Miškininkų bendruomenės atstovai, garsūs visuomenės veikėjai abejoja, ar pastangos nušalinti generalinį miškų urėdą Benjaminą Sakalauską nebuvo susijusios su norais išklibinti valstybinės miškų sistemos pamatus, uždegti ,,žalią šviesą“ miško nauda suinteresuotoms grupuotėms ir netgi privatizavimo kėslams, valstybinių miškų pardavinėjimui. Ar tai nedvelkia tam tikromis grėsmėmis pačiai valstybei?

Kokia gi šiandien situacija valstybiniuose miškuose, dėl kurių vėl užkunkuliavo diskusijos? Savo komentarais, vertinimais žurnalo puslapiuose pasidalijo garsūs visuomenės atstovai, miškininkai.

,,Dokumentai, bendri veiklos rodikliai, konkretūs skaičiai rodo, kad Generalinė miškų urėdija – kompetentingose ir atsakingose rankose“, – pastebėjo LR Prezidentas, aplinkosaugininkas Valdas Adamkus.

Kaip keitėsi valstybinių miškų, urėdijų veidas, pasidomėjome Druskininkų ir Valkininkų miškų urėdijose.

                           Druskininkų miškuose gali svečiuotis saugiai ir patogiai 

Druskininkų krašto miškai, viliojantys daugybę grybautojų, uogautojų, turistų, poilsautojų, ornitologų, nors ir labai patogūs svečiuotis miške, yra sausi. Tačiau miško lankytojams net ir tvoskiant karščiui kaip keptuvėje  priešgaisrinės priemonės leidžia jaustis saugiai, antžeminė miško gaisrų stebėjimo sistema akylai įžvelgia ugnies židinius.

Rūpestis miško svečiais, patraukliais rekreaciniais objektais Druskininkų girių šeimininkams – ne vienintelis. Kaip sunkiais darbais sekasi irtis į priekį, kodėl verta daug jėgų ir lėšų investuoti į miškus, ,,Verslas ir politika“ teiravosi Druskininkų miškų urėdo Zenono NAUJOKO.

Ką manote apie valstybinių miškų valdymo modelį, apie dabartinės sistemos tvarumą, perspektyvą?

Tobulėti visada yra galimybių, bet svarbu tai daryti gerai apsvarsčius. Per pastaruosius du dešimtmečius urėdijos smarkiai pasikeitė. Atsisakyta medienos pjovimo lentpjūvėse, didžioji dalis miško darbų nudirbama samdant rangovines įmones, maži miško daigynėliai pertvarkyti į modernius miško daigynus, įvairiose srityse diegiamos naujos technologijos – parduodant medieną, stebint miško gaisrus, medienos apskaitos sferoje ir kt.

Manau, kad miškininkystė yra specifinė ūkio šaka todėl, kad tų darbų, kuriuos darome šiandien, rezultatus matysime tik po daugelio dešimtmečių, o padarius klaidų,  jas ištaisyti bus galima tik per tą laikotarpį,  per kurį užauga medis. Tad miškų sferoje dirbančių žmonių patirtis yra labai svarbi.

Kuo turtingi Jūsų vadovaujamos urėdijos miškai? Kas liudija, kad tie girių svečius viliojantys pušynai vis gražėja? Kokios sąlygos miškininkauti?

Vyrauja sausi pušynai, patrauklūs rekreacijai. Daug lankytojų pritraukia Druskininkų kurortas. Daugiau kaip 1/3 urėdijos teritorijos apima Dzūkijos nacionalinis parkas. Daugeliui ne paslaptis, kad šio krašto miškai yra grybingi.

Druskininkų miškų urėdija – valstybės įmonė, įkurta 1951m., valdanti 27 000 ha valstybinių miškų, suskirstytų į 7 girininkijas. Urėdijos teritorijoje plyti 2 rezervatai, apimantys 1 826 ha plotą, 27 draustiniai – 1 826 ha. 80 kertinių miško buveinių užima 370 ha plotą. 12 000 ha urėdijos miškų patenka į Dzūkijos nacionalinio parko ribas. Išskirtinis mūsų objektas – urėdijai priklausantis miško muziejus-mokymo ir informacijos centras ,,Girios aidas.“

Druskininkų miškų urėdija yra FSC sertifikuota nuo 2003 metų. FSC sertifikavimas yra nepriklausoma tarptautinė miškų ūkio vertinimo ir medienos gaminių kilmės žymėjimo sistema. Ji suteikia vartotojui garantijas, kad siūlomi produktai pagaminti griežtai laikantis tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principų.

Kokie faktai liudija ūkininkavimo Jūsų krašto miškuose darną? Kaip didėja miško resursai?

Lietuvoje miškai inventorizuojami kas 10 metų. Paskutinis Druskininkų urėdijos valdomų miškų inventorizavimas buvo atliktas 2012 metais. Palyginus jo duomenis su 10 metų senesniais, galima daryti išvadas, kad yra ūkininkaujama darniau, miško resursai didėja, taikoma vis daugiau ekologiškų, natūraliai miško raidai artimų ūkinių priemonių, tokių kaip neplyni kirtimai, savaiminio miško žėlimo skatinimas ir panašiai.

Vidutinis medyno tūris 1 ha – 248 ktm (ankstesnėje miškotvarkoje buvo 194 ktm/ha). Bendras medynų tūris po 2012 m miškotvarkos padidėjo 54 ktm/ha. Brandžių medynų tūris – didesnis 37 ktm/ha: ankstesnėje miškotvarkoje buvo 268 ktm/ha, o po naujos miškotvarkos yra 305 ktm/ha.

Neplynų kirtimų dalis viso miško naudojimo mastu – didžiausia Lietuvoje –  52 procentai pagrindinių kirtimų ploto (ankstesnės miškotvarkos metu neplynai kirtome apie 40 procentų). Vidutinis metinis tūrio prieaugis valstybiniuose miškuose – 6,55 ktm/ha (ankstesnėje miškotvarkoje buvo 4,9 ktm/ha). Iš 1 ha mišku apaugusio ploto kasmet kertame 2,4 ktm likvidinio tūrio, o praėjusios miškotvarkos metu kirtome vidutiniškai 2,7 ktm iš 1 ha.

Sumažėjus prieaugio iškirtimui, per vykmetį papildomai sukaupėme apie 1,3 mln. kubinių metrų medienos (2002 metų miškotvarkos buvo nustatyta 4,9 mln. kubinių metrų, o 2012 metais – jau 6,2 mln. kubinių metrų).  Kasmet ugdymo kirtimais išugdome 1–2 ha jaunuolynų, kurių rūšinėje sudėtyje yra ąžuolo: siekiame, kad ąžuolas sklype taptų vyraujančia medžių rūšimi.

