Afrikinis kiaulių maras, žemės ūkio produktų eksporto draudimai ir kiti išbandymai, anot žemės ūkio ministrės Virginijos BALTRAITIENĖS, Lietuvos žemdirbiams, perdirbimo pramonės atstovams, žemės ūkio politikos formuotojams suteikė  vertingos patirties ir įgūdžių, o tuo pačiu ir sustiprino, paskatino operatyviai ieškoti naujų būdų problemoms spręsti, atrasti naujų rinkų ir galimybių, plečiant bendradarbiavimo akiratį toliau nuo šalies sienų, labiau susikoncentruoti ties prioritetiniais žemės ūkio sektoriaus darbais. ,,Verslą ir politiką“ domino ir ministrės žvilgsnis į 2015-uosius metus – kuo ypatingi bus jie mūsų žemės ūkiui?

Kokia šiandien afrikinio kiaulių maro statistika, situacija Lietuvoje  ir kaip ją vertinate? Ar viską padarė šalies institucijos, kad klastingos ligos įveiktų kiaulių būtų mažiau, kad viruso židiniai būtų atsakingai ,,gesinami“?

Iki šios dienos (spalio 24-osios) Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra nustačiusi 10 afrikinio kiaulių maro pasireiškimo atvejų šernuose ir 6 atvejus kiaulių laikymo vietose. Afrikinio kiaulių maro situacija ne tik mūsų šalyje, bet ir visame regione (Lietuva, Lenkija, Latvija ir Estija) yra gana įtempta.

Šią ligą yra labai sunku suvaldyti dėl to, kad virusas plinta laukinėje faunoje, be to, visam regionui būdingas didelis skaičius mažų privačių ūkių, kuriuose laikomos vos 1–2 kiaulės. Tokiuose ūkiuose užtikrinti efektyvias biosaugos priemones iš esmės beveik neįmanoma.

Noriu pabrėžti, kad Lietuva ėmėsi visų įmanomų prevencinių ir apsaugos priemonių ligai sustabdyti. Mūsų taikomų priemonių pagrįstumą patvirtino ir Europos Komisijos bei kaimyninių valstybių ekspertų atlikti auditai. Beje, jei būtų nustatyta, kad Lietuva taiko netinkamas ar neefektyvias priemones, tuomet negalėtų būti nė kalbos apie kokias nors derybas su Europos Komisija dėl priemonių bendrojo finansavimo, be to, viso gyvūninės kilmės maisto produktų eksporto lauktų labai griežti apribojimai. Galiu tik pasidžiaugti mūsų specialistų patirtimi ir išmanymu likviduojant ligos židinius ir taikant prevencines priemones.

Kokios priemonės padeda užtverti kelius afrikiniam kiaulių marui plisti, kontroliuoti ir likviduoti šią ligą, kiek tos priemonės efektyvios? Kaip ieškoma naujų galimybių kovai su šia liga?

Mokslininkai ir veterinarijos specialistai vieningai pripažįsta, kad efektyviausia prevencija – tai biosaugos priemonių taikymas kiaulių fermose. Ne mažiau svarbu ir visuomenės informuotumas, ūkininkų, miško darbininkų, medžiotojų sąmoningumas ir žinios apie ligą. Labai reikšminga veterinarijos pareigūnų, dirbančių teritorinėse tarnybose, kompetencija.

Deja, vakcinos nuo afrikinio kiaulių maro mokslininkams kol kas nepavyko sukurti, todėl ligai pasireiškus vienintelė efektyvi ir veiksminga kovos su užkratu priemonė yra visų ūkyje laikomų gyvūnų, jų mėšlo, pašarų sunaikinimas, pastatų ir teritorijos dezinfekcija, karantino priemonės aplink židinį ir panašiai.

Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis ir Lenkija pasiūlė Europos Komisijai steigti bendrą mokslinių tyrimų institutą, kuris afrikinio kiaulių maro problemą nagrinėtų kompleksiškai, įvertinant konkrečių regionų specifiką ir panašiai.

Kaip afrikinio kiaulių maro problemą padeda spręsti Europos Sąjungos institucijos?

Europos Komisija labai glaudžiai bendradarbiauja ir teikia visokeriopą pagalbą (tiek ekspertinę, tiek ir finansinę) prevencinėms priemonėms įgyvendinti.

