Jūs esate
Pagrindinis > Verslas > Gerumo akcija ,,Parsinešk Kalėdas į savo namus“ nesibaigia

Gerumo akcija ,,Parsinešk Kalėdas į savo namus“ nesibaigia

Vygantas Mierkis.
Vygantas Mierkis.

Lietuvos valstybinių miškų urėdų tarybos valdybos pirmininkas, Trakų urėdas Vygantas MIERKIS atsako į „Verslo ir politikos“ klausimus (2011 m. gruodis)

Gerbiamas urėde, miškininkai nebe pirmus metus rengia akciją „Parsinešk Kalėdas į namus“, kurios metu planuoja išdalinti žmonėms daugiau nei šimtą tūkstančių eglių šakų. Ar pasiteisino ši iniciatyva?

Šios akcijos tikslas – ne tik atkreipti Lietuvos gyventojų dėmesį į tai, kad prieš šventes eglučių jaunuolynai tampa visų „taikiniu“, o tai skatina niokoti miškus, siekiant pasipelnyti būtent šiuo laikotarpiu, bet ir noras pasirūpinti, kad visi žmonės namuose turėtų  gyvą miško dalelę – eglės šaką.

Jau trečius metus iš eilės miškininkai dovanos Lietuvos gyventojams kalėdines eglių šakas. Šiemet (2011 m.) akcija vyks gruodžio 21 dieną, nuo 14 val., visoje Lietuvoje, didžiųjų miestų  ir miestelių centrinėse aikštėse, prie papuoštų miestų eglių.

Eglučių šakų dovanojimo akcija – daugiatikslė. Ji yra savotikškas indėlis į gamtosaugą, ugdo pilietiškumą, kūrybinius sugebėjimus, ypač tarp jaunimo ir vaikų. Miškininkai nori atkreipti dėmesį į tai, kad namus galima originaliai papuošti ir eglės šaka, kuri tikrai suteiks tiek pat džiaugsmo.

Vilniuje akcija vyks Katedros, Rotušės ir Europos aikštėse, Kaune – Rotušės aikštėje, prie Kauno rajono savivaldybės, Klaipėdoje – Teatro aikštėje, Šiauliuose – centrinėje miesto aikštėje.

Kiek šakų žada padovanoti Trakų miškininkai?

Daug – norime, kad kuo daugiau žmonių pajustų šventinę nuotaiką. Nors tik eglės šakas mes dovanosime, tačiau nemanau, kad tai bus eilinė šaka. Ji turėtų būti tikrai graži, su kankorėžiais. Manau, kad tokia akcija yra gera, tai papildoma proga pabendrauti su visuomene. Prieš Kalėdas tai galima pavadinti ir gerumo akcija, nes šakos yra dovanojamos.

Tačiau tam turime ir tinkamai pasiruošti. Mūsų urėdija šiemet šakas gyventojams dovanos Vilniuje,  Katedros aikštėje. Jau turime patirties, ir šakų ten gabensime krovininiu automobiliu, nes tikrai daug žmonių jų ten laukia. Taip pat šakas dalinsime ir Lentvaryje bei Trakuose. Šios akcijos iniciatorius yra Šiaulių urėdija. Iniciatyvą parėmė generalinis miškų urėdas, o dabar jau vykdome Lietuvos mastu. Tai, žinoma, papildomas rūpestėlis, tačiau miškininkai tam ruošiasi tikrai su meile.

Šis darbas iš tiesų yra dirbamas geranoriškai. Žmonėms tai pakelia nuotaiką, tačiau bandome pasakyti, kad eglės šakos skirtos Kalėdoms, o ne rožėms apdengti.

Per šventes norinčiųjų nusipirkti eglučių būna daug, užtat stengiamės, kad tokia galimybė būtų. Mes turime plantaciją, kurioje specialiai tam jas auginame. Kainos yra tikrai nedidelės, galima eglutę įsigyti nuo 10 litų. Kainynas yra patvirtintas, didesnės eglutės kainuoja, žinoma, brangiau. Per metus jų parduodame apie 2–3 tūkstančius.

Kokiomis  iniciatyvomis trakiškiai miškininkai žada dar nustebinti visuomenę?

Mūsų miškai yra labai patrauklūs žmonėms, nes arti Vilniaus, turime įrengę pažintinių takų, kitų rekreacinių objektų. Lietuvoje esame vieni iš geriausiai įvertintų šioje srityje urėdijų, 2008 m. rekreacinės infrastruktūros valstybiniuose miškuose įvertinimo apžiūroje tarp miškų urėdijų užėmėme pirmą vietą.

