Švenčionėlių miškai – daugelio lankytojų dar neatrasti rekreacijos plotai, į kuriuos  takams neleidžia užželti uogautojai, grybautojai, žvejai, poilsiautojai, turistai, o kelius kantriai prižiūri ir miškus puoselėja urėdijos specialistai, ūkininkaujantys našiai ir taupiai.

,,Verslo ir politikos“ skaitytojus turėtų sudominti pažintis su Švenčionėlių miškų urėdijos, vadovaujamos Naurio Jotauto, rekreacijos turtais, gamtos vertybėmis, istoriniais objektais.

Ona GYLIENĖ

                       Miškas kviečia pailsėti

Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje poilsiui ir turizmui įrengtos 58 stovyklavietės, poilsiavietės ir atokvėpio vietos. Švenčionių krašto grožis seniai traukia keliautojus ir poilsiautojus.

Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje tyvuliuoja 218 ežerų, kurių bendras plotas – apie 2 580 ha, vingiuoja devynios upės ir upeliai, ilgesni nei 10 km, priklausantys dviems dideliems Neries ir Dauguvos baseinams.

Neries baseine svarbu išskirti gana nemažą Žeimenos baseiną. Tai didžiausia ir gražiausia Rytų Lietuvos, tuo pačiu ir urėdijos teritorija tekanti upė, kuri surenka savo vandenis iš daugelio mažesnių upių ir upelių, jungiančių daugybę ežerų. Smėlėtos, aukštos Žeimenos pakrantės vilioja turistus. Vasarą ši upė baidarininkų ypač mėgstamas maršrutas. Prie Žeimenos upės šiuo metu įrengta po vieną poilsiavietę ir stovyklavietę.

Platumų gyvenvietėje įrengta Platumų poilsiavietė, kurią pamėgę baidarininkai, vasarą ji retai būna tuščia. Poilsiautojų patogumui  čia pastatyta persirengimo kabina, miško baldų komplektai. Taip pat pasirūpinta mašinų stovėjimo ir tinklinio aikštelėmis.

Liūlinės kaime, šalia Aukštagirio girininkijos, 2010 metais įrengta stovyklavietė su prieplauka. Jos įrengimą pagal priemonę „Ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo infrastruktūros kūrimas ir plėtra“ Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansavo Ūkio ministerija per Lietuvos verslo paramos agentūrą.

Žeimenos upė yra palanki vystyti vandens turizmą. Tai labai populiarus maršrutas – sezono ir piko metu per upę dieną praplaukia apie 1 200 vandens turistų. Žeimenos upė yra nacionalinės reikšmės turistinis maršrutas, įtrauktas į Nacionalinių vandens turizmo trasų specialųjį planą. Į stovyklavietę galima patekti miško keliu arba plaukiant Žeimenos upe. Žeimenos upėje įrengtas nedidelis lieptas-prieplauka, skirtas turistams išlipti, medinis baidarių pririšimo stulpelis, išlipimo vietos ženklas.

Šioje stovyklavietėje įrengta rekreacinė infrastruktūra su sustiprinto grunto takais, pavėsinėmis, suolais, stalais, laužavietėmis, vaikų žaidimo įrenginiais, tinklinio aikštele, palapinių statymo zona, informaciniais stendais, atitvarais automobiliams statyti ir panašiai.

Poilsiautojų mėgstama ir gausiai lankoma – Keročio stovyklavietė, esanti Antaliedės girininkijoje, prie to paties pavadinimo ežero. Išvykas ir vasaros stovyklas prie šio ežero organizuoja ir mokyklos. Tuos ramaus miško plotus lanko grybautojai, uogautojai ir žvejai.

Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje dunkso išorinės Lietuvos Nalšios žemės pilkapiai ir pilkapynai. Senieji Nalšėnai buvo sukūrę galingą tiems laikams karinę struktūrą, o tai liudija vien urėdijos teritorijoje esantys piliakalniai, kurių priskaičiuojama 14, iš jų tik trys – urėdijos valstybinės reikšmės miškuose. Žymiausias iš jų urėdijos teritorijoje – Cirkliškio piliakalnis.

            Cirkliškio pažintinio tako vingiais

Cirkliškio pažintinis takas įrengtas Švenčionėlių miškų urėdijos Modžiūnų girininkijos 487 kvartale. Tai rekonstruotas buvęs pasivaikščiojimo takas nuo Cirkliškio dvaro sodybos iki Perkūno piliakalnio. Šio pažintinio tako tikslas – išsaugoti, tvarkyti ir racionaliai naudoti kultūros ir gamtos paveldą bei istoriniu ir rekreaciniu požiūriu vertingą Rytų Aukštaitijos kompleksą, vykdyti teritorijos tyrimus bei stebėjimus, ugdyti visuomenės aplinkosauginį mąstymą, atskleisti gamtinę vietovės įvairovę – reljefą, vandenis, augaliją, gyvūniją bei leisti pajusti jų harmoniją.

