,,Žemė įdirbta kaip niekada anksčiau, mažėja miškų, pelkės džiūsta, o miestai auga neregėtais mastais. Pasiekėm tam tikrą ribą. Resursai senka, ir gamta greitai negalės tenkinti mūsų poreikių.“

 Šiuos žodžius maždaug prieš du tūkstančius metų ištarė mąstytojas K. S. Tertullianus. Ką reikėtų pasakyti dabar, kai pasaulio žemės ūkis dar labiau prispaustas globalizacijos  gniaužtų?

 Apie padėtį pasaulio žemės ūkyje „Verslas ir politika“ kalbėjosi su Romaldu ABUGELIU, Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto biuro vedėju. Jis sutinka, kad priartėjome prie pavojingos ribos, tačiau optimistiškai tiki, jog pasaulio politikai ir mokslininkai kartu su ūkininkais sugebės rasti išeitį.

 Kaip būtų galima apibūdinti pagrindinius šiuolaikinio žemės ūkio bruožus?

 Svarbiausias bruožas – orientacija į rinką, į vartotoją. Kiti tik papildo šį pagrindinį bruožą. Dabar ūkiai yra labiau specializuoti. Tai didina produktyvumą, maisto ekonomiją ir išlikimo rinkoje galimybes. Kita itin svarbi ypatybė – kooperacija. Ji padeda patiems ūkininkams kurti pridėtinę vertę ir ja naudotis.

Štai kooperatinė įmonių grupė ,,Fonterra“ (Naujoji Zelandija) sugeba diktuoti madas pasaulio pieno produktų rinkose. Šis kooperatyvas eksportuoja apie 30 procentų pasaulio pieno produktų, arba tris kartus daugiau negu JAV. Beje, į pirmąjį didžiausių pasaulio pieno įmonių dešimtuką patenka net 4 kooperatinės įmonės. Airijoje, Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje 50–75 proc. grūdų superkama per ūkininkų kooperatyvus. Jie gajūs ir kitose žemės ūkio šakose.

Spartus naujų biotechnologijų taikymas žemės ūkyje, stiprus ryšys su mokslu taip pat yra vienas iš šiuolaikinių žemės ūkio bruožų, kaip ir pajamos iš kitų verslų. Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Suomijoje gretutinį verslą turi kas trečias ketvirtas ūkininkas. Dar minėtina, kad žemės ūkiui būdinga stipri savivalda – kaip būdas ne tik informuoti, šviesti ūkininkus, bet ir ginti jų interesus.

Nors žemės ūkis – labai archaiškas verslas, jis pasikeitė neatpažįstamai… 

 Iš tikrųjų žemės ūkio verslas yra vienas seniausių. Visą žmonijos istoriją galima suskirstyti į tris eras: iki žemės ūkio, žemės ūkio (prasidėjo prieš 10 tūkst. metų) ir industrinio žemės ūkio. Žemės ūkyje įvyko tokių pokyčių, kad jis gali būti vadinamas vienu iš septynių šiuolaikinių pasaulio stebuklų – šalia medicinos, kosmonautikos, informatikos ir kitų didžiausią proveržį padariusių veiklų.

O kokios ryškiausios tendencijos vyrauja pastaraisiais dešimtmečiais?

 Išskirčiau žemės ūkio produkcijos gamybos augimą. Nuo 2000 m. grūdų, pieno ir mėsos gamyba pasaulyje padidėjo maždaug penktadaliu. Ūkiai stambėja, dirbančiųjų skaičius mažėja. Didėja stambių korporacijų įtaka, auga besivystančių šalių (Kinija, Indija, Brazilija, Argentina) vaidmuo. Plečiasi ne tik ekologiškas ūkininkavimas, bet ir genetiškai modifikuotų augalų (GMO) auginimas.

Sparčiai plečiasi prekyba didelės vertės perdirbtais produktais. Prekyba laisvėja, nes Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Urugvajaus derybų raunde 1994 m. buvo susitarta mažinti žemės ūkio prekių muitų tarifus, eksporto subsidijas ir valstybinę paramą. Prieš 25 metus bendra parama žemės ūkiui labiausiai išsivysčiusiose šalyse sudarė 3 proc. jų BVP, o šiuo metu – tik vieną procentą.

