, prancūzai, ispanai vokiečiai, lietuviai, kalba ta pačia „skęstančių laivų kalba“, nes čia eilės į dugną arba į gelbėjimo valtį nesudaromos pagal BVP, gyvenimo lygį, algų, pensijų ar gyvenimo trukmės vidurkius.

Žinoma, ES vėl pasirodė visu gražumu – kaip milžinas molinėmis kojomis. Tris savaites tylėjo Briuselis, tarytum koronavirusas būtų išpjovęs Europos Komisiją su nerinktais komisarais ir rinktais, bet nežinia kam atstovaujančiais europarlamentarais.

Tik šį antradienį pirmieji ES asmenys parodė savo susirūpinusius veidus. Vėl lyderystės problema, kaip ir 2015-ųjų pabėgėlių krizės metu. Tik gal susigėdęs E.Makronas (E.Macron) liausis svaičioti apie bendras ES ginkluotąsias pajėgas ir gynybą.

Mažytė nematoma „korona“ parodė, kokios bejėgiškos ir nelanksčios – megastruktūros, o geriausiai ginasi atskiros valstybės, regionai ir net miestai, kaip viduramžiais maro metu pastatydami prie miesto vartų sargybą.

Tai nereiškia, kad keičiasi tarptautinės tvarkos, atkakliomis pastangomis suformuotos liberalios demokratijos, perspektyvos ar išsižadama ES. Be abejo, sienų uždarymas yra turbūt pats rimčiausias ES valstybių vyriausybių solidarumo išbandymas.

Traukiasi iki senųjų valstybinių sienų riboženklių ir vėl pradėjusių veikti pasieniečių patikros punktų šalių ne vien tarptautinė erdvė.

Karantinas maksimaliai apribojo ir piliečių viešąją erdvę, kuri jau galėjo plėstis tik į kosmosą. Jeigu vaizdingumo dėlei pasitelktume hiperbolę, ir koronaviruso pandemiją pavadintume „Paskutiniu teismu“, tai šaukimus į jį lietuviams derėtų siuntinėti po visą pasaulį, kur jie gyvena, dirba, studijuoja, atostogauja, pramogauja.

Užklupti katastrofos, į paskutinį traukinį, autobusą, keltą ar lėktuvą skubėjo net tie lietuviai, kurie gyvena vien medžiaginį gyvenimą ir visiškai susvetimėję Lietuvai.

Tokia grįžtančių sūnų paklydėlių geografinė įvairovė veikiausiai nulems ir mutavusių skirtingose klimato zonose ir rasėse koronavisuso „štamų“ įvairovę, kuri galėtų atstovauti Jungtinėms Tautoms.

Su tokiu internacionalu lietuvių šaunieji gydytojai, kurie, kaip ir Sausio 13-ąją, vėl pirmoje ugnies linijoje, dar nebuvo susidūrę. Porą pirmųjų savaičių Lietuva „koroną“ tik importavo.

Viešajam gyvenimui persikėlus į privačią erdvę , norisi viltis, kad skaisčiai suliepsnos net ir priblėsę šeimų židiniai, į viršų šoktels gimstamumo rodikliai. Policija apie smurto protrūkius artimoje aplinkoje kol kas neinformuoja.

• 

Grėsmės akivaizdoje tokį tik Juozui Erlickui leistiną toną įkvėpė kito mano bičiulio, Seimo nario Povilo Urbšio pasakojimas, bemaž tikras anekdotas, kuriuo nepatikėjau.

Patikrinau – šventa teisybė: praėjusių metų gruodžio 10 d. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos surengė Vilniaus oro uoste 5 valandų net 14-os institucijų pratybas, imituojant situaciją, kad Vilniuje nusileido orlaivis, kuriame yra vienas keleivis, užsikrėtęs Ebolos virusu. Keleivį ir Ebolą medžiojo 250 pareigūnų, stebint tarptautiniams stebėtojams.

