Jūs esate
Pagrindinis > Verslas > Gamtinių dujų sektoriaus reforma. Ar einama teisingu keliu?

Gamtinių dujų sektoriaus reforma. Ar einama teisingu keliu?

Gamtinių dujų sektoriaus reforma
Gamtinių dujų sektoriaus reforma

„Verslo ir politikos“ pokalbis su Lietuvos dujų asociacijos tarybos nariu, AB „Lietuvos dujos“ Strateginio vystymo skyriaus viršininku Saulium BILIU  

Gintautas KNIUKŠTA

Kaip trumpai apibūdintumėte dabartinę situaciją Lietuvos dujų sektoriuje ir pristatytumėte pagrindinę AB „Lietuvos dujos“ veiklą?

Pagrindinė AB „Lietuvos dujos“ veikla – gamtinių dujų pirkimas (importas) ir pardavimas klientams, perdavimo, skirstymo paslaugų teikimas, racionalus Lietuvos gamtinių dujų transportavimo infrastruktūros, kurios didžiuma priklauso bendrovei, plėtojimas.

Bendrovė dujas tiekia energetikos, pramonės, žemės ūkio įmonėms, smulkiojo komercinio sektoriaus vartotojams ir gyventojams. AB „Lietuvos dujos“ tranzitu gamtines dujas tiekia į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį. Bendrovė turi 550 tūkst. klientų, įmonėje dirba 1700 darbuotojų. AB „Lietuvos dujos“ iš viso eksploatuoja 1,9 tūkst. km magistralinių ir 8,1 tūkst. km skirstomųjų dujotiekių.

Bendrovė tęsia nuo 1961 metų Lietuvoje plėtojamą gamtinių dujų verslą. Akcinė bendrovė įregistruota 1995 metais.

Seimo narys K. Masiulis tvirtina, jog Lietuvoje ,,Gazpromas“ valdo visus tinklus ir nieko nedaro, kad Lietuva turėtų alternatyvą rusiškoms dujoms. Nestatė dujų terminalo, nesujungė Lietuvos ir Lenkijos tinklų, maža to – nenutiesė linijos tarp Jurbarko ir Klaipėdos, nors buvo įsipareigoję, o investicijas, anot Seimo nario, kreipė tik į Lietuvai neaktualų Kaliningrado dujų koridoriaus vystymą.

Galiu pasakyti, kad tai yra visiška netiesa. Pradėkime nuo to, kad ,,Gazpromas“ nevaldo visų tinklų. Įmonė privatizuota dviem etapais. Jos akcininkais viešojo tarptautinio konkurso būdu tapo pasaulinio masto energetikos kompanijos: 2002 metais 34 proc. akcijų paketą įsigijo „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie AG“ (Vokietija) konsorciumas (dabar akcijas valdo „E.ON Ruhrgas International GmbH“), 2004 metais 34 proc. akcijų įsigijo gamtinių dujų tiekėja OAO „Gazpromas“ (Rusija).

Dabartinė AB „Lietuvos dujos“ akcininkų struktūra: „E.ON Ruhrgas International GmbH“) valdo 38,9 proc., OAO „Gazpromas“ – 37,1 proc., Lietuvos Respublikos Vyriausybė – 17,7 proc., smulkieji akcininkai – 6,3 proc.  akcijų.

 „E.ON Ruhrgas International GmbH“ – valdymo bendrovė, kuri yra sudėtinė „E.ON AG“ dalis. „E.ON AG“ yra viena didžiausių pasaulyje elektros, dujų, komunalinių paslaugų bei atsinaujinančios energijos gamybos ir tiekimo bendrovė.

 OAO „Gazpromas“ yra pasaulinė energetikos bendrovė, atliekanti dujų ir kitų angliavandenilių mišinių geologinius tyrimus, besiverčianti jų gamyba, transportavimu, laikymu, perdirbimu ir pardavimu, taip pat elektros energijos ir šiluminės energijos gamyba ir tiekimu. OAO „Gazpromas“ sukaupusi didžiausias pasaulyje patvirtintas gamtinių dujų atsargas.

Taigi nėra akcininko, kuris turėtų kontrolinį paketą ir galėtų kontroliuoti įmonę. Tiek Vokietijos, tiek Rusijos kompanijos akcijas įsigijo atviro tarptautinio konkurso būdu. Pirmasis –  Strateginio investuotojo – konkursas vyko 2002 metais. Strateginiam investuotojui surengtame tarptautiniame konkurse dalyvavo dvi didžiulės Europos bendrovės – Prancūzijos ,,Gaz de France“ ir Vokietijos „E.ON Energie AG“ kartu su „Ruhrgas AG“.

Kaip tada atrodė AB „Lietuvos dujos“? Tuo metu tai buvo neefektyviai valdoma, iš esmės bankrutavusi bendrovė, kuri buvo įpareigota tiekti dujas vadinamiesiems reguliuojamiesiems vartotojams (tuo metu – visi vartotojai, per metus suvartojantys iki 15 mln. m3 dujų per metus) iš esmės už savikainą. Įmonė turėjo didžiulę skolą, ir perspektyvos buvo labai niūrios.

