Valstybė ir piliečiai

Karolis DIDŽIULIS

Per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį – daugiau kaip 10 svarbių vadovų pasikeitimų, tačiau 62-ejų Gintautas Kėvišas, Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovaujantis 15 metų ir dar galintis vadovauti penkerius metus, iš pareigų trauktis atsisakė… Negalėdama teatro vadovo atleisti įstatymų nustatyta tvarka, kultūros ministrė leido sau pasakyti, kad dėl tokių kaip Kėvišas žmonės emigruoja iš Lietuvos…

Ar gyvename teisinėje valstybėje? Ar teisinėje valstybėje atleisti iš darbo žmogų užtenka politikų nuomonės? Žurnalo www.verslaspolitika.lt leidinys „ŠIANDIEN“ į šią istoriją pažvelgė kitu kampu: kada politikai imsis tvarkyti ne personalines, o sistemines problemas?

Jau ne pirmą mėnesį tęsiasi kultūros visuomenę suskaldžiusi diskusija dėl Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Gintauto Kėvišo atleidimo iš darbo. Prezidentė, premjeras, Kultūros ministrė, Viešųjų pirkimų ir Etikos tarnybos, meno žmonės išsakė viešai (interneto portaluose lrytas.lt, DELFI) savo nuomonę – nuo reikalavimų atsistatydinti iki siūlymų teatro vadovo nekeisti.

Buvęs sostinės meras Artūras Zuokas visada pasigirdavo užsienio miestų kolegoms, kad Vilniuje dažnai svečiuojasi a. a. Mstislavas Rostropovičius (Vilniaus miesto garbės pilietis), Riccardo Muti, Valerijus Gergijevas, Zubin Mehta ir Izraelio filharmonijos orkestras, Londono, Berlyno ir Leipcigo „Gewandhaus“ orkestrai ir daugelis kitų.

,,G. Kėvišą vertinu kaip profesionalą ir gerą meno vadybininką, savo pasiekimais žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir Europos kultūros pasaulyje. Neabejotinai, jo gebėjimų ir pastangų dėka užaugo klasikinės muzikos ,,Vilniaus festivalis” ir į naujas aukštumas pakilo LNOBT. Mūsų Liberalų sąjunga 2000 m. teikė G. Kėvišo kandidatūrą į Kultūros ministrus, taip pat palaikė jo kandidatūrą siekiant vadovauti LNOBT 2002 m.“, – dar taip neseniai rašė A. Zuokas.

Tai, anot buvusio mero, rodė miesto gyvybingumą, išprusimą ir patrauklumą, tačiau, kai naujoji valdžia iš pareigų pradėjo versti valstybinių įmonių vadovus, A. Zuokas nėrė į krūmus ir pareiškė, kad G. Kėvišas turi trauktis.

„Situacija skandalinga, vadovas daro meškos paslaugą ir savo vadovaujamai įstaigai, ir visų kultūros įstaigų vadovų įvaizdžiui. Ir aš manau, kad tie sprendimai, kurie bus priimti artimiausiu metu įstatymų pakeitimuose, sutvarkant bendrą sistemą… Manau, kad Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo perspektyvos likti tame poste yra labai mažos“, – sakė R. Karbauskis, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.

Tuo tarpu buvęs šalies vadovas Valdas Adamkus negali suprasti, kodėl ujamas tiek daug kultūrai nusipelnęs žmogus. Anot Prezidento, jam nėra žinomi teatro finansiniai reikalai, o jeigu yra padaryta kokių nors pažeidimų, juos reikia tirti.

,,Bet tai ne politikų, o teisėsaugos reikalas. Ir kaip gali ministrė, nieko neištyrusi ir neišsiaiškinusi, imti ir pasakyti Lietuvą garsinančiam žmogui: ,,Lauk!?“ Teisinėje valstybėje taip tvarkytis tiesiog neleistina. Juolab, kad ministrė pati pripažįsta: teisinių argumentų atleisti jį nėra. Išmokime gerbti ir vertinti žmones, nes kitaip galime tik prarasti Lietuvos kultūrą kuriančias asmenybes“, – sakė V. Adamkus.

