Naujasis Europos Parlamento narys Gabrielius LANDSBERGIS anaiptol nemano, kad didžiulę sėkmę rinkimuose lėmė garsi jo pavardė, ir pabrėžia, jog visur ir visada jis stengiasi viską pasiekti tik savo paties atkakliu darbu.

 Profesionalus diplomatas, sukaupęs 10 metų darbo patirtį užsienio politikos srityje, mūsų šalies TS-krikščionių demokratų partijos atstovas Gabrielius Landsbergis užsibrėžęs konkrečius tikslus, ką veiks Europos Parlamente.

 Jo supratimu, Europos Sąjunga turėtų stiprinti savo bendradarbiavimą visose srityse su JAV, siekti vieningos, gerokai principingesnės bei griežtesnės pozicijos santykiuose su Rusija, didelį dėmesį ir pagalbą nukreipti ES Rytų partnerystės valstybėms.

 Gabrieliaus Landsbergio atsakymai į ,,Verslo ir politikos“ klausimus atskleidžia jo požiūrį į įvairių sričių aktualijas.

Kodėl nenorėjote būti pirmuoju asmeniu reitinguotame partijos kandidatų sąraše į Europos Parlamentą? Juk vis tiek tapote pirmuoju… Kaip jaučiatės po šitokios pergalės?

Tai, kad dar iki reitingavimo partijoje biuletenyje buvau įrašytas pirmuoju, lėmė atsitiktinė burtų tvarka. Tačiau, nepaisant to, visuomenėje, tarp rinkėjų, kurie nėra gerai susipažinę su mūsų partijos vidinėmis demokratiškomis procedūromis, tai galėjo sukelti abejonių ir nepasitikėjimo dėl tariamo šališkumo. Todėl ir prašiau partijos kolegų persvarstyti minėtą sprendimą.

O dėl rinkimų rezultatų – labiausiai džiaugiuosi visos partijos sėkme ir pergale rinkimuose, kad pavyko pelnyti didžiausią Lietuvos rinkėjų palaikymą. Parodytas pasitikėjimas  manimi yra pirmiausia didelis įpareigojimas man ir atsakomybė energingai ginti Lietuvos vertybes ir interesus Europoje.

Kaip į Jūsų rinkiminę sėkmę reagavo senelis? Ką Jūsų gyvenime reiškia garsi Landsbergio pavardė?

Senelis pasveikino ir palinkėjo sėkmės su santūriu optimizmu. Jo manymu, dar daug atkaklumo ir ištvermės pareikalaus laukiantys tolesni iššūkiai.

O Landsbergio pavardė yra didelė atsakomybė, kurią visada jaučiau. Didžiuojuosi savo šeimos ir giminės tradicija, tačiau kartu tai yra didelis įpareigojimas. Visada jauti, kad turi dirbti dvigubai tam, kad įtikintum žmones, jog tavo paties vardas yra vertas to įvertinimo, kurį tenka pelnyti. Pastangų tam reikia labai daug. Tačiau visur ir visada stengiuosi viską pasiekti tik savo paties atkakliu darbu.

Kas nulėmė posūkį į Europos Parlamentą? Kas Jums apskritai svarbiausia politinėje karjeroje? Kokie charakterio bruožai jauniems politikams padeda siekti karjeros viršūnių?

Greta didžiosios politikos buvau beveik visada, nes esu profesionalus diplomatas,  sukaupęs 10-ies metų darbo patirtį užsienio politikos srityje. Galutinai apsisprendžiau pradėti savarankišką politinį kelią praėjusių metų pabaigoje, kai pajutau, kad valstybės valdyme vis ryškiau pradėjo įsigalėti stagnacija bei nekompetencija, o aš negalėjau su tuo taikstytis. Tokia situacija man kėlė ir tebekelia didelį nerimą, tad nusprendžiau savo žinias, patirtį ir kompetenciją nukreipti aktyviai sprendžiant mums visiems rūpimus, opius klausimus.

Apsisprendžiau žengti į politiką, nes manau, kad tai geriausias būdas spręsti bendrus, viešus mūsų valstybės reikalus, prisidėti prie Lietuvos stiprinimo, jos saugumo didinimo.

Jauniems politikams pirmiausia linkėčiau ryžto, darbštumo ir atkaklumo.

Naujos politinės pareigos, darbas Briuselyje ir šeimos gyvenimas – ar tai nesudarys tam tikrų nepatogumų keturių vaikų tėvams?  Kaip šį pasikeitimą, išskirtinį dėmesį šeimai vertina žmona Austėja, garsi edukologė?

Džiaugiuosi, kad intensyvioje rinkimų kampanijoje visąlaik jaučiau didelį žmonos ir kitų šeimos narių palaikymą. Prie didelio dėmesio esame įpratę, todėl tai nestebina. O kadangi pagal profesiją esu diplomatas, kartu su šeima jau anksčiau teko daug keliauti ir nemažai laiko gyventi ne Lietuvoje, tad atstumų bei kelionių taip pat nesibaiminame.