 Po įmonės patikrinimo ,,Gaz de France“ atstovai apgailestaudami pareiškė, kad nemato šios įmonės perspektyvos ir pasitraukė iš tolesnio konkurso.

Vokietijos kompanijos įžvelgė perspektyvą ir už 34 proc. bendrovės akcijų sumokėjo 150 mln. Lt. Žinoma, galima ginčytis, ar  tai daug, ar mažai, tačiau įvertinus panašius to meto sandorius Rytų ir Centrinėje Europoje, atsižvelgiant į privatizuotų bendrovių būklę, veiklos apimtis, perleidžiamos kontrolės lygį bei investicijų grąžą, tai išties solidi suma.

Antrasis –  gamtinių dujų tiekėjo – konkursas, kuriame dalyvavo koncernas „Gazpromas“ ir po ilgų derybų įsigijo 34 proc. akcijų, baigtas 2004 metais. Abiejų privatizavimo etapų patarėjas, konsultavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybę, nepriekaištingos reputacijos bankas „BNP Paribas“ iki šiol „Lietuvos dujų“ privatizavimo sandorį nurodo kaip pavyzdinį Rytų Europos šalyse.

Kitas, sakyčiau, unikalus šio sandorio aspektas Lietuvos privatizavimo istorijoje yra tai, kad AB „Lietuvos dujos“ akcininkai, išskyrus valstybę, į bendrovę papildomai įnešė 128 mln. Lt, tuo suteikdami nemažą paramą naujam įmonės vystymosi etapui. Akcininkų pastangomis buvo gerokai padidinta bendrovės dalis gamtinių dujų tiekimo rinkoje, o tai dar labiau padidino jos vertę.

Privatizavus įmonę labai daug dėmesio buvo skirta jai modernizuoti: bendrovė reorganizuota, optimizuotas valdymas ir struktūra, gerokai sumažintas darbuotojų skaičius, padengtos visos skolos.

Galiu atsakingai pareikšti, kad ,,Lietuvos dujos“ šiuo metu yra efektyviausiai valdoma energetikos bendrovė Lietuvoje. Šį faktą pripažįsta ir Lietuvos Respublikos energetikos ministras. Tai yra išties sėkmingo privatizavimo pavyzdys. O bendrovės privatizavimo sandorių sumos palyginimas su dabartine AB „Lietuvos dujos“ verte tik parodo tą didžiulį indėlį, kurį privatūs akcininkai įnešė į dabartinės bendrovės vertės sukūrimą.

Papildomai prie akcininkų indėlio, ilgą laiką po privatizavimo pusė bendrovės pelno buvo skiriama investicijoms ir plėtrai. Nuo 2002 metų iš viso investuota beveik 1 mlrd. Lt.

Pakalbėkime apie konkrečias investicijas. Tarkim, kalbos apie suskystintų dujų (LNG) terminalo statybas rinkoje sklando ne vienerius metus…

Tik pradėjus svarstyti terminalo statybos galimybes, įvairių institucijų buvo deklaruota, kad AB „Lietuvos dujos“ neturėtų užsiimti šiuo projektu. Esą tai derėtų daryti kitai bendrovei, kurios tikslas būtų sudaryti alternatyvą „Lietuvos dujos“ tiekiamoms dujoms. Taigi kaltinimas, kad bendrovė nepastatė terminalo, yra visiškai nepagrįstas. Tačiau norėčiau pastebėti, kad LNG terminalas yra dujų infrastruktūros objektas, kurio veiklą, kaip numato ES teisės aktai, reguliuoja nepriklausomas reguliatorius.

 Lietuvos atveju tai daro Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Bet kuris investuotojas, prieš priimdamas sprendimą investuoti, pageidauja susipažinti su būsimu objekto reguliavimo režimu. Tačiau dokumento, apibrėžiančio terminalo reguliavimo režimą, vis dar nėra, nors mes tą klausimą keliame jau nemažai metų.

Reikėtų įvertinti ir tai, kad labai ilgą laiką Lietuvoje dujos buvo gerokai pigesnės nei kitose Europos šalyse. Terminalas, skirtingai nei vamzdynas, yra priemonė prieiti ne prie regioninių, bet prie pasaulinių gamtinių dujų rinkų. Infrastruktūros alternatyviam produkto tiekimui turėjimas dar negarantuoja, kad produktas bus importuojamas, tačiau kainos – būtinai.

Pavyzdžiui, 2007 metais spotinės (momentinių sandorių) suskystintų gamtinių dujų kainos Europos rinkoje vamzdžiais tiekiamų dujų importo kainą viršijo du kartus. Pagal kainų arbitražą terminalo atsiradimas tuo metu būtų reiškęs mūsų importo kainų pakilimą iki pasaulinio lygio.

 Nemanau, kad tuo metu tai buvo mūsų vartotojų siekis. Kiekvienas projektas privalo turėti aiškius tikslus ir būti įgyvendintas tam tikru laiku. Todėl negalima neapibrėžtai kalbėti apie vieną ar kitą projektą – tai skamba nerimtai.

 Visos tarpsisteminės jungtys Europoje, kurios galėjo būti pastatytos komerciniu pagrindu, jau yra pastatytos. Įsipareigojimas sujungti Lietuvos ir Lenkijos gamtinių dujų tinklus, kai tam bus sukurtos ekonominės prielaidos, yra numatytas AB „Lietuvos dujos“ privatizavimo sutartyje.