Prezidentas neabejoja, kad jei Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui nebūtų vadovavęs G. Kėvišas, niekada nebūtų atvykę į Vilnių tiek daug iškiliausių pasaulio muzikantų ir muzikos kolektyvų. ,,Kol taip yra, niekas to nevertina. Kai teatras taps provincialus, tada pamatysime, ko netekome. Šiuo atveju kalbame ne apie kokį vinių įmonės vadovą“, – teigė V. Adamkus.

Jam antrina ir Prezidentas Rolandas Paksas. Žinomi menininkai taip pat palaiko G. Kėvišą: ,,Menas yra kuriamas asmenybių. Meno administravimui netinka būdai, kurie tiktų visai kitų sričių vadovavimui. Kultūra reikalauja ypatingo ir subtilaus vadovavimo bei prioritetų išmanymo. O ne galvų kirtimo.

O kas toliau? Iškart prasidės visų menų klestėjimas?! Juk toks turėtų būti visos šios inspiruotos istorijos tikslas.
Bet – bus pastatytas kitas, labiau palankus žmogus – ir viskas! Niekam nerūpi nei nauji spektakliai, nei nauji koncertai. Nei nauji kūriniai, nei nauji atlikimai ar gastrolės!“

Kreipimąsi į valdžią pasirašė kultūros elitas: Algirdas Martinaitis, Faustas Latėnas – vieni žymiausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos nacionalinės premijos laureatai; Zbignevas Ibelhauptas – Lietuvos muzikos akademijos rektorius, žymus pianistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas; Rūta Richterė – žymi pianistė, Lietuvos nacionalinės premijos laureatė; Robertas Šervenikas – vienas žymiausių Lietuvos dirigentų, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikinis vadovas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas; Martynas Budraitis – Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius.

Anot jų, visiškai akivaizdu, kad vyksta planinis susidorojimas su žymiausiais Lietuvos kultūros veikėjais. Ir tai daroma pačiais grubiausiais metodais.

Protesto laišką kultūros ministrei atsiuntė Niujorko „Metropolitan Opera“ vadovas Peteris Gelbas, dramos ir operos režisierius Günteris Krämeris (2017 metais apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi), kiti žymūs pasaulio kultūros veikėjai.

Kodėl iniciatyva atleisti G. Kėvišą gimė politikų galvose, kodėl jie, kaip susitarę, kalba tą patį: ,,Kėvišas turi trauktis“? Ar teisinėje valstybėje užtenka politikų nuomonės? Ar žmogus iš darbo turi būti atleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka?

Praėjusių metų rugsėjį vykusiuose konkursuose tinkamiausiais vadovauti Nacionaliniam operos ir baleto teatrui bei Nacionalinei filharmonijai pripažinti Gintautas Kėvišas ir Rūta Prusevičienė. Kultūros ministerija su jais sudarė penkerių metų sutartį.

Tuomet teatro penkerių metų kūrybinės veiklos programoje konkursą laimėjęs G. Kėvišas akcentavo teatro plėtrą, suplanuotas Lietuvos ir užsienio autorių spektaklių premjeras, 2018 metais švenčiamo Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio bei 2020 metais minimo Lietuvos operos 100-mečio programas.

Anot jo, tinkamai formuojant repertuarą, derinant meninius principus su meno rinkos reikalavimais, būtina sekti Europos ir pasaulio operos bei baleto meno tendencijas ir į jas reaguoti.

Netrukus į valdžią atėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, o jų paskirta kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pareiškė, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas tapo Lietuvos, iš kurios masiškai emigruoja žmonės, simboliu… Ministras Pirmininkas S. Skvernelis taip pat neatsiliko: ,,<…bus ieškoma teisinių priemonių G. Kėvišui atleisti“.

Tuo tarpu Seimas ėmėsi taisyti įstatymą, kad lengviau būtų galima iš pareigų atleisti teatrų ir koncertinių įstaigų vadovus, o parlamento Kultūros komiteto vadovas Ramūnas Karbauskis dar kartą pabrėžė, kad jis ne vargšas, bilietą į teatrą nusipirks pats, tą išgali padaryti ir visi Seimo nariai.