Siekdami užsitikrinti pakankamą Europos Sąjungos finansavimą prevencinėms ir ligos padarinių likvidavimo priemonėms, dalyvavome intensyviose derybose Liuksemburge ir Briuselyje su Europos Komisija bei valstybėmis narėmis. Išreiškėme susirūpinimą esama padėtimi dėl afrikinio kiaulių maro keliamos grėsmės ir paprašėme Europos Komisijos 100 procentų kompensuoti išlaidas, patiriamas dėl priemonių, kurios vieningai taikomos AKM užkrėstose valstybėse, taip pat apsvarstyti galimybę maksimaliai kompensuoti ir kitas afrikinio kiaulių maro židinių likvidavimo, prevencijos ir kontrolės priemones bei kiaulių laikytojų išlaidas, patirtas dėl priverstinio kiaulių skerdimo bei kt.

Valstybės narės išreiškė solidarumą mūsų kreipimosi atžvilgiu, palankiai įvertino Lietuvos pastangas kovojant su šia liga ir pripažino būtinybę skirti daugiau lėšų siekiant stabilizuoti padėtį šioje srityje. Europos Komisija yra pasirengusi iki 75 procentų padidinti teikiamą bendrąjį finansavimą šiai sričiai bei tęsti diskusijas dėl naujų, platesnių prevencinių priemonių, kurios galėtų būti taikomos jau 2014 m. ir 2015 m.

Afrikiniam kiaulių marui šienaujant kiaules, ar gali jaustis saugūs mūsų šalies gyventojai valgydami mėsą?

Vartotojai gali būti visiškai ramūs – afrikinis kiaulių maras – pavojinga liga tik kiaulėms ir šernams, žmonės ja neužsikrečia ir neserga. Visa rinkoje parduodama kiauliena yra patikrinta, atitinkamai paženklinta veterinarijos gydytojų ir saugi vartoti.

Iššūkis Žemės ūkio ministerijai – Rusijos paskelbtas maisto produktų embargas. Kokie apribojimai, šiuo metu taikomi  žemės ūkio produktų eksportui, yra skaudžiausi Lietuvai?

2013 m. žemės ūkio ir maisto prekių eksportas į Rusiją sudarė 29,3 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. Tačiau galime pasidžiaugti, kad turime prekybos partnerių ne tik Rusijoje, bet ir dar 120 valstybių, tai mums suteikia pagrįstų vilčių sėkmingai įveikti laikinus, nors ir rimtus išbandymus.

Akivaizdu, kad žemės ūkio ir maisto produktų eksporto ribojimai neigiamai atsiliepia bendriems žemės ūkio ir maisto produktų gamybos ir eksporto rodikliams. Eksporto ribojimas skaudžiausiai paveikė pieno, mėsos, žuvies, daržovių sektorius, nes Rusija buvo viena didžiausių minėtų produktų importuotoja.

Lietuvos pieno sektorius labiausiai nukentėjo – pieno gaminių eksportas į Rusiją sudarė 27 procentus visos eksporto vertės. Į Rusiją buvo eksportuojama apie 50 procentų visų eksportuojamų sūrių, per trečdalį visų eksportuojamų rauginto pieno gaminių. Pieno sektoriui turėjo įtakos ne tik produkcijos embargas, bet ir pasaulinėje rinkoje vykstantys procesai, todėl per rugpjūčio–rugsėjo mėnesius pieno supirkimo kaina sumažėjo apie 19 procentų, o pieno gamintojai už parduotą pieną gavo 25 mln. Lt mažiau pajamų negu tikėjosi gauti.

 Mėsos sektoriuje embargas labiausiai palietė galvijienos ir jos produktų sektorių. Eksportas į Rusiją pastaruoju metu sudarė apie 44 procentus viso galvijienos eksporto. Su rimtais iššūkiais susiduria ir mėsos perdirbėjai, ir galvijų augintojai, nes dėl padidėjusios neeksportuotos galvijienos pasiūlos vidaus rinkoje sumažėjo galvijų supirkimo kainos. Situaciją pablogino dar ir tai, kad embargo laikotarpis sutapo su ganiavos sezono pabaiga, kada galvijų pasiūla rinkoje ir taip būna ženkliai didesnė.

Vaisių ir daržovių srityje daugiausia nukentėjo eksportuotojai, reeksportuojantys kitų ES šalių vaisius ir daržoves į Rusiją. Šiemet šviežių vaisių eksportas ir reeksportas į trečiąsias šalis sumažėjo daugiau kaip trečdaliu.