Nauja tendencija – žemės ūkio paskirties žemės naudojimas ne maisto gamybai. Prognozuojama, kad po penkerių metų apie 60 proc. cukranendrių Brazilijoje, trečdalis kukurūzų, išaugintų Kanadoje, bus panaudota bioetanolio, o daugiau kaip pusė Europos Sąjungoje išaugintų rapsų – biodyzelino gamybai.

Ar galima teigti, kad paramą žemės ūkiui sąlygoja šio verslo specifika?

 Iš esmės – taip. Tiesa, žemės ūkio produkcijos gamintojų paramos įvertis (biudžetinės paramos dalis bendrose ūkių pajamose) atskirose šalyse labai skiriasi. Mažiausias yra Naujojoje Zelandijoje,  Australijoje ir Čilėje (1–4 proc.), o didžiausias – Islandijoje, Korėjoje, Japonijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje (47–60 proc.). Valdžios parama Europos Sąjungoje 2011 m. sudarė penktadalį, o JAV – dešimtadalį gamintojų pajamų.

Dėl žemės ūkio politikos pertvarkos ir kainų pokyčių pasaulio rinkose parama turi tendenciją mažėti. Valdžios parama žemės ūkio produkcijos gamintojams Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse (šiai organizacijai priklauso 34 ekonomiškai išsivysčiusios valstybės) 2011 metais sudarė 19 procentų. Tai pats žemiausias paramos lygis nuo 1986 metų, kai tokie tyrimai buvo atlikti pirmą kartą. Tuo metu šis rodiklis siekė 37 procentus. Ūkininkams dabar tenka dažniau dairytis ne į valdžią, o į kainų pokyčius pasaulio agrorinkose.

Prekybos liberalizavimas, paramos žemės ūkiui mažėjimas rodo posūkį link naujos žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos?

 Politikos tikslai keičiasi iš esmės. Anksčiau buvo siekiama didinti tik ūkių konkurencingumą, užtikrinti pajamas, o dabar akcentuojamas ir kaimo vietovių konkurencingumo didinimas, veiksmingesnis vietinių išteklių panaudojimas. Pagrindiniu sektoriumi buvęs žemės ūkis užleidžia vietą verslų kaime įvairovei. Subsidijas keičia investicijos arba, kitais žodžiais tariant, vietoj žuvies siūloma meškerė.

Formuojant politiką stiprėja tarptautinių organizacijų, savivaldybių, verslininkų, nevyriausybinių organizacijų vaidmuo. Atsirado ir naujų iššūkių –  klimato kaita, skurdo ir atskirties mažinimas, bioįvairovės išsaugojimas, bioenergetikos plėtra, gėlo vandens taupymas.

Šalia įprastinio žemės ūkio tarpusavyje rungiasi ekologinis ir GMO pagrindu grindžiamas ūkininkavimas. Kokios tendencijos šiose srityse?

 Kur kas ilgesnes gyvavimo tradicijas turintis ekologinis ūkininkavimas pralaimi genų inžinerijai. Ekologiškai ūkininkaujama 160 pasaulio valstybių, o bendras žemės ūkio naudmenų plotas užima 37 mln. hektarų.

Genetiškai modifikuotus augalus nuo 1996 m. komerciniais tikslais augina tik 28 šalys (iš jų 5 – ES ), tačiau jų plotas jau sudaro 170 mln. hektarų. Beveik pusė šiuo metu auginamų tokių pasėlių yra JAV, pirmaujančių gretose – dar Brazilija, Argentina, Indija, Kanada ir Kinija. Daugiau kaip 80 procentų pasaulyje auginamos medvilnės jau yra modifikuota, sojos – trys ketvirtadaliai, kukurūzų – trečdalis, o rapsų – ketvirtadalis.

Jungtinių tautų prognozės rodo, kad pasaulio gyventojų skaičius iki 2050 m. išaugs nuo šiuo metu esančių 7 iki 9 milijardų, todėl žemės ūkio produkcijos gamyba turėtų padidėti daugiau kaip pusantro karto. Ar sugebės žemės ūkis įveikti šį iššūkį? 