,,Nepasitikėjimas – tai nepasitikinčiojo problema. Jis turi ieškoti būdų, kaip pasitikėti ir kaip susikurti tokius santykius, kuriuose to pasitikėjimo atsirastų. Jei darbuotojas nevykdo savo pareigų, pažeidžia darbo sutartį, sutartyje nurodytus darbo etikos reikalavimus, – tada prašom, suformuluokite atitinkamą nutartį ir atleiskite žmogų iš darbo teisėtai.

Tad Kėvišas, šiuo atveju, kovoja už mūsų visų saugumą dirbti ir žinoti, kad neužtenka žodžio ,,nepasitikiu“ atleidimui. Nesvarbu, kas ketina tave atleisti – tavo kontoros vadovas, ar pati prezidentė. Žmogų atleisti galima tik vadovaujantis teise. Galbūt, Kėvišas įrodys šią tiesą.

Ir nenoriu aš Kėvišo šiuo atveju vadinti didvyriu ar kovotoju. Tiesiog – noriu atkreipti mūsų visų dėmesį, kad negalime toleruoti ir visuotinai pritarti besiformuojančiai praktikai – atleidinėti žmones pagal įgeidžius. Kad ir ką galvotumėme apie poną G. Kėvišą, pirmiausiai turime šiuo atveju vertinti ne jį, o jo atleidimo iš darbo pagrįstumą“, – rašo portalas ,,DELFI“.

Anot šio straipsnio autorės Jūratės Litvinaitės, jei darbo sutartyse su G. Kėvišu nėra įrašyta reikalavimų, užtikrinančių skaidrų vadovavimą, tai vėlgi – gal laikas mūsų valstybėje sukurti tokias darbo sutartis vadovams, kad niekam nebūtų gėda dėl jų buvimo pareigose? Kad vadovo kompetencijos ir įgaliojimai būtų taip aiškiai įrėminti, kad neliktų nė mažiausio plyšio savivalei, asmeniniams interesams tenkinti?

Kol kas atrodo, kad tokių sutarčių norisi tik tada, kai vadovas ne iš tavo partijos, o ne apskritai kiekvienam vadovui… Bet, tikėkimės, G. Kėvišo atkaklumas, užsispyrimas privers susivokti, kad toks dvejopas požiūris į sutartis veda tik aklavietėn.

Anatolijus Šenderovas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Europos kompozitoriaus premijos laureatas, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius, apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, LATGA ir WIPO (Šveicarija) aukso žvaigždėmis sako, kad visa ši istorija parodo visišką menininko darbo ir jo specifikos ignoravimą.

Anot jo, atsirado daug dalykų, kurie yra nepriimtini meno ir kultūros srityje. Viešieji pirkimai, pavyzdžiui, meninės kūrybos atžvilgiu yra absurdas! Šis terminas yra visai iš kitos srities, bet tik ne iš meno. Juk negalima užsakyti simfonijos ieškant, kas ją parašytų pigiau!

Anatolijus Šenderovas kviečia baigti svarbiausių Lietuvos kultūros institucijų triukšmingą ir tendencingą persekiojimą, nustoti inicijuoti įvairiausius patikrinimus, atnaujinimus ir kitus „teisinių priemonių ieškojimus“, o iš esmės – juos naikinti.

,,Kviečiu išklausyti pačius menininkus, padėti jiems kurti kultūringą Lietuvą. Kviečiu savo darbais ir kompetencija užtarnauti Lietuvos žmonių pasitikėjimą.

Naikinti lengviau, negu sukurti. Užtat – efektinga! Be to, galima surinkti nemažai balsų ateičiai…
Aš pasisakau ne tik už G. Kėvišą, bet ir už teisingumą teisinėje valstybėje, teisingumą, kurio nereikia ieškoti! Jis turi tapti mūsų gyvenimo norma“, – sako menininkas.

LNOBT vadovas G. Kėvišas viešai stebisi, kodėl jis turėtų trauktis iš pareigų ir kokius įstatymus jis pažeidė.

– Kaip jaučiatės po šių diskusijų, kodėl tapote tokiu svarbiu asmeniu valstybėje, dėl kurio net įstatymai keičiami?

– Jokiu būdu nesijaučiu nei svarbus, nei vertas, kad valstybėje dėl manęs būtų keičiami įstatymai. Mano poelgis yra iššauktas tik tikėjimu, kad turi būti pasipriešinta kai kurių politikų neribotam susireikšminimui.
Visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad viršininko reikia bijoti.