 Šio projekto ištakos siekia 90-sius praėjusio amžiaus metus, kai Lenkija tyrė galimybes importuoti dujas iš Norvegijos. Tačiau Lenkijai dėl finansinių sumetimų atsisakius tiekimo diversifikavimo planų, Lietuvos – Lenkijos dujų jungties projektas taip pat buvo atidėtas. Mes, žinoma, galėjome pastatyti vamzdį iki sienos. Ką būtume turėję? Deja, tik vamzdį iki sienos. Tačiau tai nebūtų jungtis.

Situacija pasikeitė ES priėmus sprendimą sukurti vieningą Europos gamtinių dujų rinką, iš Rusijos importuojamų dujų kainoms pasiekus alternatyvių tiekėjų kainų lygį bei Lenkijai ėmus aktyviai investuoti į alternatyvinių dujų importo kelių sukūrimą.

Šią jungtį svarbu matyti europiniame kontekste, europinės politikos gamtinių dujų sektoriuje.

Europos Komisija yra įsipareigojusi, kad iki 2015 metų neliktų izoliuotų rinkų. Tai reiškia, kad visų Europos Sąjungos šalių gamtinių dujų sistemos turėtų būti sujungtos į vieną bendrą sistemą.

Tai siejama su pagrindiniu Europos Sąjungos tikslu sukurti bendrą, konkurencingą, gyvybingą gamtinių dujų rinką. Dujų jungtis su Lenkija yra strategiškai svarbi Europos Sąjungos dujų rinkos vientisumui. Prie komercinės šio vamzdyno dimensijos prisideda politinė (solidarumo) dalis, kuri turėtų būti ,,dengiama“ solidarumo fondais. Tai reiškia Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą.

Lietuvos–Lenkijos dujų tinklų sujungimo projektas AB „Lietuvos dujų“ iniciatyva su partneriais Lenkijoje ir Europos Komisija buvo „atgaivintas“ 2009 metais. Aptarėme bendrą veiksmų planą, kaip reikia veikti, kad projektas būtų įgyvendintas.

2010 m. rugpjūčio mėn. Lenkijos dujų perdavimo sistemos operatorius GAZ-SYSTEM S. A. ir AB „Lietuvos dujos“ pasirašė dokumentą, apibrėžiantį bendradarbiavimo principus tarp įmonių, atliekant tiriamojo pobūdžio darbus dėl dujotiekio, sujungsiančio Lenkiją ir Lietuvą, statybos. Abiejose įmonėse sudarytos darbo grupės, kurios atsako už bendradarbiavimą atliekant reikalingas analizes.

 Pirmąjį tiriamųjų darbų etapą atlieka tarptautinė audito ir konsultacijų bendrovė „Ernst & Young“, šių darbų ataskaitą turėtumėme gauti šių metų liepos pirmą dieną. Studiją finansuoja Europos Sąjunga, GAZ-SYSTEM S. A. bei AB „Lietuvos dujos“. Visi darbai vyksta pagal su partneriais ir Europos Komisija suderintą grafiką.

Jurbarko–Klaipėdos dujotiekio statyba yra numatyta nacionalinėje energetikos strategijoje. Šį projektą bendrovė pradėjo įgyvendinti 2007 metais. Strategijoje nurodyta, kad pusė šio projekto bus finansuojama Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, siekiant sumažinti projekto negatyvią finansinę įtaką gamtinių dujų vartotojams.

 Kadangi Lietuvoje dar nebuvo iki galo užbaigtos kurti europinių lėšų struktūrinių fondų administravimo taisyklės, bei siekiant paspartinti projekto įgyvendinimą, bendrovei buvo pažadėta, kad Europos Sąjungos pinigais bus kompensuota pusė atliktų investicijų. Tačiau baigus pirmąjį projekto etapą nuo Šakių iki Jurbarko, buvo pareikšta, kad ES lėšomis jau atliktų darbų finansuoti negalima.

 Derindami projekto finansavimo klausimus su atitinkamomis institucijomis staiga sužinojome, kad pinigai „dingo“, tai yra panaudoti kitur, nors buvo paskirti būtent šiam projektui finansuoti. Po ilgų peripetijų šiais metais Vyriausybė nusprendė šituos pinigus „grąžinti“. Mes turime reikalingus projektus ir leidimus visos dujotiekio trasos statybai, esame paskelbę konkursus statybos darbams ir vamzdžiams pirkti.

Kai tik pinigai atsidurs bendrovės sąskaitoje, iš karto prasidės statybos darbai. Taigi vienintelis šio projekto trukdis  yra nesutvarkytas finansavimas. Akivaizdu, kad AB „Lietuvos dujos“ dėjo visas pastangas, kad projektas būtų įgyvendintas laiku. Esamą situaciją lemia ne nuo bendrovės priklausantys veiksniai, todėl kaltinti AB „Lietuvos dujos“ minėto projekto nevykdymu yra neetiška.

 Rimtas iššūkis Lietuvos energetikos sektoriui buvo Ignalinos AE uždarymas. Vyriausybė planavo, kad uždarius atominę elektrinę, iki naujos AE darbo pražios pagrindinis kuras elektros energijos generavimui bus gamtinės dujos, todėl užsakė mūsų bendrovei sukurti gamtinių dujų transportavimo pajėgumus, atitinkančius 5 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų vartojimą Lietuvoje.