Atsiradus galimybėms, siekiame pasinaudoti Europos Sąjungos parama gamtotvarkos reikalams. Esame pateikę paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos antrosios krypties „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“  –  projektui „Trakų miškų urėdijos Aukštadvario girininkijos Spindžiaus miške esančių saugomų natūralių buveinių ir saugomų rūšių buveinių atkūrimo ir būdingos miško struktūros palaikymo darbai“ įgyvendinti: daliniam išlaidų kompensavimui.

Projekte numatyti darbai jau atlikti, o objektas tampa vis populiaresnis tarp miško lankytojų. Šiais metais daliniam išlaidų kompensavimui taip pat esame pateikę ir tris paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Miškininkystės potencialo atkūrimas ir prevencinių priemonių įdiegimas“ pirmąją veiklos sritį – „Stichinių nelaimių ir gaisrų pažeistų miškų atkūrimas“.

Su šia parama atkuriame škvalo nuniokotus miškus Onuškio ir Aukštadvario girininkijose bei netikrojo eglinio skydamario invazijos pažeistus miškus Trakų, Ropėjų ir Paluknio girininkijose. Perspektyvoje taip pat planuojame pasinaudoti ES parama, rašyti ir dalyvauti projektinėje veikloje. Kitais metais ES lėšomis ketiname tvarkyti kelius, atnaujinti rekreacinius objektus.

Jūs esate Urėdų tarybos valdybos pirmininkas. Tai daugiau darbo duodančios pareigos, o gal  suteikia privilegijų ar garbės?

Tai visuomeninės pareigos. Garbės man nereikia, galbūt yra daugiau darbo. Valdyboje  diskutuojame tarpusavyje, žinoma, mūsų nuomonės būna ir skirtingos, tačiau  Generalinei miškų urėdijai pateikiame jau apsvarstytą, bendrą nuomonę. Generalinė urėdija labiau atsižvelgia į tokius pastebėjimus, skirtingai negu tai būtų vieno asmens nuomonė.

Po dviejų mėnesių baigiasi mano kadencija, manau, kad rotacijos principu pirmininku turėtų tapti kitas žmogus. Dvejų metų pabaiga yra labai tinkamas laikotarpis keisti pirmininką, netgi šalių Prezidentai negali būti ilgiau nei dvi kadencijas.

Kokie šie metai buvo miškininkams?

Šie metai buvo geri ir sunkūs. Sunkūs toms urėdijoms, kurių miškus palietė audra. Audra siautė praėjusiais metais, padarinius likvidavome dar šią žiemą, po to reikėjo laiku ištraukti šakas, paruošti dirvą, želdinti. Taip pat teko Nacionalinei mokėjimų agentūrai pateikti duomenis, kad būtų gautos kompensacijos už stichinę nelaimę.

Smarkiausiai nukentėjo Varėnos, Valkininkų, Prienų, Dubravos miškų urėdijos. Trakų miškų urėdijos miškai suniokoti šiek tiek mažiau, taip pat smarkiai nukentėjo Švenčionėlių urėdijos miškai. Darbų buvo daug ir skubių.

Vasara medienos ruošos darbams buvo labai nepalanki dėl medienos gedimo – veikė lietus ir karštis. Medienai, ypač pušies, būdinga savybė mėlynuoti, o tokios medienos niekam nereikia. Mums pavyko laiku ir su menkiausiais nuostoliais susidoroti su visais darbais, tą laikotarpį įveikėme gana pelningai.

Medienos rinka jau atsigavo. Nerimaujame dėl kitų metų, nes sumažėjo popiermedžių ir plokščių medienos kaina. Rąstų kaina kol kas išliko stabili. Visos urėdijos baigs metus pelningai, pelnas bus daugiau kaip 5 proc. Mūsų urėdija nemažai investavo, įsigijome naujos kirtimo ir medienos išvežimo technikos, kapitaliai suremontavome Rūdiškių girininkijos administracinį pastatą.

Gerą žinią miškininkams pasiuntė aplinkos ministras. Valstybinės reikšmės miškų plotams turi būti priskirti visi likę neprivatizuoti miškai, įsiterpę į valstybinės reikšmės miškų plotus bei besiribojantys su jais.