Cirkliškio dvaras žinomas nuo XVIII amžiaus. Vienas pirmųjų jo savininkų – Juozas Mostovskis, po jo dvare šeimininkavo Edvardas ir Vladislovas Mostovskiai. Cirkliškio dvaro ansamblis pastatytas 1823–1830 metais Domicelės Sekežinskaitės- Mostovskienės iniaciatyva.

Parke stūkso ir Perkūno piliakalnis su senovine gyvenviete papėdėje. Tai respublikinės reikšmės archeologijos paminklas. Piliakalnis įrengtas kalvoje su nuolaidžiais šlaitais. Iš šiaurės vakarų  jį  juosia pelkėtas Kūnos upelis, iš pietvakarių – bevardžio ežerėlio slėnis. Šlaitų aukštis – 10–11 m. Viršūnėje – ovali aikštelė, kurios rytiniame, vakariniame ir pietiniame pakraščiuose – 0,6–1,2 m aukščio pylimas. Piliakalnio pietvakarinėje papėdėje aptikta senovės gyvenvietės liekanų (rasta geležies gargažių). 1958 m. piliakalnį žvalgė istorijos institutas.

Pavasarį pažintiniame take galite susipažinti su ankstyvaisiais augalais: žalčialunkiu, plaute, žibuokle, plukėmis, laiškeniu ir daugybe kitų, kurių priskaičiuojama gerokai daugiau nei šimtas. Gausu ir medžių, čia galima rasti visus Lietuvoje augančius guobinių šeimos atstovus: guobą, vinkšną ir skirpstą, taip Švenčionėlių krašte retai aptinkamą skroblą. Vyrauja mišrūs vietinių eglių, drebulių, blindžių, beržų ir baltalksnių medynai (iki 1863 m. vyravo pušynai), yra unikalių paprastųjų ąžuolų. Taip pat auga keli introdukuoti europiniai maumedžiai, kelios baltųjų tuopų grupės.

Šiame pažintiniame take glaudžiai persipina gamtos ir kultūros vertybės, juk šalia – Perkūno kalnas, ant kurio švenčiamos Joninės ir Mindaugo karūnavimo diena. Netoliese – ir senovės gyvenvietė bei Labanoro mūšio partizanų laidojimo vieta.

           Ką mena Ožkos ir Lakajos akmenys

Ožkos akmuo – geologinis gamtos paminklas. Jis stūkso Švenčionėlių miškų urėdijos Pasiaurės girininkijos 43-ame kvartale. Akmens ilgis – 4 m, plotis – 3,5 m, aukštis – 1,8 m. Kokia šio akmens dalis glūdi žemėje, nežinoma.

Pasak legendos, kadaise Ožkos akmens vietoje buvęs didelis dvaras. Kartą dvaro piemuo, ganydamas gyvulius, pastebėjęs, kad prisėlinusi vilkų gauja draskanti avis ir ožkas. Jis greitai suskatęs gyvulius ginti namo, o kitą rytą, atginęs bandą į tą pačią vietą, nustebęs: ant akmens stypsojusi balta ožka. Piemuo ją atpažinęs. Pasirodo, ji visą naktį išbuvusi ant akmens, ir vilkai jos nepasiekę. O kitų tik kauleliai baltavę. Nuo to laiko akmuo ir vadinamas Ožkos akmeniu.

Lakajos akmuo dunkso Švenčionėlių miškų urėdijos Lakajos girininkijoje, Juodenėnų miško 145 kvartalo 4 sklype. Jį nesunkiai surasite važiuodami keliu Labanoras – Lakaja – Joniškis.  Gamtos paminklu šis akmuo paskelbtas 2002 metais. Akmuo yra beveik 7 m ilgio. Matyt, nemaža dalis akmens slūgso žemėje, aplink miške randama mažesnių ir didesnių akmenų. Vyresnieji vietiniai gyventojai prisimena, kad anksčiau prie akmens ganydavo karves ir avis.

Aukščiausia Lietuvos pušis – Labanoro girioje

Aukščiausia Lietuvos pušis į dangų stiebiasi Labanoro girioje, Antaliedės girininkijoje, Kiauneliškio rezervate. Jos aukštis – 44 metrai, apimtis – 2,08 m, amžius – 200 metų, tūris – 10 ktm (išmatuotas fotografuojant medį iš didelio atstumo, iš pusės medžio aukščio, kompiuterio ekrane dalijant kamieną į 6 m rąstus). Maždaug 30 metrų aukštyje medis šakojasi į dvi viršūnes.

Ilgą laiką nepavyko tiksliai išmatuoti šio medžio aukščio, nes pušis šiek tiek pasvirusi ir auga banguotoje vietovėje. 2006 metų kovo 22 dieną atvykęs miško genetinių išteklių skyriaus specialistas iš Kauno įkopė į medį ir išmatavo rekordinį aukštį.

,,Verslas ir politika“, 2015 m. gegužė/birželis, Nr. 5/6 (66/67)