 Todėl buvo pastatyta dujų kompresorinė stotis, be kurios, beje, yra neįmanomas Šakių– Klaipėdos jungties panaudojimas. Pusė šios kompresorinės stoties pajėgumų yra reikalinga Lietuvos vartotojams, ši dalis buvo apmokėta AB  „Lietuvos dujos“ lėšomis.

 Kita pusė stoties pajėgumų naudojama gamtinių dujų tranzitui į Kaliningrado sritį. Tranzito didinimo priemonė taip pat yra numatyta nacionalinėje energetikos strategijoje, tai Lietuvos vartotojams garantuoja dujų tiekimo saugumą ir patikimumą. Todėl teiginiai, kad buvo investuojama „tik į Lietuvai neaktualų Kaliningrado dujų koridoriaus vystymą“, yra visiškai nepagrįsti. Mes vykdėme strategijoje mums numatytus įpareigojimus.

 Mūsų bendrovė, kaip numatyta Gamtinių dujų įstatyme, kaupia tam tikrą dujų kiekį mūsų buitiniams vartotojams, kuris būtų naudojamas krizės atveju. Ši galimybė atsirado tik todėl, kad AB „Lietuvos dujų“ iniciatyva ir lėšomis buvo pastatyta gamtinių dujų apskaitos stotis Lietuvos–Latvijos pasienyje.

 Tai suteikė mums galimybę pasinaudoti Latvijos gamtinių dujų saugykla ir užsitikrinti alternatyvų būdą gamtinėms dujoms tiekti į Lietuvą esant ekstremalioms situacijoms. Šios jungties pajėgumas atskirais metų sezonais nėra pakankamas, todėl kartu su Latvijos kolegomis, iš dalies finansuojant Europos Sąjungai, vykdome projektą siekdami išplėsti šios krypties pajėgumus. Tai suteiks sistemai daugiau lankstumo ir patikimesnę vartotojų apsaugą esant šaltajam metų periodui.

 Taigi privatizavus įmonę milžiniškos lėšos buvo nukreiptos Lietuvos dujų sistemos plėtrai, mūsų verslo plėtojimui bei vartotojų apsaugai. Bendrovės bei akcininkų lėšos buvo investuojamos valstybės ir vartotojų interesais. Todėl kaltinti mus neinvestavimu arba investavimu ne į tuos projektus yra tikrai nesolidu ir neetiška.

Seimas pritarė dujų sektoriaus pertvarką įteisinantiems įstatymų projektams. Vyriausybė siūlo pataisyti Gamtinių dujų įstatymą taip, kad galėtų atskirti dujų tiekimą nuo vamzdynų valdymo. Anot įstatymo rengėjų, tik taip galima išsivaduoti iš priklausomybės nuo vienintelio dujų tiekėjo ,,Gazpromo“, tuo tarpu  Seimo opozicija baiminasi, kad iš ,,Gazpromo“ tikėtina sulaukti atsakomųjų veiksmų – dujos gali dar labiau pabrangti. Kaip šią Vyriausybės iniciatyvą vertinate Jūs? Ar tai reiškia, kad Lietuva liberalizuoja dujų ūkį?

Tai labai politizuotas klausimas. Aš nesu politikas, todėl politines diskusijas ir sprendimus palikime politikams, o aš pabandysiu atsakyti. kiek tai susiję su ES deklaruojamais tikslais bei verslo aspektus.

 Iš tiesų šis Gamtinių dujų įstatymo pakeitimas yra sąlygotas siekio perkelti trečiąją energetinę Europos Komisijos iniciatyvą į Lietuvos gamtinių dujų sektorių reglamentuojančius teisės aktus. Šio energetinio paketo pagrindinis tikslas yra sukurti bendrą, veikiančią, gyvybingą ir konkurencingą gamtinių dujų rinką Europoje.

 Trečiojoje Direktyvoje yra gana plačiai nusakyti įvairūs galimi ar tariami Europos atskirų šalių gamtinių dujų rinkų trūkumai, galimi ar tariami atskirų tiekėjų arba nacionalinėse rinkose veikiančių integruotų kompanijų negatyvūs veiksmai, taip pat nurodyta, kad antruoju energetikos paketu dėl rinkos liberalizavimo Europoje šių trūkumų pašalinti nepavyko.

 Europos Komisijos problema yra ne tai, kad jie išleidžia daugybę įvairių teisės aktų, o tai, kad nesugeba jų įgyvendinti. Tas pats ištiko ir antrąją iniciatyvą. Kiek ji buvo pagrįsta, galima ginčytis, tačiau kadangi tapo teisės aktu, reikėjo ją įgyvendinti. Tyrimas, siekiant nustatyti, kaip pavyko pasiekti antruoju energetikos paketu keltus tikslus, vyko tada, kai visos šioje iniciatyvoje numatytos normos dar nebuvo įgyvendintos – iš dalies todėl, kad joms dar nebuvo suėjęs antrojoje Direktyvoje numatytas įgyvendinimo terminas.