Trakų miškų urėdijos miškingumas – net 46 proc., o Lietuvos – 33 proc. Miškotvarkos instituto specialistai atliko urėdijos dešimtmečio veiklos auditą, urėdijos teritorijoje esančių miškų valstybinę inventorizaciją ir dabar rengia naują miškotvarkos projektą ateinančiam dešimtmečiui. Kaip Jūs vertinate šį projektą?

Baigus rengti projektą, jis bus viešai svarstomas su visuomene. Specialistai konstatavo, kad miškininkystės požiūriu Trakų miškų urėdijos rezultatai yra geri ir net labai geri. Miškotvarkos projekte yra labai konkrečiai numatyta, kur, kada, kiek ir kaip vykdyti ūkines priemones.

Urėdijos teritorijoje menkaverčių lapuočių plotai mažėja, spygliuočių, ąžuolų – daugėja, pagirtinai vykdoma ąžuolynų atkūrimo programa. Urėdijos atkurtose miškuose auga 89 proc. gerų ir 11 proc. patenkinamų želdinių, o atskirose girininkijose gerų – net 100 proc.

Džiugu girdėti miškotvarkos specialistus sakant, kad miškų priežiūra yra puiki, nes kokybė tik gerėja. Kiekybiniai plotai taip pat plečiasi, kasmet įveisiama apie 23 hektarus naujų miškų, galima būtų įveisti ir daugiau, bet laisvų žemių urėdija iš žemėtvarkos tarnybų sunkiai gauna.

Kaip paaiškintume urėdijų mokamus mokesčius? Iš biudžeto negaunate nė cento, o mokate didžiausias mokesčius Europoje, nepaisant to, dar ir dirbate pelningai?

Per pastaruosius trejus metus valstybinių miškų sektoriaus mokami į valstybės biudžetą veiklos ir pelno mokesčiai padidėjo daugiau nei 300 proc., kai kitiems valstybės turtą naudojantiems sektoriams specialūs mokesčiai nekito.

Valstybinių miškų sektoriaus sumokami į valstybės biudžetą mokesčiai per 15 metų padidėjo 11 kartų: nuo 1,3 iki 14,2 litų už kietmetrį medienos, t. y. „dividendai“ valstybei išaugo nuo 7 mln. (1995 m.) iki 51 mln. (2010 m.) litų, arba daugiau nei 7 kartus.

Kaip ir visos valstybinės įmonės, mes mokame visus priklausančius mokesčius į valstybės biudžetą. Tačiau labai sunerimome, kai Seimas priėmė įstatymą, kad nuo gauto einamųjų finansinių metų pelno sumokėję pelno mokestį, dar turėsime valstybės biudžetui sumokėti 50 proc. dydžio likutinio pelno dalį. Šiais metais mes sumokėsime, tačiau jei tokius mokesčius reikės mokėti kasmet, bus labai sunku.

Norint puoselėti mišką, į jį turi nuolat grįžti tam tikras pinigų kiekis. Nukirtus ir pardavus medieną, naujas derlius sugrįš tik po šimto metų. Labai svarbi ir didelė investicija yra keliai. Mes keliams kasmet skiriame 500–700 tūkstančius litų. Kitos svarbios investavimo sritys yra rekreaciniai objektai, investicijos technikai įsigyti, medelynams, gaisrams prižiūrėti ir gesinti. Du trečdaliai gaisrų kyla privačiuose miškuose. Pagal miškų įstatymą urėdijos stebi ir gesina gaisrus visų nuosavybės formų miškuose.

Suprantu, kad metams toks mokestis yra pakeliamas, norint pensininkams sugrąžinti pensijas, tačiau jei tai bus nuolatinis mokestis, tai manau, kad bus neteisinga.

Nuo 22 mln. Lt 2002 metais mokesčiai išaugo iki 52 mln. Lt 2010 metais, tai yra 2,5 karto. Kuri kita valstybinė įmonė dar moka tokius mokesčius? Prognozuojama, kad 2011 metais veiklos ir pelno mokesčiai į valstybės biudžetą pasieks  90 mln. Lt, t. y. 17 proc. urėdijų gautų pajamų. Su visais kitais mokesčiais susidaro įspūdinga suma – 38 proc. gautų pajamų.

Buvo kalbama, kad rotacijos principu urėdus reikėtų keisti kas penkerius metus. Ar pagerėtų dėl to urėdijos darbas? Kiek laiko, beje, Jūs dirbate miškininku?

Neseniai švenčiau savo 60-ties metų jubiliejų. Gimiau Zarasų krašte, baigęs mokslus pradėjau dirbti girininku gimtajame rajone. Po to teko išsikelti į Vilnių, dirbti ministerijoje, departamente. Pavasarį bus 10 metų, kai dirbu Trakų miškų urėdijoje.