 Gyventojų skaičiaus augimas – stulbinantis. Kol gyventojų skaičius padidėjo nuo vieno milijardo iki dviejų, užtruko 123 metus, o septintasis milijardas užaugo per 12 metų. Ir tai ne vienintelis faktorius, didinantis žemės ūkio produkcijos paklausą.

Kaimo vietovės sparčiai urbanizuojamos. Šiuo metu miestuose gyvena pusė planetos gyventojų, o 2050 m., tikimasi, gyvens 70 procentų. Prieš pusšimtį metų vienam planetos gyventojui teko 45, o šiuo metu – tik 20 arų žemės. Be to, vis didesnė dalis žemės ūkio naudmenų naudojama biokuro gamybai. Maisto poreikį didina pragyvenimo lygio kilimas ne tik išsivysčiusiose šalyse, bet ir Kinijoje, Indijoje.

Mitybos įpročių kaita taip pat turi įtakos atskirų produktų paklausai. Pavyzdžiui, 1985 m. JAV daugiausia buvo suvartojama kiaulienos ir jautienos, tačiau pastaraisiais metais  pirmoje vietoje – paukštiena. Panašios tendencijos ir kitose šalyse.

Nepaisant minėtų paklausą sąlygojančių veiksnių, pastaraisiais dešimtmečiais pagrindinių maisto produktų gamybos augimo tempai vis dar yra spartesni už gyventojų skaičiaus augimo tempus. Galimybės didinti dirbamos žemės plotus yra tik Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, todėl net 90 proc. produkcijos padidėjimo laukiama didinat derlingumą ir augalų auginimo intensyvumą. Pagrindinis derlingumo augimo faktorius – mineralinės trąšos ir kitos cheminės priemonės.

Tiesa, reikia pripažinti faktą, kad apsirūpinimas maistu atskiruose regionuose labai netolygus, maždaug vienas milijardas žmonių kenčia nuo maisto stygiaus. Genų inžinerijos šalininkai teigia, kad pagrindinis būdas ne tik mažinti badą, bet ir amortizuoti klimato kaitos padarinius yra plėsti genetiškai modifikuotų augalų auginimą. Mat jie atsparūs ligoms, kenkėjams ir klimato pokyčiams, juos pigiau auginti, mažesni derliaus nuostoliai.

Minėjote žemės ūkio produkcijos poreikį didinančius veiksnius, tačiau yra ir jos pasiūlą mažinančių veiksnių, pavyzdžiui, gamybai reikalingų išteklių brangimas.

 Iš tikrųjų energetinių išteklių, trąšų, technikos ir kitų materialinių resursų kainos labai veikia produkcijos savikainą ir galutinius ūkinės veiklos rezultatus. Rimta kliūtis didinti gamybą yra žemės nualinimas dėl intensyvaus ūkininkavimo ir gėlo vandens išteklių mažėjimas. Beje, žemės ūkis sunaudoja net 70 procentų pasaulio gėlo vandens.

Pastaraisiais metais vis didesnį spaudimą žemės ūkiui daro ir griežtėjantys gyvūnų gerovės bei kiti gamtosaugos reikalavimai, jau nekalbant apie klimato atšilimo poveikį.

Kaip klimato atšilimas gali paveikti žemės ūkį?       

Gamtosaugos ekspertai teigia, kad pasaulio vidutinė oro temperatūra kyla daug sparčiau, nei prognozavo mokslininkai. Tikėtinos padažnėjusios sausros, liūtys, pakrančių užliejimai, kenkėjų ir ligų plitimas bei spartesnis bioįvairovės nykimas.

Vadinasi, klimato kaitos padariniai ar kitos katastrofos gali taip paveikti žemės ūkį, kad iškils reali grėsmė žmonijai?

 Tokia grėsmė išlieka. Prisiminkime, kai maras Airijoje 1845 m. išnaikino pagrindinį to meto maisto produktą bulves, o kilęs badas pražudė ar privertė išsikelti svetur milijonus airių. Todėl biologinės įvairovės išsaugojimu rytdienai bandoma rūpintis šiandien. Visame pasaulyje yra apie 1 400 sėklų bankų. Ypač unikali Svalbardo saugykla, įrengta Špicbergeno saloje (Norvegija), 122 m. virš jūros lygio, amžinojo įšalo zonoje. Ten yra visų kitų pasaulio sėklų bankų rezervas. Kai kas jį vadina „pasaulio pabaigos saugykla“. Net ir ištirpus poliariniam ledui, sėklų neapsemtų vanduo.