Metiniai energetinės medienos su žieve (kirtimo atliekos ir žabai) ištekliai nėra dideli, kadangi nederlingiausiose augavietėse kirtimo atliekos paliekamos  dirvožemiui gerinti. Kasmet jų parduodame 2,4 –2,6 tūkst. m³.

Kaip veikia įdiegta moderni antžeminė miško gaisrų stebėjimo sistema?

Atsakingai galiu pareikšti, kad antžeminė miško gaisrų stebėjimo sistema veikia sklandžiai, be jokių trikdžių.

Anksčiau Druskininkų miškų urėdijos teritorija buvo stebima iš keturių priešgaisrinių bokštų. Priešgaisrinių bokštų budėtojai buvo sezoniniai darbuotojai, priimami į darbą gaisrams kilti palankiu laikotarpiu, paprastai šešiems mėnesiams. Vienam bokštui buvo reikalingi mažiausiai du priešgaisriniai budėtojai, kurie galėtų budėti pasikeisdami. Budėtojas turėjo nebijoti aukščio, būti geros fizinės ištvermės, kadangi tekdavo lipti į 30–35 metrų aukštį.

Priešgaisrinių bokštų budėtojų darbo sąlygos buvo sudėtingos – teko kęsti karštį, siūbavimą, akių nuovargį, budėtojams dažnai trukdė migla, kiti gamtiniai reiškiniai. Esant tokioms sąlygoms sudėtinga išlaikyti budrumą visą dieną. Todėl pastaruoju metu buvo vis sunkiau rasti žmonių, tinkančių ir norinčių dirbti šį darbą. Paprastai kiekvieną sezoną tekdavo ieškoti vis naujų budėtojų, kurie stokojo patirties, reikalingos šiam specifiniam darbui.

Bokšto stebėtojo kabina būna nedaug iškilusi virš medžių viršūnių, todėl apžvelgiama teritorija nėra labai didelė, pastebėto gaisro vieta daugeliu atvejų būdavo nustatoma tik apytiksliai. Druskininkų miškų urėdijos automatinės sistemos kameros-detektoriai įrengti GSM bokštų viršūnėse, 2–2,5 karto aukščiau, todėl apžvelgia daug didesnį plotą, gaisro vieta nustatoma labai tiksliai.

Gaisrų skaičius daugiausia priklauso nuo klimatinių sąlygų gaisrams kilti palankaus laikotarpio metu. Kasmet Druskininkų miškų urėdijos teritorijoje įsiplieskia nuo 5 iki 30 miško gaisrų. Jų aptikimo būdas pačių gaisrų skaičiaus niekaip nesąlygoja. Esminis dalykas priešgaisrinėje miško apsaugoje yra greitas gaisro aptikimas pirminėse jo stadijose, tikslus gaisro vietos nustatymas ir greitas ugniagesių atvykimas į gaisro vietą. Sakoma, kad vienas ugniagesys, atskubėjęs į gaisro vietą laiku, kol gaisras neišsiplėtė, yra daug geriau nei dešimt ugniagesių, atvykusių pavėluotai.

Antžeminė automatinė gaisrų stebėjimo sistema yra viena moderniausių sistemų. Tokios pačios sistemos veikia Vokietijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Kipre, Italijoje, Graikijoje, Estijoje, Meksikoje, JAV, Kazachstane bei Australijoje.

Druskininkų miškų urėdija kartu su devynių užsienio šalių miškininkais dalyvauja bendrame projekte „Europos miškų gaisrų stebėjimas naudojant informacines technologijas“. Kolegos dalijasi gerąja miško gaisrų aptikimo, vietos nustatymo ir gesinimo patirtimi. Druskininkų miškininkai savo automatinę gaisrų aptikimo sistemą pristatė į urėdiją atvykusiems kolegoms iš Graikijos, Italijos, Jungtinės Karalystės, Bulgarijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Ispanijos. Sistema susilaukė didelio susidomėjimo ir teigiamų įvertinimų.

Taigi gaisrai – vienas didžiausių miškininkų vasaros rūpesčių? Kokiomis naujovėmis šį sezoną gali džiaugtis miško poilsiautojai? Ar nenukenčia nuo grybautojų ir uogautojų miškai? Kaip juos drausminate?

Iš tiesų gaisrai yra vienas didžiausių vasaros rūpesčių, kadangi mūsų krašto miškai yra labai sausi. Lietuvos miškai pagal gamtinį degamumą suskirstyti į 3 klases: 1 – aukšto degumo miškai, 2 – vidutinio degumo miškai, 3 – žemo degumo miškai. Net 85 procentai Druskininkų miškų urėdijos miškų priskiriami aukšto degumo miškų klasei. Tai vienas didžiausių rodiklių Lietuvoje.

Be to, pietvakarinėje urėdijos veiklos teritorijos dalyje miškai yra išsidėstę apie Druskininkų kurortą, šiaurės rytinėje dalyje, beveik pusėje veiklos teritorijos, plyti Dzūkijos nacionalinis parkas. Mūsų miškai – labai vaizdingi, turtingi gamtos gėrybių, juose išplėtota rekreacinė infrastruktūra, jie gausiai lankomi.

Nustatyta, kad absoliučios daugumos miško gaisrų priežastis – žmogaus veikla. Papildomas rizikos faktorius – daugelyje vietų gausus, po medžių lajomis esantis labai degių kadagių trakas. Tai ypač padidina pačių pavojingiausių – viršūninių gaisrų įsiplieskimo pavojų. Didelį rūpestį miškininkams kelia sausos žolės ir šiaudų deginimas, nes ūkininkų laukus supa miškai. Nuo ankstyvo pavasario kyla reali grėsmė įsiplieksti miško gaisrams.

Urėdijos valstybiniai miškų pareigūnai nuolat vykdo miškų apsaugą nuo neteisėtos veiklos, įskaitant kontrolę, kaip laikomasi priešgaisrinės miškų apsaugos ir lankymosi miške taisyklių reikalavimų. Tai atliekame kasdien, vykdydami kitas pareigas miške, taip pat nuolat, ne rečiau kaip šešis kartus per mėnesį, organizuojami specialūs reidai.

Dažniausiai stengiamės poilsiautojus ir grybautojus įspėti, tačiau už šiurkštesnius pažeidimus tenka bausti piniginėmis baudomis. Už sukelto miško gaisro padarinius taisyklių pažeidėjams gali tekti atlyginti nuostolius, kurie gali siekti ne vieną dešimtį tūkstančių litų ar net daugiau.

Atsakingai elgdamiesi miške, rodydami gerą pavyzdį vaikams ir jaunimui, gyventojai prisideda prie miškų apsaugos. Vertiname visuomeninių organizacijų švietėjišką veiklą, skatinančią pažinti ir tausoti gamtą.