Aš manau, priešingai, kad darbuotojai, nepriklausomai nuo pareigų, turi būti tolerantiški vienas kitam ir dirbti siekiant vieno tikslo – įstaigos gerovės. Vadovai taip pat daro klaidas ir netapo geresni ar protingesni, kad, susiklosčius aplinkybėms (labai svarbus faktorius) užėmė vieną ar kitą poziciją, tapo ministrais ar Seimo nariais.

Dabar vadovo kadencijų skaičius neribojamas, bet politikams, matyt, mano postas labai svarbus. Ką gi, Seimo valia, kaip nuspręs, taip ir bus.

O jaučiuosi gana gerai, rytais sportuoju, vakare pažiūriu ,, Panoramą“, darbas teatre vyksta, nenutrūko, jaučiu kolektyvo palaikymą. Kita vertus, ko turėčiau bijoti: juk gyvename teisinėje valstybėje, žmogus priimamas į darbą ir atleidžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

– Operos solistas ir dainininkas Vytautas Juozapaitis sako, kad neveltui ir bažnyčioje klebonus perkelia į kitą parapiją, kad nesuaugtų su tais pačiais žmonėmis. Anot jo, labai sveika ir kitiems žmonėms pasireikšti…

– Kaita yra puikus dalykas, jeigu yra į ką keisti, nors man nėra žinoma, kad kur nors kitose šalyse kadencijos teatrų vadovams būtų ribojamos. Dabartinis įstatymas kaitos nevaržo. Dalyvauk konkurse ir laimėk. Paprastas dalykas. Realybėje yra kitaip. Konkursuose man teko dalyvauti 4 kartus, tačiau tik pirmą kartą turėjau konkurentų. Gi, kitais kartais atsirado tik vienas, paskutiniame konkurse. Mano persvara niekam nekėlė abejonių.

Jei man, kaip teatro vadybininkui, yra reiškiami priekaištai dėl teatro veiklos ir pasiekimų, jie turi būti aiškūs ir pateikti taip, kaip numato Profesionaliojo scenos meno įstatymas. Tačiau psichologinis ir kitoks spaudimas, kad aš pats pasitraukčiau, kai tam nėra jokio pagrindo, ne tik pažeidžia mano teises, bet ir kertasi su įstatymų saugomomis vertybėmis.

Aš rimtai vertinu aukščiausių politikų pasitikėjimą, tačiau nesu politinio pasitikėjimo pareigūnas ir nedalyvauju politikoje. Skaidrumas ir etikos laikymasis buvo ir yra vienos svarbiausių mano vertybių.

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovauju jau penkiolika metų, esu apsisprendęs ir toliau eiti šias pareigas. Šį sprendimą priėmiau tikėdamas, kad gyvenu teisinėje valstybėje, kurioje bet kokie įtarimai ir kaltinimai turi būti grindžiami faktais.

Tačiau pastaruoju metu išsakytos abejonės dėl mano veiklos skaidrumo yra nepagrįstos. Drąsiai galiu teigti, kad nepažeidžiau jokių teisės aktų, taip pat nenusižengiau etikos normoms ir nesupainiojau viešųjų ir privačių interesų.

Pastaruoju metu vykdytas spaudimas man buvo paremtas iškraipomais faktais ir man lieka apgailestauti, kad ši informacija suformavo arba stipriai paveikė šalies politikų nuomonę.

– Gal gyventumėte ramiau, jeigu teatras nebūtų pirkęs koncertų iš įmonės „Riverside Music Ltd“?

– Būtent ši įmonė turėjo išskirtines teises Londono simfoninio orkestro, operos primadonos Angelos Gheorghiu ir Karališkojo filharmonijos orkestro koncertams Baltijos šalyse ir Vidurio Europoje surengti.

Dabar atrodo, kad būtų buvę geriau, jeigu tie išskirtiniai koncertai aplamai nebūtų įvykę, nors tam pritarė teatro Meno Taryba, jokių problemų nematė buvusi valdžia, puikiai įvertino visuomenė, o sąlygos jiems surengti buvo geresnės, nei sudarant tiesioginius kontraktus su atlikėjais. Be to, niekur nebuvo skelbta, kad apie 100.000 eurų buvo grąžinta valstybei mokesčių.

