Jūs esate
Pagrindinis > Politika > ,,Esu įsitikinęs, kad šis parlamentas bus principingesnis ir reiklesnis Vyriausybei”

,,Esu įsitikinęs, kad šis parlamentas bus principingesnis ir reiklesnis Vyriausybei”

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko  Vydo GEDVILO  išskirtinis interviu „Verslui ir politikai“

Vydas Gedvilas.

Kalbėjosi Gintautas KNIUKŠTA 

Vienas iš pagrindinių šios valdžios įrankių, anot Seimo Pirmininko Vydo GEDVILO, yra ekonominiais principais grįsta investicijų strategija. Siekiant  ekonomikos augimo, investicijos pirmiausia turi būti nukreiptos į pramonės plėtrą, šalyje privalo atgimti smulkusis ir vidutinysis verslas.

Seimo vadovo Vydo Gedvilo teigimu, pagrindinis politiko uždavinys yra vienyti tautą. Kiekvienas, dirbęs bent vieną kadenciją Seime, yra tarsi baigęs dar vieną universitetą.

O kas yra bendra tarp politikos ir sporto? Vydas Gedvilas atsako, kad norėdamas ko nors pasiekti abiejose šiose srityse, be geros komandos neapsieisi.

Gerbiamas Pirmininke, kuria linkme turėtų keistis Seimo įvaizdis – kas padėtų sugrąžinti jo populiarumą?

Nuo pat valstybės nepriklauomybės atkūrimo  susiklostė tokios tradicijos, kad Seimas turi pačius mažiausiaus reitingus. Žinoma, dėl to kalčiausi esame mes, Seimo nariai, nes nuo kiekvieno mūsų priklauso Seimo įvaizdis.

Visa Lietuva mato ir girdi, kaip mes bendraujame tarpusavyje, kokius pareiškimus darome. Didžiulis žiniasklaidos dėmesys, Lietuvos gyventojų rūpestis tuo, kaip dirbs naujasis Seimas, sakyte sako, kad parlamento nariai turi elgtis labai atsakingai, sąžiningai atlikti savo pareigą. Neverta ieškoti pigių triukų, kurie atkreipia žiniasklaidos dėmesį, tačiau piktina rinkėjus. Nereikia dažnai eiti prie mikrofono ir kalbėti vis tą patį, dažnai nepasakant nieko naujo.

Keisčiausia, kad mes, Seimo nariai,  kritikuojame Seimą televizijos ir radijo laidose. Po to stebimės, kad tokie maži parlamento reitingai. Ir visiškai nekalbame apie savo elgesį, nuveiktus darbus ir apie pareigą. Jeigu mes patvirtiname nekokybiškus įstatymus, jeigu posėdžiuose elgiamės neatsakingai, priimame iki galo neišdiskutuotus sprendimus, suprantama, nėra ko stebėtis, kad visuomenė mumis pagrįstai piktinasi.

Dabar aš svarstau, kaip reikėtų pertvarkyti parlamento darbą, kad daugiau diskusijų būtų komitetų komisijų posėdžiuose, kad kiekvienas klausimas būtų aptariamas ten, o ne posėdžių salėje, kur kartais atskiri Seimo nariai mėgaujasi jiems suteikta teise diskutuoti, nors tos kalbos, pasisakymai kartais yra abejotini.

Manau, kad pagrindiniai sprendimai turėtų būti priimti komitetuose, nes būtent ten, dalyvaujant politikams, mokslininkams, ekspertams, visuomenės atstovams, klausimai turėtų būti išgvildenti iki smulkmenų.

Tuomet plenarinių posėdžių salėje būtų mažiau kalbų, darbas taptų kūrybingesnis, našesnis. Suprantama, tai atsilieptų visuomenės pasitikėjimui mumis.

Kokios didžiausios ankstesniojo parlamento klaidos ir pamokos naujai atėjusiems? Gal nusakytumėte pagrindinius naujojo Seimo orientyrus, siekius?

Pagrindinis siekis yra priimti kuo daugiau kokybiškų įstatymų. Įstatymų projektai turi būti gerai išanalizuoti tiek politikų, tiek  specialistų. Būtinai jie turi būti aptarti su visuomene. Dabar gi nusivažiavome iki to, kad priimame antikonstitucinius įstatymus, tai jau paaiškėjo ne kartą, kai priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai.