Ir vis dėlto kiekvienas rimtas išbandymas visada turi ir gerųjų savybių – mes sutelkėme pastangas perorientuoti eksportą į ilgalaikes patikimas rinkas ir tikime, kad visa tai pasitarnaus stiprinant gamintojų ir perdirbėjų kooperaciją. Neabejoju, kad įveiksime kilusius išbandymus ir tapsime nepalyginti stipresniais ir atsparesniais panašaus pobūdžio išbandymams pasaulinėje rinkoje.

Kaip ministerija sprendžia pieno sektoriaus problemas, susijusias su Rusijos paskelbto importo draudimu? 

Žemės ūkio ministerija ėmėsi aktyvių veiksmų, reaguodama į susidariusią situaciją. Paskelbus embargą, iš karto buvo pradėtas intensyvus darbas su Europos Komisija, siekiant aktyvuoti pieno rinkos reguliavimo priemones. Nuolat kėlėme reikalavimą ir derėjomės su Komisija bei valstybėmis narėmis, kad Lietuvai ir kitoms labiausiai nukentėjusioms valstybėms būtų taikomos išimtinės priemonės pieno sektoriuje: kad ES skirtų pieno gamintojams kompensacijas dėl pieno supirkimo kainų mažėjimo, aktyvuotų privataus sandėliavimo schemą, laikinai padidintų intervencines kainas bei supirktų sviestą ir lieso pieno miltelius į intervenciją, laikinai padidintų ES skiriamą paramą programai „Pienas vaikams“.

Dirbame ne tik ES lygiu, bet intensyvus darbas vyksta ir Lietuvoje. Rengiame susitikimus su pieno gamintojais ir perdirbėjais – visi kartu ieškome bendrų sprendimų, kad problemas galėtume įveikti su kuo mažesniais nuostoliais.

Ministerija siekia paankstinti 2014 metų nacionalinės paramos mokėjimą pieno ir mėsos žaliavos gamintojams, ieškant galimybių tai atlikti dar 2014 m. Pradėti mokėti ir tiesioginių išmokų, taip pat ir specialiosios paramos už pieną (šios išmokos mokamos iš Europos biudžeto lėšų) bei papildomos nacionalinės tiesioginės paramos avansai. Džiaugiuosi, kad pavyko įtikinti Europos Komisiją dėl avansų dydžio padidinimo nuo 50 iki 70 procentų. Tai suteiks mūsų gamintojams daugiau apyvartinių lėšų.

Siekiame atkurti palūkanų subsidijavimo žemės ūkio produkcijos gamintojams priemonę, taip pat organizuojame įmonių dalyvavimą parodose, verslo misijose, kituose eksporto plėtros renginiuose  ir panašiai.

Ko gali tikėtis mėsos ir augalininkystės produktų tiekėjai į užsienio šalis ateityje?

Prognozuojama, kad maisto paklausa pasaulyje iki 2050 m. išaugs 40 procentų, todėl savo rinką lietuvių išauginti grūdai tikrai turės. Šalies mokslininkai numato tokias grūdų rinkos tendencijas: pasaulinėse rinkose didės kviečių ir miežių paklausa, kuri skatins prekybos apyvartą ir kainų augimą.

Lietuvos grūdų augintojams tai naudinga, nes  Lietuva  pagal eksportuojamų grūdų kiekį yra ketvirtoji Europos Sąjungoje.  Pavyzdžiui, per  2013  kalendorinius metus  iš Lietuvos eksportuota 2,5 mln. t javų grūdų ir 0,4  mln. t rapsų sėklų, kurių bendra vertė – 2,48 mlrd. Lt  (718 mln. Eur). Vidutiniškai per metus iš Lietuvos eksportuojami kviečiai sudaro apie 80 procentų viso eksportuojamo grūdų kiekio.

Tačiau mūsų siekiamybė yra eksportuoti ne žaliavą, o didelės pridėtinės vertės produktus, todėl skatiname grūdų perdirbimą Lietuvoje.

Nuo 2015 m. įteisinus ritualinį skerdimą, mūsų mėsos perdirbėjams irgi atsivers naujos rinkos.

Ką manote apie Seimo įteisintą ritualinį gyvulių skerdimą, sukėlusį nemažai diskusijų?

Seimas, atsižvelgdamas į embargo aplinkybes, priėmė nutarimą, pritariantį Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pakeitimo projektui, pagal kurį leidžiama skersti gyvūnus prieš tai jų neapsvaiginus. Projekte esama tam tikrų sąlygų, kurios užtikrins, kad toks gyvūnų skerdimas netaptų pagrindiniu jų nužudymo būdu ir kad gyvūnai nebūtų kankinami.