Tačiau vien tuo pasikliauti neverta. Manau, kad pasaulis per daug įniko į naujų kultūrų auginimą, siekdamas vien komercinių tikslų – užauginti kuo greičiau ir daugiau, kad produktai gerai atrodytų, kad būtų galima ilgai transportuoti ir sandėliuoti. Taip į antrą planą nustumiama ne tik produktų biologinė vertė, bet ir didinama priklausomybė nuo riboto augalų ir gyvulių veislių skaičiaus, o kartu ir rizika kilti humanitarinei krizei. Štai didžioji dalis pasaulio kviečių yra neapsaugoti nuo Afrikoje pradėjusios plisti juodosios rūdies. Šiai ligai išplitus ir Azijoje be svarbiausio maisto šaltinio liktų milijardas žmonių.

Augalų ir gyvūnų auginimas evoliucinės atrankos būdu sudarė galimybes išvesti tokias veisles, kurios maksimaliai tinka jų vietiniam klimatui ir aplinkai. Deja, jos nyksta itin greitai. Kinijoje liko tik dešimtadalis kviečių rūšių, augintų vos prieš šimtmetį. Tarptautinio žemės ūkio pažangos fondo atliktas tyrimas parodė, kad JAV nuo 1903 m. išnyko daugiau kaip 90 proc. augalų veislių. Pavyzdžiui, iš tuo metu kultivuotų 544 kopūstų veislių liko tik 28, agurkų – 16 iš 285, kukurūzų – 12 iš 307. Iš 8 000 pasaulyje žinomų galvijų veislių 1 600 gresia išnykimas arba jau išnyko.

Vilčių išsaugoti kuo daugiau konkrečioje vietovėje anksčiau augintų kultūrų dar yra. Tik reikia suvienyti mokslo, verslo ir žemdirbių nuovoką.

Tai gal reikia ieškoti nestandartinių būdų didėjančiam maisto poreikiui tenkinti ir badui atskiruose regionuose mažinti?

 Ko gero, vienas iš tokių būdų galėtų būti… maisto taupymas nuo lauko iki stalo. Pasaulyje iššvaistoma beveik trečdalis maisto. ES didžiausių nuostolių patiriama šviežių daržovių ir vaisių sektoriuje. Dalis vartoti tinkamos produkcijos išmetama vien dėl griežtų reikalavimų produktų formai ar dydžiui.

Europos Parlamentas mano, kad 2014 metus vertėtų paskelbti Europos kovos su maisto švaistymu metais. Tai būtų bandymas ugdyti visuomenės sąmoningumą ir atkreipti valdžios dėmesį. Daugiau būtų galima sutaupyti skatinant tiesioginius gamintojų ir vartotojų ryšius, nes tokiu būdu sutrumpėtų ir pati maisto grandinė.

JAV iššvaistoma apie 40 proc. viso šalyje cirkuliuojančio maisto, arba 165 milijardai JAV dolerių. Ir dar – maisto atliekos išskiria ketvirtadalį visų JAV išskiriamų metano dujų. Būtent jos ir yra labiausiai klimato atšilimą skatinančios dujos.

Beje, labiau tausodami maistą galime ir savo sveikatą pagerinti. Neseniai atliktas nuodugniausias medicinos istorijoje žmonijos sveikatos įvertinimas atskleidė, kad persivalgymas jau tapo didesne problema nei maisto stygius. Ataskaitoje konstatuojama, kad 2010 metais per aukštas kūno masės indeksas yra šeštoje ligų naštos vietoje, o nepakankamas maitinimasis – aštuntoje.

Klimato atšilimo poveikis žemės ūkiui akivaizdus, tačiau ir žemės ūkis turi įtakos klimato kaitai.

 Taip, įtaka – didžiulė. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija teigia, kad vien tik gyvulininkystė klimatui kenkia labiau už automobilius. Šis sektorius dėl didelių anglies dvideginio, metano ir azoto suboksido emisijų yra vienas pagrindinių kaltininkų ne tik dėl klimato kaitos, bet ir dėl prastėjančios dirvožemio ir vandens būklės Žemėje. Išauginti vienam kilogramui kviečių tereikia 60 litrų vandens, o vienam kilogramui mėsos gauti – net 1 250–3 000 litrų.