 Be to, atskirose šalyse antroji Direktyva buvo interpretuojama ir įgyvendinama savaip, atsirenkant „patogius“ aspektus ir „pamirštant“ kitus, nacionalinių rinkų reguliatoriai atskirose Europos šalyse arba stokojo gebėjimų ir kompetencijos, arba buvo per daug priklausomi nuo nacionalinės politinės valios ir tiesiog negalėjo atlikti savo veiksmų ir funkcijų, kurios jiems buvo numatytos.

  Naivu yra tikėtis, kad įstatymas bus įgyvendintas anksčiau negu jame yra nurodytos datos (dėl elementarių techninių ar organizacinių priežasčių). Todėl nėra keista, kad likus dar daug laiko iki datos, kai antrojoje Direktyvoje numatytos priemonės turėjo būti įgyvendintos, bei atsižvelgiant į kitus aukščiau minėtus aspektus, Europos Komisijos inicijuoti tyrimai nustatė, kad ne viskas yra nuveikta ir rinka neveikia taip, kaip planuota.

 Stebėtina, tačiau buvo apkaltintos bendrovės ir tai paskatino naują ES iniciatyvą. Svarbu pažymėti, kad nauja iniciatyva buvo inspiruota ne faktiniais integruotų dujų bendrovių neteisingais veiksmais, bet prielaidomis, kad jos tokių veiksmų gali imtis.

 Kaip jau minėta, pagrindinis trečiojo energetikos paketo tikslas yra sukurti konkurencingą rinką. Rengdama dokumentų rinkinį ES atsižvelgė į tai, kad atskiros šalys yra izoliuotos rinkos ir, kol jose nesudarytos prielaidos alternatyviam dujų tiekimui, kalbėti apie  efektyvią konkurenciją, o tuo pačiu ir prieš laiką įgyvendinti trečiojoje Direktyvoje numatytas atitinkamas priemones šiose rinkose, nėra prasmės.

 Todėl tokioms rinkoms Europos Komisija  pasiūlė įmonių skaidymo išimtis – iki tol, kol bus sudarytos sąlygos alternatyviam dujų tiekimui.

 Keturios Baltijos valstybės – Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva –  yra izoliuotos rinkos. Pirmos trys valstybės ES pasiūlyta išimtimi pasinaudojo, o Lietuva nusprendė išimties atsisakyti.

Trečiojoje Direktyvoje nurodyta, kad viena iš priemonių siekiant užtikrinti nediskriminacinį gamtinių dujų tiekėjų veikimą tam tikroje rinkoje, yra veiksmingas gamtinių dujų transportavimo ir gamtinių dujų tiekimo (prekybos) veiklų atskyrimas, kad nekiltų abejonių, jog įmonė, valdanti ir transportavimo tinklus bei veikianti kaip gamtinių dujų tiekėja, galėtų diskriminuoti savo konkurentus, kurie verčiasi vien tik gamtinių dujų tiekimu.

 Trečiojoje Direktyvoje yra numatyti trys tokie efektyvaus atskyrimo būdai: nuosavybės atskyrimas, nepriklausomas sistemos operatorius bei nepriklausomas perdavimo operatorius. Minėtoje Direktyvoje nedviprasmiškai konstatuota, jog bet kuris iš šių trijų būdų yra pakankamas tam, kad veiklų atskyrimas būtų efektyvus.

 Lietuva pasirinko patį griežčiausią būdą – nuosavybės atskyrimą. Be abejo, valstybė yra suverenas ir gali rinktis bet kurį iš Direktyvoje numatytų gamtinių dujų rinkos pertvarkymo modelių. Tačiau pasirinkimas turėtų būti pagrįstas rinkos skaičiavimais, prieš tai įvertinus įvairias pasekmes vartotojams.

 Akivaizdu, kad bendrovės išskaidymas į keletą bendrovių sukelia papildomų kaštų bendrovėms, o tuo pačiu ir vartotojams. Tai mes galime matyti aplinkui, kitose Europos valstybėse, kuriose vienoks ar kitoks įmonių padalinimas jau yra įvykęs. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Lietuvoje ne tik nebuvo užfiksuotas nė vienas trečiojoje Direktyvoje aprašytas piktnaudžiavimo atvejis, bet netgi nėra jokių objektyvių prielaidų tokiems atvejam kilti.

Kita vertus, įmonių veiklos atskyrimas yra prasmingas tik tada, kai vartotojas realiai gali rinktis iš kelių alternatyvių tiekimo šaltinių. Skubėjimas atlikti šias pertvarkas Lietuvoje yra nepagrįstas jokiais argumentais.

 Tie papildomi kaštai, kurie susidarys dėl įmonių atskyrimo iki tol, kol bus sukurti alternatyvūs šaltiniai, guls ant vartotojų pečių.

 Pasigirsta tvirtinimų, kad šis atskyrimas esą reikalingas tam, kad dabartiniai gamtinių dujų sistemos transportavimo valdytojai gali piktnaudžiauti esama padėtimi ir trukdyti statyti terminalą arba atsisakyti prijungti prie perdavimo sistemos, kai jis bus pastatytas, arba prijungus trukdytų transportuoti per terminalą importuotas gamtines dujas vartotojams.