Druskininkų miškų urėdijos miškai priskirti aukščiausiam rekreacijos lygmeniui. Urėdijoje įrengti ir prižiūrimi 38 rekreaciniai objektai – stovyklavietės, poilsiavietės, atokvėpio vietos, pažintiniai takai. Vienas populiariausių objektų – miško muziejus-mokymo ir informacijos centras ,,Girios aidas.“

Urėdija parengė ir šiam sezonui įgyvendino ES fondų remiamą miškų rekreacinės infrastruktūros projektą. Įrengta pažintinių takų, renginių aikštelių, skulptūrų, stendų, vaikų žaidimų aikštelių. Visais rekreaciniais objektais visuomenė gali naudotis nemokamai.

Rekonstruotas ,,Girios aidas“, atnaujintos ekspozicijos, įrengta šildymo sistema leidžia muziejui dirbti ištisus metus, plačiai atverti duris įvairiems renginiams – pasitarimams, konferencijoms, jaunųjų miško bičiulių sambūrio renginiams.

Urėdijos ekonominiai pasiekimai – kaip juos iliustruoja faktai, skaičiai? Kaip keičiasi mokesčių įnašas?

Druskininkų miškų urėdija veikia pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose, parduoda pagamintą miško produkciją, nenukirstą mišką ir teikia paslaugas. Apvaliosios medienos kirtimo apimtys dešimtmečiui yra suprojektuojamos Miškotvarkos instituto ir patvirtinamos Aplinkos ministro įsakymu. Druskininkų miškų urėdija kasmet kerta apie 59 tūkst. m³ medienos, ir pajamos svyruoja priklausomai nuo medienos kainos rinkoje.

Druskininkų miškų urėdija dirba kaip ūkiskaitinė įmonė – visus darbus atlieka iš gautų pajamų už parduotą miško produkciją ir paslaugas. Kasmet patvirtinamas metinis veiklos planas, kuriame balansuojant pajamas ir sąnaudas numatoma grynojo pelningumo norma.

Didžiają dalį išlaidų sudaro miškų atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo išlaidos, apvaliosios medienos savikaina, mokesčiai, bendrosios administracinės išlaidos.

Miškų atkūrimo, apsaugos ir tvarkymo išlaidos skirstomos  toliau nurodyta tvarka.

Išteklių atkūrimo ir gausinimo veiklos sąnaudos – tai visos sąnaudos ištekliams atkurti, prižiūrėti ir gaminti. Išteklių atkūrimo ir gausinimo veiklos sąnaudoms priskiriama: miško genetinių išteklių išsaugojimo ir miško atkūrimo darbų sąnaudos bei miško tvarkymo darbų sąnaudos.

Ekologinės bei socialinės veiklos sąnaudos – visos sąnaudos, skirtos išsaugoti biologinę įvairovę, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę bei miškų teikiamą socialinę naudą. Ekologinės bei socialinės veiklos sąnaudoms priskiriama: miško selekcijos plėtros bei miško genetinių išteklių išsaugojimo ir miško įveisimo darbų sąnaudos; miško apsaugos darbų sąnaudos; miško pritaikymo mokslo ir visuomenės reikmėms bei miško tvarkymo darbų sąnaudos.

Šioms sritims kasmet skiriama daugiau dėmesio ir investicijų. Grafiku atvaizduota dinamika 2010–2014 m., tūkst. Lt.

Druskininkų miškų urėdija moka visus įstatymais nustatytus mokesčius: pridėtinės vertės mokestį, pelno mokestį, valstybinio socialinio draudimo įmokas, įmokas į garantinį fondą, mokesčius už aplinkos teršimą, nuomos mokestį už valstybinių žemės sklypų naudojimą, mokestį už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise ir dar papildomai moka į valstybės biudžetą 5 procentus bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti bei 10 proc. bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms tenkinti  nuo pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Be to, iš įmonės paskirstytojo pelno į valstybės ar savivaldybės biudžetą miškų urėdija moka įmoką, kuri sudaro 50 procentų įmonės ataskaitinių finansinių metų pelno.

Iš darbuotojų išskaičiuoja ir į valstybės biudžetą moka gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo įmokas, privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Mokesčių našta sudaro apie 42 procentų pajamų.

Druskininkų miškų urėdijoje specialistui tenkantis darbo krūvis yra vienas iš didžiausių Lietuvoje. Didėjant Lietuvos vidutiniam darbo užmokesčiui ir gerėjant ekonominei situacijai, siekiant turėti kvalifikuotos darbo jėgos, palaipsniui didinamas specialistų vidutinis darbo užmokestis  Lt/mėn.

Atsižvelgiant į Generalinės miškų urėdijos rekomendacinius specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus specialistams dėl išsilavinimo, kasmet skiriama lėšų kvalifikacijai kelti.

 Ar Druskininkų miškų urėdija turi galimybių plėsti miškų plotus, įveisti naujų miškų?

Regionas yra pats miškingiausias Lietuvoje, plėsti miškų plotų nėra galimybių. Priešingai – jaučiame spaudimą miško plotus paversti kitomis naudmenomis miesto plėtrai. Trūksta žemių buvusių žemės savininkų nuosavybei atkurti. Tačiau miško plotų nemažiname, kiekvienais metais įveisiame po maždaug 5 hektarus naujų miškų.

Ką galite pasakyti apie biokuro situaciją ir perspektyvą, susijusią su miškais?

Druskininkų miškų urėdija per metus pagamina ir parduoda iki 3 tūkstančių kubinių metrų miško kirtimo atliekų. Urėdija yra sudariusi sutartį su įmone, kuri sumala kirtimo atliekas ir transportuoja pagamintas skiedras šilumos tiekėjams.Taip pat esame pasirašę sutartį su biokuro birža „Baltpool“, per kurią tiekiame skiedras katilinėms.

Druskininkų katilinė dalį šilumos gamina kūrendama biokuro katilą, todėl manome, kad yra galimybių gaminti skiedras ir tiekti mūsų miesto katilinei.

Kokį miškininką galėtumėte vadinti tikruoju šeimininku? Kaip tvarkytis, kad lydėtų sėkmė?

Miškininkas – ne profesija, o gyvenimo būdas. Sėkmingam miškininko darbui svarbios tokios savybės, kaip fizinė ištvermė, domėjimasis gamta. Miškininkas – ne tik miško šeimininkas, jis yra tarytum miško siela.

Tikrasis miško šeimininkas profesionaliai rūpinasi ne tik šiandieniniu gamtos grožiu, bet ir mąsto, kokios naudos jo atlikti darbai teiks ateityje. Puoselėdami nuostabų gamtos kampelį, miškininkai aktyviai prižiūri ir atnaujina poilsiavietes, rūpinasi aplinka, tvarko miško kelius. Skiriama dėmesio ir kovai su miško kenkėjais.