Didžiulė klaida buvo panaikinti Teisės departamentą prie Vyriausybės, kuris buvo geras filtras įstatymo kokybei stiprinti. Trečią kadenciją dirbu Seime ir su visiška atsakomybe galiu pasakyti, kad rengiami įstatymų projektai tik blogėja.

Seimas neturi tiek galimybių gerai parengti įstatymų projektų, kiek jų turi Vyriausybė. Todėl minėto departamento panaikinimą laikau didele klaida. Praėjusią kadenciją Seimas aplenkė Vyriausybę, t. y pateikė daugiau įstatymo projektų, nors to, mano galva, neturėtų būti.

Seime dėl įstatymo projekto turi būti diskutuojama, kviečiami visuomenės atstovai, ekspertai. Patys Seimo nariai ar atskiros komisijos neturėtų užsiimti įstatymų rengimu. Labai svarbu vykdyti parlamentinę kontrolę, tačiau tenka pripažinti, kad šis darbas iš esmės neatliekamas. O tai reiškia, kad komitetai nemato įvairių ministerijų ar įstaigų klaidų, nesigilina į priežastis arba tiesiog užmerkia akis prieš blogybes, kurias daro vykdomoji valdžia.

Reikia tiesiai šviesiai pasakyti – kai vienos partijos atstovai vadovauja ir komitetui, ir ministerijai, tuomet kontrolės nebelieka. O juk Seimo nariai turi visas galimybes įsitikinti, kaip yra leidžiami ES paramos ir valstybės biudžeto pinigai, kokie sprendimai priimami, kaip vykdomi priimti Seimo įstatymai, kokių poįstatyminių aktų trūksta.

Kaip parodė praėjusios kadencijos Seimo darbas, komitetuose  kūrėme įstatymus, ginčijomės iki išnaktų, o valstybei nebuvo jokios naudos. Tuo tarpu užsiėmus aktyvia parlamentine kontrole, nauda būtų gerokai didesnė.

Iš tikrųjų esu visiškai įsitikinęs, kad šis Seimas yra principingesnis, reiklesnis Vyriausybei. Be to, vienas iš Seimo pirmininko pavaduotojų kuruos parlamentinę kontrolę.

Kaip vertinate dabartinę Lietuvos politinę ir ekonominę situaciją? Kas galėtų paskatinti mūsų ekonomikos augimą?

Manau, būtina peržiūrėti visą mokestinę bazę, kuri šiandien vienaip ar kitaip reguliuoja verslo sąlygas. Pabrėžiu, ne vieną ir ne du, o visus įstatymus – kad verslas galėtų lengviau kvėpuoti, kad būtų kuriama pridėtinė vertė, kad būtų noriau mokami mokesčiai į valstybės biudžetą.

Staigių sprendimų tikrai nebus, tačiau per pusmetį mes privalome atsakyti į klausimą, ką reikia tobulinti, kad verslo sąlygos Lietuvoje būtų dar geresnės. Iš tikrųjų situacija, sakyčiau, yra gana įtempta, valstybė labai daug prisikolinusi iš užsienio institucijų, reikia mokėti didžiules palūkanas.

2008 m. pabaigoje Lietuvos įsiskolinimas užsieniui buvo vienas iš mažiausių tarp Europos Sąjungos valstybių, tuo tarpu  beatodaris skolinimasis nedarant atitinkamų investicijų prislėgs ir Lietuvos ateities kartas. Valstybės skola dabar siekia 46 mlrd. Lt, nuo buvusios 17 mlrd. Lt skolos 2008 metais ji išaugs beveik 30 mlrd. litų.

2012 m. Lietuvos gamybos mastas yra 5 proc. mažesnis negu 2008 metais, prekybos – mažesnis negu 2006 m., o statybos darbų – nesiekia net 2005 m. lygio. 2009 m. sujaukta atlyginimų ir socialinių išmokų sistema, o 2010 m. buvo sumažintos pensijos. Nė viena kaimyninė valstybė tokių priemonių nesiėmė.