 Tokiems pasiūlyčiau susipažinti su galiojančiu Gamtinių dujų įstatymu. Gamtinių dujų įstatyme bendrovėms nenumatyta pasirinkimo galimybė, kalbant apie prijungimą ar neprijungimą prie sistemos – tai yra privaloma. Visas prijungimo sąlygas ir kainas reguliuoja valstybė, bet koks atsisakymas prijungti prie sistemos yra baudžiamas labai solidžia bauda, tačiau prijungimo prievolė išlieka.

 Dabartiniai Lietuvos įstatymai garantuoja pasinaudojimą tinklu bet kuriam vartotojui ar tiekėjui. Vadinamoji trečiosios šalies prieiga (angl. „Third Party Access“ – TPA) Lietuvoje veikia nuo 1993 metų. AB „Lietuvos dujos“ importuoja į Lietuvą tik apie 40 proc. visų Lietuvoje suvartojamų dujų. Kitas dujas importuoja arba kiti tiekėjai, arba vartotojai, sudarę tiesiogines sutartis su gamtinių dujų tiekėjais.

 Nuo 1993 metų bendrovė „Lietuvos dujos“ iš reguliuojančių institucijų nėra gavusi jokių įspėjimų, skundų ar nuobaudų dėl atitinkamo šios veiklos vykdymo. Tiek gamtinių dujų transportavimo sąlygas, tiek kainas nustato valstybė. Taigi šioje srityje diskriminacija ar neteisingas veikimas iš principo nėra galimi.

Svarstomame naujojo gamtinių dujų įstatymo projekte numatyta nemažai nuostatų ir priemonių, neturinčių nieko bendra nei su trečiąja gamtinių dujų Direktyva, nei su rinkos liberalizacija ir apskritai su verslo logika. Trečioji Direktyva, kuri turi būti perkelta į nacionalinę teisinę bazę, yra vientisas dokumentas, pagrįstas tam tikra logika. Kuriant įstatymą nedera imti iš Direktyvos tik to, kas patinka, arba maišyti kelių koncepcijų į vieną ir tikėtis gero produkto.

 Kalbant apie naująjį gamtinių dujų įstatymą žadama, kad jo priėmimas ir AB „Lietuvos dujos“ išskaidymas garantuos gamtinių dujų rinkos demonopolizavimą ir liberalizavimą Lietuvoje.

 Vertėtų pastebėti, kad pats įstatymo priėmimas nieko negarantuoja. Kalbant apie demonopolizavimą, – gamtinių dujų transportavimas yra natūrali monopolija. Nepriklausomai nuo to, kas valdo dujotiekius – valstybė ar privatus savininkas – dujų transportavimas išliks monopolinė veikla. O dujų tiekimo veikloje demonopolizavimą lemia alternatyvių dujų tiekimo kelių egzistavimas ir sektoriaus reguliacinė aplinka.

 Šiuo metu gamtinių dujų transportavimo ir tiekimo veiklos yra reguliuojamos valstybės. Kadangi dujų transportavimo veikla yra natūrali monopolija, natūralu, kad ji yra ir išliks reguliuojama. Ir investicijų lygį į energetikos sistemas lemia vartotojų poreikiai bei reguliavimo režimas, o ne, kaip populiaru teigti, nuosavybės klausimas.

 Demonopolizavimas dujų tiekimo segmente pirmiausia reiškia tiekimo dereguliaciją, tai yra dujų tiekimo kainų reguliavimo panaikinimą visiems vartotojams. Tai, beje, numato ir ES direktyvos.

Štai čia ir kyla problemos: deklaruojamas nedelsiamas trečiosios Direktyvos įgyvendinimas, siekiant liberalizuoti rinką. Tuo pačiu deklaruojama, kad reguliavimo atsisakyti negalima, siekiant apginti vartotojus. Joks naujas tiekėjas į reguliuojamas rinkas neina, kadangi reguliavimas esamam tiekėjui užtikrina konkurencinį pranašumą.

 Užburtas ratas? Taip, kol nebus suvokta, kad rinkos reguliavimas reiškia nulinę verslo riziką, tai yra aukščiausias kainas vartotojams.

 Kokios priežastys verčia didinti gamtinių dujų tarifus buitiniams vartotojams? Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prognozuoja, kad šiemet gamtinių dujų kainos iš viso šoktels beveik trečdaliu, todėl neišvengiamai brangs ir centralizuotai tiekiama šiluma. Tiesa, energetikos ministras tvirtina, kad iki naujo šildymo sezono iš ,,Gazpromo“ išsiderės bent 15 proc. pigesnių dujų. Tai realu?

 Derybų nenorėčiau komentuoti, tai yra besiderančių šalių reikalas. Kalbant apie dujų kainas, kaip privatizavimo sutartyje ir buvo suderėta, gamtinių dujų importo kaina priklauso nuo alternatyvių kuro rūšių kainų Lietuvos rinkoje.

  Pagrindinė alternatyvaus kuro rūšis Lietuvoje yra mazutas, kurį be jokių papildomų investicijų gali naudoti apie 90 proc. visų Lietuvos elektros ir šilumos gamintojų. Šiuo metu mes stebime tiek naftos, tiek jos produktų kainų kilimą pasaulinėse rinkose, tai atsiliepia ir dujų kainai.