Tikrasis miško šeimininkas yra tas, kurio meilė miškams neišsenka visą gyvenimą. Tai geras savo profesijos žinovas, efektyviai, racionaliai ir pavyzdingai tvarkantis savo valdas. Tikrasis miškininkas žino, kad miškas yra ne tik tiesioginis jo darbas, bet ir pašaukimas, tai darbas, kuris teikia ne tik ekonominės naudos, bet ir didžiulį malonumą, ypač matant darbo rezultatus, kai prigyja ir auga pasodintas medis, kai gražėja aplinka.

 Sėkmė – tai, kas atsitinka žmogui nepriklausomai nuo jo valios, o miškininko darbo efektas daugiausia priklauso nuo jo paties pastangų, įdirbio, meilės ir rūpesčio dozės. Sėkmė yra tikro miškininko darbo, pastangų ir tikėjimo vaisius. Visi miškininko darbai reikalauja kruopštumo ir kantrybės. Kuo daugiau skiriama pastangų, kuo kryptingiau dirbama, galų gale – tikima, tuo labiau lydi sėkmė. O miškas atsidėkoja už miškininko įdėtas pastangas savo grožiu. Taigi tikroji sėkmė yra tikrojo miško šeimininko rankose.

Galėčiau teigti, kad visų miškininkų širdyse glūdi gerų šeimininkų genai.

Druskininkų miškų urėdija įdomi paukščiais ne tik ornitologams. Kokių girių giesmininkų galima išgirsti ir išvysti šio krašto miškuose?

Druskininkų miškų urėdijos teritorijoje yra užregistruotos 53 retų ir saugomų paukščių lizdavietės, 29 perimvietės, 107 augalų radimvietė. Iš viso Lietuvos raudonosios knygos objektų urėdijos valstybinės reikšmės miškuose priskaičiuojama 230.

Druskininkų miškininkai gali didžiuotis urėdijos miškuose gyvenančiais žalvarniais, kurtiniais, tetervinais.

2013 m. Druskininkų miškų urėdijos miškų inkiluose perėjo 8 žalvarnių poros. Visos poros sėkmingai užaugino jauniklius (vidutiniškai 3 jaunikliai inkile). 2013 metais Lietuvoje užfiksuotos 10 perinčios žalvarnių poros. Druskininkų miškininkai  vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo nuosekliai rūpintis žalvarnių apsauga,  jau 7-erius metus iš eilės  mūsų apylinkių miškuose jiems iškeldami specialius, nuo plėšrūnų apsaugotus inkilus bei nuolatos stebėdami juose ir urėdijos miškuose gyvenančius žalvarnius. Šiuo metu Druskininkų miškininkai ir Lietuvos ornitologų draugijos nariai yra iškėlę apie 120 inkilų žalvarniams. 2009 metais tokiuose inkiluose perėjo ir sėkmingai jauniklius užaugino trys žalvarnių poros, 2010 metais  – 4 poros, 2011 metais – 5 poros, 2012 metais perėjo 5 poros, 2013 metais – 8 šių retų paukščių poros.

Tai vilčių teikiantis rezultatas, įvertinus kritinę žalvarnių populiacijos būklę Lietuvoje.  Smagu, kad mūsų iškeltuose inkiluose trejus metus iš eilės perėjo Latvijoje žieduotas žalvarnis,  įrodydamas, kad šių mūsų paukščių nedidelė  populiacija  nėra izoliuota. 2014 metais urėdijos miškuose perėjo 5 poros žalvarnių.

Kurtinių apsaugai urėdijos miškų 6 girininkijose yra įsteigtos kurtinių tuokvietės. 2012 metais buvo įsteigtos trys naujos tuokvietės. Lietuvos ornitologai nustatė, kad šalies miškuose gyvena apie 400 kurtinių patinų. Vienoje iš kelių tuokviečių 2014 m. pavasarį pastebėti šeši kurtinių patinai. Urėdijos miškininkai nuolat mato kurtinius miškuose, stebi populiacijos būklę, ir  galime teigti, kad ji yra stabili.

Lietuvoje sparčiai nyksta tetervinai. Galime pasidžiaugti , kad Musteikos girininkijoje turime didžiausią pietų Lietuvoje tetervinų tuokvietę. 2014 metais tuokvietėje buvo pastebėti apie 15  grojančių patinų. 40 ha plote kasmet yra iškertamos minkštųjų lapuočių atžalos, stengiamasi išlaikyti tinkamą tetervinams aplinką.

                    Karštuoju sezonu miškai nuo gaisrų saugomi akyliau

Tropinės kaitros guršnis – didelis išbandymas mūsų šalies miškams. Kaip juos pavyksta išsaugoti nuo gaisrų, ,,Verslas ir politika“ teiravosi ir VĮ Valkininkų miškų urėdo Arvydo STRAZDO.

Ką duoda šalies miškai mūsų valstybei ir piliečiams ne tik vasarą? Kodėl verta išsaugoti tą sistemą, kuri garantuoja išlikimą mūsų valstybiniams miškams, ir kas padeda atlaikyti įvairias grėsmes?  

Ši vasara mums pliūpletėjo tropinio karščio gurkšnį. Ar jūsų krašto miškai palankūs ugniai plisti? Kaip sustiprinote miškų apsaugą nuo ugnies?

Nuo gaisrų saugome valstybinius ir privačius miškus. Bendras saugomas plotas – 48 tūkst. hektarų.Ugniai plisti mūsų miškai labai palankūs. Daugiausia vyrauja pušynai. Paprastai tariant, vyrauja aukščiausio I– II degamumo klasės miško gaisrams kilti pavojingumo miškai. Tokių miškų turime 85 proc. Įrangos gaisrams gesinti yra pakankamas kiekis.

Budi sukomplektuotos priešgaisrinės komandos, priklausomai nuo degamumo klasės. Kol kas (rugjpjūčio 7 d. duomenimis) penktos klasės miškų gaisringumas urėdijoje neužfiksuotas, todėl budime įprasta tvarka. Yra suformuotos dvi rezervinės komandos, sudaryti operatyviniai gaisrų gesinimo planai, kuriuose numatyta papildomų priemonių besiplečiantiems gaisrams likviduoti (įmonės, kurios telks papildomas pajėgas, techniką, atsakingų institucijų telefonai ).

Turime du priešgaisrinius automobilius, įdiegta pažangiausia antžeminė automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema, t. y. miško gaisrai fiksuojami trimis stebėjimo kameromis, tolygiai išdėstytomis visoje urėdijos teritorijoje. Galime stebėti kaimyninių urėdijų teritoriją bei gauti informacijos iš kaimyninių urėdijų apie šalia besiribojančiuose miškuose kylančius gaisrus.

Kreipėmės į savivaldybes dėl laikino apribojimo lankytis miškuose. Buvo apribotas lankymasis Varėnos ir Šalčininkų savivaldybių miškuose.