Sumažėjęs atlyginimas ir pensijos, sumažintos socialinės išmokos padidino skurdą. Skurdžiai gyvena jau kas trečias Lietuvos gyventojas (vaikų – net 33,5 proc.).

Manau, kad artimiausiu metu Seime aptarsime dabartinę padėtį Lietuvoje, ją įvertinsime. Svarbu, kad visi Lietuvos gyventojai žinotų, kokia yra šiandieninė ekonominė situacija. Po šio audito bus lengviau sudėlioti sprendimus įvairiose srityse, priimti reikalingus įstatymus, kurių pagrindinis siekis būtų kurti gerovės valstybę.

Kiekviena ministerija parengs priemonių planą, kuris padės įgyvendinti Lietuvos Respublikos vyriausybės programą. Pavyzdžiui, būtina peržiūrėti pridėtinės vertės mokestį kai kuriems maisto produktams, atsižvelgti į tai, kad kaimyninėse valstybėse jie yra pigesni, taip pat šildymui, vaistams, kai kuriai intelektinei veiklai.

Vadinasi, galima siųsti Lietuvos visuomenei signalą, kad Seimo Pirmininkas žada, jog bus rimtų permainų. Ar tikrai eiliniai Lietuvos žmonės galės atsitiesti? Kas jau daroma ta linkme?

Tikrai nereikia nieko vynioti į vatą, visuomenei svarbu sakyti tiesą, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas žinotų, kokia yra ekonominė padėtis valstybėje. Mes taip ir esame pasiruošę dirbti – būti atviri, o ne užsidaryti kabinete ir vaidinti, kad dirbame.

Tenka susitikti su verslo, kitų profesijų atstovais. Jie prašo valdžios išklausyti jų nuomonę, nebūti kurtiems jų pasiūlymams, nes iš ankstesnės Vyriausybės to labai pasigesdavo.

Sutikčiau su asocijuotų verslo struktūrų vadovais. Pagrindinis dalykas, kurį nurodė verslas, – tai verslo aplinkos stabilumas. Dažni bei skuboti įstatymų pakeitimai tikrai neduoda naudos verslui, o kita vertus – formuojame neigiamą požiūrį investuotojų atžvilgiu.

Mano nuomone, verslas turi aktyviau dalyvauti visuose procesuose, tiek aktyviau teikiant pasiūlymus, tiek kuriant valstybės ilgalaikius strateginius planus, tiek teikiant siūlymus įstatymų projektams, svarstant juos ir dalyvaujant komitetų organizuojamuose klausymuose. Kita vertus, Lietuvoje yra labai daug asocijuotų struktūrų. Verslas turėtų konsoliduotis bei pateikti vieningus pasiūlymus.

Verslininkai nurodo dar vieną svarbią problemą – korupciją. Mes sieksime, kad visi ūkio subjektai turėtų vienodas konkurencines sąlygas. Negali sąžiningas verslininkas konkuruoti su nesąžiningu verslu. Šitai galime pasiekti per viešumą bei taikant prevencines priemones. Aš manau, kad mūsų verslininkų sąmoningumas didės ir kad sulauksime tos dienos, kai atlyginimų mokėjimas ,,vokeliuose” Lietuvoje taps svetimu dalyku.

Kiek iš šios valdžios galima tikėtis geresnių verslo sąlygų? Kuo galėtumėte mūsų žmones paguosti, kad jie išliktų optimistai?

Pagrindinis šios valdžios  veiklos tikslas yra Lietuvos ekonominis augimas. Investicijos pirmiausia turi būti nukreiptos į pramonės – varomosios ūkio jėgos – efektyvumo didinimą ir plėtrą. Turi atsigauti smulkusis ir vidutinysis verslas.  Įgyvendinti šį tikslą galima tik taikant aktyvią investicinę bei mokestinę darbo vietų kūrimo, socialinę, taigi ir emigracijos mažinimo politiką.

Vienas jos įrankių – ekonominiais prioritetais pagrįsta investicijų strategija.

Šalies ūkis turi augti, tarnauti visų jos žmonių gerovei, turime po truputį tiestis, privalome  užtikrinti  tvarų žmonių pajamų augimą ir tinkamai apmokamą darbą. Visą dėmesį sutelksime ne į biudžeto ir kitų viešųjų lėšų fondų išlaidų mažinimą, bet į pajamų didinimą, skatindami ekonomikos atsigavimą, žmonių verslumą.