Suprantu susirūpinimą dėl tokių pakeitimų, tačiau norėčiau pabrėžti, kad šis ritualinis gyvūnų skerdimas bus griežtai kontroliuojamas. Taip pat nereikia manyti, kad tokiu būdu bus skerdžiami visi mūsų gyvuliai. Žemės ūkio ministerijai ir man rūpi gyvūnų gerovė, tam skiriame ir toliau skirsime daug dėmesio.

Koks dabartinis Lietuvos žemės ūkio produktų rinkų vaizdas? Kokie naujų rinkų paieškos rezultatai? Kaip tiesiami nauji ministerijos bendradarbiavimo tiltai į užsienio šalis?

2014 metais, kaip ir 2013-aisiais, pagrindinės žemės ūkio ir maisto produktų eksporto rinkos išliko tos pačios – tai Latvija, Vokietija, Lenkija, Estija, Italija, Baltarusija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė.

Rusijai įvedus embargą, pastebime kai kurių produktų eksporto į trečiąsias šalis augimą. Lietuvos įmonės pradėjo daugiau eksportuoti į Baltarusiją (pienas, paukštiena), Ukrainą (žuvies produktai), Honkongą (paukštiena), Vietnamą (paukštiena). Labiausiai išsiplėtė eksportas į Egiptą (kviečiai).

Iki embargo galvijienos į Europos Sąjungos šalis išveždavome daugiau kaip 50 procentų viso eksportuoto kiekio, o dabar eksportas į ES išaugo 1,6 karto. Tai rodo, kad mūsų šalies perdirbėjai persiorientuoja į stabilias ir patikimas ES ir kitų šalių rinkas. Tikime, kad ši tendencija išliks ir ateityje. Lietuvoje įteisinus galvijų ritualinį skerdimą, perdirbėjams dar labiau išsiplėtė naujų rinkų paieškos galimybės.

Paukštiena mes apsirūpiname visiškai (117 proc.), todėl jos eksportas irgi šiek tiek lenkia importą. Daugiausia paukštienos ir jos gaminių vežame į ES.  Kiaulienos mes atsivežame, nes sava apsirūpiname tik 59 proc.

Lietuvos pieno sektorius orientuotas į eksportą. Daugiau kaip pusė pieno, perdirbto į įvairius pieno produktus, yra eksportuojama. Pastaraisiais metais pieno gaminių eksporto struktūra pagal šalis buvo gana stabili: ES šalims teko apie 60 procentų visos pieno gaminių eksporto vertės, Rusijai – apie 30 procentų. Pagrindinis eksportuojamas produktas yra sūriai – aukštos pridėtinės vertės produktas.

Uždraudus pieno eksportą į Rusiją, Lietuvos pieno perdirbimo įmonės ieško kitų galimybių realizuoti pieno gaminius. Palyginti su ankstesniais mėnesiais, padidėjo išvežamos produkcijos kiekiai į Baltarusiją.

Augalininkystės produkcijos struktūroje dominuoja  grūdiniai  augalai  ir  rapsai.

Pasirenkant prioritetines eksporto kryptis, didelės įtakos turi eksporto leidimų klausimas, atsižvelgiama į bendrą ES prekybos politiką ir orientuojamasi į ilgalaikes, patikimas prekybos partneres ir stabilias rinkas, tokias kaip JAV, Kinija, Japonija ir kt. Manome, jog tikslinga teikti prioritetą ir sparčiai augančių trečiųjų šalių regionams su dideliu gyventojų skaičiumi – Artimiesiems Rytams, Pietryčių ir Centrinei Azijai, Afrikos šalių grupėms.

Šiuo metu galime eksportuoti, nes gavome eksporto leidimus, pieno produktus į JAV, Honkongą, Pietų Korėją, Libaną, Serbiją, Maroką, Iraną, mėsos produktus – į Libaną, Serbiją, žuvies produktus – į Kiniją, Libaną, Serbiją, Jungtinius Arabų Emyratus, kiaušinių produktus – į Serbiją.