Tarptautinė Žemės išsaugojimo organizacija įsitikinusi, kad gyvūninių produktų vartojimo sumažinimas yra geriausias būdas ne tik lėtinti pasaulinį klimato atšilimą, bet ir spręsti bado problemą. Harvardo universiteto skaičiavimais, sumažinus mėsos produkciją nors dešimčia procentų, būtų sutaupyta gyvuliams skirtų grūdų, kurių pakaktų pamaitinti 60 milijonų žmonių.

Nepaisant to, kad maisto ūkio problemos sprendžiamos įvairiais būdais, globalizacijos įtaka juntama vis labiau… 

 Tai labai svarbi tema, bet norėčiau kiek paironizuoti. Urbanizacija, industrializacija, liberalizacija ir globalizacija taip pakeitė civilizaciją, kad laikas galvoti apie lokalizaciją. Tautų ir prekių visuotinis „kraustymasis“ kelia vis daugiau rūpesčių.

Štai tik vienas pavyzdys. Apie 80 procentų į JAV įvežamų maisto produktų yra gaminama ir pačioje šalyje. Panaši padėtis – ir ES atveju. Įsivaizduokime, kiek lėktuvų, traukinių, laivų ir automobilių kasdien įvairiausiomis kryptimis gabena žemės ūkio ir maisto prekes (žinoma, čia yra ir išlygų, pavyzdžiui, citrusiniai augalai visur neauga).

O kas atsitiktų, jeigu daugiau dėmesio būtų skirta vietinei, bent jau regioninei prekybai? Pirma, būtų galimybė įsigyti maisto pigiau. Antra, produktai būtų šviežesni, natūralesni ir neapdoroti sandėliavimui skirtais chemikalais. Beje, ir medikai siūlo maisto racioną sudaryti vietinių produktų pagrindu. Ne veltui sakoma, kad sava duonelė už svetimus pyragus skanesnė. Trečia, būtų mažiau gamtos teršimo „šiltnamio dujomis“.

Jeigu jau prakalbome apie lokalizaciją, tai bent trumpai pakalbėkime apie Lietuvą. Daug kas ją vadina žemės ūkio kraštu. Tai komplimentas ar savotiška kritika?

 Žemės ūkis visais laikais Lietuvai buvo ir yra ypač svarbus. Jis daug kam asocijuojasi su kaimu, o juk kaimas – tai mūsų tautos lopšys, jos tradicijų kūrėjas ir saugotojas. Sodiečio auginama duona yra mūsų pasididžiavimas. Būti kraštu, garsėjančiu žemdirbyste, mums lėmė pati gamta ir žmonių darbštumas.

Žemės ūkis garsėjo ir tarpukario Lietuvoje, ir sovietmečiu. Prieš keletą metų lankantis pas Anglijos ūkininką buvo malonu išgirsti, kad jis žino apie Lietuvą iš savo tėčio pasakojimų apie lietuviškus bekonus ir sviestą Londono biržoje.

Tačiau žemės ūkis ir apskritai kaimas labai pasikeitė. Šiuo metu dirbantys žemės ūkyje jau nesudaro net pusės visų kaime dirbančių asmenų. Žemės ūkis prarado kaimo „stuburo“ įvaizdį, bet reikšmingumas išliko. Šiame sektoriuje dirba beveik dešimtadalis šalies darbuotojų, agrosektorius sukuria apie 8 proc. BVP, o žemės ūkio ir maisto produktai „uždirba“ beveik penktadalį viso Lietuvos eksporto.

Esame valstybė su išvystytu žemės ūkiu. Ir tuo turime didžiuotis. Gaila, visuomenėje suformuotas klaidingas požiūris į kaimą. Nepritariu toms žiniasklaidos priemonėms, kurios turi ribotą supratimą apie kaimą ir straipsnius apie žemės ūkį ar kaimą iliustruoja mėšlo krūva. Kaimas tikrai vertas šviesesnių spalvų ir pozityvesnio požiūrio į jį.