Skatinsime ekonomikos atsigavimą, aktyviai panaudojant Europos struktūrinių fondų paramą, pritraukiant Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų, Europos investicijų banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko, Šiaurės investicijų banko, kitų tarptautinių finansinių institucijų lėšas.

Vykdysime aktyvią viešųjų lėšų naudojimo priežiūrą ir auditą, pagrindinį dėmesį skirdami išlaidų racionalumui ir efektyvumui bei viešojo sektoriaus veiklos skaidrumui.

Kokią matote toliau nuo sostinės esančių regionų ateitį?

Manau, kad kaime turėtų būti skiriamas prioritetas švietimui ir infrastruktūrai. Iš naujosios Vyriausybės džiugu girdėti, kad regioniniams keliams bus padidintas finansavimas. Žinoma, skatinsime verslininkus kaimo vietovėse kurti naujas darbo vietas, plėsti savo verslą. Jeigu žmonės norės kurti verslą, statyti kokį nors perdirbimo cechą, pagrindinis valdžios uždavinys, – kad būtų sutvarkyta infrastruktūra.

Jeigu norime, kad į kaimą keliautų verslas, pirmiausia turime sutvarkyti kelius. Kai važinėju susitikti su gyventojais tiek miesteliuose, tiek kaimuose, dažname pokalbyje girdžiu kritikos dėl prastų kaimo kelių.

Sutvarkę regioninius kelius mes pritrauktume ir naujų investicijų, ir žmonėms gyvenimą padarytume kokybiškesnį. Reikia kaimuose išsaugoti  dar likusius vaikų darželius, mokyklas, kad žmonės, ypač jaunimas, norėtų likti dirbti kaimo vietovėse.

Žiniasklaida įvairiai traktuoja Jūsų teiginius apie Lietuvos santykius su Rusija ir JAV. Su kuo ir kokiose srityse mūsų šaliai vertėtų aktyviau draugauti?

Iš tikrųjų aš to klausimo nebijau, tačiau noriu pasakyti, kad kai kas mano pasisakymus iškraipo arba sako netiesą. Vyriausybės programoje yra aiškiai pasakyta, kad bus tęsiamas bendradarbiavimas su užsienio valstybėmis, o kai kurių klausimų jautrumas ir sudėtingumas neturi būti kliūtis sprendžiant valstybėms svarbius politinius, ekonominius klausimus.

Mes esame maža valstybė, todėl suprantama, kad Lietuva yra suinteresuota pagyvinti politinį dialogą įvairiais lygiais, siekdama užtikrinti Lietuvos verslo subjektams lygiateises verslo sąlygas ir vienodai palankią aplinką investicijoms. Tarsimės dėl geriausių būdų, kaip tai padaryti. Aktyviai dalyvausime ES ir NATO politikoje, manau, kad būtina padididnti finansavimą krašto apsaugai iki 2 proc., kaip daro ir latviai.

Lietuvos pasirengimas pirmininkauti ir pirmininkavimas  ES tarybai išlieka vienu iš svarbiausių užsienio politikos prioritetų. Sieksime, kad pirmininkavimo metu būtų  priimti sprendimai visos ES labui Lietuvai prioritetinėse srityse. Glaužiai bendradarbiausime su ES kaimynėmis Ukraina, Gruzija ir Moldova, palaikysime Gruzijos ir Ukrainos pastangas įsilieti į Euroatlantinę bendradarbiavimo erdvę.

Santykiai su JAV išliks ir toliau draugiški, tęsime tai, kas buvo daroma ankstesnių vyriausybių. Aktyviai dalyvausime ES ir Rusijos partnerystės modernizavimo programoje ir toliau sieksime, kad būtų sudarytas teisiškai įpareigojantis, visas santykių sritis apimantis naujasis ES ir Rusijos susitarimas, teikiantis stabilumo ir leidžiantis efektyviai užtikrinti ES interesus.

Kaip klostėsi Jūsų politinė karjera? Kaip žymus krepšinio pasaulio atstovas, pelnęs garsiausio Lietuvos trenerio titulą, tapo garsiu politiku? Kurie pasiekimai Jums svarbesni  – sporte ar politikoje? Kas yra bendra tarp sporto ir politikos?