Keisti girininkus rotacijos principu būtų pati didžiausia nesąmonė. Kuo ilgiau girininkas dirba, tuo geriau pažįsta tą mišką, ir rezultatai būna geresni. Kaip tik šiais metais vyko miškotvarkos vertinimas, kuris atliekamas kas dešimti metai. Įvertino kokybinius ir kiekybinius rodiklius. Pasitvirtino, kad kuo ilgiau girininkas dirba tame pačiame plote, tuo geriau jį ir prižiūri. Naujai atėjusiam būtų sunkiau.

Kur kas geresnis dalykas būtų urėdų atestacija kas penkeri metai, kuri pagal nustatytą metodiką įvertintų urėdijos veiklą. Tam tikrai pritarčiau.

Kiekvienoje urėdijoje dirba daug puikių žmonių, kurie itin gerai išmano savo darbą, gali būti pavyzdys kitiems. Tarkim, daugiau kaip keturias dešimtis metų miškams skyrė Kretingos urėdas Antanas Baranauskas. Gal galėtumėte paminėti urėdus, kuriems šiemet itin sekėsi, kurie pasiekė gerų darbo rezulatatų ar dar kaip nors gerino valstybinių miškų įvaizdį?

Aktyviai Urėdų tarybos valdybos veikloje dalyvauja Dubravos eksperimentinės-mokomosios urėdijos urėdas Kęstutis Šakūnas.
Aktyviai Urėdų tarybos valdybos veikloje dalyvauja Dubravos eksperimentinės-mokomosios urėdijos urėdas Kęstutis Šakūnas.

Valdyboje man labai padėjo ir buvo aktyvus valdybos pirmininko pavaduotojas Dubravos eksperimentinės-mokomosios urėdijos urėdas Kęstutis Šakūnas, taip pat Urėdų tarybos valdybos narys Kėdainių miškų urėdas Juozas Girinas. Jie tikrai negailėjo savo brangaus laiko, visuomet padėdavo analizuoti dokumentus, priimti sprendimus. Kėdainių urėdas yra dirbęs Miškų institute, sukaupęs patirties nuodugniau nagrinėti įvairas problemas.

Kiekvienos urėdijos darbą labai sunku vertinti. Gali būti, kad urėdija dirba labai pelningai, tačiau įvyksta gaisras arba stambi vagystė, ir viskas gali akimirksniu pasikeisti.

Taigi vertinti, kurie urėdai geriau tvarkosi, būtų sudėtinga ir, manyčiau, bent man – nekorektiška. Yra nemažai urėdijų, kurios šeimininkiškai tvarkosi, o šiuos urėdus paminėjau todėl, kad man aktyviai padeda valdyboje.

2011 m. lapkričio 19-ąją sukako penkiolika metų, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsteigė Generalinę miškų urėdiją prie Miškų ūkio ministerijos. Generalinei miškų urėdijai perduotos visų šalies miškų urėdijų steigėjo funkcijos, ji atsakinga už valstybinių miškų valdymą, naudojimą, tvarkymą, atkūrimą, apsaugą, ekonominį stabilumą. Kaip jos veiklą vertina Urėdų tarybos valdybos pirmininkas?

Generalinės miškų urėdijos veiklą vertinu tikrai teigiamai. Dirbti savarankiškai ir bandyti ne tik save išlaikyti, bet ir duoti naudos valstybei – toks buvo miškų žinybos siekis. Laikas parodė, kad einama teisingu keliu.

Valstybės įmonės miškų urėdijos vykdo visas su miškais susijusias funkcijas: atkuria ir įveisia miškus, apsaugo ir prižiūri juos, kerta mišką ir prekiauja pagaminta mediena, ruošia kirtimo atliekas biokuro gamybai, tiesia ir prižiūri miško kelius, augina miško sodmenis, teikia paslaugas privačių miškų savininkams, tvarko rekreacinės paskirties miškus bei pritaiko juos visuomenės poilsiui.

Lietuvos valstybinių miškų valdymo modelis dabar laikomas vienu iš efektyviausių Europoje. Šalies valstybinių miškų valdytojai ne tik save finansuoja, bet ir sumoka didelius mokesčius valstybei. Geriems rezultatams pasiekti daug įtakos turi kompleksinis miškininkavimas, grįstas principu „nuo sėklos iki produkcijos“.