10 metų profesionalaus diplomato kelias – ką ypač reikšmingo pavyko nuveikti? Kokių pamokų suteikė šis darbas? Jūsų požiūris į regioninę politiką – ar ne per mažai jai skiriama dėmesio?

 Esu dirbęs Prezidento Valdo Adamkaus komandoje, ketverius metus – Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Belgijoje. 2011 metais grįžau į Lietuvą ir pradėjau darbą Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje.

Savo svarbiausiu diplomatinio darbo etapu laikau pastaruosius ketverius metus Lietuvoje, kai teko dirbti su premjeru A. Kubiliumi ir jo komanda. Dirbau ties specialiais projektais, skirtais spręsti lenkų tautinės mažumos dominuojamo Vilniaus krašto izoliacionizmo problemą, kartu su Švietimo ministerija sukūrėme ikimokyklinių įstaigų Vilniaus regione problemos sprendimo programą bei tobulinome regionų plėtojimo strategiją.  Gaila, kad pasikeitus vyriausybėms, šie darbai sustojo, ir be garsių deklaracijų, kol kas realaus dėmesio ir permainų, deja, Lietuvoje dabartinės Vyriausybės nėra pasiekta.

Taip pat nemažai teko prisidėti prie santykių su JAV vystymo, sudėtingų politinių problemų sprendimų.

Apskritai kalbant, darbas valstybės tarnyboje dažnai priklauso nuo to, kokia vadovybė yra ir kokius uždavinius ji formuluoja. Lietuvos modernizacija, naujų veržlių idėjų telkimas buvo ankstesnės Vyriausybės uždaviniai, ir smagu, kad galėjau prie to prisidėti. Ši patirtis, tikiu, bus reikalinga ir dirbant Europos Parlamente.

 Ką pirmiausia Europos Parlamente tikisi nuveikti tarptautinių santykių specialistas, istorikas, diplomatas, konservatorių komandos atstovas? Kaip įrodysite, kad esate išrinktas ne vien dėl garsios pavardės?

Esu pasiryžęs intensyviai ir daug dirbti. Turint aiškią viziją ir užsibrėžtus tikslus, visada galima labai daug nuveikti. Šiuo metu vienu pagrindinių prioritetų Europos Parlamente matyčiau sėkmingas derybas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis  – dėl bendros transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties – tai duotų didelės ekonominės ir geopolitinės naudos visoje Europoje – pritrauktų papildomų investicijų, sukurtų daugiau darbo vietų, leistų geresnėmis sąlygomis importuoti suskystintąsias gamtines dujas.

Taip pat būtina formuoti kuo vieningesnį ir griežtesnį požiūrį į agresyvius Rusijos veiksmus ir jos priešišką dabartinę užsienio politiką – turime gerai  koordinuoti savo energetinę ir prekybinę politiką jos atžvilgiu, didinti Europos saugumą ir sutvirtinti nepriklausomumą.

Kaip charakterizuotumėte šiandieninę Lietuvą Europos kontekste? Kaip mūsų šalis turėtų atrodyti po 10, 20 metų? Kokio rytojaus linkėtumėte savo vaikams?

Kaip rašiau viename savo straipsnyje, kalbėdamas apie ateities Lietuvą su savo vaikais, dažnai miniu žodžius, kurie galėtų apibūdinti mūsų valstybę po dvidešimties metų. Noriu, kad mūsų šalis būtų saugi, ryžtinga ir kūrybinga. Tikiu, kad dabar galime sukelti pozityvią ir kuriančią bangą, kuri reikšmingai pakeis Lietuvą. Kūrybingi žmonės versle, mene, politikoje pakeis Lietuvos veidą ir sukurs tą modernią, sąžiningą, darbu ir žiniomis išpuoselėtą sėkmės Lietuvą, kurios laukiame jau beveik ketvirtį amžiaus.

Ne tiek daug, iš tikrųjų, ir reikia, kad Lietuvos svajonė taptų realybe, nes didelis kelias jau nueitas. Pamatai saugiai, ryžtingai ir kūrybingai Lietuvai pakloti, reikia tik nesustoti, nedvejoti, nebijoti svajoti ir atkakliai šių svajonių siekti. Tikiu, kad joms išsipildyti nebereikės nė dvidešimties metų.

Kurlink turėtų rutuliotis Europos Sąjungos užsienio politika? Ką manote apie Lietuvos saugumo iššūkius?

Europos Sąjunga turėtų stiprinti savo bendradarbiavimą visose srityse su JAV, siekti vieningos, gerokai principingesnės bei griežtesnės pozicijos santykiuose su Rusija, didelį dėmesį ir pagalbą nukreipti ES Rytų partnerystės valstybėms. Pastarojoje programoje dalyvaujančios valstybės (ypač Ukraina, Moldova, Gruzija) norėtų artėti ir glaudžiau integruotis su Europa, tačiau dėl šių siekių patiria milžinišką ir agresyvų Rusijos spaudimą, kuris Gruzijos ir Ukrainos atvejais privedė net prie ginkluotos teritorijų okupacijos. Toks Rusijos elgesys ir grubus tarptautinės teisės normų laužymas negali likti nenubaustas ir pamirštas.