Kartais, deja, taip atsitinka, kad gyvenimo būdas keičiasi iš esmės. Sporte, manau, nuveikiau tikrai nemažai, apsigyniau biomedicinos mokslų daktaro disertaciją. Tuo metu kūrėsi nauja politinė jėga – Darbo partija, o jos lyderis V. Uspaskichas buvo Moterų krepšinio lygos prezidentas.

Jis mane ir pakvietė dalyvauti naujos partijos veikloje, suprantama, kad nepuoselėjau jokių didelių vilčių į politines perspektyvas. Sutikau kandidatuoti į LR Seimą, neturėjau  ambicijų, kad būsiu išrinktas. Tačiau žmonės tuo metu išreiškė didelį pasitikėjimą Darbo partija, ir aš buvau išrinktas į Seimą.

Tuo metu  kaip treneris  buvau savo karjeros viršūnėje, buvau sulaukęs daug vertingų pasiūlymų, tačiau maniau, kad truputį pailsėsiu nuo trenerio veiklos. Turėjau gerų kontraktų iš užsienio. Tada dar buvo mano neužbaigtų mokslinių darbų, maniau tiesiog porai metų atitrūkti nuo šios veiklos, o iš tiesų pasukęs į politiką, Seime jau dirbu trečią kadenciją.

Tikrai nesigailiu pasirinkto kelio, nes politika man yra įdomi, ji apima visas gyvenimo sritis. Teko dirbti Švietimo ir mokslo, Europos reikalų komitetų pirmininku, – sukaupiau didžiulės politinės ir darbinės patirties. Manau, kad išdirbti vieną kadenciją Seime yra tas pats, kaip baigti vieną universitetą.

Įgyji daug žinių, susitinki su įdomiais žmonėmis, pasisemi gyvenimiškos patirties. Esi priverstas ir pats tobulėti, daug ko mokytis. Tarkim, dirbant Europos reikalų komitete, man teko domėtis labai daug kuo – ekonomika, žemės ūkiu, transportu, telekomunikacijomis, energetika.

Suprantama, tapti Seimo Pirmininku nebuvo mano gyvenimo svajonė, tačiau labai vertinu savo kolegų pasitikėjimą manimi. Tiesa, man jau kartą  anksčiau siūlė tapti Seimo Pirmininku, tačiau aš atsisakiau. Manau, kad klaidos tikrai nepadariau.

Norint vadovauti parlamentui, reikia būti pasiruošusiam. Suprantu, kad nė vienas negimė Seimo Pirmininku, laikui bėgant tobulėji, įgyji daugiau patirties. Kadangi Seime dirbau dvi kadencijas, šį kartą apsispręsti jau buvo lengviau. Esu dėkingas partiečiams, koalicijos partneriams, kurie pasitiki manimi, kurie mane pažįsta, nes šiaip ar taip, Seime jau dirbu devintus metus.

Pasiekimai sporte man labai brangūs. Vadovaujant Lietuvos nacionalinei moterų krepšinio rinktinei 1997 metais vienintelį kartą šalies istorijoje pavyko iškovoti Europos auksą. Aš tai vertinu kaip patį didžiausią pasiekimą savo gyvenime. Be abejo, man labai svarbu ir tai, ką pasiekiau moksle, apgyniau disertaciją.

Sporte norint pasiekti rezultatų, reikalinga komanda. Politikoje – taip pat. Jei neturėsi geros komandos, vienas nieko nepadarysi. Gali būti didžiausia žvaigždė, ištvermingas, tačiau tu vienas nieko nepasieksi. Todėl trokštant ko nors pasiekti reikia vienytis bendram tikslui. Svarbu žinoti savo tikslus.

Politikai turi siekti, kad kiekvienas Lietuvos žmogus gyventų geriau, oriau. Manau, kad politiko pagrindinis uždavinys yra vienyti tautą. Nesvarbu, kas tu esi – Seimo narys, ministras, prezidentas –  tu privalai vienyti tautą bendram tikslui.

Ko trūksta Lietuvos krepšiniui, sportui? Kas padėtų pasiekti dar didesnių aukštumų?