 Gamtinių dujų kainos buitiniams vartotojams yra perskaičiuojamos du kartus per metus. Po paskutinio Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos posėdžio AB „Lietuvos dujos“ pareiškė, kad ši komisija vienašališkai buitiniams vartotojams nustatė dujų tarifus, įsigaliosiančius nuo 2011 m. liepos 1 d. Kodėl?

 Vartotojai pagal vartojimo pobūdį yra dalinami į dvi kategorijas – buitinius ir nebuitinius. Nebuitiniams vartotojams gamtinių dujų kaina yra perskaičiuojama kas mėnesį, nuo šių metų pradžios ji nuolat pamažu kilo, o buitiniams vartotojams kainos yra fiksuojamos pusmečiui, todėl ir kainos pokytis gana ryškus.

 Komentuodamas Kainų komisijos sprendimą, galiu pasakyti, kad  problema užprogramuota pačioje kainų nustatymo metodikoje, nustatytoje Kainų komisijos. Kainų skaičiavimo ir pagrindimo mechanizmas Kainų komisijos sukonstruotas taip, kad bendrovė neturi jokių galimybių savo skaičiavimų pateikti laiku.

 Bendrovės specialistų apskaičiuotas kainas turi patvirtinti valdyba, valdybai duomenis privalome pateikti prieš keturiolika dienų. Tik valdybos patvirtintas kainas galime pateikti tvirtinti Kainų komisijai. Komisija kainų pagrįstumą tikrina kainų pateikimo dieną. Dvi savaitės yra labai ilgas laikas dinamiškose kuro ir valiutų rinkose. Mes daug kartų siūlėme metodiką atitinkamai patobulinti, tačiau esame negirdimi.

 Premjeras Andrius Kubilius tvirtina, kad suskystintos gamtinės dujos, kurių terminalą nori pasistatyti Lietuva, šiuo metu biržoje kainuoja beveik trečdaliu pigiau nei tiekiamos vamzdžiais. Ar gelbėtų Lietuvos vartotojus šis terminalas, ar pigtų dujos?

 Kalbėdamas šia tema norėčiau išskirti du dalykus:  ilgalaikį kontraktą, pagal kurį yra tiekiamos suskystintos dujos, ir momentinį (spotinį) kontraktą. Istoriškai buvo susiklostę taip, kad suskystintos gamtinės dujos, tiekiamos ilgalaikiais kontraktais Europos rinkai visuomet buvo brangesnės nei vamzdžiais tiekiamos dujos; spotiniai tiekimai būdavo dar brangesni.

 Ištikus ekonominei krizei situacija pasikeitė: ją sąlygojo pagrįstos priežastys. Viena vertus, smarkiai sumažėjo gamtinių dujų poreikis Europoje, atsirado perprodukcija. Ši perprodukcija buvo palaikoma iš dalies tuo, kad suskystintų gamtinių dujų tiekėjai, siekiant generuoti lėšas investicijų atpirkimui ir norėdami parduoti savo produkciją perpildytoje rinkoje buvo priversti smarkiai mažinti kainas.

 Kita vertus, buvo akivaizdžiai didžiulis dujų prekybininkų  išsipardavimas: jie dujas pirko tiek ilgalaikiais kontraktais, tiek spotiniais pirkimais. Kontraktai buvo sudaryti, jų atsisakyti nebuvo galima. Susiklostė tokia situacija, kad parduoti dujas net ir neigiama kaina apsimokėjo labiau nei jas laikyti.

 Nemažos įtakos kainoms Europoje turėjo skalūninių dujų naudojimo plėtra JAV, dėl to JAV įsigytos suskystintos gamtinės dujos buvo adresuotos Europai arba nukreiptos į kitas pasaulines rinkas. Tai vėlgi sudarė papildomą spaudimą dujų pardavėjams. Kiek ilgai tęsis tokia situacija, yra sunku nuspėti, tačiau tai tikrai netruks amžinai.

 Gamtinių dujų poreikis jau auga, tačiau kol kas nėra tiksliai aišku, kada nusistovės pasiūlos – paklausos balansas. Tam labai svarbūs faktoriai yra tiek bendrasis pasaulio ekonomikos atsigavimas, tiek nelaimė Japonijoje bei su ja susiję Vokietijos ir Italijos sprendimai dėl branduolinės energetikos.

 Tai tikrai nereiškia, kad mums nereikalingas alternatyvus gamtinių dujų tiekimo šaltinis. Nekintama mūsų nuomonė yra, kad toks šaltinis yra būtinas ir jis turi tenkinti ne tik Lietuvos bet ir viso Baltijos regiono poreikius.

 Turėti monopolinę rinką, ypač dujų įmonei, šiuo metu yra tiesiog pražūtinga, kadangi nuolat kyla labai buitiškas kainos teisingumo klausimas. Jeigu vartotojas neturi realios galimybės palyginti jam siūlomo produkto kainos iš dviejų nepriklausomų šaltinių, tai jokie vartotojų įtikinėjimai, kad kaina teisinga, nepadės.

 Norint energetikos kompanijoms išlikti rinkoje, reikalinga konkurencija. Tik tuomet tu gali įrodyti, kad esi geriausias, kad tavo siūlomos sąlygos yra pačios patraukliausios vartotojui. Jis nori rinktis ir turi turėti tokią galimybę.