Kasmet taikomos profilaktinės priemonės, kurios apsaugo nuo miško gaisrų išplitimo didesnėje teritorijoje. Miškai suskirstyti į 30–40 ha plotus kvartalinėmis  linijomis, kurios yra mineralizuojamos, paprastai sakant, suariamos. Įrengti didesnius miško masyvus apsaugantys priešgaisriniai barjerai. Naudojame vaizdinę medžiagą, skirtą informuoti lankytojams, kaip elgtis miškuose gaisrams palankiu laikotarpiu, paskelbti artimiausių girininkijų telefonai. Visa tai skelbiama poilsiavietėse,  labiausiai lankomose vietose, prie kelių.

Pavojingu laikotarpiu miško apsaugos darbuotojai neišvyksta toliau nuo saugomos teritorijos, visada pasiekiami mobiliomis ryšio priemonėmis.

Kiek šiemet pasitaikė miško gaisrų? Kokios dažniausios gaisrų priežastys?

Mūsų urėdijos administruojamoje teritorijoje šiais metais įsiplieskė aštuoni gaisrai. Bendras gaisrų plotas – 0,68 ha, vidutinis plotas – 0,08 ha.

Pagrindinės gaisrų priežastys –  neatsargus miško lankytojų elgesys su ugnimi: rūkymas, laužų kūrenimas,  pavasarinis žolės deginimas, netvarkinga technika. Pasitaiko ir tyčinių padegimų atvejų, tačiau tokiu atveju gaisrai būna didesni.

Anksčiau nemažai gaisrų kildavo nuo pravažiuojančių traukinių, esant netvarkingiems šilumvežiams, arba tiesiog išmetant žarijas, kai būdavo verdama arbata keleiviams (tarptautiniais maršrutais). Uždarius susisiekimą su kaimynine Baltarusija per Marcinkonis, liovėsi panašaus pobūdžio gaisrai.

Kas liudija antžeminės gaisrų stebėjimo sistemos efektyvumą?

Efektyvumą liudija sumažėjęs vidutinis gaisro plotas, geros operatoriaus darbo sąlygos. Dabar dirba du operatoriai, o anksčiau reikėdavo samdyti šešis sargus bokštuose. Sargai dirbdavo nežmoniškomis sąlygomis (karštis, temperatūrų svyravimai, pavojus būti nutrenktam perkūno iškrovos, darbas aukštyje, esant šoniniam bokšto pastoviam svyravimui).

Normaliomis darbo sąlygomis operatoriais dirba aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai. Gaisro židinys fiksuojamas gerokai anksčiau, gaisro vystymąsi ekrane gali stebėti ne vienas sargas, bet visa gaisrų gesinimo komanda, priimami racionalesni sprendimai dėl gaisro likvidavimo.

Kaip šią vasarą lankomi rekreaciniai objektai? Galite pasigirti ir draustiniais?

Rekreaciniai objektai lankomi panašiai, kaip ir ankstesniais metais. Rekreacinių objektų skaičiaus stengiamės nedidinti, o tik uoliai prižiūrėti esamus, juos nuolat atnaujinti (renkame šiukšles, šienaujame, mineralizuojame aplinkinę teritoriją, atnaujiname informaciją priešgaisrine, lankymosi miške ir kt. panašaus pobūdžio tematika).

Aišku, esame numatę įrengti ir naujų objektų. Tam naudojame ES struktūrinių fondų lėšas ir nuosavus urėdijos išteklius. Kantriai tvarkome rekreacinius objektus ir tikimės lankytojų sąmoningumo, miškininkų darbo įvertinimo.

Urėdijos veiklos teritorijoje yra dvylika valstybinių draustinių, vienas biosferos poligonas bei biologinę įvairovę saugančios Natura 2000 teritorijos – aštuonios vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, teritorijos ir viena paukščių apsaugai svarbi teritorija.

Antai Vėžionių girininkijoje rengiamas projektas jūrinio erelio perėjimo vietai apsaugoti, sutvarkyta Pamusių pilkapių teritorija, kuri nukentėjo škvalo metu.

Valstybės saugomose teritorijose miškai užima 6,5 tūkst. ha (13,5 proc. viso miškų ploto), iš jų Valkininkų miškų urėdijos valdomuose miškuose yra 2,2 tūkst. ha (10 proc.  urėdijos miškų ploto).

Urėdijoje siekiant išsaugoti retas ir nykstančias rūšis, įsteigtos kertinės buveinės, kuriose nevykdoma jokia veikla. Bendras saugomų teritorijų plotas, kuriose nevykdoma jokia veikla, apima 1116,1 ha plotą.

Traumpai apibendrinant – ką duoda jūsų krašto miškai valstybei ir jos piliečiams?

Tai labai plati tema. Miškas – tai ne tik mediena, naudojama pramonėje. Dzūkams miškas yra uogos, grybai. O visiems – galimybė pailsėti miške, grynas oras, palankaus klimato garantas… Valstybė iš ūkininkavimo gauna biudžeto pajamų.

Kokiomis medžių rūšimis daugiausia turtėja nauji urėdijos miškų plotai?

Pagrindinė veisiama rūšis – pušis. Pušies želdiniai sudaro apie 80 procentų visų įveisiamų plotų. Kasmet veisiama 2–3 ha ąžuolo želdinių. Nusausintose durpinėse augavietėse sodinami juodalksnio sodmenys. Daugiausia veisiami mišrūs spygliuočių su lapuočiais želdiniai. Derlingesnėse augavietėse pirmaisiais ir  antraisiais augimo metais želdinius stelbia žolinė augmenija, todėl įveisti plotai yra ,,auklėjami“, pašalinant žolinę augaliją, vėlesniais metais iškertamos menkaverčių medžių atžalos.

Urėdijoje yra įveista antros kartos pušies sėklinė plantacija, kurioje renkamos sėklos naujų miškų įveisimui, išskirtas genetinis draustinis Tiltų girininkijoje, sėklinis medynas Žilinų girininkijoje. Pirčiupių girininkijoje pasodintas beržo sėklinis medynas, Vėžionių girininkijoje auga pušies pliusiniai medžiai.

Jūsų vadovaujamos urėdijos plotų miškinhgumas – kaip jį iliustruoti skaičiais? Kaip pavyksta gerinti ekonominius rodiklius?    

Miškai pagal ūkininkavimo tikslus ir pagrindinę funkcinę paskirtį priskirti šioms miškų grupėms: I grupės (rezervatinių) miškų nėra, II grupės (ekosistemų apsaugos ir rekreacinių miškų) – 2,6 proc. (1247 ha), III grupės (apsauginių miškų) – 19,8 proc. (9546 ha) ir IV grupės (ūkinių miškų) – 77,2  proc. (36515 ha). Kiekvienoje miškų grupėje yra nustatytas ūkininkavimo tikslas ir ūkinis režimas, o pagal miško funkcinę paskirtį miškai priskirti atitinkamiems pogrupiams.