Mat pratybos Vilniuje buvo tik dalis projekto Europos Sąjungos bendrųjų veiksmų „Saugūs sveikatos vartai“, kurių tikslas – stiprinti europiniu lygiu Bendrijos narių pasirengimą reaguojant į grėsmes visuomenės sveikatai. Nežinau, ar greitai buvo sučiuptas tas infekuotas nelaimėlis, tačiau vienas iš ekspertų, sotus vokietis, pareiškė, kad Lietuva gali pasidaryti lydere grėsmių suvaldymo srityje ir pavyzdžiu kitoms ES valstybėms.

Toks komplimentas Lietuvai buvo pasakytas metų gale, likus vos dviem mėnesiams iki koronaviruso pandemijos.

Vokietis nepasakė, kiek tokie ekspertų komplimentai kainuoja, nutylėjo ir pratybų Vilniuje bei viso ES projekto kainą.

Žinoma, tie ES „Saugūs sveikatos vartai“ buvo popieriniai, todėl Lietuvoje ir visoje Europoje visiškai kiauri. „Korona“ Lietuvą užklupo nėmaž nepasiruošusią, o ypač Vilniaus oro uostą, iš kurio vieni karščiuojantys keleiviai spruko kaip zuikiai, o kiti buvo be jokio reikalo laikomi ir kankinami valandų valandas.

Chaoso apimtuose oro uostuose veltui dairytumėmės tų už ES pinigus prieš Naujuosius metus apmokytų 250 pareigūnų iš 14 institucijų.

Lietuvoje per visus trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų be pertrūkio buvo skalambijama pavojaus varpais: gąsdinimas „rusai puola“ jau virto lėkštu juokeliu, gyvas galas prirašyta studijų apie kietas ir minkštas grėsmes, hibridinį karą, politikai rinko parašus, o dabar buria sąjūdį prieš Astravo AE.

Tačiau nė viena ankstesnė valdžia , Vyriausybė, prezidentas, Valstybės gynimo taryba nepakrutino piršto, kad būtų įkurtas valstybės aukščiausio rango Ekstremalių situacijų (grėsmių ar krizių) valdymo centras. 2002 m. Civilinės saugos departamentas Krašto apsaugos ministerijai priklausančioje požeminėje vadavietėje įkurdino žinybinį Krizių valdymo centrą.

Tačiau, atrodo, centras ir liko pasislėpęs po žeme – nepasirodė net pernykščio Alytaus padangų perdirbimo gamyklos gaisro metu, daugiau apie krizių valdymą Lietuvoje nieko negirdėjome.

Todėl užgriuvus Lietuvą „koronos“ negandai, Ministrų kabinetas, kompensuodamas 30 metų nusikalstamą valdžios aplaidumą, buvo priversta galvotrūkčiais įsteigti Valstybės lygio ekstremalių operacijų centrą, vadovaujamą sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos.

Nenoriu girti dienos be vakaro. Bet suvokiant visą situacijos dramatizmą, kai valstybė pandemijos buvo užklupta visiškai nepasiruošusi – be medikamentų (jų pardavimas jau ribojamas), plaučių ventiliavimo aparatų ir kitos įrangos, apsaugos priemonių rezervo, net be atsakingos institucijos, – šiomis katastrofiškomis priverstinės improvizacijos aplinkybėmis premjeras Saulius Skvernelis ir ministras A.Veryga, atlaikę užgriuvusią milžiniškos atsakomybės naštą, kol kas tvarkosi visai padoriai.

Politikos ir medicinos sąjunga, galinti sugrąžinti politikai ir politikams gerą vardą, nes jau antikos laikais gydymas greta fleitos grojimo ir aktorystės (tragedijos meno) buvo kilniausia veikla.

Linkėdamas premjerui ir ministrui (taigi ir mums visiems) sėkmės, primenu, kad laurų vainikas ant jųdviejų solidariai nuplikusių galvų gražiau atrodytų ir geriau matytųsi, nei ant dailiai pražilusios garbanotos ševeliūros. Tapkite lyderiais!