Verta pridurti ir tai, kad visi šie kolektyvai ir artistai žavisi mūsų kultūros lygiu.

Aš deklaravau viešųjų ir privačių interesų konfliktą, atlikau visus veiksmus, kurių reikalauja galiojantys įstatymai ir tarnybinės etikos klausimus prižiūrinti institucija. Man buvo pasakyta: ,,Įstatymų pažeidimų nėra“. Tačiau vėliau vieša diskusija dėl mano darbo peraugo į atvirą puolimą, galima sakyti, atvirą kovą dėl mano pasitraukimo iš pareigų.

– Per pirmąjį naujos valdžios šimtadienį – daugiau kaip 10 svarbių vadovų pasikeitimų, tačiau jūs iš pareigų atsisakėte trauktis… Prezidentė Dalia Grybauskaitė šią situaciją yra pavadinusi šešėlių teatru, kuriame klesti įtartini sandoriai, piktnaudžiaujama pareigomis, ignoruojamos kontroliuojančių institucijų išvados…

– Prezidentės minčių aš nekomentuoju. Tie, kas lanko teatrą, žino, kad tai teatras, kuriame spektaklius kūrė ir statė visi žymiausi lietuvių kompozitoriai ir režisieriai: Oskaro laureatas A. Minghella, vienas žymiausių režisierių pasaulyje R.Wilsonas, koncertavo tokie dirigentai kaip R. Muti, Z. Mehta, R. Chailly, Ch. Eschenbachas; teatras yra bendradarbiavęs su Anglų Nacionaline Opera, Niujorko Metropolitano, Madrido Real teatrais, San Francisco ir Izraelio Opera.

Generalinė prokuratūra šiuo metu tiria scenos rekonstrukcijos vykdymo faktines aplinkybes. Tyrimas buvo pradėtas 2009-aisiais, dalis jo nutraukta nesurinkus įrodymų… Tyrimas atnaujintas per teismus išsireikalavus dokumentų iš Vokietijos bendrovės, įtariamųjų šiuo metu nėra.

Per 2006–2010 m. atlikta tik apie pusė visų planuotų darbų, o po to dėl krizės finansavimas nutrūko. Dabar darbai tiesiog tęsiami. 2015 m. tam skirta 1,5 mln. eurų, pernai – 1,3 mln. eurų, šiemet – jau 1,8 mln. eurų.

Mes remontus darome tarp sezonų, kad nereikėtų uždaryti teatro. Šiems metams prašėme 4 mln. eurų, kad per vasarą galėtume daugiau padaryti, tačiau iš biudžeto gavome tik apie 1,8 mln. eurų.

– Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pranešė stabdanti finansavimo skyrimą teatro investiciniam projektui – scenos rekonstrukcijai. Jūs dėl to kreipėtės į Seimą?

– Prašiau atsižvelgti į susidariusios situacijos rimtumą ir į faktą, kad dėl priimto sprendimo stabdyti investicijų projektų lėšas, kuriam, akivaizdu, šiai dienai nėra jokio teisinio pagrindo, nukenčia ne tik Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, bet ir didžiulę žalą patiria ir valstybė.

Toks neteisėtos žalos padarymas valstybės turtui gali būti vertinamas, kaip nusikalstama veika ir kalti asmenys turės prisiimti pilną atsakomybę.

Akivaizdu, kad šiai dienai nėra žinomi jokie faktai ar aplinkybės, kurios rodytų, kad LNOBT, pažeidžiant įstatymus, neskaidriai naudojo LNOBT rekonstrukcijai skirtas biudžeto lėšas.

Priimtas sprendimas visiški stabdo LNOBT investicinių projektų įgyvendinimą, neleidžia toliau vykdyti darbų ir atlikti sutartinių įsipareigojimų – atsiskaityti su tiekėjais ir rangovais.

Visos investicijos planuojamos trejus metus į priekį, o teatras negali atidėti mokėjimų, nes reikės mokėti baudas už sutarčių nevykdymą, bylinėtis, o tai tik didintų išlaidas.

Šiuo metu teatro įsipareigojimų bendra suma siekia daugiau nei 2,7 mln. eurų, todėl ne tik LNOBT, bet ir visa valstybės patirta žala dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bus didelė.