Įvairių bandymų reorganizuoti valstybinių miškų ūkio sistemą tikrai buvo. Neretai viešai ar paslapčia buvo svarstomi pertvarkos projektai, siūlomos darniai veikiančios sistemos išdraskymo metodikos. Žiniasklaidos priemonėse ne kartą siūlyta privatizuoti valstybinius miškus ir teigta,  jog toks privatizavimas būtų naudingas ir valstybei, ir miškams, ir visiems Lietuvos žmonėms.

Didžiąja dalimi nuopelnus, jog Lietuvos valstybiniai miškai dar neišdalinti ir tinkamai tvarkomi, vertėtų priskirti ir iki šiol dirbusiems Aplinkos ir Žemės ūkio ministrams, Seimo Aplinkos komitetams, Seimo nariams, visuomeninėms organizacijoms ir, žinoma, Generalinei miškų urėdijai.

Ar kitais, 2012-aisiais, metais laukiate kokių nors refomų? Pastaraisiais metais buvo nemažai bandymų išskaldyti urėdijas, paskui  – sustambinti, galbūt privatizuoti. Kaip Jūs tai vertinate?

Panaikinus Miškų ministeriją, kasmet sulaukiame siūlymų vykdyti reformas. Visa tai neigiamami veikia  darbuotojus. Iš pradžių buvome prijungti prie Žemės ūkio ministerijos, paskui – prie Aplinkos ministerijos. Praėjo kiek laiko, pradėjo kalbėti, kad reikėtų grąžinti vėl prie Žėmės ūkio ministerijos.

Įvairių šalių praktika yra skirtinga. Daugumoje šalių miškai yra priskirti prie Aplinkos ministerijos. Žinoma, atskiros Miškų ministerijos nėra ko norėti, tai per daug siaura šaka. Mano manymu, mums priklausyti Aplinkos ministerijai yra visai logiška. Teko išgirsti minčių apie privatizavimą arba kompleksinio miškų ūkio išskaidymą į atskiras dalis.

Po to pasigirdo nuomonė – kodėl gi ne viena įmonė? Esant dabartiniam veiklos modeliui, mes esame suinteresuoti kuo daugiau uždirbti, nes pelnyti pinigai sugrįžta įmonei. Jeigu būtų viena įmonė, nebeliktų iniciatyvumo, jis būtų užgniaužtas. Buvo ir kitokių vėjų, tačiau generalinio miškų urėdo ir kai kurių Seimo politikų pastangomis mums viso to pavyko išvengti.

Nuo 2008 m. valstybinių miškų sektoriaus mokami į valstybės biudžetą mokesčiai už miško išteklių naudojimą padidėjo 2,5 karto, pasiekė 30 proc. šių atnaujinamų išteklių vertės ir yra 6 kartus didesni nei mokestis už kitų gamtos išteklių naudojimą. Šie mokesčiai didžiausi tarp visų miškų sektorių Europoje. Be to, miško ištekliams atnaujinti kasmet panaudojama 90–95 mln. litų, t. y. 55 proc. šių išteklių vertės – iš viso 85 proc. vertės.

Ko tikitės iš kitų metų, ko norėtumėte palinkėti kolegoms ir visuomenei?

Visi tikisi geresnių metų. Aš geresnių nesitikiu, tačiau norėčiau, kad jie būtų ne blogesni, linkėčiau stabilumo. Žinoma, labai svarbu, kad išliktų medienos paklausa. Lietuva su savo medienos ištekliais  yra labai maža, todėl prognozuoti sunku.

Manau, kad teisingiausių sprendimų nežino niekas. Visur reikia ieškoti pusiausvyros, reikalingas funkcijų pasidalijimas ir tarpusavio supratimas. Manau, kad labiausiai mišką myli miške gyvenantys ir dirbantys žmonės, nes jie tiesiogiai susiję su juo. Tiek ministerijose, tiek urėdijose yra kompetentingų ir nekompetentingų žmonių.

Per krizę buvo sumažinti atlyginimai, nepirmaeilės išlaidos, tačiau medelynams, miškų ūkio darbams, priešgaisrinei apsaugai ir kitoms reikmėms skirta lėšų tiek, kiek reikėjo. Todėl dabar visuomenė gali įsitikinti, jog miškininkystė ne žlunga, o atvirkščiai – plėtojama efektyviai, teikia naudos valstybei ir jos žmonėms.

                               Kalbėjosi Kęstutis DINEIKA

Parašykite komentarą

Top