 Dažnai vartotojams kyla klausimas dėl tiekimo patikimumo. Jei nebus realaus alternatyvaus tiekimo šaltinio, niekas vartotojo neįtikins, kad tiekimas net ir dėl techninių priežasčių negalėtų būti sustabdytas. Vieno tiekėjo dominavimas rinkoje mažina verslo galimybes, ta rinka traukiasi, ir nėra jokių galimybių jai augti. Bet kuriam produkto tiekėjui tai yra pats baisiausias dalykas.

 Todėl tik alternatyvaus tiekimo, tuo pačiu alternatyvios kainodaros galimybė, aiškus tiekimo patikimumo demonstravimas bei pagrįstas tavo siūlomo produkto pranašumas prieš pakaitalus sudaro prielaidas rinkos, tuo ir pačiu verslo, plėtrai.

Ar, Jūsų nuomone, Lietuva galės kada nors išsiversti be Rusijos dujų? Ekspertai apskaičiavo, kad norint pertvarkyti visą Lietuvos šilumos ūkį, reikia apie 3 mlrd. litų. Ar realu ką nors pakeisti artimiausiu metu?

 Aš nesiryžčiau komentuoti, ar galima būtų išsiversti be Rusijos dujų. Galiu tik pasakyti, kad dujos yra puikus energijos šaltinis, turintis savo vietą tiek Lietuvos, tiek Europos kuro balanse. Gamtinės dujos yra švariausias ir patogiausias naudoti iškastinis kuras, neabejotinai turintis perspektyvą kaip tiltas, jungiantis dabarties energetiką su ateities atsinaujinančia, švaria ir tvaria energijos gamyba, siekiant ambicingų Europos energetinių tikslų.

 Dujos yra nepakeičiama žaliava chemijos pramonėje, ir ateityje, manau, bus rasta gerokai daugiau jų pritaikymo galimybių. Todėl artimiausius keletą dešimtmečių dujų poreikis Lietuvoje išliks.

 Vyriausybė atkreipė dėmesį į Lietuvoje esančius skalūninių dujų klodus. Jeigu mokslininkai patvirtintų tuos dujų kiekius, kurie teoriškai turėtų būti pietvakarių Lietuvoje, ar tai galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos energetinę situaciją?

 Tai yra galimybė, kuri gali būti realizuota arba ne. Dabar yra madinga apie tai kalbėti, tačiau turime apie tai  kalbėti sąžiningai. Reikia įvertinti vietines tos šalies, kurioje šis reiškinys atsirado, sąlygas.

Jungtinėse Amerikos Valstijose vienas iš esminių dalykų yra tai, kad ten žemės gelmės nuosavybės teisė priklauso žemės paviršiaus nuosavybės savininkui. Kita vertus, ten yra daug nenaudojamų žemių, kuriose galima gręžti skalūninių dujų gręžinius.

 Skalūninės dujos nėra šių dienų atradimas, jos buvo žinomos jau seniai. Iki šiol nebuvo patikimos technologijos, kuri paverstų šių dujų išgavimą komerciškai patraukliu. Atsiradus tokioms technologijoms Jungtinėse Amerikos Valstijose, labai išsiplėtė šių dujų gavyba, ji plečiasi  kiekvienais metais, iš amerikiečių vamzdynų didele dalimi išstumdama tradicines gamtines dujas.

 Ar skalūninės dujos yra perspektyvios Europoje? Tai klausimas toms šalims, kuriose numatomi skalūninių dujų klodai, tų šalių žemės savininkams, kadangi reikia gręžti labai daug gręžinių. Ar jie sutiks leisti gręžti gręžinius savo žemėje? O jei ir sutiks, tai kokių pareikalaus kompensacijų? Kyla ir daugiau klausimų.

 Potencialiai skalūninių dujų išgavimas Europoje, šiaurės Afrikoje yra visiškai realus, ir jei dabartinės prognozės pasitvirtins, maždaug po dešimtmečio matysime visai kitokį Europos „dujinį“ portretą.

 AB „Lietuvos dujos“ konsoliduotos neaudituotos pardavimo pajamos 2011 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, sumažėjo 17,5 proc. ir sudarė 565,3 mln. Lt (2010 m. pirmąjį ketvirtį atitinkamai – 684,9 mln. Lt). Kas lėmė pajamų sumažėjimą?

 Pajamų sumažėjimą lėmė sumenkęs pardavimų kiekis. Lietuvoje pusė dujų kiekio yra sunaudojama elektros ir šilumos gamybai, o šiluma, deja, yra sezoniška prekė.

 ***

Lietuvos dujų asociacijos tarybos narys, AB „Lietuvos dujos“ Strateginio vystymo skyriaus viršininkas Saulius Bilys energetikos sferoje dirba nuo 1989 metų. Savo karjerą pradėjo elektrinėje inžinieriumi. Po to perėjo į privatų verslą, dirbo kompanijoje ,,Dansk Energy Management AS“ energetikos konsultantu, vėliau – Vokietijos kompanijoje E.ON Energie AG. Nuo 2004 metų liepos mėnesio dirba AB„Lietuvos dujos“.

Parašykite komentarą

Top