Deramės dėl eksporto leidimų pieno produktams su Kinija, Japonija, Brazilija, Australija, Meksika, Čile, dėl mėsos produktų – su JAV, Kinija, Japonija, Honkongu, Ukraina, dėl paukštienos produktų  –  su Pietų Korėja, Taivanu, dėl kiaulienos ir jautienos – su Vietnamu, dėl iškaulintos jautienos ir jautienos pusgaminių, mėsos konservų, dešrų ir kitų mėsos produktų – su Kirgizija, dėl žuvies produktų – su Brazilija, Australija, Saudo Arabija. Pradėjome leidimų procedūras dėl kiaušinių eksporto į JAV, o į Iraną, Maroką išsiųsti raštai dėl mėsos produktų eksporto procedūrų pradžios.

Pasikeitus aplinkybėms tarptautinėje prekyboje, viena iš būtinų priemonių ir buvo naujų, alternatyvių, patikimų rinkų paieška. Žemės ūkio ministerija nuolat bendradarbiauja su užsienio šalių žemės ūkio ministerijomis, siekdama pašalinti prekybos kliūtis ir ieškodama verslo partnerių, organizuoja aukšto lygio dvišalius susitikimus su dominančių šalių žemės ūkio ir veterinarijos srities atstovais.

Žemės ūkio ministerija kartu su įmonėmis ieško kelių į perspektyvias rinkas – organizuoja įmonių dalyvavimą kitose šalyse vykstančiose tarptautinėse maisto produktų ir gėrimų, gyvulininkystės bei veislininkystės parodose.

Kaip stengiamasi atgaivinti gyvulininkystę?

Lietuvos gyvulininkystės sektorius šiandien reikalauja ypatingo dėmesio. Gyvulininkystės sektoriaus gyvybingumo didinimas yra vienas iš svarbiausių ministerijos uždavinių, dėl to dar 2013 m. buvo patvirtinta Nacionalinė gyvulininkystės sektoriaus plėtros 2014–2020 metų programa.

Šioje programoje nustatyti gyvulininkystės sektoriaus plėtros tikslai ir uždaviniai iki 2020 metų, siekiant sukurti palankią aplinką vystyti ir plėsti gyvulininkystės ūkius, realizuoti gyvulininkystės produkciją, didinti ūkinių gyvūnų skaičių, suformuoti patrauklų gyvulininkystės produktų įvaizdį šalyje ir užsienyje. Tai leis užtikrinti gyvulių augintojams pajamas, vartotojai gaus kokybišką produktą, gyvulininkystės ūkiams bus ruošiami kvalifikuoti specialistai, diegiami taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatai ir inovacijos.

Gyvulių augintojai gaus ir papildomą susietąją paramą iš ES biudžeto. 2015 metais specialiajai paramai (už pienines karves, pieninių veislių bulius, mėsinius galvijus, mėsines avis, pienines ožkas) iš viso numatyta skirti 150,1  mln. Lt.

Valstybės biudžetas irgi neatsiliks – žemdirbius numatoma remti iki 2020 metų, skiriant pereinamojo laikotarpio papildomą nacionalinę paramą (117 mln. Lt) už pieną, gyvulius ir pasėlius.

Teikiama pagalba ir veislininkystei, pavyzdžiui, bus skiriama valstybės pagalba iš nacionalinio biudžeto veislinių gyvulių įsigijimui, kompensuojant iki 30 proc. patirtų išlaidų. Siekiant aprūpinti gyvulininkystės ūkius kvalifikuotais specialistais, bus skiriama parama valstybės finansuojamoms gyvulininkystės šakos studentų studijoms. Be to, gyvulininkystės ūkiams nustatomas 10 procentų didesnis (t. y. 50 procentų) investicinės paramos dydis, teikiant ES paramą žemės ūkio valdoms modernizuoti.

Neseniai Aleksandro Stulginskio universitetas atšventė 90 metų jubiliejų. Kas daroma, kad būtų užtikrintas aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo poreikis žemės ūkiui ir kaimui?

Žemės ūkis yra svarbus šalies ekonomikos sektorius, kuris sparčiai modernizuojamas, diegiamos išmaniosios sistemos ir technologijos, užtikrinančios ne tik efektyvią gamybą, bet ir gamtos išteklius tausojančius metodus. Todėl labai svarbu parengti aukštos kvalifikacijos žemės ir maisto ūkio bei kaimo plėtros sričių specialistus ir užtikrinti priėmimą į nepopuliarias, tačiau šalies ūkiui labai reikalingas specialybes žemės ūkio krypties aukštosiose mokyklose.

