Arminas LYDEKA

Etiketo ekspertas

Viena iš seniausių žmonijos kultūros tradicijų – pasikeitimas dovanomis.

Egzistuoja netgi savotiška dovanų kalba, kuri byloja apie šalies tautinius ir kultūrinius ypatumus, tradicijas, religinius kanonus.

Dovanos lydi žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties.

Be jų nepraeina nė viena šventė. Dovanų pasikeitimo tradicija įtraukta į tarptautinius diplomatinius protokolus, o įprotis dovanoti kokį nors mielą menkniekį tapo neatsiejamas etiketo elementas žmonių santykiuose.

Egzistuoja netgi savotiška dovanų kalba, kuri byloja apie šalies tautinius ir kultūrinius ypatumus, tradicijas, religinius kanonus.

Pasaulinėje arenoje susiduriant skirtingoms ekonominėms ir socialinėms sistemoms, kultūroms, papročius ir tradicijas puoselėjančioms valstybėms, susiformavo visuotinai priimtos tarptautinio bendravimo taisyklės – protokolas.

Lauktuvių – dovanų ir vaišių – parvežama iš kelionės. Tai vienas iš etiketo elementų. Etiketas – žaidimo taisyklės, kurios vadinasi ,,gyvenimas“. Etiketo taisyklės vienodos kiekvienam iš mūsų, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ir padėties. Jos diktuoja ne tai, ką reikia daryti, o tai, kaip daryti. Visuotinai pripažintų elgesio normų ir taisyklių išmanymas ir jų paisymas laikomas gero išsiauklėjimo, išsilavinimo, o drauge ir geros kilmės, aukštos padėties visuomenėje požymiu.

Lauktuvių iš užsienio atvežimas savo kolegoms, namiškiams – viena iš elgesio normų taisyklių. Išrinkti ir pritaikyti dovanas kiekvienam individualiai užima nemažai laiko – tai menas, kaip ir viskas, kas susiję su protokolu. Dovana – gerų asmeninių ir dalykinių santykių palaikymas. Bendraujant su žmonėmis yra sakoma: ,,Ir maža dovanėlė stiprina draugystę“.

Subtiliai parinkti suvenyrai ir dovanos padeda palaikyti gerus asmeninius ir dalykinius santykius. Norint išrinkti tinkamą lauknešėlį, nebūtina išleisti daug pinigų, nupirkti brangų daiktą, gerokai daugiau reikia pasitelkti fantazijos, takto ir šiokio tokio išmanymo, žinoti, kas kada tinka. Būtina atsižvelgti ir į to žmogaus interesus, pomėgius, gyvenseną. Paprasčiau, kai žmogus turi konkretų pomėgį, o humoristinės, linksmos lauktuvės tiks tik geram pažįstamam.

Daugelis iš mūsų keliauja. Keliones galima būtų suskirstyti į dalykines, asmenines, komandiruočių, darbo reikalais ir kt.  Kaip dėmesio, mandagumo gestą mes savo artimiesiems, bendradarbiams, šeimos nariams atvežame lauktuvių, suvenyrų, susijusių su tam tikros šalies kultūriniais, žmogaus bruožais. Juk širdį paglosto, kai girdi savo vaiką sakant: ,,Man tėvelis šį papuošalą parvežė iš Meksikos“.

Skaitydami lietuvių literatūros klasiką, aptinkame, kaip išreiškiamas džiaugsmas, kurį suteikia lauktuvės. Tarkim, Antanas Vaičiulaitis romane ,,Valentina“, kuris yra vienas iškiliausių estetinio realizmo kūrinių lietuvių literatūroje, rašė:

,,Po kavos dėdė su tėveliu išėjo pasivaikščioti, o čia, pašaukus mus į savo kambarius, išdalijo mums lauktuves, kurios savo gausumu ir gražumu pranešė mūsų drąsiausias svajones…“

Pasakojant įspūdžius apie kelionę, šalį ir rodant nuotraukas, visada malonu pavaišinti savo artimus draugus tos šalies gėrimu ar saldumynais. Sugrįžus iš verslo partnerių, atsidėkojant bendradarbiams pavaišinama geru alkoholiniu gėrimu, saldumynais ar įteikiama kokių nors suvenyrų, su atstovaujančiais firmos interesams ir palaikančiais jos idėjas pasidalinama vertinga literatūra, kitais daiktais, atspindinčiais firmos veiklą.

Jei veikla susijusi su dažnomis komandiruotėmis ar darbo reikalais, lauktuvių vežti nebūtina. Tai suteiktų didelių materialinių išlaidų.

Kad ir menkiausias nuoširdžiai parodytas dėmesys kitam žmogui visuomet palieka šiltų prisiminimų ir sudaro gerą įspūdį. Palaikant šiltus santykius su žmonėmis, visada galima tikėtis, kad jie atsakys tau tuo pačiu, bus labai malonu žinoti, kad tu irgi jiems rūpi.

,,Verslas ir politika“, 2011 m. spalis/lapkritis, Nr. 10/11 (23/24)