Miškų urėdijos kompleksinė miškų ūkio veikla – tai veikla, apimanti miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miškų išteklių naudojimą ir prekybą mediena bei kitais miško ištekliais.

Miškų urėdijos visas turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, o miškų urėdija jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise.

Urėdijos pagrindinės pajamos – iš apvalios medienos realizacijos. Medienos realizacijos skaičius kasmet yra pastovus ir sukasi 72 tūkst. kietmetrių, todėl pajamos labai priklauso nuo rinkoje egzistuojančių kainų. Pavyzdžiui, krizės laikotarpiu 2008 m. kaina buvo nukritusi net 50 Lt/ m³ , o 2013 m., palyginus su tuo pačiu 2012 m. laikotarpiu, 14,0 Lt/m³  padidėjo apvaliosios medienos pardavimo kaina.  Medienos ruošos savikaina svyruoja nuo 48,26 Lt/m³ iki 52,31 Lt/m³. Nemažą dalį pajamų gauname parduodami sodmenis iš urėdijos medelynų

Kokiais žingsniais kelią į Jūsų vadovaujamą urėdiją skinasi biokuro idėjos? Kas perka miškininkų pagamintą biokurą?

Mūsų urėdijos situacija šiuo atžvilgiu gera, nes aplinkiniuose miestuose ir miesteliuose alternatyviai energetikai skiriamas didelis dėmesys, tad biokuro poreikis – nemažas.

Šalia Valkininkų įsikūrusioje Naujųjų Valkininkų gyvenvietėje renovuota centrinio šildymo katilinė, tiekianti šilumą reabilitacijos centrui, keletui daugiabučių gyvenamųjų namų. Po pertvarkos minėta katilinė kūrenama vien medienos atliekomis. Varėnos miesto katilinės naudojamo biokuro dalis sudaro 80 procentų viso šios katilinės katiluose sudeginamo kuro.

Daug medienos atliekų keliauja į UAB ,,Vilniaus energija“ priklausančią kogeneracinę elektrinę, kurioje instaliuoto biokuro katilo galia siekia 56,6 MW. Beje, tai galingiausias biokuru kūrenamas katilas šalyje.

Esant poreikiui, urėdija pagamintų ir visus 10 tūkst. kubinių metrų biokuro. Šiais metais pradėjome teikti paraiškas parduoti biokurą ,,Baltpool“ biržoje, tačiau pirkėjai nenoriai dalyvauja biokuro biržoje, ir sandorių dar nesame sudarę. Numatome įsigyti skiedrovežį , smulkintuvą, skirtą biokuro gamybai. Šiais metais parduosime apie 7,0 tūkst. ktm kirtimo atliekų biokurui pagaminti.

Valstybinių miškų likimas ir perspektyva – Jūsų akimis. Nuo ko tai priklauso? Kuo gresia valstybinių miškų valdymo modelio keitimas?

Esu optimistas ir tikiu, kad Lietuvos miškai yra patikimose rankose. Manau, kad nugalės blaivus protas, bus įsiklausoma į visų pusių nuomonę.

Daryti reformas vien dėl reformos – ne tik neprotinga, bet ir kenksminga valstybei. Prisidengiant gražiomis idėjomis, kaip darbo vietų kūrimas, medienos apdirbimo pramonės plėtojimas, perkant medieną iš valstybinių miškų mažesnėmis kainomis, ne tik nevystoma pramonė, bet esant šiltnamio sąlygoms stabdomas vystymas.

Perspektyvoje valstybinius miškus matau tampriai susietus su kitų Europos Sąjungos valstybių miškais, bet kartu turinčius išsaugotas per ilgą veiklos laikotarpį gerąsias, tik Lietuvos miškininkystei būdingas savybes (priešgaisrinė miškų apsauga, aukšta darbo kultūra, atsidavimas miškininko darbui, supratimas , kad miškai – visos visuomenės turtas ir kt.).

Esamo valstybinio modelio keitimas gresia tuo, kad miškams prižiūrėti būtų skiriama mažiau žmogiškųjų resursų, lėšų vieno hektaro priežiūrai. Dėl to sumenkėtų rūšinė medynų sudėtis, padaugėtų miško gaisrų, vagysčių, suprastėtų kelių būklė, rekreacinės savybės. Miškininkas specialistas būtų atitolintas nuo miško tiesiogine to žodžio prasme, ir jų miške dirbtų mažiau.

Žvelgiant į ateitį, Lietuvai  artėjant prie išsivysčiusių Europos valstybių lygio,  galime matyti jų esamus modelius ir daryti išvadas dėl reformų. Evoliucinis vystymosi kelias, manau, yra pats geriausias būdas pasiekti rezultatui, kai pribręsta būtinybė keisti tam tikras miškininkavimo, organizavimo ar kt. vietas. Dėl to po tam tikro laikotarpio daug kas pasikeičia, išvengiama klaidų, kurių kartais ir atitaisyti neįmanoma. Taip ūkis vystomas, tarkim, Japonijoje.

      Komentarai

,,Valstybinių miškų tvarkingumas atsveria  privatininkų neatsakingumą“

Valdas ADAMKUS, LR Prezidentas, aplinkosaugininkas:

–       Daug metų dirbdamas aplinkosaugos srityje JAV, vienareikšmiškai vertinti Generalinės miškų urėdijos darbo negalėčiau, įvairių smulkmenų nežinau, tačiau galėčiau pasidalinti tam tikra nuojauta.  Palaikau ryšį su JAV Jeilio universitetu, ir jo darbuotojų 2012 metais pateiktas aplinkos gerovės indeksas, manau, yra geriausias mūsų šalies miškų sistemos įvertinimas. Lietuva priskirta pirmajam penketukui tų šalių, kurios geriausiai tvarko miškus.

Šiandien svarbiausia ne įvairios vadovavimo peripetijos, o rezultatai, kurių Generalinė miškų urėdija pasiekusi pastaraisiais dešimtmečiais. Mano sukaupta medžiaga rodo, kad pastaruoju dešimtmečiu bendras Lietuvos miškų plotas padidėjo apie 63 ha, šalies miškingumas nuo 31 procento didėjo iki 33 su trupučiu procento.

Dar vienas iškalbingas skaičius – iš Lietuvos miškų urėdijų į valstybės biudžetą patenka apie 42 proc. jų gaunamų pajamų. Tai, palyginus su kitais man žinomais nuošimčiais, yra ypač didelė dalis. Šis procentas savo dydžiu įspūdingas ir pasauliniame, ir Europos kontekste.

Dokumentai, bendri veiklos rodikliai, konkretūs skaičiai rodo, kad Generalinė miškų urėdija – kompetentingose ir atsakingose rankose.