Vidutinis ūkio dydis Lietuvoje – tik 16 hektarų. Ar tai netaps rimtu kliuviniu ateityje konkuruoti bendroje ES rinkoje?

 Ūkio sėkmė priklauso ne tik nuo jo dydžio. Daug lemia specializacija, ūkio valdymas. Tačiau mes turime daug labai smulkių ūkių. Ūkiai iki 5 ha sudaro daugiau kaip pusę visų ūkių skaičiaus. Vidutinė pieno ferma – tik kelios karvės, kai ES – beveik 30, o Naujojoje Zelandijoje – apie 300 karvių.  Nors vidutinis ūkis šalyje yra didesnis už ES vidurkį, mes turėtume lygiuotis ne į jį, bet į Vokietiją,  Daniją, Jungtinę Karalystę, Prancūziją. Ten vidutinis ūkio dydis yra 50–70 hektarų.

Itin smulkių ūkių stambinimas, vidutinių ūkių gausinimas yra vienas iš pagrindinių pridėtinės vertės ir pajamų didinimo rezervų. Reikėtų spartinti žemės konsolidavimo procesą ir veiksmingiau panaudoti naują, nuo 2014 m. įsigaliosiančią smulkiųjų ūkininkų rėmimo schemą. Kuo daugiau bus smulkių ir vidutinių ūkių kaime, tuo atsiras daugiau galimybių dirbti jame mokytojams, medikams, kultūros darbuotojams, bus daugiau socialinės santarvės.

Mūsų šalies žemės ūkiui yra erdvės tobulėti ir kitose srityse, nes dar neturi minėtų moderniam žemės ūkiui būdingų bruožų…

 Tenka pripažinti, kad dar neturi. Rinkos ekonomikos sąlygomis dirbame tik du dešimtmečius. Orientacija į rinką verčia ūkininkus mokytis verslumo, imtis daugiau iniciatyvos. Vien tik techninių, technologinių žinių jau nepakanka. Imantis verslo neužtenka atsakyti į klausimą, ką gaminti. Būtina išanalizuoti, kaip gaminti ir, kas ypač svarbu, kur parduoti.

Manau, ūkininkai nepasinaudojo kai kuriomis jiems suteiktomis progomis stiprinti ūkių konkurencingumą. Vykstant agrarinei reformai nebuvo pasinaudota galimybe už simbolinę kainą įsigyti agrokomplekso įmonių kontrolinį akcijų paketą, nepavyko išplėtoti kooperacijos parduodant ir perdirbant žemės ūkio produkciją, taip pat apsirūpinant reikalingais ištekliais.

Be to, trūko aktyvumo gana palankiomis sąlygomis nusipirkti žemės iš valstybės ir iš privačių asmenų. Artimiausiais metais tai padaryti bus sunkiau, nes 2014 m. balandžio 30 d.  baigiasi draudimas užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Keli šimtai tūkstančių dabar dirvonuojančių hektarų tolimoje perspektyvoje gali turėti aukso grynuolių vertę.

Žemės ūkis – labai jautrus permainoms sektorius. Ar prekybos laisvėjimas nesužlugdys mūsų žemės ūkio, neseniai žengusio į rinkos ekonomikos kelią?

 Užsienietiškų prekių įsileidimas į rinką yra kaina, kuri mokama už galimybę parduoti savo prekes kitose rinkose. Pastaraisiais metais Lietuvos žemės ūkio ir maisto prekės iškeliauja į beveik 130 šalių ir uždirba apie penktadalį visų šalies eksporto pajamų. Į ES šalis parduodama net 60 procentų šios grupės produktų. Pabrėžtina, kad užsienio prekybos šiomis prekėmis balansas po įstojimo į ES yra teigiamas.

Prekybos suvaržymų ateityje liks dar mažiau. 2001 m. PPO Dohoje pradėjo naujas daugiašales derybas dėl prekybos liberalizavimo. Ginčai vis dar tęsiasi, ypač daug nesutarimų dėl prekybos žemės ūkio ir maisto produktais. Vienas iš radikalių siūlymų – palaipsniui visiškai atsisakyti eksporto subsidijų.