Lietuvos sporto sistema mūsų šalyje nėra pakankamai sutvarkyta, daug ko trūksta. Pirmiausia reikia peržiūrėti visą sporto valdymą. Vienos sporto mokyklos priklauso savivaldybės švietimo skyriui, kitos – sporto skyriui. Vien iš to galima spręsti, kad bendros sporto sistemos nėra.

Reikia peržiūrėti sporto finansavimą, kuris Baltijos valstybėse yra pats mažiausiais, žinoma, svarbu jį padidinti pagal valstybės finansines galimybes ir privalu labai teisingai  šias lėšas administruoti. Yra du dalykai – masinis ir didysis sportas. Mėgėjiškam sportui turime sukurti, pasirūpinti tokia sporto infrastruktūra, kuri skatintų kiekvieną sportuoti, stiprinti sveikatą.

Manau, kad ši Vyriausybė grįš prie ilgalaikės sporto strategijos, kuri priimta ir yra labai gera. Jau dvejus metus nėra parengto šios strategijos priemonių įgyvendinimo plano. A. Kubiliaus  vyriausybės vis klausdavau – tai kada bus? Deja…

Charakterio bruožai, be kurių neįsivaizduojate politiko, – kokie jie? Ko netoleruojate politikų elgesyje?

Kiekvienas politikas turi turėti aukštą politinę kultūrą. Ką tai reiškia? Pirmiausia – žinios, sugebėjimas savo nuomonę išreikšti kultūringai, neįžeidžiant kitų.

Politikas turi kalbėti  argumentų kalba,  nesivadovauti emocijomis. Kitas labai svarbus dalykas yra tolerancija. Mokėti išklausyti kito nuomonę – didelis menas. Aišku, labai svarbi ir savo srities kompetencija.

Prie ko sunkiausia priprasti užėmus Seimo Pirmininko postą? Kaip jaučiatės, kai Jus visur lydi apsaugos darbuotojai?

Sunkiausia priprasti prie to, kad yra daug mane saugančių žmonių. Nieko negali pakeisti. Yra tokie įstatymai, kad tris valstybės vadovus  pareigūnai saugo.

Ar Jums Seime padeda žemaitiškas atkaklumas? Gal kartais sugrįžtate pavaikščioti savo vaikystės ir jaunystės takais Žemaitijoje? Ar daug ten gyvena savų?

Luokėje, savo miestelyje, kur prabėgo visa vaikystė, nieko nebeturiu, tik kūno kultūros mokytoją, kurį labai gerbiu, kuris buvo mano didžiulis autoritetas, – Borisevičius, jau pensininkas. Norėčiau jį aplankyti, jau seniai buvau. Telšiuose gyvena mano giminių, krikšto mama – ten dažnai nuvažiuoju.

Su giminėmis nuvykstame prie Šatrijos kalno, kažkada ten teko gyventi. Yra ir vaikystės draugų, mokyklos draugų. Telšių meras Vytautas Kleiva – mano bendraklasis nuo pirmos klasės, jo mama buvo mano pirmoji mokytoja. Aplankau Luokės vidurinę mokyklą, per ankstesnę kadenciją  padovanojau kompiuterinę klasę, pradžiuginu ir sportiniu inventorium.

Kaip galėtumėte pakomentuoti permainas asmeniniame gyvenime, kai tapote Seimo vadovu? Kiek lieka laiko poilsiui – golfui, kelionėms, džiazui ir kitiems laisvalaikio užsiėmimams? Ką galbūt tenka aukoti dėl politikos?

Iš esmės laisvo laiko nelieka, tačiau kai bus džiazo festivalis, tikrai nueisiu.  Sporto klube sportuoju pagal galimybes, jei įmanoma  – ir kiekvieną dieną. Su Seimo nariais savaitgalį gal kur nors krepšinį, futbolą  pažaisime. Dar studijuoju papildomą užsienio kalbą. Dėl politikos paaukojau atostogas, iš esmės jų neturėjau.

Darbe būnu septintą valandą ryto, namo grįžtu 23 val. Aktyviai bendrauju su rinkėjais, sveikata nesiskundžiu, todėl stengiuosi kuo daugiau nuveikti valstybės labui.

 

Parašykite komentarą

Top