Miškai man rūpėjo visada, ir šiandien važiuojant per Lietuvą neramu kai kur matyti nukirstų medžių plotus su paliktais bekyšančiais metro aukščio stuobriais. Galima pastebėti, kad privatizuotuose miškuose neišvengiama miško priežiūros pažeidimų.  Privačių miškų savininkams labiausiai rūpi  ne bendras Lietuvos miškų plitimas ar medienos išteklių didėjimas, o kaip gauti turto, pinigų, pelno. Dėl to nukenčia šalies miškingumas. Valstybinių miškų tvarkingumas atsveria  privatininkų neatsakingumą.

,,Turime apsisaugoti nuo grėsmės išparduoti Lietuvos miškus“

Leonardas KAIRIŪKŠTIS, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, miškininkas:

–       Valstybinių miškų rezervas yra strateginis valstybės rezervas, jis priskirtas valstybės nuosavybei, ir apie jo privatizavimą negali būti nė kalbos, tai nediskutuotinas dalykas. Strateginis valstybės turtas turi nuolat plėstis ir augti, kad gelbėtų mus krizių, tautos nelaimių metu. Galima sakyti, kad valstybiniai miškai padeda išsaugoti pačią valstybę.

Visiškai netikslinga ir neleistina pervesti Generalinę miškų urėdiją į kokį nors kitą statusą, tarkim, paversti ją akcine bendrove. Kaip žinome, akcijos yra parduodamas dalykas. Turime apsisaugoti nuo grėsmės išparduoti Lietuvos valstybinius miškus.

Per tuos dešimtmečius, kai Generalinei miškų urėdijai vadovauja Benjaminas Sakalauskas, šalies miškų produktyvumas padidintas maždaug dvigubai. Tai aukštos klasės, kompetentingas specialistas, sukaupęs vertingos patirties.

Šalies miškų priežiūrą, įskaitant ir įdiegtą modernią priešgaisrinę sistemą, vertinu gana neblogai. Miško gaisrų, ypač pietryčių Lietuvoje, kyla nemažai, bet išdegantis plotas yra minimalus, mat gelbsti nauja antžeminė automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema.

Maždaug pusė šalies miškų yra valstybės rankose. Akivaizdu, kad iš valstybinių miškų gaunamos pajamos, valstybinė nauda yra pakankama. Joks sistemos keitimas daugiau naudos neduotų. Valstybinių miškų valdymo modelį keisti būtų netgi žalinga, sistema veikia gana efektyviai, o kaitalioti ją, esant tokiai didelei apyvartai, būtų tiesiog pragaištinga.Veiklos rezervu galėčiau pavadinti jaunuolynų ugdymą ir biokuro atsargų ruošimą.

        Miško vertė – nepamatuojama

Vanda JUKNAITĖ, rašytoja:

–       Miškas man yra tas pats, kas jūra. Sunku nusakyti žodžiais, kas yra jūra, dar sunkiau nusakyti, kas yra miškas. Tai yra kažkas stebuklinga, tai ryšys su žeme, su pasauliu.

Tarp miškų, savo gimtuosiuose Obeliuose, aš ir vasaroju. Ožkynė, Apušotas… – įsiklausykime į mūsų miškelių pavadinimus, kiek daug jie sako. Nuo vaikystės Ožkynės miškas man dvelkia mistika, tai kažkas daugiau negu miškas.

Gera matyti, kaip važiuojant iš tolo mėlynuoja mūsų miškai. Kad ir žemė yra nedirbama, jeigu joje auga medis, galima sakyti, kad ta žemė ,,dirba“, teikia naudos, nes ji augina gyvybę.

Miškas nėra vien pliauska, lenta, statybinė mediena – jo vertė nepamatuojama, ilgalaikė. Taip, kaip medis auga ilgai, taip ir jo vertė nėra trumpalaikė.

Jeigu būtų pradėta miškus be atodairos kirsti, tai jau gamta būtų išjudinta iš pašaknų. Tai visiškai tas pats, kas ir kirsti šaką, ant kurios sėdi. Kažkaip žmogui įdomu nukirsti tą šaką, bet paskui tenka kristi… Daugelis žmonių mąsto labai pragmatiškai, vienadieniškai. Miško likimą labai svarbu spręsti atsakingai.

Sugeba pasipriešinti korupciniams siūlymams

Rimantas BRAZIULIS, visuomeninės organizacijos ,,Lietuvos žaliųjų judėjimas“ pirmininkas:

–       Lietuvos valstybinių miškų priežiūrą vertinu kaip labai gerą. Tai pripažinta ir pasauliniu, ir kitokiais lygiais, įvairiais aspektais.

Ir, tarkim, palyginus su kitomis šalimis, Lietuvos miškų urėdijų mokamų mokesčių į valstybės biudžetą dalis yra didelė.

Mes, Lietuvos žalieji, labiau akcentuojame gamtosauginį požiūrį. Net ir kritiškiausi gamtosaugininkai pripažįsta, kad mūsų šalies valstybiniuose miškuose gamtosaugos klausimai sprendžiami gana gerai. Dėmesio gamtosaugai miškininkai išties nestokoja. Ir Lietuvos žalieji gali pasakyti, kad yra įdiegta daug gamtosaugos priemonių. Turint omenyje, kad ekologija, gamtosauga pasaulyje yra labai reikšminga, mes šiuo požiūriu esame labai pažangūs.

Iš esmės visos saugomos teritorijos išsidėsčiusios valstybiniuose miškuose. Ištisos urėdijos yra biosferos poligonai. Miškininkams tenka laikytis kirtimų ir tam tikrų kitų apribojimų, kurie apsunkina ūkininkavimą, tačiau valstybinių miškų šeimininkų tai netrikdo. Urėdijų kertinėse buveinėse, vadinamuosiuose mažučiuose rezervatuose, apskritai nevykdoma jokia veikla, jos paliktos natūraliai vystytis.

Be valstybinių miškų mes negalėtume įgyvendinti Europos Sąjungos gamtosauginių reikalavimų.

Valstybiniai miškai yra sertifikuoti tarptautiniu sertifikatu, liudijančiu, kad laikomasi gamtosaugos reikalavimų. Tuo tarpu iš latvių toks sertifikatas atimtas, o mūsų Generalinės miškų urėdijos vadovui Benjaminui Sakalauskui netrūko atkaklumo siekiant jį išlaikyti.

Siūlymai keisti esamą valstybinių miškų sistemos modelį dažniausiai atsklinda iš užsienio kapitalo įmonių.  Vienas iš pasiūlymų – privatizuoti valstybinius miškus, o juk gamtosaugos prasme tai būtų tragedija.  Užsienio kapitalą domina ūkiniai miškai,  iš kurių galima pasisemti pelno, o ne saugomi miškai.

Pasiūlymai keisti valstybinių miškų sistemos modelį nenaudingi nei valstybei, nei miškams, nei gamtosaugai. Tai atspindi tam tikrų grupuočių korupcinius interesus. Vienas iš trukdžių tai padaryti ir buvo generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. Jis yra užėmęs pilietinę poziciją ir nesitaiksto su tokiais siūlymais.