Šitoks Rusijos elgesys kartu yra grėsmė ir Lietuvos saugumui. Demokratijos Lietuvos pašonėje nedaugėja, o šalia tradicinių grėsmių iškyla ir naujosios – matėme, kokias pasekmes lemia energetiniai karai ir informacinės bei kibernetinės atakos. Todėl turime būti pasirengę atremti tiek tradicines karines, tiek naujojo tipo grėsmes.

Kokių pokyčių reikėtų europietiško verslo srityje?

2014–2020 m. Europos Sąjungos finansinėje perspektyvoje vis dar valdysime milžiniškas ES lėšas. Pasimokę iš buvusių paramos periodų, privalome su tais pinigais elgtis atsargiai, kadangi veikiame atviroje rinkoje. Šios lėšos neturi iškraipyti konkurencijos, sukurti neteisingumo jausmo tarp tų, kurie gavo, ir tų, kurie tokios paramos negavo.

Svarbu, kad ES lėšos, skiriamos verslui, būtų naudojamos rinkos neefektyvumui spręsti – dažnai yra sudėtinga pritraukti kapitalą naujoms ir patirties neturinčioms įmonėms; įmonės mažai investuoja į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, kadangi ši veikla yra rizikinga.

Valstybės nacionalinis interesas yra didinti verslumą, gerinti prieigą prie finansinių šaltinių bei skatinti naujų ar patobulintų produktų bei paslaugų kūrimą, todėl šiuose reikaluose valstybė, naudodama ES suteikiamus instrumentus, gali pasidalinti rizika su verslu.

Kas padėtų stiprinti mūsų ekonomikos plėtrą?

Tam, kad sukurtume sąlygas ilgalaikiam Lietuvos ekonomikos konkurencingumui didėti, reikėtų dirbti šiomis pagrindinėmis kryptimis – didinti ūkio efektyvumą, maksimalias pastangas nukreipti eksporto galimybių plėtrai (būdami maža šalimi per krizę jau aiškiai supratome, kad ekonomikos augimo negalime tikėtis vien iš vidaus rinkos) bei siekti proveržio didinant mūsu ekonomikos inovatyvumą.

Energetikos strategijos orientyrai – kokie jie turėtų būti?

ES energetikos reikaluose ir vykdydama išorinę energetikos politiką su žaliavų tiekėjais turėtų kalbėti vienu balsu – reikia siekti, kad derybose su ,,Gazpromu“ visos bendrijos šalys, padedamos Europos Komisijos, koordinuotų savo pozicijas, o ne derėtųsi su monopolininku kiekviena atskirai.  Šitaip galima reikšmingai sustiprinti derybines pozicijas ir tikėtis geresnių kainų.

Turime pasiekti, kad Europa energetiškai būtų nepriklausoma ir savarankiška – reikia panaikinti ,,energetines salas“ ir Baltijos valstybes integruoti į kontinentinę elektros sistemą bei sujungti dujų tinklus, sukurti čia efektyviai veikiančią rinką, į kurią žaliavas galėtų konkuruodami tiekti daugelis skirtingų šalių tiekėjų. Taip pat ES turi išvystyti savo infrastruktūrą taip, kad galėtų importuoti suskystintąsias dujas iš JAV bei laikydamasi aplinkosaugos standartų nebijoti plėtoti skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą.

Kaip galima būtų mažinti nedarbą Europos Sąjungoje?

Kiekvienoje valstybėje situacija gana smarkiai skiriasi, todėl receptai kiekvienai šaliai yra kiek skirtingi. Tačiau bendros tendencijos rodo, kad nedarbas yra mažesnis tose valstybėse, kurios vykdė atsakingą fiskalinę politiką, siekia lankstesnių darbo santykių reguliavimo, kuria palankias sąlygas verslui ir ryžtingai medžioja užsienio investicijas bei nebijo globaliai konkuruoti ir modernizuoti savo institucijų, sukūrusios sėkmingas švietimo bei ugdymo sistemas ir turi pasauliniu lygiu lyderiaujančių universitetų.

Kas geriausiai padeda pailsėti nuo… politikos?

Mėgstu skaityti knygas, domiuosi technologijų naujovėmis, taip pat bėgioju bei kartais minu dviratį. Tačiau geriausias laisvalaikis ir poilsis – leisti laiką kartu su  žmona ir vaikais. O kol kas nuo politikos nesu pavargęs, greičiau priešingai – kasdien norisi nuveikti kuo daugiau darbų ir imtis naujų iniciatyvų.

,,Verslas ir politika“, 2014 m. birželis, Nr. 6 (55)