Lietuva, kaip ES narė, turi galimybę taikyti šią priemonę. Už cukraus, grūdų, pieno ir mėsos produktų eksportą mūsų įmonės 2006 m. gavo daugiau kaip 200 mln. Lt eksporto grąžinamųjų išmokų. Šiuo metu pasaulio rinkose besilaikančios gana didelės maisto produktų kainos gerokai sumažino eksporto subsidijų poreikį. Diskutuojama ir dėl žemės ūkio prekių muitų tarifų mažinimo, nes jie yra vidutiniškai dešimteriopai aukštesni už pramoninių prekių tarifus.

Ar tai reiškia, kad netrukus žemės ūkio produktais bus prekiaujama be jokių apribojimų?

 Manau, kad laisvosios prekybos idėjos gryniausiu jos pavidalu neįmanoma įgyvendinti. Juk ūkininkavimo sąlygos atskirose šalyse labai skirtingos, kiekviena valstybė stengiasi užtikrinti kaimo gyventojų užimtumą ir atitinkamą ūkininkų pajamų lygį. Noriu dar pabrėžti, kad apsirūpinimas savo gamybos maistu yra ypatingos svarbos nacionalinio saugumo elementas.

Ar  Lietuva ir ateityje laikysis atsargumo principo GMO augalų auginimo atžvilgiu?

 Taip, jokių pokyčių šioje srityje nenumatoma. Tačiau mūsų šalyje galima prekiauti ES teisės aktais įteisintais genetiškai modifikuotais produktais, skirtais maistui, gyvulių šėrimui ir kai kuriems kitiems tikslams. Maisto produktų, kuriuose yra daugiau kaip 0,9 proc. GMO, ženklinimo etiketėse turi būti parašyta, kad jie pagaminti iš genetiškai modifikuotų produktų arba kad tokių produktų yra sudėtyje. Kai kuriose šalyse taip paženklinti produktai parduotuvėse laikomi atskirai nuo įprastinių.

Pasaulyje didėja ekologiškų produktų paklausa, tačiau ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje plečiasi vangokai…

Pastaruoju metu ekologiško maisto paklausa ypač didėja JAV, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Daugiausia šių produktų, skaičiuojant vienam gyventojui, nuperkama Šveicarijoje, Danijoje, Liuksemburge ir Austrijoje. Ten vienas gyventojas per metus ekologiškiems produktams išleidžia vidutiniškai po 120–150 eurų.

Pastaraisiais metais sugriežtinus paramos teikimo sąlygas, „ekologiškų“ ūkininkų skaičius Lietuvoje sumažėjo, tačiau pasėlių plotas po truputį didėja. Vis dėlto jie sudaro tik apie 5 procentus visų žemės ūkio naudmenų. Pagal šį rodiklį mes gerokai atsiliekame nuo Estijos ir Latvijos, kurios jau įsitvirtinusios pirmame pasaulio šalių dešimtuke. Manau, kad gamtai draugiškas ūkininkavimas ir Lietuvoje turi šansų sėkmingai plėtotis. Tokie produktai ypač laukiami darželiuose, mokyklose, ligoninėse…

Valstybės rūpestis žemės ūkiu buvo akcentuojamas 1922 ir 1938 metų Lietuvos Konstitucijose. Ar šiuo metu Lietuvoje sukurta pakankama teisinė bazė sėkmingai agrarinio sektoriaus plėtotei?

 1992 m. Konstitucijoje yra tik bendra nuostata, kad ,,valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką lemia jau ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos teisės aktai, taip pat ir Lietuvos tarptautinės sutartys.

Agrarinį sektorių dabar tiesiogiai reglamentuoja apie 30 nacionalinių įstatymų ir dar apie 20 jų yra susiję su šia sritimi. Pirmasis „skėtinis“ sektoriaus įstatymas –  Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas – buvo priimtas 1994 metais. Lietuvai įstojus į ES ir prisijungus prie bendros žemės ūkio politikos, jo turinys ir reikšmė iš esmės pasikeitė. Dabar veikia Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas.

Nors agrarinės reformos pagrindus įtvirtinę įstatymai ir turėjo trūkumų, jie sudarė geras sąlygas sektoriaus pertvarkai. Žemės ūkis yra viena iš nedaugelio šalies ūkio šakų, kuri pastarosios krizės metu nepatyrė didelio nuosmukio.

Kalbėjosi Domas JONAUSKAS