Manau, kad generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko asmenybė miškų ūkiui itin svarbi, kompetentinga, jis sugeba pasipriešinti idėjoms privatizuoti valstybinius miškus, kurios yra gajos.

Siūloma tobulinti Miškų įtatymą

Raimundas PALIUKAS, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, buvęs aplinkos viceministras:

–       Turėtume neužmiršti palankaus pasaulinio Lietuvos valstybinių miškų vertinimo. 2012 metais Jungtinių Amerikos valstijų Jeilio universitetas paskelbė studiją apie pasaulio miškų būklę. Joje Lietuva pripažinta geriausiai pasaulyje miškus saugančia ir tvarkančia valstybe. Nemanau, kad per pastaruosius metus kas nors iš esmės būtų pasikeitę mūsų valstybiniuose miškuose.

Galima būtų atkreipti dėmesį į vieną faktą, nemažai sakantį apie Generalinę miškų urėdiją. Po Kuršių nerijos gaisro pavasarį buvo priimtas nutarimas tuos miškus iš Kuršių nerijos nacionalinio parko perimti būtent Generalinei miškų urėdijai.

Vis keliamos diskusijos, kad reikalingos kažkokios reformos miškų ūkyje. Bet jeigu yra pasauliniu mastu paskelbta, kad Lietuvos valstybiniai miškai tvarkomi gerai, tai kam tą sistemą gadinti kažkokiomis reformomis? Kam kelti audrą stiklinėje, jeigu tikrosios audros nėra? Mano pastebėjimu, Lietuvoje per mažai kalbama apie pozityvius dalykus, o tam tikri negatyvai, blogybės pernelyg iškeliami, netgi dirbtinai išpučiami.

Mūsų Vyriausybės programoje yra pabrėžta, kad Vyriausybė nenumato jokių esminių valstybinių miškų pertvarkų.  Tuo daug kas pasakyta. Manau, kad bent jau iki 2016 metų nėra tikslo imtis kokių nors pertvarkų valstybinių miškų sistemoje.

O Miškų įstatymo tobulinimo galimybės yra svarstomos Seimo Aplinkos apsaugos komitete. Seimui svarstyti yra pateiktas Miškų įstatymo 7 straipsnio papildymas, dėl kurio parlamente bus diskutuojama rudenį. Šiuo įstatymo papildymu Lenkijos pavyzdžiu numatoma, kad tiems pirkėjams, kurie perka medieną iš valstybinių miškų, bus taikomas istoriškumo principas, tai yra, bus atsižvelgiama į tai, kiek medienos jie pirko per pastaruosius trejus metus, ir atitinkamai tiek galima bus pirkti kitais metais. Tačiau jeigu paaiškės, kad medienos pirkėjai Lietuvoje įvedė kokius nors realius gamybinius pajėgumus, tai įrodžius, galima bus padidinti medienos supirkimo kvotą.

Šitaip tam tikru mastu bus atsižvelgta į medienos perdirbėjų interesus. Beje, klausimą dėl valstybinių miškų pertvarkos daugiausia inicijuoja organizacijos, susijusios su medienos perdirbėjais.

„Duok Dieve, kad kas nors kitas taip laikytų žinybos vairą“

Rimantas Antanas KVIKLYS, ilgametis Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininkas:

,,Aš išdirbau penkiasdešimt metų vienoje vietoje. Nepasakysiu, kad generalinis miškų urėdas yra medus. Tačiau, duok Dieve, kad kas nors kitas taip laikytų žinybos vairą, kaip jis. Tarp mūsų visko būdavo, tačiau su juo galima diskutuoti. Svarbiausia, kad jis laikėsi pagrindinės, kardinalios krypties. Už tai aš jį labai gerbiu.

Ar girininkai yra vieningi žmonės? Didžioji dalis girininkų – taip, yra vieningi. Pas Kristų iš dvylikos apaštalų irgi buvo Judas. Žmogus turi specialybę, darbą, atidirbo, atstūmė tas valandas, uždarė duris, ir tarnyba sau, jo gyvenimas – sau. Girininkui jokiu būdu šitaip neišeina.

Lietuvos miškai yra didelis gamtos turtas, jie prižiūrimi gerai – tai rodo prieaugis, naudojimas, miškingumo didėjimas… Tarybiniais metais buvo taip – valdžia sau, žmonės sau. Dabar, kai matai tokius absurdus, piktiniesi – kaip šitaip galima? Siautėjanti nekompetencija. Tai labai nemalonu…“

Iš miškininko Rimanto Antano Kviklio, Kretingos rajono Garbės piliečio, ilgamečio Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos girininko, apdovanoto Vytauto Didžiojo ordino medaliu, interviu „Verslui ir politikai“.  2003 m. jam  įteikta Aplinkos ministerijos Viktoro Bergo premija. Ši premija skirta už reikšmingus darbus bei ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje. 2004 m. – „Žaliojo angelo“ laureatas (Žaliųjų judėjimas), 2006 m. – „Kaimo spindulio“ nominantas, Lietuvos miškininkų sąjungos garbės narys.

,,Valstybinių miškų sistema veikia palyginti gerai“

Marius ALEINIKOVAS, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto direktorius:

–       Valstybinių miškų priežiūrą iš esmės vertinu teigiamai. Miškų urėdijos gerai vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, miškų plotai bei juose esantis medienos tūris nuolat didėja. Tik norėtųsi glaudesnio mokslininkų ir miškininkų praktikų bendradarbiavimo įdiegiant naujausias mokslo žinias į miškų ūkio veiklą.

Miškų nauda valstybei ir piliečiams sunkiai įvertinama pinigine išraiška. Miškas – tai ne tik mediena ir už ją gaunamos nemažos lėšos (papildančios ir valstybės biudžetą), bet ir kiti (vadinamieji nemedieniniai) miško produktai. Miškai taip pat atlieka ir daug svarbių ekologinių, rekreacinių bei socialinių funkcijų. Paskaičiuota, kad Lietuvos miškų kompleksinė vertė – apie 26,7 mlrd. Lt.

Lietuvoje istoriškai susiklostė kompleksinio miškų ūkio praktika, nuo 1924 metų išgyvenusi keletą skirtingų visuomenės sanklodos etapų.

Dėl šiuo metu valstybinių miškų valdymo sistemos tobulinimo Aleksandro Stulginskio universitete prieš keletą metų buvo atliktas mokslinis darbas, pateikiantis keletą valstybinių miškų valdymo keitimo scenarijų. Mūsų nuomone, valstybinių miškų sistema veikia palyginti gerai, o tobulintinų dalykų visuomet buvo ir bus. Svarbu nevengti paieškų valdymui ir veiklai gerinti, tobulinti.

 ,,Verslas ir politika“, 2014 m. liepa/rugpjūtis, Nr. 7/8 (56/57)