Žemės ūkio ministerija valstybės lėšomis šiais mokslo metais finansuos tikslines studijas Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose, iš viso 126 vietas. Žemės ūkio ministerija apmokės dalį studijų kainos asmenims, įstojusiems studijuoti pagal žemės ūkiui, žuvininkystei, maisto ūkiui ir kaimo plėtrai reikalingų specialybių studijų programas valstybės nefinansuojamose studijų vietose.

Žemės ūkio ministerijos užsakymu taip pat yra atliekamas žemės ūkio specialistų ir kvalifikuotų darbininkų poreikio prognozavimas.

Kokią matote šalies žemės ūkio mokslo institucijų perspektyvą?

XXI amžius – labai sparčios technologijų, ekonomikos ir klimato kaitos amžius. Būtina greitai reaguoti į permainas, išnaudoti visas galimybes ir keistis prisitaikant prie pokyčių. Esu įsitikinusi, kad be mokslo Lietuvos žemės ūkio sektorius neturi ateities. Mokslo, studijų ir verslo sąveika yra mūsų visų siekiamybė.

Ateityje daugiausia europinių lėšų būtent ir teks mokslui, bendradarbiaujančiam su verslu. Naujoji Europos Komisijos priemonė žemės ūkio srityje – Europos inovacijų partnerystė – nurodo, kad mokslas turi būti arčiau gamybos, o ūkininkams – prieinamos visos technologinės naujovės.

Siekiant įgyvendinti nuoseklią mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros sistemą, plėtoti modernų ir konkurencingą žemės ir maisto ūkį, šiemet spalio mėnesį buvo patvirtinta Žemės, maisto ūkio, žuvininkystės ir kaimo plėtros mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros 2015–2020 metų programa.

Ar galima tikėtis, kad 2015-ieji metai Lietuvos žemės ūkio sektoriui bus geresni nei šie?

Kasmet augantis Lietuvos tiesioginių išmokų vokas 2015 m. sudarys beveik 1,443 mlrd. Lt, t. y. išaugs daugiau kaip 6 proc., palyginti su šiais metais. Tiesioginė parama – svarbus veiksnys, didinantis žemės ūkio sektoriaus gerovę. Gamybos efektyvinimui ir racionalizacijai labai pasitarnaus reformuotos Bendrosios žemės ūkio politikos priemonės.

2015-ieji – pirmieji metai, kuriais taikysime visas reformuotosios Bendrosios žemės ūkio politikos nuostatas. Siekdami paskatinti jaunųjų ūkininkų įsikūrimą ir užimtumą kaime, mokėsime visiškai naują jaunojo ūkininko išmoką, tam skirsime 25,25 mln. Lt iš tiesioginių išmokų voko. 2015 metais didesnę tiesioginę paramą teiksime ir smulkiesiems ūkiams – jiems papildomos išmokos už pirmuosius 30 ha dalis padidės iki 216,4mln. Lt. Nuo 2015 m. augs ir su gamyba susieta parama gyvulininkystės  ir augalininkystės sektoriams – jiems atiteks 216,4 mln. Lt.

Prioritetiniams sektoriams ir 2015 m. esame numatę tęsti pereinamojo laikotarpio papildomos nacionalinės paramos mokėjimą. Pastarosios dydis priklausys nuo nacionalinio biudžeto galimybių.

2015 metais turėsime naują Lietuvos kaimo plėtros programą. Lanksčiau derindami kaimo plėtros priemones, galėsime geriau siekti pagrindinių tikslų – užtikrinti tvarų gamtos išteklių valdymą ir subalansuotą kaimo ekonomikos vystymą bei bendruomenių plėtrą, žemės ūkio veiklos efektyvumo didinimą. Toliau remsime investicijas į žemės ūkį, skatinsime ūkio ir kaimo verslo plėtrą, ypatingą dėmesį skirdami gyvulininkystės, vaisių bei daržovių sektoriams, smulkiesiems bei vidutiniams ūkiams, jauniesiems ūkininkams.

2013 ir 2014 metais buvo kupini išbandymų, kurie mus sustiprino, sukaupėme naujos, vertingos patirties ir įgūdžių, o tai suteikia mums galimybių 2015 m. susikurti didesnę gerovę. Svarbiausia, kad visi mes – žemdirbiai, perdirbimo pramonės atstovai, žemės ūkio politikos formuotojai – dirbtume petys petin. Neabejoju, kad kurdami, o ne griaudami gyvensime vis geriau.

,,Verslas ir politika“, 2014 m. spalis/lapkritis, Nr. 10/11 (59/60)